Gyvename keistame pasaulyje, kur negeriantis laikomas „keistu“, o prisigeriantis iki sąmonės netekimo - „normaliu“. Alkoholis privalomas visur: per gimtadienį, vardadienį, Kūčias, Šv. Velykas, firmos šventėje. Kai švenčiamos krikštynos, pirmoji Komunija, vestuvės, sužadėtuvės, gimtadienis ir laidotuvės, ir netgi per vaikų gimtadienius.
„Alkoholis mūsų šalyje padeda liūdėti, gedėti, išreikšti nusivylimą, pyktį, nuoskaudą ir kaltę. Mūsų draugas - kaip blogai, bet ir kai gerai. Su juo viskas eina sklandžiau: svarbi kalba, pirmas pasimatymas, seksas, pažintys, pasilinksminimas. Padeda užmigti, nusimesti dienos rūpesčius. Daugelis įsitikinę, kad tai vaistai - „kraujotakai“, „inkstams“, „pagerina medžiagų apytaką“.
Tai keistas pasaulis, kuriame sekmadienį praleisti kovojant su didžiulėmis pagiriomis - norma. Tai keistas pasaulis, kuriame mus siutina ir pyktį kelia girti vairuotojai. Išgėrę politikai, nerišliai sakantys kalbas. Tačiau retai šituose pavyzdžiuose matome save: kasdienį „drinką” po darbo, taurelę tam kad užmigti, savo „biuletenius dėl „gripo“ ir pasiimtas atostogas po pavykusio korporatyvinio baliaus.
Ir tikrai nėra skirtumo, kad vynas kainavo 50 eurų už butelį ir buvo iš Naujosios Zelandijos, o viskis buvo „taurus“ ir „20 metų išlaikymo“.
Kai prieš kelis metus paklausiau žinomą psichoterapeutę Liubą Šavdin (Luba Szawdyn), kodėl ir kokiu būdu žmonės tampa priklausomi, ji išrėžė: „Nes geria! Tikrai nieko daugiau nereikia. Jei geri reguliariai, organizmas įpranta, kad jame turi būti tam tikras kiekis alkoholio.
O šalia yra vaikai, kurie išmoksta, kad be alkoholio negali būti šventės. Buvimo su žmonėmis, tėvų spontaniškumo ir linksmumo. Kuriuo momentu? Vaikui, kuris yra tokioje šeimoje, tai - aiški ir konkreti vaikystės pabaiga. Nesvarbu, ar jam / jai tada trys metukai, septyni ar penkiolika.
Iš vaiko jau bus galima pažinti, ar užaugo alkoholikų šeimoje, ar ne. Tėvai alkoholikai, kol neprisipažins pats sau, iki pat pabaigos nematys ir neigs, kad žaloja vaiką. Ir net jei pamatys ir suvoks, pirmas dalykas, ką padarys - prisigers.
Suaugę alkoholikų vaikai suauga anksčiau laiko. Rūpinamės girtu tėveliu, rūpinamės ir blaiviu tėveliu. Rūpinamės broliais ir seserimis. Rūpinamės namais. Rūpinamės, kad būtų ką valgyti. Slepiame mamos prisigėrimo pėdsakus. Taikome visokias gudrybes, burtus kad atgrasyti tėvus nuo gėrimo. Konfliktų metu atliekame tarpininkų rolę, o po jų - dirbame šeimos psichoterapeutais. Būdami aštuonerių, susimąstome apie gyvenimo prasmę.
Iš kai kurių tarp mūsų, suaugusių alkoholikų vaikų, išaugs geri darbuotojai: lojalūs, sąžiningi, netgi per daug atsakingi. Tokie, kurie visus pralaimėjimus priims asmeniškai. Kiti tos naštos nepakels, patys save naikins - nuosekliai, su neįtikėtina jėga. Dar kiti stengsis ant savo pečių užsiversti gyvenimo draugus su panašia problema. Arba kita panašia problema. Nes tai, kas jungia mus, suaugusius alkoholikų vaikus - tai žema savivertė.
Reikalingi ilgi terapijos metai (arba nežinia iš kur atėjęs nušvitimas), kad galėtume suprasti, kodėl geriantiems tėvams svarbesnis buvo alkoholis, nei savas vaikas.
