Mūsų laikais labiausiai paplitęs kalbos stilių skirstymas pagal vartojimo sferas bei atliekamas funkcijas; dėl pastarojo kriterijaus tie stiliai ir vadinami funkciniais. Jų paprastai nurodoma penki: buitinis, meninis, mokslinis ir publicistinis.
Funkciniai kalbos stiliai
Funkciniai stiliai skiriasi savo paskirtimi ir ypatybėmis. Aptarkime keletą iš jų:
Mokslinis stilius
Šios kalbos atmainos vartojimo sritis - mokslinė visuomenės veikla. Šiuo stiliumi išdėstomas specialus kurios nors mokslo srities turinys: žmonijos patyrimas, žinios apie gamtą ir visuomenę, nauji tyrimo duomenys. Tai - studijų, mokslinių straipsnių, pranešimų, vadovėlių stilius. Skiriamo du mokslinio stiliaus postiliai: specialusis ir populiarusis.
Tam tikrą savarankiškumą reikia pripažinti dar vienai mokslinio stiliaus atmainai - mokomajam stiliui. Rašytiniai mokslinio stiliaus žanrai yra tezės, straipsnis, studija, monografija, vadovėlis. Mokslinis stilius atlieka vieną funkciją - komunikatyvinę.
Ryškiausios stilistinės ypatybės yra šios: apibendrinimas, pabrėžtas dėstymo logiškumas (nuoseklumas, rišlumas), dalykinis tikslumas, objektyvumas, glaustumas, išsamumas, aiškumas. Mokslo kalbos tikslumas pasireiškia terminų ar šiaip vienareikšmių, tiesioginės reikšmės žodžių vartojimu. Mokslinio stiliaus sintaksei būdingos konstrukcijos, pabrėžiančios dėstymo logiškumą (minčių nuoseklumą, rišlumą); sudėtiniai prijungiamieji sakiniai, pasakymo dalių ryšį rodantys žodžiai, frazės (pavyzdžiui, sakysim, vadinasi, taigi, pateiksiu dar vieną pavyzdį). Moksliniam stiliui nebūdingos emocinės ir vaizdinės kalbos priemonės.
Mokslinio teksto ekspresyvumas paprastai eina ne iš emocinių bei vaizdinių kalbos priemonių, o iš dėstymo ir argumentavimo logikos, iš mokslo tiesos teigimo. Vis dėlto dabartinius mokslinius tekstus galima skirti į labai tikslios kalbos, griežtos terminologijos ir nepakankamai terminologizuotus, ekspresyviai nuspalvintus tekstus. Tai lemia ne tik autoriaus kalbėjimo maniera, bet ir skirtingi mokslų objektai, žanrai. Judresnį žodžių vartojimą, įvairesnių sintaksinių konstrukcijų pasitaiko literatūros, pedagogikos, filosofijos darbuose. Prie publicistikos bei grožinės literatūros savo stiliumi priartėja mokslo populiarinamieji darbai.
L. Kalbos funkcijomis ir stiliumi mokslo populiarinamieji tekstai artimesni moksliniam, ne meniniam stiliui, emocinės ir vaizdinės išraiškos priemonės čia eina ne estetinę, o ekspresyvinę ir apeliatyvinę funkciją. Svarbiausia tų tekstų (kaip ir specialiųjų mokslinių) funkcija yra komunikatyvinė - pateikti dalykinę informaciją, o kad ši būtų patraukli, apvelkama vaizdo ir emocijos drabužiu.
Tyrinėjant mokslinius tekstus, nesunku pastebėti juo rašančiųjų stiliaus trūkumus. Nemažai daliai žmonių, rašančių mokslo darbus, trūksta mąstymo, kalbos ir stiliaus kultūros. Būdingos stiliaus negerovės yra šios: gremėzdiškos sakinio konstrukcijos, pernelyg dažnas frazės daiktavardiniams, sintaksinis perfrazavimas, nekonkrečios, neaiškios reikšmės štampai (didelė reikšmė, didelis vaidmuo, didžiausias dėmesys, klausimų sprendimas .), pvz., Didelį indėlį į Lietuvos gelmių tyrimą įnešė naftingumo problemos gvildenimas.
