Šiuo metu Lietuvoje intensyviai vykdomi įvairūs susisiekimo infrastruktūros ir energetikos projektai: rekonstruojami esami ir tiesiami nauji keliai bei geležinkeliai, elektros tinklų perdavimo linijos, statomi tiltai ir viadukai. Dėl šios priežasties straipsnyje aptarsime, kaip užtikrinti saugią gyvūnų migraciją šių statybų kontekste.
Važiuojant keliu miškingoje vietovėje galima pamatyti apsaugines tvoras nuo laukinių gyvūnų, laukinių gyvūnų migracijai skirtus žaliuosius tiltus ar požeminius praėjimus, jų nušokimo rampas, o tankiau apgyvendintose teritorijose - triukšmą mažinančias užtvaras, pylimus ar specialų apželdinimą. Tai priemonės, taikomos linijinių infrastruktūros objektų poveikiui mažinti.
Nė vieno didesnio infrastruktūros objekto statyba ar rekonstravimas neapsieina be aplinkosauginio vertinimo ir planavimo. Jei projektas nedidelis, gali būti analizuojami tik keli tokie aspektai, bet keliams, geležinkeliams ar tiltams statyti dažniausiai prireikia poveikio aplinkai vertinimo procedūrų, o juos planuojant - strateginio pasekmių aplinkai vertinimo.
Analizuojami įvairūs aspektai: poveikis gyvūnams, augalams, dirvožemiui, vandeniui, triukšmo lygio ir oro taršos pokyčiai. Jei nustatomas neigiamas poveikis aplinkai, numatomos priemonės jam sumažinti ir derinamos su atsakingomis institucijomis: Saugomų teritorijų tarnyba, Aplinkos apsaugos agentūra, Nacionaliniu visuomenės sveikatos centru, taip pat užsakovu, ir priimamas galutinis sprendimas. Jei sprendiniai patvirtinami, jais turi vadovautis statybas vykdantis rangovas.
Jei projektas nėra sudėtingas ir turime resursų, biologinės įvairovės tyrimą atliekame patys. Važiuojame į vietą, darome aplinkosauginius, ekologinius tyrimus. Tyrinėjame gyvūniją, augaliją, fiksuojame laukinių gyvūnų pėdsakus, atliekame želdinių inventorizaciją, specialiu prietaisu nustatome medžių koordinates, matuojame jų skersmenį ir pan. Jei projektas sudėtingesnis, pasitelkiame reikiamos srities specialistus biologus: ichtiologus, ornitologus, herpetologus, žinduolių specialistus, kurie atlieka biologinės įvairovės tyrimus ir pateikia rekomendacijas.
Taip pat nagrinėjame įvairią medžiagą, tokią kaip gyvūnų migravimo žemėlapiai, saugomų rūšių paplitimo žemėlapiai ir kt. Jei atliekamas, pavyzdžiui, jau nutiesto kelio rekonstravimas, naudojame policijos duomenis apie susidūrimus su laukiniais gyvūnais konkrečiame ruože. Vertindami triukšmo ar prognozuojamą oro taršos lygį, naudojamės triukšmo sklaidos ir oro taršos bei kvapų sklaidos modeliavimo programomis.
Priemonės Neigiamam Poveikiui Sumažinti
Kai neigiamo poveikio aplinkai nepavyksta išvengti, visuomet turi būti taikomos kompensacinės priemonės, siekiant sumažinti reikšmingą neigiamą poveikį. Aprašome priemones, procedūras ir tvarką, kaip tai pasiekti ir užtikrinti, kad jos būtų įgyvendintos užbaigus statybos etapą.
Tarkime, jei tiesiamo kelio vietoje migruoja gyvūnai, galime pasiūlyti aptverti kelią. Bet, siekdami nesuardyti natūralios gyvūnų migracijos, turime numatyti kitą gyvūnams tinkamą migravimo vietą. Pavyzdžiui, po esamais ar naujai statomais tiltais, viadukais, pralaidomis, kur yra tinkamos vietos gyvūnams migruoti ir nevyksta joks eismas. Tokiuose projektuose kaip „Rail Baltica“ netgi numatoma įrengti ir žaliuosius tiltus.
