Benamystė - tai sudėtingas socialinis reiškinys, paliečiantis daugybę žmonių visame pasaulyje. Lietuvoje ši problema taip pat aktuali, nors dažnai apipinta stereotipais ir mitais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas iš tiesų yra benamystė, kokie veiksniai lemia žmogaus atsidūrimą gatvėje ir kokios galimybės egzistuoja siekiant padėti benamiams integruotis į visuomenę.

Stereotipai ir tikrovė
Dažnai įsivaizduojame benamį kaip apšepusį, nešvarų ir dvokiantį žmogų. Tačiau tai tėra tik ledkalnio viršūnė. Iš tiesų, daugelis benamių yra tvarkingi, nusiprausę ir stengiasi išlaikyti orumą, nepaisant sunkios situacijos. Jų dabartinė situacija tiesiog yra tokia, kad jie neturi gyvenamosios vietos. Reikia matyti ne benamį, bet tiesiog asmenį.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų daktarė Rasa Indriliūnaitė, tyrinėjusi benamių gyvenimo būdą, teigia:
„Turime nekintantį stereotipą, kas benamis - apšepęs, nešvarus, dvokiantis žmogus, tačiau tai - tik ledkalnio viršūnė. Kai su benamiais daugiau pabendrauji, supranti, kad yra kitaip. Vis pasakoju savo mamos įspūdį - kai, nusifotografavusi benamius, nuotraukas parvežiau savo mamai, ji pasakė - vaikeli, tu atrodai blogiau už tuos savo tiriamuosius. Tų žmonių gatvėje net neatpažintume. Tai, ką matome, - ekstremaliausi pavyzdžiai, bet manome, kad visi benamiai tokie. Jie būna susitvarkę, nusiprausę. Jų dabartinė situacija tiesiog yra tokia, kad jie neturi gyvenamosios vietos“.
Benamystė: realybė ir sprendimas | Visas dokumentinis filmas | Trumpi dokumentiniai filmai
Benamystės priežastys ir tipai
Benamystė gali būti ekonominė, susijusi su nedarbu, skurdu ar kitomis finansinėmis problemomis. Tačiau priežastys gali būti ir socialinės - priklausomybės, psichikos sveikatos problemos, šeimos ryšių nutrūkimas. Remdamasi užsienio autoriais, norėčiau sakyti, kad tai - situacija, būvis, į kurį žmogus patenka tam tikru gyvenimo atveju.
R. Indriliūnaitė išskiria tris pagrindinius benamių tipus:
- Prisitaikę prie nakvynės namų: Jie mieste kuria maršrutus, turi ilgesnę benamystės patirtį, jaučiasi saugiai ir yra pripratę. Jie turi benamių draugų tinklą, palaikymą.
- Neprisitaikę prie situacijos: Dažniausiai jie turi neilgą benamystės patirtį arba socialinių ryšių už nakvynės namų ribų. Jų pagrindinis siekis - kuo greičiau išeiti.
- Atsiskyrėliai: Tai - stiprias priklausomybes turintys žmonės, kurie žiemą nenueina toli nuo nakvynės namų, o vasarą iš viso vengia kreiptis į pagalbos institucijas, nes jų gyvenimo būdas apriboja šią teisę. Dėl stiprios priklausomybės ar didelių sveikatos problemų jie tiesiog negali prašyti pagalbos. Šie benamiai yra tikrai išsekę.

