Pastato konstrukcijos klasifikavimas pagal paskirtį

Pastatų konstrukcijos klasifikuojamos pagal įvairius požymius. Svarbu atskirti statinio kategoriją ir suvokti nesudėtingų, ypatingų ir neypatingų statinių skirtumus svarbu užsakovui, rangovui ir kitiems statybos dalyviams. Pastatai klasifikuojami Statybos techniniame reglamente STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“.

Pagal STR, statiniai, atsižvelgiant į galimą žalą jų avarijos atveju, yra nesudėtingi statiniai, neypatingi statiniai ir ypatingi statiniai.

Neypatingas statinys - tai toks statinys, kuris, pagal techninius sprendimus, yra didesnis nei nesudėtingas statinys ir neatitinka nė vieno ypatingo statinio požymių. Ypatingas statinys - tai pagal Statybos techninį reglamentą 1.01.03:2017 apibrėžtas statinys, atitinkantis konkrečius požymius.

Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Statybos įstatymas ir Statybos techniniai reglamentai. Pagal juos keičiasi nesudėtingų pastatų projektavimas.

2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujajam Statybos įstatymui ir jo nuostatas detalizuojantiems statybos techniniams reglamentams, prievolė gauti statybą leidžiantį dokumentą (SLD) taikoma statant nedidelį gyvenamąjį namą ir ne miesto ribose. Suprojektuotas ir pastatytas pastatas taip pat turi atitikti ir energinio naudingumo reikalavimus. Nesudėtinguose statiniuose atstumas tarp atraminių konstrukcijų neturi viršyti 6,0 m.

Pastatų konstrukcijos pagal paskirtį skirstomos į:

• laikančiąsias;
• atitvarines.

Pagal išdėstymą konstrukcijos skirstomos į:

1. vertikaliąsias (tai išorinės ir vidinės sienos , laiptinių, liftų šachtos, sienos kolonos, pertvaros);
2. Horizontalūs ir nuožulnūs konstrukciniai elementai, kad suteikia statiniu ir jo dalims būtiną stiprumą ir stabilumą.

Tai 1 esminis statinio reikalavimas (mechaninis stiprumas ir stabilumas).

Pastatų konstrukcijos pagal medžiagos rūšį skirstomos į:

• medines;
• mūrines;
• plienines ir kitokias metalines;
• betonines ir gelžbetonines;
• plastmasines;
• kompozitines.

Atitveriamos patalpos.

Elementus galima suskirstyti į tris grupes. Konstrukcijų elementai būna:

• Laikantieji
• Atitvariniai
• Kombinuotieji.

Šiuolaikinės statybos daugiaaukščių pastatų konstrukcinės sistemos yra: sieninė, karkasinė, tūrinė blokinė, stiebinė ir jų deriniai.

Laikančiosios konstrukcijos - tai tokios, kurios atlaiko visų rūšių apkrovas bei atsiramdančius pastate jėgos pobūdžio poveikius ir perduoda juos per pamatus gruntiniam pagrindui. Jos atlaiko savosios ir į jas atremtų pastato elementų masės apkrovą, naudingą apkrovą (baldus, įrenginius, žmones ir kt.), sniego ir vėjo apkrovas, grunto slėgį bei kt.

Atitvarinės konstrukcijos - tai tokios, kurios atitveria patalpas nuo išorinės aplinkos nepageidautino poveikio, taip pat vienos patalpos aplinką nuo kitos. Jas daugiausia veikia: temperatūros bei drėgmės pokyčiai, vėjas ir garsas, kuris pasireiškia įvairiu triukšmu.

Pagal išdėstymą kkonstrukcijos skiriamos į vertikaliąsias ir horizontaliąsias. Vertikaliosios - tai išorinės ir vidinės sienos, laiptinių, liftų šachtų sienos, kolonos pertvaros ir kt.

Iš tikrųjų visos arba beveik visos pastato konstrukcijos statiškai dirba kaip erdvinės sistemos elementai. Tačiau, siekiant suprastinti skaičiavimus, laikoma, kad elementai statiškai dirba kaip linijinės arba plokščiosios konstrukcijos. Daugeliui pastatų tai visiškai priimtina.

Tūrinė blokinė konstrukcinė sistema dažniausiai naudojama gyvenamiesiems namams.

