Valstybingumo šimtmečio proga intensyvėja kalbos apie patriotizmo būklę. Bet kaip giliai ir nuosekliai patriotas turi mylėti, tapatintis, rūpintis tėvyne? Patriotizmas nėra paprasta, vieno lygmens emocija, bet elgesių, jausmų, nuostatų ir įsitikinimų derinys. Nors sakoma, kad patriotą atpažinsime iš jo darbų, ne vien darbai jį ženklina.
Visi apytikriai suvokiame, kas yra patriotas ir patriotizmas. Patriotas - žmogus, kuris myli savo tėvynę, yra jai ištikimas, su ja sieja savo likimą, tapatinasi su ja, ypač rūpinasi jos ir tėvynainių gerove. Patriotizmas nėra vienadienis reiškinys.
Kas yra tėvynė? Pasak Lietuvių kalbos žodyno, patriotizmas yra atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei. Tėvynės (patria) negalime sutapatinti su valstybe, nes tėvynė nėra tik administracinis politinis vienetas. Tėvynė yra daugiau negu valstybė, negu jos valdžia, pamatiniai principai ar konstitucinė santvarka.
Tėvynės sąvoka aprėpia daugelį elementų, su kuriais turime gilesnį emocinį ryšį negu su valstybe ar šalimi. Tėvynė yra gamta (dangus, Dubysa, miškai), artimi žmonės ir bendras gyvenimas (sesutės), kultūra (dainos) bei kolektyvinė savimonė ir tapatybė. Istorinė tėvynės dimensija dažnai būna šaltinis, leidžiantis prisiminti ir didžiuotis protėvių pasiekimais, optimistiškiau žvelgti į ateitį, skatinant viltį, kad dabarties sunkumai bus įveikti. Visa tai skatina likti ištikimiems tėvynei, nuo jos nenusisukti.
Tėvynes ženklina unikalūs bruožai, kurie branginami dėl jų savumo. Patria yra visuma, kurioje atsispindi bendras ir savitas gyvenimo būdas. Ji aprėpia politines, kultūrines ir visuomenines institucijas, kurios įrėmina ir įprasmina tėvynainių gyvenimą, taip pat aplinką, gamtą bei istorinius objektus, kurie primena ryšį su savo žeme ir protėviais. Tėvynės įvairiapusiškumas, skirtingų jos elementų įvairūs deriniai leidžia daugiau žmonių jai įsipareigoti (ne visi įsipareigoja dėl tų pačių priežasčių), stiprina tėvynės ir gyventojų tarpusavio ryšius.
Maironis, kaip ir XIX a. lenkų patriotai, nelaikė tuometinės valstybės (Rusijos imperijos) tėvynės dalimi. Kad tėvynė nėra tik politinis vienetas, rodo ir tai, kad Maironis ir kiti tų laikų patriotai neturėjo vieningo Lietuvos valstybės ir jos konkrečių sienų sampratos. Nors tėviškė daugeliu atžvilgių yra artimesnė tiems, kurie ją turi, ji nėra patriotizmo objektas. Kad ir kiek ją brangintume, nesiekiame, kad ji taptų politiškai savaranki, o suverenumo siekis, mėginimas sukurti tėvynės žemes vienijančią ir jungiančią valstybę yra nepakeičiama patriotizmo dalis.
Tėvynė yra gimtasis kraštas. Patriotas yra ištikimas tėvynei, nes ji yra sava. Jis įsipareigoja savo šaliai, nes tarp jo ir tėvynės egzistuoja unikalus ir vienkartinis ryšys, kurio jis neturi su kitomis, net labiau gerbtinomis šalimis. Tas savumas yra esminis tėvynės bruožas.
Šalies teigiamos savybės irgi yra reikšmingos skatinant meilę ir prisirišimą. Prie to dar sugrįšiu, bet dabar noriu pabrėžti, kad ne jos, o tėvynės savumas yra svarbiausia patriotizmo versmė. Kaip pažymėjo vienas filosofas, jei savęs klaustumei, ar turėčiau tapti patriotu, nereikėtų po to klausti, kurios šalies. Tėvynė yra vienintelis kandidatas. Tik lietuvis (nebūtinai etninis) gali būti Lietuvos patriotas, prancūzas - Prancūzijos, vokietis - Vokietijos.
