Šiltesniu metų laiku, ypač kelionių sezono metu, užkrėtimų įvairiais vabzdžiais užfiksuojama dažniau. Šie kenkėjai aptinkami įvairiausiose vietose - butuose, viešbučiuose, nakvynės namuose ar viešame transporte. Aptarkime dažniausiai pasitaikančius vabzdžius, su kuriais galime susidurti savo namuose, ir būdus, kaip apsisaugoti nuo jų keliamo diskomforto.
Blakės: kraują siurbiantys parazitai
Blakės (Cimex lectularius) yra maži kraują čiulpiantys vabzdžiai, kurie užpuola žmones ir gyvūnus. Kaip parazitai, jie kraują laiko pagrindiniu maistu ir dažniausiai kanda miegant. Šių vabzdžių išvaizda - plokšti, rudi arba rusvai raudoni, šešiomis kojomis. Suaugusios blakės dydis prilygsta obuolio sėklytės - apie 5-7 mm. Jaunos, arba ką tik išsiritusios, blakės būna balkšvos ar gelsvos spalvos ir beveik permatomos. O blakių kiaušinėliai itin smulkūs, vos kaip segtuko galvutė, perliškai balti.
Dažniausiai blakės slepiasi maždaug dviejų suolių (apie 2,5 m) atstumu nuo miegamosios vietos. Vidutiniškai blakės gyvena nuo pusės metų iki dvejų. Infekcija gali kilti bet kam, nepriklausomai nuo namų švaros - blakės puikios „keleivės“. Blakių išplitimas - visuotinis reiškinys.
Blakės išvaizda
Blakių įkandimai: simptomai ir gydymas
Pirmasis ženklas dažnai būna įkandimas. Šie vabzdžiai gali įgelti bet kurią atvirą kūno vietą, kuri liečiasi su lova ar patalyne. Dažnas požymis - niežtintys, pabrinkę guzai, atsirandantys linijomis, zigzagais ar be tam tikros tvarkos. Kartais įkandimo vietoje matosi tamsesnis taškelis, aplink oda išbąla. Ne visi žmonės iš karto pastebi įkandimus, nes blakės išskiria medžiagas, kurios sumažina jautrumą. Įkandimai dažnai pastebimi praėjus 1-2 paroms nuo užpuolimo. Retais atvejais gali pasireikšti sunkesni simptomai: sutrikęs kvėpavimas, liežuvio patinimas, išbėrimai ar karščiavimas.
Blakės pasyviai keliauja su žmonėmis, tvirtindamosi prie minkštų daiktų - drabužių, lagaminų, baldų, dėžių. Kandžiojasi blakės tik norėdamos pasimaitinti. Jei jaučiamas stiprus niežėjimas ir pastebimi įkandimai, gydytojas įvertins jų išvaizdą. Priklausomai nuo užkrėtimo stiprumo, visiškai atsikratyti šių kenkėjų gali prireikti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.
Blakių įkandimai dirgina odą, gali kelti nemalonių pojūčių kasdienėje veikloje. Per daug kasant, įkandimo vietą galima užkrėsti. Įkandimo žymės dažniausiai praeina per savaitę, tačiau kai kuriems žmonėms gijimas užsitęsia ilgiau, priklausomai nuo odos jautrumo. Nedelskite, jei niežėjimas toks stiprus, kad trukdo kasdieniams darbams.
Naminiai vorai: tylūs namų sargai
Naminis voras (Tegenaria domestica) - tylus mūsų namų gyventojas, kuris dažnai slepiasi kampuose ir už baldų, bet atlieka nepakeičiamą vaidmenį kontroliuodamas smulkių kenkėjų populiaciją. Naminius vorus galima aptikti beveik kiekviename Lietuvos name, bute ar ūkiniame pastate. Jie mėgsta ramias, retai trikdomas vietas - rūsius, palėpes, sandėliukus, vonių kampus ar erdves už spintų. Skirtingai nuo kitų vorų, kurie mezga orbikulinius voratinklius, naminiai vorai kuria chaotiškos formos tinklus su būdingu piltuvėliu centre, kur jie slapstosi ir laukia aukos.
Naminio voro patelė yra deriau pastebima dėl didesnio kūno - 9-12 mm ilgio, su tvirtu pilveliu ir gerai išvystytais verpimo organais. Jos spalva dažnai tamsesnė nei patinų - nuo pilkšvai rudos iki tamsiai rudos, su charakteringais dryžuotais raštais ant kojų. Naminio voro patinai yra gerokai smulkesni - 7-9 mm ilgio, su dailesniu kūnu ir proporcingai ilgesnėmis, plonesnėmis kojomis. Jų spalva dažnai šviesesnė, o pilvelis mažesnis nei patelių. Patinai yra aktyvesni ir dažniau juda po namus, ieškodami patelių.
