Lietuvių Kalbos Sakinių Rašyba: Sandara, Sintaksė ir Skyrybos Taisyklės

Lietuvių kalba išlaikė sintetinę sakinio sandarą geriausiai iš visų indoeuropiečių gyvųjų kalbų. Straipsnyje aptarsime lietuvių kalbos sakinio ypatumus, sintaksę ir skyrybos taisykles.

Sakinio Sandara ir Sintaksė

Lietuvių kalbos sakinio dalių sintaksinių ryšių viršūnė yra tarinys. Tipiška jo forma - veiksmažodis. Su tariniu tarpusavio sąsajos (abipusio priklausymo) ryšiu siejamas veiksnys, kurio tipiška forma - daiktavardžio ar įvardžio vardininkas (Vaikai dainavo; Jie buvo grįžę).

Tam tikrais atvejais veiksniu gali eiti ir bendratis (Rūkyti draudžiama) ar padalyvis (Pro langą buvo girdėti dainuojant). Veiksniu einantis 1 ar 2 asmens įvardis dažniausiai pasakomas pačia veiksmažodžio atitinkamo asmens forma (Einu ir nežinau, į kur nueisiu; Čia liksite ir ilgai gyvensite). Tarinio savarankiškumą rodo ir dažnai vartojami beasmeniai sakiniai (Sninga ir pusto; Šulinyje pritrūko vandens).

Papildinys ir aplinkybės priklauso nuo tarinio. Jo valdomu papildiniu dažniausiai eina daiktavardžių ar įvardžių galininkas (Matau mišką; Pakvietėme ir juos), rečiau - kilmininkas (Lauksime svečių); juo gali eiti ir veiksmažodžio bendratis (Atnešiau užkąsti) ar padalyvis (Girdėjome šaudant). Kai veiksmažodis eina su neiginiu, jo valdomas papildinio galininkas keičiamas neiginio kilmininku (plg. Statau namus ir Nestatau namų). Kilmininko formą gauna ir papildinys, reiškiantis daikto dalį ar neapibrėžtą daiktų kiekį (plg. Pasėjom rugius ir Pasisėjom rugių).

Kai veiksniu ar papildiniu eina neigiamasis įvardis (niekas, nė vienas, joks, nė koks), tarinys irgi vartojamas su neiginiu (dvigubas neiginys: Nė vienas namo negrįžo; Nieko ten nemačiau). Aplinkybės šliejamos prie tarinio. Jų tipiška forma yra prieveiksmiai, bet dažnai jomis eina ir vieni ar prielinksnių valdomi daiktavardžių linksniai (Kaimynas parvažiavo naktį; Ilgai ėjom pamariu; Grįžk į tėviškę).

Dvejybinius sintaksinius ryšius - su tariniu ir kartu su veiksniu ar papildiniu - sakinyje turi tarininiai pažyminiai, arba predikatyvai (Gandras parlėkė linksmas; Radom arklį negyvą). Lietuvių kalbos žodžių formos, siejamos su sakinio dalimis, tiesiogiai priklausomomis nuo tarinio, sudaro įvairių tipų žodžių junginius.

Žodžių Junginiai

Lietuvių kalbai būdingi vardažodiniai žodžių junginiai su kilmininku, reiškiantys priklausymą kam nors (klevo lapas, paukščio sparnas), daikto santykį su medžiaga (aukso žiedas), paskirtimi (duonos miltai), vieta (vandens augalas), laiku (rudens gėlė), kiekiu (minių minios) ir pavadinimu (eglės medis, Velykų šventė).

Junginiuose su veiksmažodiniais daiktavardžiais kilmininkas gali reikšti veikėją (žmonių darbas, tavo rašymas) ir veiksmo objektą (tavęs laukimas, laiško rašymas). Daiktų ar asmenų požymiams reikšti vartojami įnagininko formos junginiai (eglė nulinkusiomis šakomis, vyras aukšta skrybėle).

Lietuvių kalbos sintaksinei sistemai būdingos bendraties ir dalyvių konstrukcijos dažniausiai eina šalutiniais sakiniais. Bendratis, išriedėjusi iš veiksmažodinių daiktavardžių naudininko, yra gerai išlaikiusi pirminę tikslo ir paskirties reikšmę (plg. atsikėlėm čia gyventi / gyvenimui). Ji dažnai siejama su daiktavardžio ar įvardžio naudininku, kuris gali reikšti bendraties veiksmo atlikėją (Įpyliau pieno kačiukams užlakti) ir jo objektą (Atvežiau kárčių tvorai tverti). Kai veiksmažodis reiškia judėjimą ar būsenos kitimą, bendratis siejama su kilmininku (Atėjom rugių kirsti).