Tėvynės negalime sutapatinti su tauta, nors ir esama bendrumų. Tauta yra sąmoninga ilgalaikė bendruomenė, kurios narius sieja kultūra ir bendras gyvenimas. Tauta nėra tik horizontali bendruomenė, telkianti vienu laiku gyvenančius tautiečius, tai bendruomenė su istoriniu lygmeniu ir gelme, siejanti save su protėviais ir palikuonimis bendrame projekte. Jaučiama pareiga užtikrinti ir pratęsti, taip lyg atsidėkojant už suteiktas vertybes ir gėrybes. Tėvynė nėra vien bendruomenė, bet ji aprėpia bendruomenę (paprastai piliečių), kuri, nors ir ne tokia intymi kaip tautinė, irgi turi istorinį matmenį, jungiantį dabarties, ateities ir praeities kartas.
Tad mūsų gimnazijos kun. J. Tilvyčio - Žalvarnio kuopos ateitininkai įprasmindami tautiškumo principą tradiciškai organizuoja konferencijas, poezijos ir dainų popietes skirtas kovo 11- ąjai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienai paminėti. Tokios datos kaip sausio 13-oji ar vasario 16 -oji visada yra švenčiamos ne tik su gimnazijos bendruomene, bet ir su miesto bendruomene. Rudenį ir pavasarį dalyvauja Moksleivių ateitininkų sąjungos respublikiniuose ateitininkų akademiniuose savaitgaliuose. Graži tradicija yra prieš vėlines sutvarkyti Ramygalos gatvėje esančias Kristaus Karaliaus Katedros kapines, aplankyti Panevėžiui nusipelniusių žmonių kapus- kun.
Stebint įvykius Ukrainoje, plinta diskusijos ir apie mūsų pasirengimą gintis. Nepasitikinčių krašto apsauga Lietuvoje yra beveik 30 proc. Žiniasklaidoje vis pastebime opias diskusijas. Be pilietinės, patriotinės dvasios, žmogus niekada netaps tikrai geru kariu, nes profesionalumo esmė yra karinės žinios galvoje ir patriotinė dvasia širdyje.
Kaip tauta, per pastarąjį šimtmetį gyvenome tarsi kopdami per kalnus. Vėliau išgyvenom sovietinę okupaciją, kuomet visuomenei buvo skiepijamos visai kitos vertybės. Tuomet sekė neapsakomas tautos vienybės fenomenas, prasiveržęs daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose. Šiandien labiausiai liūdina atėjęs dalies visuomenės nusivylimas ir abejingumas, įsišaknijęs nepasitikėjimas. Nepaisant nepriklausomybės atkūrimo, šiandien didelė dalis jaunimo yra apolitiška, jiems svetimi visuomeniniai, bendruomeniniai ir tautiniai jausmai bei interesai.
Patriotais negimstama, juos reikia išugdyti. Patriotiškas jaunimo auklėjimas buvo ypač sustiprėjęs tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje. Kaip teigė Prezidentas Antanas Smetona, būtina siekti, kad kuo daugiau lietuvių taptų šauliais, o visuomenėje būtų puoselėjama šauliška dvasia. Tuomet svarbus buvo karinis tautos parengimas, o ypač patriotinis auklėjimas, kuris turėjo užtikrinti motyvaciją ateityje, prireikus tapti partizanu ir kovoti prieš okupaciją.
Šiandien dažnai baidomasi patriotizmo, jis painiojamas su šovinistiniu nacionalizmu. Pastaruoju metu visuomenėje pastebimas ne vienas bandymas diskredituoti patriotizmo sąvoką, ją savinasi nacionalistiniai judėjimai. Tačiau, kryptingas bei sistemingas pilietinio ir patriotinio ugdymo diegimas mūsų valstybėje ir visuomenėje yra itin svarbus. Būtent savo vertės pajautimas, dvasinė laisvė - tai pagrindas, ant kurio kuriamos kitos žmogaus vertybės. Savęs, savo tautos gerbimas turi būti šiandieninio jaunimo pilietinio ir patriotinio ugdymo kryptis ir prasmė.