Jaunieji naminiai voriukai yra mažyčiai - tik 1-2 mm ilgio, kai išsirita iš kiaušinėlių. Šiltuoju sezonu naminiai vorai veisiasi aktyviau, nes padidėja potencialių aukų - musių, uodų ir kitų vabzdžių. Patelė gali padėti kiaušinius kelis kartus per metus - kiekviename kiaušinėlių kokone būna 40-100 kiaušinėlių. Per pirmuosius gyvenimo metus jaunieji vorai neriasi 5-8 kartus. Kiekvienas nėrimasis trunka kelias dienas, ir šiuo metu voras yra itin pažeidžiamas - jis slapstosi savo piltuvėlyje ir mažai juda.
Naminis voras (Tegenaria domestica)
Naminio voro mityba ir elgesys
Naminis voras yra specializuotas užpuoliko tipo medžiotojas, kuris kasdien kontroliuoja namų kenkėjų populiaciją. Naminiai vorai maitinasi beveik visais smulkiais vabzdžiais, kuriuos pagauna savo tinkluose - musėmis, uodais, kandimis, plaštakėmis, mažais vabalais ir netgi kitais vorais. Skirtingai nuo aktyviai medžiojančių vorų, naminis voras yra pasyvus medžiotojas - jis laukia, kol auka pati įpuola į tinklą. Vienas naminis voras per dieną gali pagauti 1-5 smulkius vabzdžius, priklausomai nuo sezono. Naminiai vorai didžiąją dalį drėgmės gauna iš savo aukos, tačiau sausesnėse vietose jie gali gerti vandens lašelius ar rūgštaus kondensuoto oro drėgmę.
Pagrindinis naminių vorų komunikacijos būdas yra voratinklio virpėjimų jautimas. Patelės gali atpažinti patino specialius „barškėjimus“ voratinklyje, kurie skiriasi nuo aukos judėjimo signalų. Kai naminis voras jaučia pavojų, jis gali greitai pabėgti į savo piltuvėlį arba net visiškai palikti voratinklį.
Naminiai vorai, gyvenantys šildomose patalpose, turi didžiulį pranašumą prieš lauko vorus - jie išlieka aktyvūs visus metus. Kadangi šiuolaikiniuose namuose temperatūra išsilaiko santykinai stabili (18-22 °C), naminiai vorai nepatiria žiemojimo streso. Tačiau nors vorai išlieka aktyvūs, žiemą jie gali rasti mažiau maisto, nes sumažėja vabzdžių namuose. Šiuo laikotarpiu vorai gali mažiau judėti ir taupyti energiją.
Naminio voro voratinklis gali turėti iki 30 metrų šilko siūlų, o visa konstrukcija sukuriama per kelias valandas. Naminiai vorai gali išgyventi be maisto iki 2-3 savaičių, žymiai sulėtindami savo medžiagų apykaitą. Naminio voro nuodai yra efektyvūs mažiems vabzdžiams, bet visiškai nepavojingi žmonėms. Naminis voras nusipelno pagarbos kaip tylus ir efektyvus namų sargas, kuris natūraliai kontroliuoja kenkėjų populiaciją ir prašo mainais tik ramybės.
Alerginės reakcijos į vabzdžių įkandimus
Klinikinė alergologė Rūta Dubakienė pataria, kaip išvengti staigios mirties, medicinos entomologė Milda Žygutienė atskleidžia, kur tyko ir veisiasi bjauriausiai geliantys padarai bei kaip nuo jų apsisaugoti. DELFI pašnekovės antrino viena kitai, kad reakcija į to paties vabzdžio įkandimą gali radikaliai skirtis ir tai priklauso nuo to, kaip konkretus žmogus reaguoja į svetimą baltymą - su seilėmis kraujasiurbio išskiriamas medžiagas.
Jeigu įmanoma kentėti niežulį, pakanka elementarių apsisaugojimo priemonių - rūgštelės, arbatos pavilgų, patepti pažeistas vietas svogūno ropele ar vidine laiško puse. Tačiau jei labai vargstama nuo sukandimo, geriau pasitarti su gydytoju. Ypač, jei žmogus alergiškas“, - pabrėžė daktarė.