Kai konstrukcinė sistema karkasinė, tai svarbiausias apkrovas atlaiko linijiniai elementai - kolonos, rygeliai.

Stiebiniai pastatai, dar vadinami pastatais su standumo branduoliu, paprastai yra aukštuminiai. Juos veikia didelės horizontaliosios vėjo apkrovos. Tokių pastatų centre įrengta speciali konstrukcija - branduolys (stiebas, kamienas), kuri ir teikia pastatui reikalingą stiprumą bei standumą. Branduolio viduje talpinamos liftų šachtos, laiptinės, inžinerinių komunikacijų patalpos.

Sieninės sistemos naudojamos daugiausia nedidelio aukštingumo gyvenamiesiems pastatams. Tradicinė konstrukcinė sistema susideda iš išilginių laikančiųjų sienų ir gelžbetoninių perdangų plokščių pakloto, statiškai dirbančio pagal sijinę schemą (1 pav.).

1 pav. Sieninė konstrukcija

Bet dabar dažniau naudojamos sistemos iš kryžmiškai išdėstytų laikančiųjų vidinių sienų. Tokių pastatų tarpaukštinės perdangų plokštės remiamos kontūru, jose lenkimo momentai mažesni, perdangų plokštės standesnės, statybos aikštelėje mažiau darbo, paprastesnė jų gamyba, o pastato konstrukcija stipresnė.

Anksčiau buvo statomi pastatai su 2,4.4,2m skersinių sienų žingsniu (2 ppav.). Dabar tarpatramiai siekia iki 4,8.7,2m. Tokių pastatų stiprumui ir standumui padidinti naudojamos laiptinių ir liftų šachtų monolitinės arba surenkamosios sienų konstrukcijos, išdėstytos pastato centrinėje dalyje (3 pav.).

2 pav. Sienų žingsnis

3 pav. Sienų konstrukcijos

Siekiant sumažinti darbo sąnaudas statybos aikštelėje, sukurta tūrinė blokinė konstrukcinė sistema. Tūrinių gelžbetoninių blokų sienos ir perdangos statiškai dirba kaip erdvinės konstrukcijos elementai, todėl jiems mažiau reikia medžiagų negu konstrukcijoms iš pavienių plokščių. Kad pastatų fasadai būtų įvairesni, tūriniai blokai įvairiai komponuojami. Pastatai statomi ir iš blokų, ir iš plokščių.

Be surenkamųjų sieninių konstrukcinių sistemų, vis daugiau plinta industrinės monolitinės ir surenkamosios monolitinės sieninių konstrukcijų sistemos. Monolitinės konstrukcijos yra ekonomiškos.

Karkasinė konstrukcinė sistema

Karkasinės sistemos dažniausiai naudojamos visuomeniniams pastatams: vaikų lopšeliams - darželiams, mokykloms, poliklinikoms, administraciniams pastatams ir kt. Tokios sistemos pastatuose galima įrengti didesnes patalpas negu sieninės sistemos pastatuose. Karkasinių pastatų aukštis būna įvairus: nuo vieno dviejų iki 20.30 aukštų, kartais ir dar daugiau. Dažniausiai jie statomi iš surenkamųjų arba surenkamųjų monolitinių gelžbetoninių konstrukcijų.

Karkasas - tai pastato skeletas, sudarytas iš linijinių elementų ir atlaikantis pastatą veikiančias apkrovas. Plokščių perdangos ir sienos įrengiamos vėliau. Gelžbetoninės karkasinės konstrukcijos naudojamos kartu su stambiaplokštėmis išorinėmis sienomis iš lengvų, mažai laidžių šilumai medžiagų, su gelžbetoninėmis perdangų plokštėmis, surenkamosiomis laiptinėmis, pertvaromis ir kitais elementais. Karkasų sienos, perdangos ir kiti surenkamieji elementai yra unifikuoti, t.y. ir matmenų. Elementų laikomoji galia keičiama dedant skirtingą kiekį armatūros ir kitos klasės betoną.

Karkasinės plokštinės sistemos gali būti rygelinės (sijinės) ir nerygelinės (nesijinės). Rygelinėje sistemoje perdangų plokštės atremtos į rygelius, o rygeliai į kolonas. Jeigu sistema nerygelinė, tai perdangų plokštės remiamos tiesiai ant kolonų arba ant paplatintų jų dalių - kapitelių. Tokių perdangų plokštės gali būti įvairios formos.