Viešumos Baimė ir Sociofobija
Viena didžiausių viešumos baimių- ką apie juos pagalvos aplinkiniai. Ir netgi ne giminės ar artimi draugai, o visiškai nepažįstami. Pavyzdžiui, net tėvų ar draugų nuomonė ne tokia svarbi kaip kolegų, kaimynų ar net visai nepažįstamų žmonių. Ar tikrai taip turėtų būti? Ne. Ištikrųjų, daugumai žmonių visiškai nerūpi aplinkiniai ir jų gyvenimo peripetijos (net tiems, kurie linkę smalsauti ir domėtis, ištikrųjų nerūpi, yra tik įprotis apkalbėti, kad ne taip akis badytų savos problemos).
Bet viešumos bijančiam asmeniui šios realybės pasakymas neįtikina baigti nerimauti ir, vietoj to, geriau rūpintis savo dvasine harmonija. Kartais žmogaus baimė veikia taip stipriai, kad trukdo jam siekti asmeninių ar profesinių tikslų, norimai tvarkytis savo gyvenimą. Toks psichikos sutrikimas yra sociofobija.
Liga dažniausiai prasideda paauglystėje. Jos eiga lėtinė ir gali praeiti daug metų kol žmogus kreipsis psichologinės pagalbos. Dažniausiai patiriama baimė ar smerkimas tėra įsivaizduojami, o ne realūs.
Kažkas už nugaros nusijuokė - sociofobas mano, kad kvatoja iš jo, šnabždasi du kolegos - sociofobas įsitikinęs, kad jį apkalba, net komplimentus šie žmonės priims kaip pasityčiojimą ir niekada savęs neįvertins teigiamai.
Čia yra ir bėdos su saviverte, ir net kyla neurotiškas požiūris į supančią aplinką. Sociofobai atidėlioja darbus, stengiasi nemalonias užduotis perduoti kitiems, kadangi išlįsti iš savo kiauto jiems yra pernelyg sunku. Jie stengiasi išvengti bet kokio socialinio kontakto, ypač su nepažįstamais žmonėmis, o tai dažniausiai baigiasi visiška izoliacija nuo pasaulio.
Iš tokio žmogaus galima išgirsti : “sėdžiu namie, bijau net į miestą važiuoti sutvarkyti kelis reikalus, bijau važiuoti viešuoju transportu, nes manau jog visi aplinkiniai spokso į mane, bijau nueiti net į parduotuvę, polikliniką, nes atrodo, kad visur mane visi stebi ir šaiposi…”
Kai kurie žmonės, patirdami socialinę fobiją, niekada neturėjo tinkamos galimybės išmokti socialinių įgūdžių, ir būtent tai lemia jų sunkumus socialinėse situacijose. Yra ir žmonių, turinčių puikius socialinius įgūdžius, bet jie socialinėse situacijose jaučia tokį didelį nerimą, kad jiems tampa sunku šiais įgūdžiais pasinaudoti. Dažnai tokių savybių turi ir narcistiškas žmogus.
Jis, kaip ir sergantysis socialine fobija, būdamas draugijoje su kitais jaučia įtampą ir bijo būti įvertintas blogai. Čia reikia pastebėti, kad tas, kuris tikrai turi socialinę fobiją, niekada neturės tikslo būti pranašesnis už kitus.
Taikant terapiją, toks žmogus įsitikina, kad aplinkiniai nėra taip kritiškai nusiteikę vertintojai, kaip jam atrodė. Tokiam žmogui pakanka būti tokiam pat nuoširdžiam ir atviram, o ne pranokti kitus, ir jis pradeda jaustis geriau.
Sudėtingiau su narcistišką asmenybe, kuri turi vidinį įsitikinimą, kad ji bevertė ir niekinga, todėl gali apsiginti tik vienu būdu - būdama nepakartojama ir pranašesnė už kitus bei gaudama patvirtinimą iš aplinkinių žmonių, kad tikrai tokia ir yra.
Šiam žmogui nepakanka gerai jaustis socialinėje aplinkoje, bendrauti su kitais- jis siekia ir nori būti pats geriausias ir šauniausias, tik tada jis bus laimingas, nes pranoks visus kitus. Toks poreikis gali būti išreikštas silpniau arba stipriau, tačiau jis - narcicizmo pagrindas.
Žmogui narcizui svarbiau ne tai, kaip yra, o kaip tai atrodo kitiems. Jo mintys sukasi vien apie tai, kokį jis įspūdį daro ar padarys kitiems.
Be to, narcistiški žmonės, susidūrę su nepakankamu dėmesiu, per menku įvertinimu, o tuo labiau kritika, daug dažniau jaučia pyktį ir susierzinimą. Net jeigu garsiai savo pykčio neišreiškia, viduje jie tyliai mąsto: „Kaip ji (jis) drįsta taip su manim elgtis!“
Tuo tarpu sergantieji socialine fobija, patyrę socialinę nesėkmę dažniau išgyvena liūdesį, nusivylimą, bejėgiškumą ir pyksta nebent ant savęs, bet ne ant kitų. Jie galvoja: „Aš iš tiesų tikras nevykėlis.“
Manau, vienas iš palinkėjimų narcistiškam žmogui būtų toks, kad norint keistis reikia atvirai ir nuoširdžiai pripažinti tas savo savybes.