Kun. Priklausymas ateitininkų organizacijai, ateitininko suprantamas kaip sąmoningas, nenuilstamas rengimasis tapti karštu lietuviu, patriotu, aiškiai susipratusiu kataliku, tikru inteligentu šviesuoliu, aktyviu veikėju visuomenininku ir geru savo profesijos specialistu. Savo veikloje ateitininkija vadovaujasi nuo 1911 metų sukaupta ideologine ir organizacine mūsų didžiųjų ideologų ir tautos vyrų Stasio Šalkauskio, Prano Kuraičio, Prano Dovydaičio, Stasio Ylos ir kitų patirtimi.
Tokį pasirodymą straipsnyje „Apie patriotizmo monopolistus“ surengęs filosofas Kęstas Kirtiklis teigia, kad „kone kiekviena save patriotais vadinančiųjų grupė yra linkusi patriotizmą monopolizuoti“, o kitaminčius laikyti priešais, net jei ir šie mušasi į krūtinę prisiekinėdami amžiną meilę savo šaliai. Patriotizmo kaip tėvynės meilės sąvoka, pasak jo, esanti labai abstrakti, tą meilę leidžianti suprasti įvairiopai, nenurodanti konkrečių jos raiškos būdų. Bet juk mylintis žmogus prieš mylimąjį yra pats sau miręs - jis ne tik niekad nenorės, bet ir apskritai nepajėgs būti neištikimas, dar daugiau - jis net nepajėgs norėti svetimauti.
Akivaizdu, kad jis, reikšdamasis įvairiomis formomis, privalo sueiti į tam tikrą vienovę su politine laisve ir tuo, kas laikoma pačia valstybe. Ištikimybė tautai ir valstybei įmanoma, tik jei tauta ir valstybė apibrėžia patriotizmo ribas: kur prasideda tautą ir valstybę menkinantys veiksmai, jų pirmumą atstumiančios ambicijos ar jas neutralizuojantys simboliai, ten atsiveria privataus patriotizmo bedugnė - tada gali mylėti „kaip nori“ ir „ką nori“.
Kiek šiandien svarbi meilė ir pagarba savo šaliai, jos tradicijoms, istorijai ir kultūrai, ar šiuolaikinėje mūsų valstybėje dar yra vietos pilietiškumui? Kaip sako Lietuvos edukologijos universiteto Edukacinių tyrimų instituto direktorė, Ugdymo pagrindų katedros docentė dr. „Siekiant kiekvieno mokinio mokymosi sėkmės ir pažangos, šiandien ugdymas organizuojamas atsižvelgiant į individualią patirtį, socialinę aplinką, kultūrą, užtikrinant lygias galimybes. Šiame procese svarbus ir pilietiškumo ugdymas, priklausymo Lietuvos valstybei jausmo stiprinimas. Kitaip sakant, mokomasi pažįstant ir gerbiant savo bei kitas kultūras, puoselėjant vertybes. Įvairių veiklų, pilietinių akcijų, projektų metu mokiniai ugdosi aktyvaus ir atsakingo dalyvavimo bendruomenės ir visuomenės gyvenime gebėjimus“, - teigia dr.
Moksleivių atstovai pastebi, kad pilietinis švietimas mokyklose suteikia žinių apie valstybės valdymą, pagrindinius įstatymus, bet retai kada įskiepija meilę tėvynei. Lietuvos mokinių parlamento viceprezidentas Edvardas Montvilas yra įsitikinęs, kad tėvynė yra svarbi kiekvienam Lietuvos piliečiui, tad moksleivija tikrai ne išimtis. „Mūsų kartoje yra ypač daug išdidžių patriotų, kurie džiaugiasi būdami lietuviais.
