Nekartą teko sklaidyti leidinius apie žymesnes vietoves ir šventoves kituose kraštuose. Kildavo pavydus klausimas, kodėl panašių leidinių neturime mes? Ko mums trūksta - žmonių, medžiagos ar akstinų imtis darbo?
Šiluva kitados priklausė Žamaičių seniūnijai ir vyskupijai. Šiandien (nuo 192G) ji Kauno arkivyskupijos parapija. Seniau ir pastaruoju laiku ji buvo Raseinių apskrities dalis. Nuo Raseinių Šiluva nutolusi 20 km į šiaurę. Čia ji priartėja prie tos vietos, kur susikerta Šiaulių ir Kėdainių apskritys. Nuo šių ribų iki Šiluvos tik 10 kilometrų. Iš kitos pusės apie 8 km ligi Dubysos, kurios įtakoje į Nemuną buvo Peštvės pilis, minima Žemaičių kovose su kryžiuočiais.
„Šiluva - miestas su puikia panorama, garsus šventovėmis ir atlaidais“, - rašė Vladimiras Godonas Prancūzijoje.
Mes patys Šiluvos nevadinam miestu, nes ji neturėjo Magdeburgo teisių. Tik kartą per metus ji praauga ne vieną didelį miestą. Tada, garsiųjų atlaidų metu, suplūsta dešimtys tūkstančių, o nepriklausomybės laikais ligi 100 ir 150 tūkstančių žmonių.
Atlaidai Šiluvos Švč Mergelės Marijos gimimo bazilika 2
Kuo Šiluva įdomi stebėtojui
Žvelgiant iš tolo, Šiluva pagauna stebėtoją dviem objektais. Baltuoja lyg vieno akmens tašytas bokštas - Apsireiškimo koplyčia, originalus archit. Antano Vivulskio kūrinys, statytas 1912-1924 metais. Jis iškyla ne tik virš miestelio, bet ir aukštųjų eglių. Kiek toliau, ant kalnelio, stiebiasi baroko stiliaus bažnyčia, didelė kaip katedra, statyta 1760-1786 metais. Tarp šių dviejų, viena nuo kitos nutolusių šventovių, tiesiasi miestelis - nedidelis, paprastas, neturtingas. Kitados jis rikiavosi aplink senąją dvibokštę bažnyčią. Pastaruoju laiku jis išbėgo į laukus ir apsupo abi šventoves.
Stebint iš arti, didžiųjų atlaidų metu Šiluva atsiveria nauju sutelktiniu veidu, kurį sunku iš karto net apžvelgti. Tas veidas nebėra tik Šiluvos ir Žemaitijos, bet visos Lietuvos.
„Žmonės kaip vanduo eina, maišosi, stumdosi“, - rašė 1906 metais Žemaitė-Žymantienė.
„Kas čia žmonių, kas čia originalų, kokia gausinga kolekcija egzempliorių!“ - stebėjosi 1842 metais L. A. Jucevičius.
„Rašytojas čia ras gausybę medžiagos savo kūriniams. Lietuvos tarmių tyrinėtojas čia girdės kalbantis, derantis, pešantis žemaitį su dzūku, prūselį su kapsu, vyžį su kalnuliu, zanavyką su liociu. Apdarai dar įvairesni: yra ko pasižiūrėti, pasigėrėti, pasimokyti. Gydytojams čia puikiausia proga pastudijuoti nemenką skaičių gyvų invalidų - aklų, kurčių, nebylių... Varpų gaudimas, būgnų dundėjimas, arklių žvengimas, žmonių šūkavimai, elgetų giesmės, grojimai, švilpimai, dainavimai, barniai ir šimtai visokių balsų maišosi į krūvą, lyg jūrų verpetai. Tik tie supras, kas dedasi per Šilines Šiluvoje, kurie patys ten yra išbuvę bent keletą dienų“.
Tai turginė Šiluvos pusė, kuri nepriklausomybės laikais gerokai pakito. Nutilo elgetų šūkavimai, maldavimai, giedojimai. Dingo ryškieji invalidai ir apsimetėliai. Bet liko kamšatis, spūstis, klegesys ir ūžesys. Tie neišvengiami dalykai nesiliauja ir dabar, kaip liudija laiškai iš Lietuvos.