Kai žmogus sugeba tai pamatyti ir pripažinti, žinoma, prasideda keitimasis - tai jau pirmas žingsnis saviugdos link, kuris suteikia galimybę rinktis, kaip elgtis, kokį save ir gyvenimą kurti.
Kalbant konkrečiai apie viešumos baimę, tiek socialinės fobijos, tiek narcisistiškos asmenybės atveju, svarbiausias gydymo tikslas yra susilpninti nerimą socialinėse situacijose iki toleruojamo lygio. Net nedidelis vengimo ir diskomforto susilpnėjimas sergantiems asmenims yra labai reikšmingas.
Visada verta kreiptis į psichoterapeutą, kuris gali padėti jums atpažinti neigiamas mintis ir keisti jas į palankesnes. Jis padės jums palaipsniui susidurti su situacijomis, kurių taip bijojote praeityje ir atrasti, kad to ko bijote dažniausia netampa realybe.
Psichoterapija padės jausti didesnį pasitikėjimą savimi ir pajusti kokybiškesnį gyvenimą be baimės ir susikaustymo.
Jei dar vis nesiryžtate kreiptis į specialistą, bandykite bent pats sau padėti. Sunku pasakyti kaip imti ir nebijoti žmonių. Aišku, kad taip bam ir neišlįsi iš savo kiauto. Lįskite po truputį, kiekvieną kartą degins, bet atsiminkite, kad šis skausmas ugdo stiprybę, kuri taip jums reikalinga.
6 patarimai, kaip įveikti socialinį nerimą (kuris veikia mūsų kasdienį gyvenimą)
Tolerancijos Ribos
Ši problema kyla todėl, kad žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė ir tam, kad jis galėtų išskleisti savo prigimtį, vien jo paties jam nepakanka. Žmogui prigimties išskleidimui reikalinga bendruomenė ir visuomenė. Tačiau problemta yra ta, kad skirtingos ideologijos ir pasaulėžiūros skirtingai įsivaizduoja, kokia turi būti visuomenės tvarka, užtikrinanti galimybę žmogui išskleisti savo prigimtį.
Krikščionims žmogaus prigimties išskleidimas geriausiu būdu yra neatsiejamas nuo tikėjimo, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Ir tik savo gyvenimu realizuodamas šį panašumą, žmogus gali savo prigimtį išskleisti geriausiu būdu. Svetimos šiam įsitikinimui vizijos įtvirtinimas visuomenės tvarkoje ne tik primeta su krikščionių tikėjimu nesuderinamą žmogaus sampratą, bet ir apriboja religijos laisvę puoselėti tai, kas krikščionių tikėjimo požiūriu žmogaus prigimtyje yra geriausia.
Tad klausimas yra toks: kiek šiuolaikinėje sekuliarioje visuomenėje krikščionys gali turėti laisvės įgyvendinti gero gyvenimo sampratą, kylančią iš religinių įsitikinimų, ir kaip krikščionių laisvė puoselėti savąją žmogaus gero gyvenimo sampratą gali sugyventi su alternatyviomis ar net priešiškomis gero gyvenimo sampratomis?
Kitaip tariant, ar galime sutarti dėl principų, kuriais vadovaudamiesi galėtume visuomenėje iš tiesų gyventi gerą gyvenimą, net jei nesutariame dėl to, ką reiškia išskleisti žmogaus prigimtį geriausiu būdu?
Šiandien niekas rimtai nesiginčija dėl to, kad laisvė turi turėti ribas. Net ir tos ideologinės ar politinės grupės, kurios pasisako už kuo platesnę laisvę, sutinka, kad laisvė negali būti neribota.
Tomas Hobsas savo laiku puikiai pailiustravo, kaip atrodytų pasaulis, kuriame individo laisvė neturėtų jokių ribų. Dažnai sakoma, kad mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė. Šį posakį mėgsta kartoti politikai, teisininkai, visuomenininkai (tiesa, neatsimenu, kad jį būčiau girdėjęs bažnyčioje).