Ir turbūt daugelis sutiktų, kad patriotiškumą lengviausia patikrinti grėsmės Lietuvai akimirką, ne kartą patirtis parodė - tokiais atvejais lietuviai telkiasi bendram tikslui. „Dauguma pripažįsta, kad būtina skatinti pilietinį, tautinį ugdymą, mokyti jaunimą didžiuotis savo šalimi, kalba, istorija, apie tai kalbama mokyklų programose, atskirai netgi mokoma pilietiškumo, bet tik mažuma tai iš tiesų daro. Lietuvos muziejai yra viena svarbiausių grandžių pilietiškumo ugdymo procese.
Šiemet parodoje „Mokykla“ dalyvaus 28 Lietuvos muziejai, keletas iš jų pristatys patriotiškumą skatinančius edukacinius užsiėmimus. Vykstančios „Jaunojo piliečio pamokos“ supažindins su pagrindiniais Lietuvos valstybės simboliais - herbu, himnu ir tautine vėliava. Parodoje bus diskutuojama ir apie privalomąją karo tarnybą, pareigą tėvynei, apie tai, kodėl verta tarnauti? Diskusiją inicijuos ir pranešimą šia tema skaitys Lietuvos kariuomenės atstovai.
„Norime sudominti jaunimą kario profesija. Raginame neišsigąsti kario uniformos ir priimti iššūkių ir nuotykių kupiną gyvenimą. Tarnyba kariuomenėje yra prieinama bet kuriam motyvuotam ir neturinčiam didelių sveikatos problemų jaunuoliui ir netgi vyresnio amžiaus piliečiui, nes tarnybos būdą galima pasirinkti pagal gyvenimo pobūdį ir siekius“, - sako Lietuvos kariuomenės Krašto apsaugos savanorių pajėgų štabo Karo prievolės ir komplektavimo skyriaus viršininko pavaduotoja G.
100-oji Vasario 16-oji yra proga pabandyti suprasti savo nacionalinį identitetą. Ką reiškia tai, kad aš esu lietuvis? Kaip lietuvybę mato Lietuvos lenkai ar rusai? Iš Bertos Tilmantaitės kelionių dienoraščio. „Koks gražus Vytis!“ - mirkteli Raúl Juozas galva mostelėdamas į mano marškinėlius. „Gražūs Gedimino stulpai,“ - atsakau linktelėdama į jo tatuiruotę. „Beveik 60 metų kaip išsibraižiau,“ - sako apžiūrinėdamas savo rankas. Ant dešinės - Gedimino stulpai, ant kairės - Vytis su užrašu „VYTYS“.
Lietuvos herbas Vytis
Jovaišių kaimo bendruomenes vietos projektas “Pa (Būk) patriotu” Nr. DRUS-LEADER-6B-KV-7-1-2020 (NMA Nr. Projekto veiklos yra skirtos Jovaišių, kurie yra Druskininkų savivaldybės dalis, unikalių kultūros ir istorijos tradicijų puoselėjimo produktui sukurti, kuriuo bus prisidedama prie Jovaišių bendruomenės narių verslumo skatinimo, krašto unikalumo atskleidimo, turistinio patrauklumo didinimo. Jovaišių bendruomenės nariai, aplinkinių kaimų gyventojai, plėsdami savo bendruomeninę veiklą ir norėdami būti labiau matomi regione, kuria patriotų ir tradicijų kelią, aktyviai prisideda prie veiklų plano rengimo ir biudžeto formavimo. Gyvuojanti bendruomenės tradicija švęsti bendruomenines šventes, susibūrus bendruomenės namuose, yra šio kaimo stiprybė.