Skiriamas mokslinio stiliaus mokomasis postilis. Mokomosios literatūros kalba paprastai esti labai santūri, neekspresyvi. Kitoks yra sakytinių mokomojo stiliaus žanrų (pamokos, paskaitos) pobūdis. Mokymo dalykų turinys yra labai skirtingas, nevienodi jų mokymo metodai, bet visos pamokos turi bendrą komunikatyvinį pagrindą: pamokoje vyksta nuolatinis kalbinis mokytojo ir mokinių bendravimas. Tas komunikacijos aplinkybių bendrumas lemia tą patį funkcinį stilistinį visų pamokų kalbos pamatą. Mokytojo ir mokinio kalba pirmiausia turi orientuotis į viešojo, oficialiojo bendravimo stilių. Mokinys, įrodinėjantis teoremą prie lentos yra objektyvios tiesos skelbėjas, jo kalboje neišryškėja asmens bruožai; ji pabrėžtai neutrali, nereiškiamas kalbančiojo asmens požiūris. Pamokos stiliaus dalykiškumą labiausiai lemia šie veiksniai: masinės komunikacijos sfera, dalykinis kalbos turinys, mokytojo ir mokinio bendravimo tikslai.
Publicistinis stilius
Publicistinis stilius - vienas iš funkcinių kalbos stilių. Tai mokslinio ir meninio stiliaus ypatybių turintis stilius. Jo vartojimo sritis - periodinė spauda, radijas, televizija, informacinės technologijos, t. y. žiniasklaida.
Laikraštis - vienas iš publicistinio stiliaus vartojimo sričių
Būdingas publicistinio stiliaus turinys - visuomenei aktualios (politikos, ekonomikos, dorovės, kultūros, sporto) temos, autoriaus požiūrio išsakymas. Pagrindinės šio stiliaus funkcijos - pranešimo ir poveikio (informuoti, pateikti faktus, išsakyti savo požiūrį, daryti įtaką, veikti).
Svarbiausia jo vartojimo sfera yra periodinė spauda, būdingiausi žanrai - straipsnis (įžanginis, probleminis ir kt.), reportažas, apybraiža. Sakytine forma šis stilius reiškiasi oratorių kalboje: tai politinio veikėjo, agitatoriaus, prokuroro, gynėjo žodis. Publicistinio stiliaus pavyzdžių esama ir grožinėje literatūroje - autoriaus nukrypimuose aktualiomis visuomeninėmis temomis. Vartojami net tokie grožinės literatūros žanrų pavadinimai: publicistinis eilėraštis, publicistinis romanas.
Publicistika skiriama plačiai auditorijai, todėl jos turinį sudaro aktualūs visuomeniniai klausimai. Publicistikos tikslas - ne tik išdėstyti faktus, bet ir atitinkamai nuteikti, įtikinti skaitytoją, todėl jai būdinga komunikacinės ir ekspresinės funkcijų darna. Publicistinis kūrinys turi būti ne tik logiškas, tikslus, bet ir įspūdingas. Publicistiniam stiliui būdingas požymis yra subjektyvus vertinimas.
Administracinis stilius
Ypač šiuo metu apgailėtina yra vadinamojo dalykinio stiliaus būklė. Šiam stiliui priklauso oficialių dokumentų ir oficialių pokalbių kalba. Šio stiliaus vartojimo sritys - dokumentai, tarnybiniai raštai: protokolas, nutarimas, sutartis, įsakymas ir kt. Jiems paprastai būdinga vien komunikacinė funkcija. Būdingos stilistinės ypatybės yra oficialumas bei standartas, dalykinis tikslumas, aiškumas, glaustumas, logiškumas, intelektualumas; nebūdingos - individualumas, emocionalumas, vaizdingumas.
Administracinių tekstų kalba pasižymi tradiciškumu, jai būdingi štampai, standartinės, griežtai nustatytos formos. Tikslūs įprastiniai formulavimai neleidžia kitaip suprasti dokumento, jie palengvina administracinės sferos komunikaciją. Be to, kalbos štampai teikia tekstui oficialumo. Administracinio stiliaus tekstuose štampai nėra blogybė, čia reikėtų atsisakyti tik tų štampų, kurie neteikia dalykinės informacijos, be reikalo ištęsia tekstą arba yra netikslūs, nelogiški. Deja, tie ‘štampai’ keliauja, skverbiasi į kitų stilių tekstus. Tai tarsi epidemija, kuriai stengiamasi užkirsti kelią: kanceliarito reiškinius iškelia ir taiso kalbininkai, parodijuoja rašytojai, žurnalistai. Administracinė kalba tai ne tik kelių raštų tipų pareiškimų, pažymų, protokolų ir panašių dokumentų kalba. Tai pačių administracijos darbuotojų kalba. Išmokyti, kaip reikia taisyklingai rašyti minėtus popierius, ir išreikalauti, kad jie taip būtų rašomi, ne toks jau sunkus ir nepasiekiamas uždavinys. Bet nuo to nepagerės visuomenės vartojamos kalbos kultūra.