Įprasta ir alerginė reakcijos: skirtumai
Kai karšta, kraujagyslės natūraliai plečiasi, tad ir po vabzdžių įkandimo tikėtinos audringesnės reakcijos. Įprasta, natūralia organizmo reakcija į vabzdžio įkandimą daktarė vadino paraudimą, patinimą, niežulį. „Vabzdžių nuodai turi savybę atpalaiduoti biologiškai aktyvias medžiagas, tokias kaip histaminą ir kitas, taip sukeldami niežulį, paraudimą. Tačiau alerginė reakcija - nebe vietinė, o išplitusi. Ypač dažnai ji pasitaiko mažiems, tam tikromis ligomis sergantiems ar daug vaistų vartojantiems žmonėms“, - sakė akademikė.
Tikra alerginė reakcija, akademikė žodžiais, pasireiškia plačiau: dilgėliniu bėrimu ne tik įkandimo vietoje, paveikiama širdies ir kraujagyslių sistema. „Tai greito tipo alerginės reakcijos, kurios, galima sakyti, vyksta akyse, ūmiai“, - komentavo klinikinė alergologė.
Nauja problema - cheminės taršos paveikti miestų vabzdžiai. Jų įkandimo vieta tampa violetine, dėmė neišnyksta savaitę ir ilgiau. Tai jau kombinuota nuodo ir cheminės medžiagos reakcija, nes cheminės medžiagos sukelia lėto tipo, uždelstas reakcijas“, - sakė prof. R. Dubakienė.
Alerginė reakcija paprastai būna pakartotinė į jau sutiktą alergeną. „Tarkim, jei kartą įkando bitė ir pasireiškė reakcija, žmogus turi būti budrus, turėti adrenalino, kurį pats gali susišvirkšti, nes adrenalinas - pirmasis vaistas ūmių alerginių reakcijų atveju“, - aiškino daktarė.
Anafilaksinis šokas: baisiausia, kas gali nutikti
Tragedija daktarė vadino, jei žmogus nežino, kad yra alergiškas įkandimui: „Baisiausias dalykas, kad anafilaksiniai šokai nenumatomi. Ir jei vieną kartą žmogui įkando bitė, bet nieko tokio nebuvo, antrą kartą gali ištikti žaibinis anafilaksinis šokas. Staigiai krenta kraujospūdis ir žmogus miršta“. Ūmios alergijos atveju tu gali nebent stipriai pakelti žmogaus kojas aukštyn. Ką daugiau?
„Jei turi adrenalino, nelaukdamas, kad ir per drabužius į raumenis leidi jo žmogui. Net ir tavegilis geriau leidžiamas, nes greičiau suveikia. Dėl visa ko bent jau priešalerginių tablečių reikia turėti. Žinantys, kad yra alergiškai, visada su savimi turi adrenalino, tačiau su nežinančiais sudėtingiau. Todėl didesnėmis kompanijomis vykstant į gamtą patarčiau turėti adrenalino“, - sakė profesorė.
Pasak akademikės, žmonės laba nevienodai reaguoja į medžiagas: „Alergiškam vabzdys cvakteli ir baigta, iškart krinta spaudimas, žmogus miršta. Tačiau būna anafilaksinių šokų su pranašaujančiais požymiais: po įkandimo pradeda tinti lūpos, pasireiškia dilgėlinis bėrimas, pradeda trūkti oro. Tada dar turi laiko susiorientuoti, kad vysta alerginė reakcija, staigiai į raumenis leidi adrenaliną, kvieti greitąją pagalbą“.
Paklausta, ar verta automobilyje turėti adrenalino, prof R. Dubakienė tikino, kad taip, tačiau su viena sąlyga: „Jei paliksi karštyje, veiksliosios medžiagos suirs. Todėl patarčiau geriau laikyti šaldytuve, o vykstant į gamtą pasiimti. Karščio veikiama medžiaga vaistinėlėje tiesiog taps nebeveiksminga“.
Aptarę radikalius atvejus klausėme, ką profesorė patartų grįžusiems po savaitgalio sukąstiems, nusikasiusiems. Gerti ar ne priešalerginių vaistų, kad sumažintų niežėjimą? „Kodėl gi ne, jei niežėjimas vargina. Kankintis tikrai nereikia, - mano akademikė. - Tačiau verta atkreipti dėmesį, kad kai kurie priešalerginiai vaistai migdo. Jei sukandimų nėra labai daug, galima naudoti vietines priemones, teptis priešalerginiais tepalais, tik vertėtų atkreipti dėmesį, ar jie turi priešniežulinį poveikį“.