Kita Šiluvos atlaidų pusė - kultūrinė. Iš senų laikų apylinkės bajorai čia gaudavo nusipirkti iš Vilniaus atvežtų leidinių įvairiomis kalbomis, o kaimiečiai lietuviškų maldaknygių (Kasakauskio OP nuo 1681, pakartota 40 laidų) ir giesmynų (Slavočinskio nuo 1646, Šrubauskio nuo 1679). Kalendoriai, poezijos knygos, kelionių aprašymai, dramos, vertimai, tarp jų ir Lietuvos istorija vaikams, minimi Šiluvos atlaidų rinkoje 1842 metais, o 1823 metais ir lietuviški elementoriai. Prieš antrąjį sukilimą žmonės gaudyte gaudę Valančiaus raštus, ypač Jėzaus gyvenimą ir šventųjų gyvenimus, Daukanto knygeles ir Būdą, be to, Lančesterio toblyčias (lenteles), iš kurių vaikai mokėsi rašyti ir skaityti.
Rusams spaudą uždraudus, „Šiluva buvo lyg kokia širdis, centras, iš kur tūkstančiai lietuviškų knygų, įvairiausio turinio, patekdavo į tolimiausius Lietuvos užkampius. .. škaplierninkai, kurių kartais suvažiuodavo apie du šimtus, varė savo darbą organizuotai, gražioje vienybėje ir vikriai. Retai pasitaikydavo, kad rusų policija sučiupdavo kokį knygų pardavėją, nors į Šiluvą iš visų apylinkių suvažiuodavo daugiau kaip 300 dešimtininkų, šimtininkų, uriadninkų, žandarų, akcininkų, pristovų“.
Rusai beveik kasmet darydavo kratas tarp miestelio gyventojų. „Gaudė knygnešius, kad neperduotų žmonėms per laukus, girias, kalnus ir pakalnes vargingai parneštų šventų knygų“. Gaudė net maldininkus, kurie naudojosi per šilines naujai gautomis uždraustomis maldaknygėmis.
Spaudą po 40 metų atgavus, knygų platinimas dar labiau pagyvėjo, šalia to buvo rengiamos kultūrinės pramogos. Vietoj buvusių komediantų, pradėta statyti draminių veikalų ir rodyti filmų, tada dar labai netobulos technikos.
Trečioji Šiluvos atlaidų pusė - pamaldinė. „Per tas atlaidų dienas visa Šiluvos apylinkė pasikeičia. Visais keliais eina, banguoja maldininkų minios... Kiekvienas traukinys (iki Tytuvėnų) atveža šimtus keleivių. Ir kiekvienas automobilis ar autobusas yra pilnas giedančių žmonių, čia atvažiuoja vargšas žmogelis iš tolimos Žemaitijos, atsiveždamas paliegusį sūnų. O ten, žiūrėk, eina susirūpinusi motina, kalbėdama rožančių už savo sergantį vyrą ar vaiką. Ir eina, eina tie tūkstančiai tyliųjų Lietuvos kentėtojų savo Stebuklingajai Motinai pasiskųsti, pagalbos savo reikalams prašyti... Bet jau ir kiečiausią širdį gali pravirkdyti tie maldininkai ir maldininkės, kurie nuo pat miškelio puola ant žemės ir kruvinais keliais artinasi... Dievuli brangus, koks gilus tikėjimas kalba iš tų veidų, nukreiptų į aukštuosius šventovės bokštus“.
„Daugelis eina pėsti už keliolikos mylių, vildamiesi Marijos paguoda ir stebuklų malone“.
„Kely nuo Tytuvėnų pusės, bent už kokio kilometro nuo Šiluvos, sutikome keliais einančią moteriškę - visai šiokią dieną. O kiek tokių atgailautojų per Šiluvos didžiuosius atlaidus! Nenuostabu, kad Šiluva stebuklus daro“.