Blogai, kai vadovai ar paprasti tarnautojai nemoka taisyklingai tarti žodį iš tribūnos, žmoniškai pasakyti kelių frazių interesantui. Ypač netaisyklingai kalba įvairių administracinių įstaigų darbuotojai, todėl nenuostabu, kad jų parengtus raštus vienodai gerai galima skaityti ir nuo pradžios, ir nuo pabaigos mintis ir turinys taip ir lieka neaiškūs. Rašyti be skyrybos ir rašybos klaidų toli gražu nereiškia išmanyti kalbą. Norint išmanyti kalbą reikia išmokti taisyklingai tarti žodžius, išmanyti gramatikos dalykus, skirti kalbos stilius, nuolat plėsti žodyną. Deja, visuomenė abejinga daugeliui tų dalykų. Pravėrę burnas oficialūs asmenys dažniausiai kaip žirnius į sieną pila svetimybes, žagoną. Ir tada pastebima didžiulė bedugnė tarp bendrinės ir individualios kalbos. Administracijos darbuotojai, teisininkai, žurnalistai formuoja bendrinės kalbos kultūrą. Tad nuo šių žmonių kalbos kultūros priklauso ir kalbos likimas. Šiandieninė administracinė kalba kartu su mokykla, kuri taip pat yra tapusi administracijos dalimi, ir masinėmis informacijos priemonėmis labiausiai formuoja mūsų bendrinę kalbą, kuri, tiesą sakant, tiesiog akyse nyksta. Kai visuomenė aar bent jos dalis, būtent administracijos darbuotojai, mokės kaip reikiant bendrinę kalbą, savaime pagerės ir jų rašomų raštų kultūra. Nereikia tikėtis, kad tik išklausę specialų kalbos kultūrai skirtą kursą, visi pradės taisyklingai kalbėti iir rašyti. Čia pateikiama informacija, tik abėcėlė, kelias, kuriuo eiti reikia kiekvienam individualiai, studijuojant kalbininkų parengtus vadovėlius, bandant juose rasti atsakymus į kiekvieną konkretų klausimą. Visų pirma reiktų naudotis A.
Dokumentas turi būti parašytas taisyklinga, kanceliariniam stiliui būdinga kalba, be klaidų. Tvarkomuosiuose dokumentuose turi būti anksčiau išleistų dokumentų tuo pačiu klausimu patikslinimo ir anuliavimo duomenys. Dokumentų tekste tarptautinius žodžius galima vartoti tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių atitikmenų, arba kai tarptautiniai žodžiai vartojami teisės aktuose kaip terminai. Nederėtų vartoti daiktavardžių, kur galėtų būti veiksmažodis, pvz.: dalyvavimas būtinas - dalyvauti būtina; pažymų išdavimas - išduodamos pažymos. Tvarkomų dokumentų tekste negali būti pastabų, atskirai nurodomų pagrindų ir priedų nuorodų. Jei informacinių dokumentų tekste įvardijami kiti siunčiami dokumentai, teksto paskutinėje pastraipoje nurodomas jų lapų skaičius. Pastraipa pradedama didžiosiomis raidėmis rašomu žodžiu PRIDEDAMA, po jo dedamas taškas, o pridedamas dokumentas nurodomas toje pačioje eilutėje, pvz.: PRIDEDAMA. Jei siunčiami dokumentai tekste neįvardyti, jie išvardijami teksto pabaigoje.