Kiti nemalonūs įkandimai
Medicinos entomologės M. Žygutienės žiniomis, patys nemaloniausi įkandimai - upinių mašalų. „Po kelerių metų pertraukos šiemet prieš juos vėl buvo panaudotas biologinis preparatas ir upinių kraujasiurbių populiacija labai stipriai sumažėjo. Nepaisant to, jų vis viena yra, nors skirtingose vietose gausa nevienoda. Nekalbant apie Dzūkiją, aplink Nerį, Vilniaus soduose žmonės taip pat nuo jų gali kentėti. Upiniai mašalai linkę sukiotis apie galvą, tad labai dažnai nukenčia akių sritis. Jei įkanda į voką - didžiulis nemalonumas: lieka vietinė įkandimo žymė, kuri gali pakeisti odos spalvą nuo intensyviai raudonos iki mėlynos. Daugybinių sukandimų atveju netgi gali pakilti temperatūra, nukristi ar padidėti kraujospūdis. Tokia būklė parodo, kad blogų medžiagų į organizmą suleista per daug“, - komentavo M. Žygutienė.
Prie jūros poilsiavę žmonės kentėjo nuo smulkiųjų mašalų atakų. Kaip patvirtino medicinos entomologė, nepaisant mažumo, jų įkandimai labai skausmingi ir keliantys stiprų niežulį. „Smulkieji mašaliukai puola miško teritorijose, prie ežerų, kur daugiau drėgmės. Visiškai įmanoma, kad būtent jie atakavo nuo pajūrio drėgnu mišku grįžtančius poilsiautojus“, - sakė specialistė.
Saulėtu oru itin aktyvūs akliai. Pasak M. Žygutienės, jų įkandimai neretai sukelia alergines reakcijas, netgi pabėrimus, kurie gali pasireikšti net po vieno įkandimo. Akliai dar vadinami gyliais, bimbalais, tačiau teisingiausia sakyti sparvos. „Nuo šių kraujasiurbių taip pat nelabai apsiginsi. Priskrenda tyliai ir kerta. Vieni gali būti mažesni, o tikrosios sparvos (tabanidae lot.) didžiausios. Po jų įkandimo kartais tiesiog pasrūva kraujas. Kartu su savo seilėmis, įgėlę jos suleidžia kraujo krešumą mažinančių medžiagų ir dėl to tas kraujas teka“, - aiškino medicinos entomologė.
Natūralios priemonės niežuliui mažinti
Niežuliui mažinti ypač tinka svogūnai, kurių laiškų ir ropelių šiuo metų laiku jau yra. „Tiesiog vidine laiško dalimi ar perpjauta šviežia ropele galima patepti sukąstas vietas ir turėtų palengvėti. Tai - pasiteisinusi priemonė, kurią labai daug žmonių naudoja, nepatirdami jokios žalos“, - sakė specialistė.
Jeigu minėtų priemonių po ranka neturime, sukąstas vietas galime bandyti tepti aviečių lazdų ar lapų nuoviru, o taip pat paprasčiausia žalia arbata. Vis dėlto, stipriai nukentėjus nuo kraujasiurbių šių priemonių nepakanka, tenka griebtis ir vaistų.
Ką daryti įkandus vabzdžiui?
- Įkandimo vietą nuplaukite vandeniu su muilu.
- Uždėkite šaltą kompresą.
- Jei niežti, patepkite antihistamininiu tepalu.
- Jei įkandimas stipriai patino ar paraudo, kreipkitės į gydytoją.
Praktiški patarimai, kaip apsisaugoti nuo vabzdžių
- Vykstant į gamtą, patariama vengti ryškių, gėlėtų drabužių, kurie pritraukia nuodingus ir nenuodingus vabzdžius.
- Nenaudoti kvepalų, kvapnių muilų, kremų ir tonikų, nesipuošti blizgančiais papuošalais, vengti ryškiaspalvių gėlėtų ir tamsių drabužių. Šviesūs vienspalviai vabzdžiams ne tokie patrauklūs.
- Efektyviausių repelentų sudėtyje yra medžiagos žymimos raidėmis DEET (n,n-diethyl-meta-toluamidas). Tačiau repelentai efektyvūs tik prieš kandančius nenuodingus nariuotakojus (uodus) - piktų nuodingų, geliančių vabzdžių (mašalų, skruzdžių, širšių, bičių ) jie neatbaido.
Laikykitės šių patarimų ir mėgaukitės saugiu ir patogiu gyvenimu be vabzdžių keliamo diskomforto!