Netekusi linksnio reikšmės bendratis sudaro glaudžius junginius su modaliniais ir faziniais veiksmažodžiais (turiu / galiu eiti, noriu miegoti, pradedu / baigiu rašyti ir kitais). Dalyvių vardininko konstrukcijos dažniausiai atstoja laiko šalutinius sakinius (Išėję iš miško pamatėme ežerą), rečiau žymi priežastį (Jaunystėje sunkiai dirbęs, jis pasidarė taupus), sąlygą (Tavimi dėtas būčiau kitaip pasielgęs), nuolaidą (Dešimtmečius persekioti, jie nesuklupo), veiksmo pobūdį (Motina raudojo rankas užlaužusi).

Šias funkcijas turi ir padalyviai, su veikėjo ar būsenos turėtojo naudininku sudarantys absoliutinio (savaiminio) naudininko konstrukciją (Saulei leidžiantis / nusileidus pasukome namo). Aiškinamojo sakinio funkciją turi nuo jutimo, suvokimo, sakymo veiksmažodžių priklausomas vardininkas su dalyviu (Brolis jautėsi / sakė sergąs) ir galininkas su dalyviu arba (dažniau) su padalyviu (nujaučiau jį sergantį / sergant).

Sudėtiniai Sakiniai

Sudėtiniai sakiniai su jungiamaisiais žodžiais skirstomi į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Sujungiamųjų sakinių yra kelios grupės: sudedamieji su jungtukais ir, ir…ir, nei…nei, tai…tai, gretinamieji ir priešpriešiniai su jungtukais o, bet, tačiau, tik, vis dėlto, vis tiek, skiriamieji su ar(ba), ar(ba)…ar(ba), paremiamieji su tai, taigi, tad, nes ir santykiniais prieveiksmiais todėl, dėl to, užtat.

Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo priklauso nuo kurio nors pagrindinio dėmens žodžio, skirstomi į aiškinamuosius (veiksnio ar papildinio) sakinius su jungtukais kad, jog arba santykiniais įvardžiais (Visiems atrodė, kad netrukus lis; Sužinok, ką jie daro), pažymimuosius su santykiniais įvardžiais kuris, -i, koks, -ia, katras, -a ir kitais (Gavau žinią, kurios ilgai laukiau) ir nusakomuosius su jungtukais kad, jog, koreliuojamais su pagrindinio dėmens įvardžiais toks, -ia, tas, ta, prieveiksmiais taip, tiek (Šulinys toks gilus, kad dugno nematyti; Jis atsakė taip, jog niekas nesuprato).

Prijungiamieji sakiniai, kurių šalutinis dėmuo siejamas su visu pagrindiniu dėmeniu, skirstomi į laiko (su jungtukais kai, kada, kol, iki, ligi), priežasties (su kadangi, kad), sąlygos (su jei(gu), kad, nebent), nuolaidos (su nors, kad ir, tegul), tikslo (su kad, idant), vietos (su kur) ir lyginamuosius sakinius (su kaip, lyg, tartum, it, negu, juo…juo). Sudėtinių sakinių dėmenys gali būti siejami ir be jungiamųjų žodžių (Toli kaime lojo šuo, paskui sužvingo arklys).

Žodžių Tvarka Sakinyje

Lietuvių kalboje žodžių tvarka yra variacinio tipo; tai sudaro sąlygas ją taikyti aktualiajai sakinio skaidai ir išskirti vyraujančius bei žymėtus (inversinius) modelius. Bendrinėje lietuvių kalboje vyrauja polinkis veiksnį pasakyti prieš tarinį, papildinį - po tarinio (modelis SVO; S - veiksnys, V - tarinys, O - papildinys). Tam tikrais atvejais papildinys dažniau eina prieš tarinį (Kiškis visų bijojo; Darbas darbą veja - SOV).

Kai sakinyje nenorima atskirti žinomos informacijos nuo naujos (pvz., pasakojimo pradžioje), tarinys eina prieš veiksnį (Gyveno trys broliai), bet tęsiant toliau - po jo (Jie turėjo mažą trobelę). Netiesioginio papildinio įprastinė (neutrali) vieta - prieš tiesioginį (Motina atleido mums visus prasižengimus). Labiau apibrėžta daugelio vardažodinių žodžių junginių dėmenų tvarka. Juose priklausomasis dėmuo dažniausiai eina prieš pagrindinį (obels žiedai, srauni upė, pirmieji metai).

Aplinkybėmis einančius prieveiksmius irgi linkstama pasakyti prieš veiksmažodį (Ten gyvenom trejus metus); visada pradinę vietą turi klausiamosios dalelytės ir neiginys. Prielinksniai beveik visada eina prieš valdomą linksnį (prie namų, į jūrą, su draugais).