Tačiau, ar pastebėjimas, kad mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė, iš tiesų gali tapti kriterijumi ar principu, kuriuo remdamiesi galėtume nustatyti laisvės ribas? Jei mano laisvę gyventi gerą gyvenimą riboja kito laisvė gyventi pagal alternatyvią gero gyvenimo sampratą, mes galiausiai atsiduriame neišvengiamame konkuruojančių gero gyvenimo sampratų konflikte.
Isaiah Berlinas siūlė spręsti šią problemą, kiekvienam visuomenės nariui suteikiant pakankamai erdvią privačią sferą, kurioje jis būtų laisvas nuo išorinių jo laisvės ribojimų. Tačiau, jei kalbame apie laisvę gyventi gerą gyvenimą, vien tik turėjimas privačios laisvės erdvės (kad ir kokia ji būtų didelė) nėra pakankamas.
Kaip nurodė Aristotelis, žmogus yra „socialinis gyvūnas“. Jis nei fiziologine, nei kultūrine, nei dvasine prasme nėra sau pakankamas. Privačioje sferoje asmuo negali sau užtikrinti jo geram gyvenimui būtino gėrio ir gėrybių, kurios prieinamos tik esant santykyje su kitais asmenimis.
Laisvės ribų tapatinimas su privačia erdve savaime nepadaro asmens laisvesniu, net ir pasirinkimo laisvės prasme. Asmuo nėra laisvas rinktis, jei nėra gėrių, kuriuos asmuo galėtų rinktis arba asmuo nepajėgus tų gėrių siekti.
Žmogaus laisvei yra reikalinga bendruomenė, kuri ne tik puoselėtų gėrius, reikalingus geram žmogaus gyvenimui, bet ir ugdytų geram gyvenimui reikalingas dorybes, įgalinančias siekti tų gėrių.
Todėl klausimą, kieno laisvės baigiasi pirmiau - individo ar bendruomenės, galime atsakyti teiginiu: tikinčio asmens laisvės nesibaigia ten, kur prasideda tikėjimo bendruomenės laisvės. Tikinčiųjų laisvės iš tiesų prasideda ten, kur prasideda ir bendruomenės laisvės kartu puoselėti gerą gyvenimą, be valstybės ar ideologijos kišimosi.
Tačiau, jei valstybė netikinčiojo individo laisvę laiko svarbesne už tikinčiųjų bendruomenės laisvę laikytis su tikėjimo vertybėmis suderinamos tvarkos, tuo pačiu valstybė deklaruoja poziciją, kad laisvė netikėti yra svarbesnė nei laisvė išpažinti religiją.
Šiuolaikinės liberalios valstybės problema yra ta, kad ji, į pirmą vietą iškeldama individo teises ir laisves, ignoruoja esminę bendruomenės svarbą toms pačioms individo teisėms ir laisvėms.
Galimybė vienam ar padedamam bendruomenės gyventi gerą gyvenimą nėra vien tik rūpestis savo paties asmeniniu tobulumu ir gerove. Tiek senovės graikams, tiek krikščionims gyventi gerą gyvenimą visuomet reiškė dalyvavimą visuomenės bendrojo gėrio puoselėjime.
Religijos laisvė, o taip pat ir sąžinės laisvė, niekada nebus pilna, jei asmuo - tiek kaip individas, tiek kaip bendruomenės narys - neturės galimybių dalyvauti bendrojo gėrio puoselėjime ir kūryboje neišsižadėdamas savosios gero gyvenimo sampratos.
Laisvė gyventi gerą gyvenimą visuomenėje nėra tik laisvė prisidėti prie bendrojo gėrio. Ji tuo pačiu reiškia ir laisvę neprisidėti prie blogo gyvenimo ar tokį gyvenimą propaguojančios tvarkos, institucijų ir struktūrų.
Būti laisvam nuo spaudimo prisidėti prie moralinio blogio ar su juo kolaboruoti yra ne tik neatsiejama nuo religijos ir sąžinės laisvės, bet yra ir žmogaus savigarbos pagrindas.
Asmens orumas ir savigarba pažeidžiama ne tada, kai asmuo (net ir kai nepagrįstai) kritikuojamas, nepritariama ar net abejojama jo moralumu.
Kuo skiriasi studento, norinčio praktikuoti ginekologiją nenusižengiant savo religiniams įsitikinimams, ir moters, turinčios sunkumų atlikti abortą todėl, kad gydytojas dėl prieštaravimo sąžinei atsisako jį atlikti, situacijos?
Studentas negali gyventi pagal savo pasirinktą gero gyvenimo sampratą todėl, kad nenori būti verčiamas kolaboruoti su tuo, kas jam moraliai nepriimtina. Moteris negali gyventi pagal savo pasirinktą gero gyvenimo sampratą todėl, kad ji negali priversti gydytojo kolaboruoti su tuo, kas prieštarauja gydytojo sąžinei.