Teksto struktūra. Punktai žymimi arabiškais skaitmenimis ir visame tekste numeruojami iš eilės, po skaitmens dedamas taškas ir pradedama rašyt didžiąja raide. Punkto pastraipos numeruojamos. Punkto papunkčiai žymimi arabiškais skaitmenimis ir numeruojami iš eilės. Papunkčius sudaro punkto ir papunkčio eilės numeriai. Tarp punkto ir papunkčio skaitmenų rašomi taškai. Apibendrintai papunkčiai gali būti vardijami punktais. Jei dokumente yra tik vienas punktas ar papunktis, jis skaičiumi nežymimas. Jei dokumento skyrius, punktas keičiamas iš esmės, išdėstoma pakeitimo esmė ir pateikiama keičiamos dalies nauja redakcija, pvz.: Iš dalies pakeisti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 5 d. sprendimo Nr. 1.8. Papildyti Šiaulių miesto 2003 m. vasario 15 d. sprendimo Nr. 1. Papildyti Kauno miesto savivaldybės tarybos 2003 m. sausio 14 d. sprendimo Nr. 2. 2. Jeigu keičiama daugiau kaip pusė dokumento, jis dėstomas nauja redakcija arba parengiamas naujas dokumentas. Formuluojant dokumento pakeitimą, vartojama ne padalyvio, o veiksmažodžio bendraties forma, t.y. Jeigu anksčiau priimtas dokumentas pripažįstamas negaliojančiu nuo pat atsiradimo, vartojama formuluotė Pripažinti negaliojančiu. Jeigu anksčiau priimtas dokumentas pripažįstamas negaliojančiu nuo atšaukimo momento, vartojama formuluotė Pripažinti netekusiu galios.
Raštų, prašymų ir pan. Dokumentų tekste greta asmenvardžių gali būti mandagumo žodis, garbės vardo, laipsnio, pareigų pavadinimas, pvz.: ponas Petras Butkus. Prieš asmenvardžius pirma rašomas mokslo laipsnis, po jo - mokslo vardas, pvz.: dr. doc. Eminencija - katalikų vyskupų ir kardinolų titulas.
Kalbos politika
Kalbų politika, visuma priemonių, padedančių įgyvendinti iš anksto numatytas kalbų vartojimo visuomenės nuostatas. Dažniausiai vykdo valstybės institucijos (kalbos komisijos, inspekcijos, institutai), nors kalbų politika gali būti ir autoritarinė, rezistencinė ar dalinė (reglamentuojamas tik vienos kalbos vartojimas). Kalbų politika priklauso nuo valstybės teritorijoje vartojamų kalbų skaičiaus, kiekvienos kalbos vartotojų skaičiaus ir jų prestižo visuomenėje.
Lietuva
Ji vykdoma 3 srityse: kalbos statuso reguliavimo, kalbos korpuso (kalbos sistemos ir vartosenos) planavimo bei kalbų mokymo.
- Kalbos statuso reguliavimas - teisiniais valstybės aktais apibrėžiama vienos ar kelių kalbų padėtis kitų kalbų atžvilgiu: nurodomos privalomosios, leistinosios ar draudžiamosios kalbos (-ų) vartojimo sritys ir būdai, viena ar kelios kalbos paskelbiamos valstybinėmis arba oficialiosiomis, įvardijamos tautinių mažumų kalbos, kartais aptariamas konfesijų, tarpvalstybinio susižinojimo, netoleruotinų ir kitų kalbų vartojimas.
- Kalbos korpuso planavimas - rašybos (t. p. abėcėlės) ir skyrybos, gramatikos ir leksikos (kartu ir terminijos) standartizavimas, kodifikavimas, norminimas bei reformavimas; turi daug sąsajų su kalbos kultūra. Kalbos sistemos ir vartosenos planavimas dažnai tapatinamas su kalbų politika, bet tapatinti galima tada, kai valstybė apsiriboja ir rūpinasi tik gyventojų daugumos kalba, esant kelioms valstybinėms (ar oficialiosioms) kalboms arba demokratiškėjant visuomenei korpuso planavimas tampa kalbų politikos dalimi.
- Kalbų mokymo politika vykdoma reguliuojant finansavimą, kalbų mokėjimo vertinimo principus, mokomųjų kalbų mokyklose skaičių bei seką, kalbos sklaidą užsienyje.
Štai lentelė, apibendrinanti kalbos politikos sritis:
| Sritis | Aprašymas |
|---|---|
| Kalbos statuso reguliavimas | Teisiniais aktais apibrėžiama kalbų padėtis valstybėje. |
| Kalbos korpuso planavimas | Rašybos, gramatikos ir leksikos standartizavimas. |
| Kalbų mokymo politika | Finansavimo, vertinimo ir sklaidos reguliavimas. |