Aktyviai Jovaišių gyventojai rinkosi ir į liepos 5 d. organizuotą kraštotyrinę parodą. Turtingoje ir unikalių darbų gausioje parodoje buvo eksponuoti pas kaimo gyventojus surinkti senobiniai kraštotyriniai eksponatai - buities reikmenys, darbo įrankiai, trobos puošybos elementai. Daugiausia parodoje galima buvo pamatyti kaimo darbštuolių austų senovinių divonų, juostų, rankšluosčių. Unikalius darbus parodoje eksponavo tautodailininkė Lina Kabelkaitė. Kitą, liepos 6, Valstybės (Karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną, bendruomenė rinkosi į edukacinės programos „Patriotų stalas“ pristatymo renginį, kartu su visais lietuviais 21.00 val. giedojo Tautišką giesmę, bendravo ir linksminosi griežiant muzikantams.
Projekto finansavimas skirtas įgyvendinant strategiją „Druskininkų vietos veiklos grupės teritorijos vietos plėtros 2015-2020 m.
Patriotizmas Vakaruose ir Lietuvoje Vakaruose patriotizmas ilgai buvo laikomas dorybe, sveikintinu rūpinimusi savo šalies ir bendrapiliečių gerove ne kitų tautų ar šalių sąskaita. Tėvynės meilė buvo norma ir pareiga, patriotizmo stoka - apgailėtina charakterio silpnybė. Apie patriotus ir patriotizmą buvo kalbama tik gerai. Neigiami reiškiniai, kaip antai ksenofobija arba neapykanta svetimiems, buvo priskiriami nacionalizmui, kuris esą teikė absoliučią pirmenybę savo tautai ir šaliai, agresyviai siekė įgyvendinti savųjų interesus, nesibodėdamas nuskriausti kitų. Į nacionalistų gretas būdavo rikiuojami šalies priešai, o mes ir savieji buvome patriotai. Kaip visada, būta išimčių - žmonių, kuriems buvo svetimas polinkis šlovinti patriotizmą, kai kurie kritikai net laikė jį nelaime ar nusikaltimu. Pastaruoju metu patriotizmas įgyja neigiamesnį atspalvį, labiau pabrėžiami kritikuotini jo aspektai.
Patriotas esą labiau myli savo šalį negu kitas, bet ar meilė yra tinkamiausia ar vienintelė sąvoka patriotų sąlyčiui su savo šalimi nusakyti? Yra pagrindo abejoti. Esama tiek daug skirtingų ir skirtingai išreiškiamų meilių - moteriai, knygai, šuniui, tėvynei, sportui, žmonijai, Dievui - kad mažai ką pasakome teigdami, kad patriotas myli savo šalį. Ko gero, tiksliau kalbėti apie patrioto ištikimybę. Juk be įsipareigojimų nėra ir meilės, o ištikimybės netekti reiškia meilę prarasti. Ištikimybė reiškiama įvairiais būdais, pavyzdžiui, ryžtu aukotis savo šaliai, palaikyti ir ginti ją, teikti jai pirmenybę. Minimaliai ištikimybė reikalauja, kad savo veiksmais žmogus nekenktų šaliai, puoselėtų tėvynės gerovę, net kai tai susikerta su asmeniniais interesais, ir visa tai darytų nuosekliai.
Antai Levas Tolstojus tvirtino, kad karų šaknys glūdinčios patriotizme, tad, siekiant pažaboti karą, reikia sunaikinti patriotizmą. Politikos teoretikas George‘as Katebas, panašiai kaip Tolstojus, laiko jį esant milžiniška dorovine klaida, aistra lengva sąžine nusigręžti nuo moralinių principų, labiausiai atsiskleidžianti pasiryžime žūti ir žudyti dėl savo šalies.
Kiti filosofai teigia, kad patriotizmas yra nepateisintinas gentinis egoizmas, kuris skatina priešiškumą kitoms šalims, puoselėja monolitišką galvojimą bei neracionalų ir nekritišką požiūrį į tėvynę. Kritikai neneigia, kad patriotizmas turi teigiamų pasekmų. Jis puoselėja bendruomeniškumą, suteikia žmonėms kolektyvinę tapatybę, skatina rūpintis bendrapiliečiais. Bet šios teigiamos pasekmės esą pasiekiamos ir be patriotizmo. Šiame rašinyje stengsiuosi įvertinti dalį šių priekaištų, bet pirmiausia nagrinėsiu, kas yra patriotizmo objektas, kokiu pagrindu patriotas siejasi su savo šalimi, kaip jis turi įsivaizduoti savo tėvynę.