Ketvirtoji Šiluvos pusė - turistinė, čia užklysta daug kitataučių, kaip rodo parašai įvairiomis kalbomis. „Čia rasit parašų anglų, prancūzų, švedų ir kitomis kalbomis... Pavardžių keletas tūkstančių, nors knyga pradėta vesti tik nuo 1927 metų“. Atvyksta atskiri žmonės ir grupės. Ekskursijomis ir pavieniai vasaros metu, neskaitant atlaidų, Šiluvą aplanko apie 5.000 asmenų.
Vieni nori pamatyti šventoves, kiti domisi retais paminklais kapinėse, tretiems rūpi susirasti Šiluvos dievdirbius ir įsigyti jų dirbinių, dar kitiems atrasti senų žmonių slepiamus etnografinius turtus. Tokiu tikslu 1930 m. Šiluvą aplankė švedų etnografinė ekspedicija, vadovaujama prof. Erixono.
Lankė Šiluvą popiežiaus nuncijai, o nunciatūros patarėjas Msgr. A. Faidutti, tris kartus aplankęs, paliko įrašytus trumpus savo įspūdžius.
Turistams dar įdomi Šiluvos apylinkė, išsiskirianti savo panorama.
Gamtos išaukštinta vietovė
Šiluva yra aukštumoje - 140 m virš jūros lygio. Žemės paviršius iš trijų pusių - vakarų, šiaurės ir pietų - yra kalvotas, o iš šiaurryčių labai lygus. Šiluvos aukštuma prasideda nuo Raseinių ir tęsiasi aukštyn ligi Šiaulių ir platyn į Žemaitijos gilumą. Nuo Šiluvos į rytus, aukštaičių pusėn, ji užsibaigia už kokių 20 km. Pagal senuosius topografinius apskaičiavimus, Šiluva laikyta viena iš labiausiai pakilių vietų.
Iš Šiluvos aukštumų išteka keletas upelių, kurie gausiai maitina Dubysos vagą. Vingiuodamos neša savo skaidrų vandenį Lapišė, Žyzdrė, Tvarkantė, Lietinga, Sandrava, Žiobra, Luknė. Apie 4 km į šiaurę pradeda savo vagą ir tyliojo Nevėžio intakas Šušvė. Į Šušvę nukrypsta Šiluvos rytuose ištekančios Gomerta ir Žadikė. Žemiau Žadikės, senosios Šiluvos parapijos ribose, buvo Paviršulio ežeras, iš kurio išteka Luknė. Į šiaurės rytus prasideda Šakarnių balos, kurios Šiluvos parapijoj susiliečia su Tyrulių pelkėmis, žinomomis visoj Žemaitijoj. Šios pelkės prasitęsia į Šiaulių apskritį ir apima keletą kvadratinių kilmetrų.
Vandens keliai, kurie riša Šiluvos apylinkę su Dubysa ir Nevėžiu, o tuo pačiu ir Nemunu, kitados buvo reikšmingi susisiekimui ir prekybai.
Nors Šiluvos apylinkėse gausu vandens, bet pati Šiluva jo neturi nei srovenančio, nei tyvuliuojančio. Ji „neturi net gerų šulinių. Vanduo neskanus, ir už tą patį reikėdavo mokėti po kapeiką, o kai kada buvo reikalaujama net penkių kapeikų. (Tai buvo 1894, S. Y.). Kai kurie ūkininkai užrakindavo savo šulinius keliomis spynomis. Ištroškusiam žmogui (didžiųjų atlaidų metu, Y.) dar pusė bėdos - gali nusipirkti limonado. Bet arkliams, kepantiems saulėkaitoje, tikra kankynė. Žmonės joja girdyti savo žirgus už miestelio, kur prie kūdros ar prie upelio - už keleto kilometrų“.
Vandens trūkumas vertė Šiluvos infulatą kan. Joną Krizostomą Gintilą jau 1842 metais senajame klebonijos darže iškasti gilų griovį.