Pagal pastato paskirtį, aukštingumą, architektūrinę planinę sandarą, rrygeliai išdėstomi išilgai arba skersai pastato (4 pav.). Kai kuriose karkasų sistemose rygeliai išdėstyti kryžmiškai, t.y. ir išilgai, ir skersai pastato. Išilginis rygelių išdėstymo būdas naudojamas mokykloms, kitokiems objektams, kuriuose yra ilgų patalpų išilgai pastato. Tokių patalpų lubos yra lygios, be išsikišusių žemyn skersinių sijų.

Karkasiniai pastatai būna su ištisu arba daliniu karkasu. Ištisas karkasas - tai toks, kai kraštinių navų rygeliai atremti į kraštines kolonas, o išorinės sienos daromos save laikančiomis aarba nelaikančiomis iš pakabinamų plokščių. Dalinis karkasas - tai toks, kai kraštinių navų rygeliai atremti į išorines sienas.

4 pav. Rygelių išdėstymas

Karkasinės plokštinės sistemos iki keturių penkių aukštų pastatuose vėjo horizontaliosios ir vertikaliosios apkrovos sąlygiškai nedidelės. Aukštesnius pastatus, maždaug 14.16 aukštų, veikia didesnės vertikaliosios ir ypač horizontaliosios vėjo apkrovos. Todėl, norint panaudoti unifikuotų matmenų bei skerspjūvių kolonas ir rygelius, reikia šiuos konstrukcinius elementus nukrauti. Tam pastate įrengiamos specialios konstrukcijos - ryšiai, kurie iš dalies arba visai atlaiko pastatui tenkančias horizontalias apkrovas. Šiais ryšiais gali būti lliftų šachtų ir laiptinių sienos, specialios vidinės sienos arba sienutės - standumo diafragmos. Dėl karkaso rėmus ir ryšius jungiančių perdangų horizontaliąsias apkrovas atlaiko visa konstrukcinė sistema. Ji vadinama rėmine ryšine, arba rėmine diafragmine.

5 pav. Rėminė ryšinė sistema

Jei tik ryšiai atlaiko pastatą veikiančias vėjo apkrovas, tai karkasas ggali būti ir ne rėminis. Kolonų ir rygelių sandūros tuomet daromos šarnyrinės, o karkasas atlaiko tik vertikaliąsias apkrovas, ir todėl yra paprastesni karkaso elementai bei sujungimo mazgai. Kad pastatas būtų stabilus, kolonos sujungiamos su diafragmomis. Tokia konstrukcinė sistema vadinama ryšine (diafragmine). Ji plačiai taikoma statybose.

Kad būtų galima karkasą montuoti kiek anksčiau negu ryšių konstrukcijas, rygelių ir kolonų sandūros yra ne šarnyrinės, o šiek tiek standesnės, t.y. Labai aukštuose karkasiniuose pastatuose ryšinių konstrukcijų (standumo diafragmų ir liftų šachtų pavidalo) stiprumas ir standumas jau nepakankamas. Dėl horizontalių jėgų atsiradę lenkimo momentai būna tokie pat kaip vidutinių ir didelių tarpatramių tiltuose. Todėl naudojami uždari, erdviniai ryšiai, kurie išdėstomi pastatą veikiančių redukuotų jėgų centre. Tada pastatai tampa kompaktiškesni, simetriniai, bokšto tipo. Vėjo apkrovoms atlaikyti skirta konstrukcija vadinama stiebu, šerdimi, kamienu arba standumo branduoliu.

6 pav. Stiebinė sistema

Stiebinės ir kevalinės sistemos pastatai yra aukštuminiai. Tai sistema, sudaryta iš dviejų koncentriškų, įeinančių viena į kitą, sienų. Centriniame stiebe (branduolyje) dėstomi liftai, laiptinės, visos inžinerinės komunikacijos. Stiebinėms sistemoms su dideliais perdangų tarpatramiais suvartojama daug plieno ir darbo. Naudojamos sistemos, kai apkrovas atlaiko tik stiebas, turintis pakankamai didelį pamatą.