Visuomenės požiūris ir atsakomybė
Tradicinė Lietuvos visuomenės idėja - padėti kaimynui, giminaičiui, artimam ar tolimam. Tačiau visuomenė kinta, ir atsakomybė už benamius dažnai perkeliama valstybei. Kolegos yra atlikę tyrimus - Lietuvos piliečių buvo paklausta, kas turėtų pasirūpinti benamiais. Beveik pusė aukštesnio statuso gyventojų pasakė, kad tai - valstybės rūpestis. Žemesnio sluoksnio visuomenės dalis priskyrė šį rūpestį patiems benamiams - jie patys turėtų pasirūpinti savimi arba tai turėtų padaryti jų šeimos nariai. Kaip matome, pusė Lietuvos piliečių tiesiog deklaruoja, kad tai - ne jų rūpestis.
R. Indriliūnaitė pabrėžia:
„Labai svarbu pastebėti miesto kultūrą - miestas didėja, plečiasi, daugėja gyventojų, vyksta įvairūs urbanizacijos procesai. Tai keičia socialinius ryšius. Tradicinėje visuomenėje turėjome tvirtesnį paramos tinklą. Žmogui sunkiau išsprūsti iš šio tinklo, nes kaimynas ar kažkas kitas juo pasirūpins. Mieste turime ne tokį tankų globos tinklą, esame uždaresni, izoliuotesni“.
Kaip benamiai pritaiko miesto erdves
Benamiai kuria savitą „miestą mieste“, pritaikydami įvairias erdves savo poreikiams. Tai gali būti stotys, parkai, apleistos statybvietės. Mano tyrime išryškėjo, kad žmogus, išėjęs iš nakvynės namų, kuria savą erdvę. Sava erdvė - ta, kuri atlieka tam tikrą funkciją. Galbūt - išmaldos prašymo ar susitikimo su draugais. Jei benamis vartoja alkoholį arba narkotikus, ta erdvė gali atlikti keitimosi preke funkciją.
Jie puikiausiai pritaiko erdves, apie kurias mes niekada nepagalvotume, kad jos gali kažkam tikti. Pavyzdžiui, stotyje spinteles jie pritaiko savo poreikiams - sukrauna savo daiktus. Yra kiti elementarūs mokėjimo išsisukti būdai. Pavyzdžiui, atėjęs į kažkokią įstaigą žiemą, gali išsidžiovinti batus.
Išeitys ir sprendimo būdai
Siekį padėti reikėtų dalinti: tarpinė pagalba, darbas su žmogumi, tarpiniai būstai. Visa tai turi valstybės, bet tai vykdoma valstybiniu, ne ES lygmeniu. Mums, kaip visuomenei, jų netgi reikia. Galime šildyti aplinką - ugdyti toleranciją, didesnį pakantumą, matyti žmogų, o ne tik problemą. Tiesiog reikia matyti žmogų su pomėgiais, poreikiais, norais. Reikia matyti ne benamį, bet tiesiog asmenį.
Sprendžiant benamystės problemą Lietuvoje, svarbu:
- Išsigryninti benamystės sąvoką.
- Suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra benamių.
- Inicijuoti prevencines programas, skirtas supažindinti visuomenę su benamystės problema.
- Diegti supratimą, jog visuomenės nariai yra atsakingi vieni už kitus.
- Sklaidyti apie benamystę susiformavusius mitus.
- Mokyti žmones pakantumo kitokiems.
Europinė su benamiais žmonėmis dirbančių organizacijų federacija sukūrė benamystės ir būsto atskirties tipologiją - ETHOS. Remiantis šiais laukais galima suformuluoti keturis pagrindinius konceptus: bestogiai (gyvenimas lauke), benamystė, nesaugus būstas ir netinkamas būstas.
ETHOS tipologija
| Konceptas | Apibrėžimas |
|---|---|
| Bestogiai | Gyvenimas lauke, neturint pastogės. |
| Benamystė | Neturėjimas gyvenamosios vietos, nakvynės namuose ar laikinuose būstuose. |
| Nesaugus būstas | Gyvenimas būste, kuris nėra saugus ar stabilus (pvz., gresia iškeldinimas). |
| Netinkamas būstas | Gyvenimas būste, kuris neatitinka minimalių standartų (pvz., prastos būklės, perpildytas). |

Benamystė - tai ne tik būsto neturėjimas, bet ir socialinė atskirtis, stigmatizavimas ir žmogaus orumo pažeidimas. Keisdami savo požiūrį ir ugdydami empatiją, galime prisidėti prie benamystės problemos sprendimo ir kurti tolerantiškesnę visuomenę.