Kitados Maironis dainavo: „Kaip puikūs slėniai sraunios Dubysos, miškais lyg rūta kalnai žaliuoja“. Prie tų žaliuojančių kalnų priklauso ir Šiluva. Jos aukštumose auga spygliuočių miškai, vadinami šilais. Tie šilai ligi pastarųjų laikų supo Šiluvą iš trijų pusių. Apsupta miškų, Šiluva ir šiandien nenustoja specifinio kolorito, kuris išsiskleidžia vos pastebimais spalvų persiliejimais, greit kitėjančiais šešėliais ir šviesomis. Bendras Šiluvos apylinkių vaizdas, žiūrint nuo kalvos, kur stovi bažnyčia, kelia jūros prisiminimą - tartum būtų jūros bangavimas.
Iš miškų bei šilų kilo ir pats miestelio vardas, kitados Šilo, vėliau Šiluvos.
Pirmasis vardas - Būda
Dar ankstesnis vardas buvo Būda. šį vardą romantikai aiškino taip: ant tos kalvos, kur dabar stovi bažnyčia, pagonys žemaičiai deginę aukas išminties deivei Budai, ar Butai. Šią legendą paleido viešumon istorikas Teodoras Narbutas, o juo sekė visa eilė lietuvių bei lenkų, rašiusių apie Šiluvą.
Kitiems toks aiškinimas atrodė nepagrįstas.
Paprasčiausiai tą klausimą sprendė A. Dambrauskas-Jakštas. „Lietuvių kalboj yra žodis budėti. Būda tad buvo budėjimo vieta, iš kur naktį saugota turtas nuo vagių ir laukinių žvėrių. Tokiose vietose statyta palapinės, vadinamos būdomis. Nuo tų būdų kai kada ir pati vietovė gaudavo Būdos vardą. Panašiai bus gavusi būdos vardą ir Šiluva, kaip mini Gedgaudo aktas, kuriuo šioj vietoj buvo įkurta bažnyčia. Būdos vardas ir dabar yra plačiai žinomas Lietuvoje. Kauno apskrityje, ypač tose vietose, kur sodybos įsikūrusios tarp miškų, galima priskaityti apie dešimtį Būdos vietovardžių“.
Iš tikrųjų Būdos vardu įsikūrusių miestelių, kaimų ir vienkiemių pastaruoju laiku priskaičiuojama Lietuvoje dar apie 45; seniau jų turėjo būti dar daugiau. Šis vardas reiškia ne ką kitą, kaip vietą, kur buvo apdorojami miško medžiai didžiojo kunigaikščio iždo labui. Miško pramonė, prasidėjusi anksčiau, XV-XVI amžiuje jau buvo plačiai išsivysčiusi ypač Žemaičiuose ir Sūduvoje. Iš nukirstų medžių buvo daromos lentelės statinėms ir statybai, degama derva, degutas, pelenai. Apdorotoji medžiaga buvo plukdoma į paskirtus uostus. Pelenams deginti buvo daromos krosnys, o prie jų statomos būdos darbininkams prisiglausti ir pelenų dėžėms bei maišams sukrauti. Tokiems miško darbams labai tiko ir Šiluva, nes buvo netoli Dubysos, kuria buvo galima plukdyti medžiagą į Nemuną, o iš čia į Karaliaučiaus ir Dancigo uostus. Panašiai Šešupe plukdyta miško medžiaga iš Sūduvos girių.
Šiluvos Būdoj turėjo būti senokai gyvenama. Tai liudija prie senosios bažnyčios rastos (1938) iškasenos su ugniaviete, apdegusiais kaulais ir sudužusiais puodais. Kai kurios puodų šukės, VD Kultūros Muziejaus konsultoriaus Balieniūno teigimu, buvusios iš XII ar XIII amžiaus. Kiti archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad Šiluvos apylinkėse žmonių gyventa dar seniau. Tautušiuose atkasti radiniai iš prieškristinių laikų. Iš III-IV amžiaus po Kristaus rasti pilkapiai su įvairiais įkapiais (segėmis antkakliais, apyrankėmis, krūtinės grandinėmis, varinėmis Romos monetomis, kirviais, ietigaliais) Sandrauškėse, Naručiuose, Pašakarnyje, Pažiobriuose, Rinkeliškiuose; šiose vietovėse, be Rinkeliškių, mirusieji laidoti nesudeginti. Iš V-VIII amžiaus po Kristaus dar rasta piltinių kapinių su įkapiais ir maž...