Statinių klasifikavimas pagal STR 1.01.03:2017

Atsižvelgiant į galimą žalą jų avarijos atveju, statiniai skirstomi į:

• Nesudėtingus statinius
• Neypatingus statinius
• Ypatingus statinius

Nesudėtingi statiniai neretai painiojami su neypatingais statiniais. STR nesudėtingi statiniai, šių statinių konstrukcijų ypatybės, techninės savybės aprašomi antroje ir trečioje lentelėse. Pagal STR nesudėtingas statinys yra paprastos konstrukcijos pastatas, kurio didžiausias aukštis yra 8,5 m ir plotas ne didesnis kaip 80 kvadratinių metrų. Taip pat nesudėtingas statinys yra paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys, kurio atstumas tarp atraminių konstrukcijų neviršija šešių metrų.

STR 1.01.03:2017, 2 lentelė. Apie Inžinerinius statinius žr.

Teisės aktuose nurodoma, kad statiniai, nepriskiriami nesudėtingiems ir ypatingiems statiniams, yra neypatingi statiniai. Neypatingas statinys STR neapibrėžtas, t.y. reglamentas nenustato statinių priskyrimo neypatingiesiems statiniams reikalavimų. Statiniai priskiriami neypatingiesiems statiniams, vadovaujantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 28 dalimi.

Neypatingas statinys, tai toks statinys, kurio techniniai sprendiniai yra didesni už nesudėtingojo statinio. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikia pavyzdį - neypatingas statinys yra individualus gyvenamasis namas, kurio bendras plotas - didesnis už 80 kv. m (iki 2000 kv. m.), o aukštis - nuo 8,5 m iki 20 m.

Ypatingasis statinys ir jo parametrai yra aprašyti STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“. Ypatingi statiniai - tai sudėtingos konstrukcijos ir technologijų statiniai. Taip pat, visuomenės poreikiams naudojami pastatai, kuriuose vienu metu būna daugiau kaip 100 žmonių bei aukštybiniai (daugiau kaip 5 aukštų) daugiabučiai gyvenamieji namai ir kultūros paveldo statiniai.

STR 1.01.03:2017, 1 lentelė. Apie susisiekimo komunikacijas, Inžinerinius tinklus, Hidrotechnikos statinius ir kitus inžinerinius statinius žr.

Kalbant apie Borga pastatus, kreipiantis dėl angaro, reikėtų žinoti esminius dalykus: jei tarp atraminių konstrukcijų bus daugiau nei 12 m, pastato dydis bus didesnis nei 2000 m2, o statinio aukštis bus didesnis nei 20 metrų, tai pastatas bus priskiriamas prie ypatingųjų statinių kategorijos. Jei statinys atitinka bent vieną iš aukščiau paminėtųjų kriterijų - jis vertinamas, kaip ypatingasis statinys.

Klientai neretai klausia, ar planuojant nesudėtingos paskirties statinį, reikalingas statybos leidimas. Dažniausiai naujo nesudėtingo statinio statybai yra rengiamas supaprastintas statybos projektas, o atvejai, kuriais, statant naują nesudėtingą statinį privaloma gauti statybos leidimą, yra išvardinti STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai.

Kalbant apie neypatingojo statinio statybos užbaigimo procedūrą, galima teigti, kad ji yra paprastesnė, dažniausiai atliekama, pasitelkiant ekspertinės įmonės paslaugas. Sudėtingesnė procedūra, kai statinys priskiriamas ypatingų statinių kategorijai. Tokiu atveju dažniausiai formuojama valstybinė komisija.

Registrų centro duomenimis, naujas ypatingas ir neypatingas statinys gali būti naudojamas tik jį įregistravus Nekilnojamojo turto registre. Ši nuostata netaikoma gyvenamosios paskirties pastatams.

Kai neypatingas ir ypatingas statinys rekonstruojami, prieš pradedant naudoti naujas statinio dalis, būtina įregistruoti pasikeitusius statinio kadastro duomenis.

Susidomėjote Borga plieniniais angarais ar metalo konstrukcijų statiniais?

Statinių kategorijos pagal techninius parametrus

tags: #kaip #klasifikuojamos #pastato #konstrukcijos #pagal #ju