Skyrybos Taisyklės

Privalomosios skyrybos taisyklės nustato privalomą sakinio dalių arba sudėtinių sakinių dėmenų atskyrimą ar išskyrimą, teksto skyrybą, taip pat svarbiausius neskyrimo atvejus (jie teikiami pastabomis). Skyrimo taisyklės išdėstytos pagal sakinio sandarą, sakinio dalis ir kitus sintaksinius požymius, skyrimas grindžiamas taip pat pirmiausia sintaksiniais požymiais. Jei galima skirti keliais ženklais, jie arba vardijami apytikrio dažnumo tvarka, arba rečiau vartojamas skyrybos ženklas nurodomas skliaustuose.

Šiose taisyklėse nenurodytais atvejais skyrybos ženklai neprivalomi. Lietuvių kalboje vartojami skyrybos ženklai: taškas ( . ), kablelis ( , ), kabliataškis ( ; ), dvitaškis ( : ), brūkšnys ( - ), klaustukas ( ? ), šauktukas ( ! ), daugtaškis ( . ), skliaustai: atidaromasis ( ( ), uždaromasis ( ) ); kabutės: atidaromosios ( „ )), uždaromosios ( “ ).

Vienarūšės Sakinio Dalys

Vienarūšės sakinio dalys atskiriamos kableliais:

• Meilė, širdgėla, neviltis geso pamažu.
• Pievoje žydėjo raudonos, geltonos, žydros gėlės.
• Diena išaušo nešalta, apsiniaukusi, darganota.
• Stalčiuje, ant llango, ant žemės ieškojo užrašų knygelės, bet niekur nerado.

Vienarūšės sakinio dalys, sujungtos jungtukais ar kitais jungiamaisiais žodžiais:

• pavieniais o, bet, tačiau, tik(tai)
• poriniais nors (ir) . bet, kad ir . bet, jei(gu) ne . tai, nne tiek . kiek, ne tik . bet ir, kaip . taip (ir) ir kt.
• kartojamaisiais ir . ir, ar . ar, arba . arba, nei . nei, čia . čia, tai . tai, tiek .

Pavyzdžiai:

• Visi įvykiai prasideda viduje, o ne išorėje.
• Slopinanti tyla apgaubė Šilėnų kaimą po tos giedros, bet neramios pavasario dienos.
• Krosnis nors dar nauja, bet jau suskilusi.
• Ne tik rytais, bet ir vakarais užbėgdavo, šviežio pieno užnešdavo.
• Bėgo vasara gėlėta ir laukais, ir šilu.

Aiškinamosios Sakinio Dalys

Aiškinamoji sakinio dalis su jungiamaisiais žodžiais ypač, kaip ir, būtent, tai yra ir pan. išskiriama kableliais:

• Kieme, ypač palei tvorą, nuo vėjo šiureno nukritę lapai.
• Galutinis žmogaus pašaukimas yra tiktai vienas, būtent dieviškasis.
• Tupinėti po namus, tai yra palesinti vištas, apsitvarkyti kieme, paruošti pietus, jai dar užteko sveikatos.

Priedėliai

Priedėliai su jungiamąją paskirtį turinčiais žodžiais ypač, arba, vadinamasis, labiausiai, daugiausia, dažniausiai, greičiausiai, kaip antai (kaip ta pačia reikšme), tai yra, būtent, pavyzdžiui, bent ir kt. išskiriami kableliais:

• Toliau bus plėtojama socialinės priežiūros, ypač globos ir rūpybos, sistema.
• Bet prieš tai jų vaidila, arba burtininkas, kiekvieno valgio gabaliuką meta po stalu.
• Senoji oda, vadinamoji žalčio išnara, pasilieka prie medžio.

Įterpiniai

Sakinyje esantys įterpiniai išskiriami kableliais:

• Laimė, nė vieno žmogaus tarpdury nebuvo, nes visus, matyt, sutraukė į vidų kalbėtojas, kurio kiekvienas žodis buvo girdėti net lauke.
• Aš, deja, į konferenciją negalėsiu atvykti.
• Kaip jau minėta, Milkus naudojosi Brodovskio žodynu.

Kreipiniai

Kreipiniai sakinyje išskiriami kableliais:

• - Dėde, ar namie esi? - išgirdo Gugis.
• Gerbiamasis pirmininke, 12 straipsnio siūlyčiau nesvarstyti.
• Atleiskite, ponia Liucija, kad taip netikėtai pas jus įsibraunu.

Sudėtiniai Sakiniai

Sudėtinio sakinio dėmenys atskiriami kableliais, kabliataškiais, brūkšniais ar dvitaškiais:

• Sietynas jau aukštai iškilo, o Aušrinės vis dar nematyti.
• Ir eina kupinos darbų dienos, ir slenka naktys, pilnos ilgesio ir svajonių.
• Veltui meldi aušros, miršta balsas maldos, vien gailios tau ašaros krinta.