Koks akstinas buvo šios knygos autoriui imtis darbo? 1957 metais Putnamo seserys užsakė dail. Vyt. Kašubai nukaldinti Šiluvos Marijos statulą ir ruošėsi ją šventinti savo sodyboje. Joms reikėjo leidinėlio, o rašančiam medžiagos apie Šiluvą. Šiluvą jis buvo lankęs tik vieną kartą. Jos istorija, kaip ir daugeliui, buvo žinoma iš brošiūrų. Bet kartoti tas pačias žineles atrodė neįdomu, o ką nors nauja rasti neįmanoma. Uždavinys buvo atliktas atsitiktinai, bet liko noras domėtis toliau šiuo klausimu.
Tą rudenį teko vykti į Europą. Pakeliui gimė mintis paieškoti ko nors nauja tenykštėse bibliotekose. Pasirodė, medžiagos, kaip mozaikos akmenėlių, visur pribarstyta, tik reikia laiko rankioti ir komponuoti. Turistinė kelionė pakito į studijinę ir pratyso į devynis mėnesius. Medžiaga rikiavosi dviem kryptim: bendrinės vietovės istorijos ir kulto istorijos.
Iš parsivežto rankraščio kai kas buvo panaudota spaudai (Aidai 1958, Nr. 10, Tautos praeitis 1962, t. I 2, Lietuvių Enciklopedija XXIX), o visa kita gulėjo stačiuose, kol atsirado nauja proga 1965 m. vėl išvykti Europon. Šį kartą praleista pusantrų metų, daugiausia Romoje, papildant ir naujai redaguojant bendrinę Šiluvos istoriją, atsižvelgiant į platesnę Žemaičių buitį.
Abiem atvejais naudotasi Vatikano archyvu ir biblioteka, Institutum Russicum ir lenkų bibliotekomis Romoje. Šalia Romos, pasinaudota Muncheno miesto, Vienos nacionaline, Tübingeno universiteto ir Paryžiaus lenkų bibliotekomis. Kai kas rasta New Yorko viešoje, Harvardo universiteto ir lituanistinėse bibliotekose Amerikoje. Iš Lenkijos ir Lietuvos gauta palyginti nedaug medžiagos. Šiluvos ir Žemaičių bei Kauno kapitulos archyvinė medžiaga panaudota iš kitų autorių išrašų.
Romoje pirmasis vadovas į archyvus bei šaltinius buvo Z. Ivinskis. Jam išvykus į Bonną, antru atveju patarėjai ir talkininkai buvo kiti mūsų istorikai. Šio darbo skaitytojai ir tikslintojai, įskaitant abi redakcijas, buvo: Z. Ivinskis, R. Krasauskas, A. Kučas, J. Matusas, S. Sužiedėlis, Pr. Pauliukonis. Jiems visiems nuoširdus ačiū.
Buvo pora dėkingų momentų knygai pasirodyti viešumoje, bet autoriui atrodė, kad negalima skelbti istorijos, kai dar yra neišsemtų ir nepanaudotų šaltinių, ypač Lietuvoje. Nesitikėdamas greitesniu laiku jų pasiekti ir „Krikščionis Gyvenime“ leidėjų skatinamas, autorius apsisprendė dar kartą rankraštį peržiūrėti bei papildyti ir atiduoti spaudai.
Besižvalgant nuo Šiluvos kalnelių į plačią Žemaitiją, autoriui teko pajusti ypatingą Žemaičių vaidmenį mūsų tautos religinėje, kultūrinėje, tautinėje raidoje. Teko pažinti daug naujų žmonių, šviesių ir dinamiškų, apčiuopti jų nerimą, atkaklumą, kovą. Ne visi jie buvo žemaičiai. Ne visada ir žemaičiai ribojosi sava sritimi.
