Per 2019-ųjų Joninių šventes Vo „Pilaitės bendruomenė“ pagaliau pavyko įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę - apsilankyti Mažojoje Lietuvoje: Karaliaučiaus krašte, dabartinėje Kalingrado srityje, priklausančioje Rusijos federacijai, kurios autentiškais vietovardžiais ir iškiliųjų lietuvininkų ar Didžiajai Lietuvai gyvenimą pašventusių asmenybių vardais pavadinamos šio naujausio Vilniaus daugiabučių rajono gatvės, alėjos ar infrastruktūros įstaigos.
Tai laikoma fenomenaliu reiškiniu, kai visos istorinės teritorijos atmintis taip įamžinama vienoje vietoje.
Deja, nepavyko užmegzti draugystės ryšių su ten veikiančiomis lietuviškomis bendruomenėmis, nei iš anksto skambinant telefonais, nei atvykus į šią buvusią istorinę etnografinę Lietuvos dalį.
Klausinėjant turinčių su čia gyvenančiais tautiečiais skaudžią bendravimo patirtį „kodėl?“, atsakyta: tikriausia, baiminasi, kad šios anklavos gyventojai nesusiviliotų vakarietiškais vėjais ir nepasirinktų savarankiško regiono kelio, kuris įstatymiškai galimas?
Apsidžiaugta, kad važiuojant Kybartų kryptimi pakeliui į Kaliningradą bus galima aplankyti pirmojo lietuviško grožinio kūrinio „Metai“ autoriaus Kristijono Donelaičio, memorialinį namą-muziejų su bažnyčia.
Čia buvo galima pasigrožėti įspūdingais dailininkės Tamaros Vasiliauskienės paveikslais iš ciklo „Kristijono Donelaičio darbai ir dienos“, nusileisti į bažnyčios rūsį, kur lietuvių literatūros klasikas palaidotas.
Netrukus buvo pasiektas ir Įsrutis: dabartinis Černiakovskas, kur kadaise stovėjo galinga vokiečių kryžiuočių ordino pilis.
Po valandėlės kitos pasimatė ir Kaliningradas, buvęs Karaliaučius, iki Antrojo pasaulinio karo dėl grožio ir kanalų vadintas Šiaurės Venecija.
Pakeliui bendrai nuotraukai stabtelėta prie Arūno Sakalausko Liudvikui Rėzai skirto paminklo Lietuvių skvere.
Atsakymas: sveika ir vešli žaluma. Tarsi būtum atsidūręs nei laiko, nei karo nepaliestuose parkuose.
Nors, kaip pažymėjo gidė: tokia dažna žaluma Karaliaučiuje tik laiko klausimas. Tenka pilietiškiems gyventojams jau susitelkti ir ginti viešą interesą. Kitaip jų plotai gali ženkliai praretėti, o jų vietoje - iškilti dangoraižių kvartalai.
Pastebėta, labai daug vokiško architektūros stiliaus penkiaaukščių. Sužinota, tai ne iš griuvėsių atstatyti ankstesniųjų laikų pastatai. Tai vakarykštės taip sumaniai išoriškai atrestauruotos Chruščiovkės. Taip pašiepiamai vadinami trijų-penkių aukštų plytiniai, blokiniai, masiškai statyti Tarybų Sąjungos Komunistų partijos ir kartų šalies vadovo Nikitos Chruščiovo valdymo laikais.
Kitus galutinai Antrojo karo pabaigoje nesubombarduotus pastatus, kurių negailėjo čia pasirodžiusi sovietinė valdžia, po Tarybų Sąjungos subyrėjimo, savo lėšomis ir atsiųsdama savo vadovaujančius specialistus nuo išnykimo sparčiai gelbėja Vokietija.
Tad buvo galima pamatyti daug kokybiškai ankstesniųjų laikų dvasioje atstatytų pastatų. Tarp jų ir ne vieni miesto vartai, tampantys įspūdingais senosios istorijos muziejais.
Ypač didelių lėšų ir sumanumo pareikalavo iš naujo gyvenimui prikelta Karaliaučiaus katedra su maldai skirtomis koplyčiomis protestantams ir stačiatikiams.
Taigi, visur buvo galima aptikti vokiškosios kultūros pėdsakų. Galima džiaugtis, kad naujiesiems šios teritorijos paveldėtojams nepavyko galutinai jų visų sunaikinti.
Išlikę vaizdai iš dalies praverčia atstatant ar atnaujinant pastatus, ir tai kuria pridedamąją vertę. Tai matosi apsilankius šios rusiškos anklavos botanikos soduose, pajūrio kurortuose, gintaro muziejuose ir jo kasykloje.
Sparčiai plečiasi jo radimviečių plotas. Atsilaisvina vieta dirbtinėms jūroms atsirasti. Aplink jas kursis naujieji rusai su savosiomis pilaitėmis ir kils turtingesnių turistų džiaugsmui prabangios poilsiavietės.
Dairantis po gražėjantį Karaliaučių, akį rėžė daugiaaukštis kvadrato pavidalo su arka per vidurį pastatas, kaip koks gigantiškas Trojos arklys. Tai dar tarybinei valdininkija skirtas ir vis nepabaigiamas statyti pastatas, į kurį keltis dabartiniai valdininkai neskuba.