Rašybos Tikrinimo Įrankiai

Šiuolaikinės technologijos leidžia lengviau pasiekti rašto tobulumą. Rašybos tikrinimo įrankiai padeda sudaryti nepriekaištingus rašto darbus, net jei trūksta laiko. Tokie įrankiai yra visiškai nemokami ir leidžia:

• Nuskaityti tekstą ir rasti visas padarytas klaidas.
• Rasti dažnas gramatikos problemas.
• Gauti tikslius rezultatus.
• Pasinaudoti išplėstiniais pasiūlymais žodžių pasirinkimui: sinonimais, frazeologizmais, terminais.

Rašyba.lt yra daugiau nei klaidų tikrinimas. Tai išsami rašymo priemonė, padedanti rašyti aiškų, nepriekaištingą tekstą, kuris sužavės jūsų skaitytojus. Rašyba.lt yra įrankis, skirtas bet kokių tekstų klaidų taisymui. Internetinis gramatikos taisymo įrankis puikiai tinka vartotojams, kuriems reikia greitai patikrinti savo trumpą tekstą ar ilgesnius darbus.

Sakinys Kaip Kalbos Vienetas

Sakinys yra sintaksinės sandaros ir apskritai kalbos pagrindinis vienetas. Sakiniai turi daug funkcijų: jais galima teikti informaciją, reikšti ir norus, jausmus, pageidavimus, klausti, teirautis informacijos. Todėl sakinys turi ne vieną jo esmę apibūdinantį požymį.

Kaip esminiai sakinio požymiai dažnai pirmiausia nurodomi intonacija ir predikacija. Įprastais atvejais sakinio (frazės) intonaciją sudaro balso kitimas: kilimas (antikadencija) ir kritimas (kadencija) bei tariant žodžius susidarančios pauzės. Įvairių sakinių intonacija skirtinga. Tiesioginiuose sakiniuose aiškiausiai pastebimas balso kilimas, po to - kritimas, nors pauzė gali būti ir sakinio viduryje, ypač kai jaučiama elipsė, pvz., praleista tarinio jungtis: Aristotelis - vienas žymiausių Antikos filosofų. Klausiamųjų sakinių ryškiau pabrėžiamas žodis, kuriuo klausiama: Ar Jonas parvažiavo? Kas langą išdaužė? Naujas sakinys pradedamas žemu balsu ir kylančia intonacija.

Predikacija (predikatumas, predikatyvumas) - bene esmingiausias sakinio požymis, rodantis to, kas pranešama sakiniu, santykį su tikrove, taip pat pagrindinių sakinio dalių (veiksnio ir tarinio) tarpusavio santykius. Predikacija leidžia atskirti sakinį nuo žodžio ar žodžių junginio, plg. saulė, kaitri saulė ir Kaitri saulė patekėjo. Tik sakiniu galima ką nors tvirtinti (teigti ar neigti). Sakinys įgauna prasmę, kuri skiriasi nuo jį sudarančių atskirų žodžių reikšmės.

Predikaciją (predikatumą) rodo sakinio laikas, modalumas, neretai ir asmuo. Šuos sakinio bruožus savo gramatinėmis laiko ir nuosakos kategorijomis pirmiausiai įprasmina veiksmažodis, nors gali būti ir kitokių, pvz., modalumo rodiklių: modalinių žodžių (iš tikrųjų, rodos, matyt, be abejo, paprastai,..), modalinių veiksmažodžių (reikėti, privalėti, galėti,..). Kiekviename sakinyje galima numanyti gramatinį (sintaksinį) laiką ar nuosaką. Gramatinis asmuo taip pat gali būti aiškiai nurodomas, jei veiksmažodis asmenuojamasis: Aš einu ir tu eini, vadinasi, mes einame kartu. Neasmenuojamasis veiksmažodis turi trečiojo asmens formą: Mokiniams reikia mokytis.

Sakinio požymiai taip pat yra formalioji gramatinė struktūra (gramatinis įforminimas, t.y. žodžiai sakinyje tarpusavy susiję gramatiškai, sudaro gramatinius modelius), semantinė struktūra (tam tikrą modelį užpildantys žodžiai perteikia tam tikrą prasmę). Linksniuojamojo tipo kalbose, tokiose kaip lietuvių, žodžių tvarka dažniausiai nėra sakinio prasmę nulemiantis požymis, kaip ir sakinių ilgumas - būna ir iš vieno žodžio, ir labai ilgų sakinių.

Yra mažiausias bendravimo vienetas, kurį sudaro vienas žodis ar gramatiškai susijusių žodžių grupė, turintys baigtinę intonaciją.

tags: #kaip #rasosi #butu #sakitu