Lietuvos vėliava Gedimino kalne
Kai kurie filosofai, kaip antai Pauline Kleingeld, patriotizmo rūšimi laiko ypatybėmis grindžiamą (trait-based) patriotizmą. Vadinkime jį savybių patriotizmu. Aš myliu savo tėvynę dėl konkrečių jos savybių, pavyzdžiui, dėl gamtos grožio, visiems lygias teises užtikrinančios konstitucinės santvarkos, aukšto gyvenimo lygio, mokslininkų laimėjimų, gal dėl kokio nors idealo. Tėvynė yra man brangi, nes ji turi savybes a, b, c, d… Būtent šios savybės grindžia mano meilę.
Pabrėžtina, kad savybių patriotizmas prieinamas tik šalies gyventojams, taigi prancūzams, o ne frankofilams. Bet ar šitokią meilę ar prisirišimą išvis galima vadinti patriotizmu, nes įsipareigojama ne šaliai kaip tokiai, o kaip savybių ar idealų įkūnijimui? Viršenybė skiriama savybėms, ne tėvynei, o tai paverčia savybių patriotizmą nepastoviu. Jei savybių patriotas susipažintų su kita šalimi, kuri tobuliau įkūnija jo vertinamas savybes, nuoseklumas lyg reikalautų, kad jis iškeistų savo šalį į tobulesnę alternatyvą, gal siekdamas tapti jos piliečiu.
O jei jo tėvynė netektų meilės ir ištikimybės sukėlusių savybių, argi nereikėtų atsisakyti savo ištikimybės, nes išnyko jos pamatai? Todėl manytina, kad savybių patriotizmas nėra patriotizmas. O jei vis dėlto jį laikytume patriotizmo rūšimi, svarbu įsidėmėti, kad jis gerokai skiriasi nuo įprasto patriotizmo. Filosofas Andrew Oldenquistas mano, kad savybių (arba, jo žodžiais, nešališkų) patriotų nėra itin daug. Šitokie patriotai pabrėžia teigiamas šalies savybes, siekdami įrodyti, kad jų meilė tėvynei yra grindžiama savybėmis, kurias turėtų vertinti ir kitų šalių gyventojai, tad jų patriotizmas neprieštarauja dorovės reikalavimams. Bet esą švelni saviapgaulė - dauguma savybių patriotų iš esmės yra ištikimi tėvynei, nes ji yra sava.
Lituanofilai ir kitų šalių mylėtojai paprastai nėra jos patriotai. Bet ar galime tvirtinti, kad pamilta šalis negali tapti tėvyne, kad ir kiek uoliai lituanofilai, frankofilai ir kitų šalių mylėtojai įsipareigotų savo mylimai šaliai, net labiau rūpindamiesi jos negu gimtinės gerove, jie vis tiek netaptų adoptuotos šalies patriotais? Ar tai, kur ir kam gimei, yra neįveikiama kliūtis laikyti bet kurią šalį, išskyrus gimtąją, savo tikrąja tėvyne?
Daugelis į JAV po Antrojo pasaulinio karo atvykusių lietuvių tapo sąžiningais piliečiais, prisidėjo prie JAV klestėjimo, bet nė neketino tapti JAV patriotais. Jų tėvynė buvo ir liko Lietuva, kurią buvo priversti palikti dėl politinių priežasčių ir į kurią negalėjo sugrįžti, nepatenkinę okupanto sąlygų. Brandus ryšys tarp tėvynės ir tėvynainio dažnai yra toks gajus, kad patriotai tokiais lieka net negyvendami gimtinėje dėl laisvo savo sprendimo, o ne priespaudos verčiami.