Jis iškilo vietoje ištaigingų rūmų, kur buvo karūnuojami Prūsijos karaliai, saugotas Gintaro kambarys. Nors jie buvo ženkliai apgadinti bombarduojant, bet dar galėjo būti atstatyti.
Jei prieš trisdešimt metų prie vaiduokliškų Katedros griuvėsių matėsi tik pilkas nedidukas pasaulinio garso filosofo Imanuelio Kanto antkapis ir jį aplankydavo vienas kitas plačiau kultūros istorija besidomintis žmogus iš Lietuvos, šiuo metu jo vietoje didžiulis Egipto laikus menantis mauzoliejus.
Priešais jį paminklas Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero dukters sūnui, 1544 metais pirmosios aukštosios mokyklos, Karaliaučiaus universiteto, vadinto Albertina, įkūrėjui.
Anot gidės, jis labiau tiktų stovėti prie taip pat vokiečių lėšomis ir jų kvalifikuotų specialistų pastangomis atstatinėjamų Antrojo pasaulinio karo metu sunaikintų fakultetų.
Ji pasidžiaugė, kad Karaliaučius su savo praeities didybe atkūrinėjamas ir internete virtualiai kaip kompiuterinis žaidimas.
Tad, kartu kyla klausimas: ar Mažosios Lietuvos praeities įamžinimas Pilaitėje neturėtų sulaukti didesnio dėmesio?
Ar ne pats laikas pagalvoti, kokie čia galėtų atsirasti su Mažosios Lietuvos baltiškosios savimonės paveldu sietini įamžinimo akcentai, kokiu pavidalu ir kuriose vietose?
Ar jie, pirmiausia, neturėtų sietis su iškiliais asmenimis, neaplenkiant ir dabartinėje Pilaitėje gyvenusių tokio palikimo iškilesnių tyrėjų vardų įamžinimo?
Tam pati realiausia vieta - neužstatytas plotas I. Kanto alėjoje su ankstesnių statybų eigoje susiformavusia ir pušelių juosta apaugusia kalvaite ties Mažosios Lietuvos architektūros stiliumi pastatytais spalvingais daugiabučiais.
Juolab, kai sostinėje pastaruoju metu uždegta žalia šviesa įvairių sostinės vietų įpamiklinimui, skatinant konkursuose dalyvauti jaunuosius menininkus.
Tad prie I. Kanto darbus įamžinančio simbolio, ne todėl, kol nebuvo įjungta antikantiška propaganda, iš pradžių nemažai apklausoje dalyvavusių Rusijos gyventojų pasisakė Kaliningrado oro uostą pavadinti šio filosofo vardu, o vėliau laimėjo Rusijos imperatorienės, Petro Didžiojo dukters, Jelizavetos vardo pasirinkimas, ar kad Lietuvoje jam nėra paminklo, bet, pirmiausia, dėl šio mąstytojo įžvalgų apie lietuvių kalbą ir lietuvių būdą, taip pat atsižvelgiant ir į iki galo moksliškai nepatvirtintas jo giminystės sąsajas su kuršiais ar žemaičiais , galėtų prie jo atsirasti ir lenta.
Joje vertėtų įrašyti tiek Pilaitėje, tiek ir dabartinėje Didžiojoje Lietuvoje iškiliausių Mažosios Lietuvos kultūros paveldo tyrėjų pavardes su jų gyvenimo data ir kodu, informacijos technologijų pagalba nukreipiančiu į platesnius duomenis apie juos internetinėje erdvėje (tai tampa populiaru plačiajame pasaulyje).
Taip Pilaitė galėtų tapti išties fenomenali vieta, kur simboliškai susijungtų etninė Mažosios ir Didžiosios Lietuvos praeitis pačiuose svarbiausiuose baltiškosios kultūros sąlyčio taškuose.
Jos metu buvo galima tiesiogiai prisiliesti prie šio Pilaitei svarbaus krašto dabartinės padėties ir permąstyti, kaip čia būtų galima geriau ir šiuolaikiškiau įprasminti tai, kas trapu ir ištrinama.
Karaliaučiaus žemėlapis
Architektūriniai stiliai Karaliaučiuje
Ši lentelė apibendrina architektūrinius stilius, randamus Karaliaučiuje (Kaliningrade), ir jų ypatumus:
| Stilius | Laikotarpis | Ypatumai | Pavyzdžiai |
|---|---|---|---|
| Vokiška architektūra | Iki Antrojo pasaulinio karo | Tvarkingumas, švara, estetika | Privačių namų kvartalai, miesto vartai |
| Chruščiovkės | Sovietų laikotarpis | Plytiniai arba blokiniai trijų-penkių aukštų pastatai, masiškai statyti N. Chruščiovo valdymo metais | Atrestauruotos Chruščiovkės |
| Atstatyti pastatai | Po Tarybų Sąjungos subyrėjimo | Kokybiškai atstatyti pastatai, išsaugant ankstesniųjų laikų dvasią | Karaliaučiaus katedra, miesto vartai |
| Šiuolaikinė architektūra | Dabartis | Dangoraižių kvartalai, naujos statybos | Dangoraižiai, nauji gyvenamieji kompleksai |
Nepabaigtas statyti pastatas Karaliaučiuje
tags: #karaliauciaus #blokiniai #namai