Kartais pasigirstantis klausimas, kodėl visuomenė, kurioje religija nėra svarbi, turėtų rūpintis religijos laisvės užtikrinimu, gali būti performuluojamas į klausimą, ar laisvoje visuomenėje religingi žmonės turi turėti teisę į savigarbą, kaip ir visuomenės nariai, kuriems religija nėra svarbi?
Asmens savigarba taip pat yra pažeidžiama, kai esame verčiami sutikti su tuo, kas nėra tiesa. Teisė į savigarbą nurodo į pamatinį principą, kuriuo galime ir turime vadovautis tiek kaip asmenys, tiek kaip bendruomenės nariai, prisidedantys prie visos visuomenės bendrojo gėrio.
Visuomenės narių savigarbos nepažeidžia pareiga puoselėti gėrius, sudarančius bendrąjį gėrį, nes tiesiogiai ir netiesiogiai iš jų naudą gauname visi (bendruoju gėriu iš principo negali būti gėriai, kurie netarnauja visiems visuomenės nariams).
Tačiau savigarbą gali pažeisti vertimas kolaboruoti su tvarka, kuri nėra nukreipta į gėrį. Anot Kanto, „niekas negali priversti manęs būti laimingu pagal kažkieno kito supratimą apie gerovę“.
Net ir šiuolaikinė pliuralistinė visuomenė negali egzistuoti be tam tikro sutarimo. Liberalizmas siūlo visuomenės sutarimo pagrindu atsisakyti nuostatos, kad ne visos gero gyvenimo sampratos yra vienodai geros bei moraliniu požiūriu priimtinos.
Tačiau tikras visuomenės sutarimas kyla ne iš moralinio neutralumo, visas gero gyvenimo sampratas laikančio vienodai geromis, bet iš pripažinimo tiesos, kad tam tikri gėriai mums reikalingi nepriklausomai nuo mūsų išpažįstamo gero gyvenimo sampratos.
Šiandien religijos ir sąžinės laisvei, o tuo pačiu ir asmens savigarbai, pavojų kelia ne prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Šiandien religijos ir sąžinės laisvei pavojų kelia naujai kuriamos teisės ir laisvės, skirtingai nuo prigimtinių, sukuriančios pareigas visai visuomenei puoselėti netikrus gėrius ir remti moraliniu požiūriu nepriimtiną gyvenimo būdą.
Gėriai, kuriuos Šiluvos deklaracija ragina saugoti įstatymų leidėjus, nėra tik iš Apreiškimo ateinantys religiniai gėriai, kuriais vadovaujasi tikintieji. Taip pat tai nėra kažkieno svetimi interesai, kuriems pritardamas neišvengiamai prarastum savigarbą.
Šiluvos deklaracijos nurodomi gėriai yra tai, kas sudaro prigimtinių teisių ir laisvių pagrindą, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar gero gyvenimo sampratos.
Todėl Šiluvos deklaracija nėra vėliava, kuri kviečia krikščionišką visuomenę mobilizuotis ir savo gero gyvenimo sampratą primesti visai visuomenei.
Žmogaus Teisės: Ribos Ir Apribojimai
Šios teisės nepriklauso nuo jūsų tautybės, rasės, lyties, seksualinės orientacijos ar turto. Kartais žmonės mano, kad žmogaus teises turi tik tie, kurie nepadarė nieko blogo, o kiti jų tiesiog nenusipelnė. Tai netiesa.
Jeigu jūs įvykdėte nusikaltimą ir atsidūrėte kalėjime, bus apribota jūsų laisvė, nes tai yra jūsų bausmės dalis. Žmogaus teisės nereiškia, kad galite daryti bet ką.
Geriausia žmogaus teisių ribas paaiškina posakis „Tavo teisės baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus teisės“.
Negalite suorganizuoti demonstracijos gatvėje be leidimo ir to pasekoje užblokuoti kelią kitiems asmenims, kurie keliauja į darbą. Tai nereiškia, kad negalite apskritai organizuoti demonstracijos ar kad kitų teisė į darbą yra svarbesnė, tačiau kiekvienoje situacijoje turi būti įvertinti skirtingų asmenų interesai.
Žmogaus teisės gali būti ribojamos. Jeigu jūs įvykdote nusikaltimą ir kažką sužeidžiate jums gali būti paskirta laisvės atėmimo bausmė. Tačiau yra keletas teisių, kurios niekada negali būti apribotos: tai kankinimo draudimas ir laisvė nuo vergovės.