Paprastai kitų šalių mylėtojai lieka ištikimi savo šaliai. Prieškario metais profesorius Juozas Eretas pamilo Lietuvą, bet jis turbūt save laikė šveicaru lituanofilu, o ne lietuviu ar Lietuvos patriotu. Nors šie žmonės yra nepriekaištingi adoptuotos šalies piliečiai, jie lieka savo šalies vaikais, pasiryžę padėti jai, jei tos pagalbos prireiktų. Tai rodo, kad nelengva nusigręžti nuo gimtojo krašto, bet neatsako į klausimą, ar galima tapti kitos šalies patriotu.
Antanas Maceina tarsi duoda suprasti, kad tai neįmanoma. Maceinos teiginiai yra skirti žmogaus ryšiui su tauta išryškinti, bet jie didele dalimi galioja ir tėvynei. Jie remiasi dviem prielaidomis. Kiekvienas žmogus esą turi itin glaudų nenutraukiamą ryšį su tauta ir tėvyne, ir pagrindinė patrioto ištikimybė yra tėvynei kaip tautos namams, o ne jos politinei santvarkai ar konstituciniams principams.
Maceinos nuomone, asmuo itin glaudžiai susijęs su savo praeitimi, istorija, gimtine. Jei vokietis prisiimtų Anglijos pilietybę, „nei jis pats, nei jo vaikai ar vaikų vaikai, net jei ir būtų jie gimę Anglijoje, niekados negalės savintis anglų istorijos taip, kad galėtų tarti: mūsų habeus corpus, mūsų Šekspyras, mūsų Byronas, mūsų karalienė Viktorija, nes tokia kalba būtų paprasčiausia netiesa“.
Maceina sutirština spalvas. Neseniai tą pilietybę gavęs vokietis negali sakyti „mūsų Byronas“, ar kad „mes laimėjome“ Antrąjį pasaulinį karą. Jo vaikaitis tai puikiausiai darys, jei jis nekalbės vokiškai, nebus susipažinęs su Vokietijos kultūra ir istorija, tegul ir žinodamas, kad senelis - vokiečių kilmės. Veikiau vaikaičio pastangos save vaizduoti vokiečiu būtų Maceinos minimas paprasčiausias melas. Tautinės tapatybės nelemia nei biologija, nei tėvų ar protėvių įsivaizdavimai ar įsipareigojimai. Pats žmogus turi prisiimti ją.
Maceina teisingai nurodo, kad nelengva įsilieti į kitos šalies kultūrą. Iš pradžių kiekvienam imigrantui, išskyrus kūdikius ir mažus vaikus, nauja šalis yra nesava. Jos kultūra ir istorija ilgai liks svetimos, atkaklios pastangos įveikti tą svetimumą neduos didesnių vaisių. Bet ne visi atvykėliai turi tą patį ryšį su gimtuoju kraštu, ne visi buvo savo gimtinės patriotai, - ypač jei jie ten buvo diskriminuojami ir persekiojami.
Nors kraštas buvo gimtasis, jis ir jo istorija nebuvo jų, jie tiek pat stebėjo juos supančią aplinką, kiek joje dalyvavo. Išvykę kitur, jie neatsisako tėvynės, nes jos neturėjo. Daugelis šitokių atvykėlių sieks atsikratyti savo praeities ir įsijausti į naujo krašto gyvenimą. Dėkingumo skatinami jie stengsis būti pavyzdingais piliečiais. Nors jų kilmė bus skirtinga negu čiabuvių, protėviai nesies jų su adoptuota šalimi ir neišnyks jų žinojimas, kad jie atvyko iš kitur, kai kurie gebės nuoširdžiai ir sėkmingai tapatintis su naująja šalimi ir padaryti ją sava.
Žmonės gali įsipareigoti valstybei ne etniniais ir kultūriniais sumetimais, bet dėl to, kad šalis ir jos politinės institucijos puoselėja laisvę, gerbia žmogaus teises, ir lygiai traktuoja visus gyventojus. Turiu omenyje požiūrius, panašius į Habermaso peršamą konstitucinį patriotizmą, kuris siekia sukurti postnacionalinę politinę tapatybę, grindžiamą demokr...