Taip pat reikia numatyti ir laukinių gyvūnų pabėgimo iš aptvertos teritorijos, atsitiktinai į ją pakliuvus, įrenginius (nušokimo rampas, specialius vartelius). Prie tokių aptvertų teritorijų galite pastebėti vartelius į vieną pusę užsilenkusiais strypais - jie skirti tokiam gyvūnų pabėgimui, nes varteliai vienpusiai - iš miško gyvūnas pro juos nepateks į kelią. Be to, savo forma jie primena šakas, pro kurias gyvūnas tarsi „braunasi“ atgal į mišką.
Varliagyviams ir smulkiems žinduoliams rekomenduojame pritaikyti jau esamas pralaidas (požemines perėjas) arba numatyti jas įrengti, jei esamos pralaidos parametrai tam tinka. Laukinių gyvūnų praėjimai būtinai turi būti sausi, kitaip gyvūnai nesinaudos jais. Jei užsistovi vanduo, tuomet rekomenduojame pritvirtinti medines „lentynas“, jog gyvūnai galėtų saugiai migruoti. Siekiant pralaidas padaryti jiems patrauklesnes, savo projektuose rekomenduojame jas apželdinti.
Jei objektas kerta saugomų augalų rūšių teritoriją, rekomenduojame, pavyzdžiui, pakreipti trasą arba taikyti kitas kompensacines priemones - perkelti augalus į kitą jiems tinkamą vietą. Sprendinius deriname su Valstybine saugomų teritorijų tarnyba ir randamas geriausias variantas saugomų augalų rūšims.
Poveikis Želdynams ir Oro Taršai
Kai dėl projektinių sprendinių neišvengiamai tenka šalinti želdinius, vadovaudamiesi želdynų įstatymu aprašome ir augalų šalinimo tvarką. Stengiamės, kad šalinamų želdinių būtų kuo mažiau, kai galime, projekte numatome kompensavimą naujais želdiniais. Džiugu, kai pavyksta tai daryti tvariai. Pavyzdžiui, viename parko projekte numatėme krūmų ir šakų smulkinimą, o drožles rekomendavome panaudoti kaip mulčią, tai ir buvo įgyvendinta rangovo.
Kai numatome apželdinimą, tenka atsižvelgti į daugelį dalykų. Pavyzdžiui, į inžinerinius tinklus, jų apsaugos zonas, saugumo aspektus ir pan. Želdinimo sprendiniai parenkami tada, kai jau aiškūs visi kiti inžineriniai sprendiniai (galutinėje projektavimo stadijoje). Mūsų Aplinkosaugos skyrius parenka apželdinimo sprendinius: augalų rūšis, jų išdėstymą. Tai darydami atsižvelgiame į dirvožemį, klimatines sąlygas.
Dažniausiai parenkame mūsų kraštui būdingus augalus. Dėl plintančių ligų stengiamės želdynuose nesirinkti rūšių, kurias šiuo metu puola ligos, pavyzdžiui, paprastųjų kaštonų, paprastųjų uosių, paprastųjų eglių. Jas pakeičiame atsparesnėmis augalų rūšimis.
Numatome priemones ir tokiais atvejais. Tarkime, gyvenamiesiems namams patekus į didesnio triukšmo lygio zoną, numatome įrengti triukšmą mažinančias užtvaras. Kai viršijama nedaug, kartais užtenka specialaus apželdinimo ar triukšmą mažinančios asfalto dangos.
Dėl taršos, jei, tarkime, planuojama įrengti krovos aikštelę, kurioje kils daug dulkių, galima numatyti teritorijos laistymą, krovos darbų laiko ribojimą, papildomą apželdinimą ir panašias priemones.
Aplinkosaugos specialistai turi nurodyti, kaip turi būti atliekami statybos darbai, kad poveikis aplinkai ir jos komponentams būtų kuo mažesnis. Pavyzdžiui, jei darbai atliekami ant tilto per upę, gali būti numatytas apsauginių tentų naudojimas, kad statybinės medžiagos nepatektų į vandenį.
Taip pat nustatome ir darbų ribojimus. Darbų upėje negalima vykdyti žuvų neršto ir vandens paukščių perėjimo metu. Tam tikrais atvejais - kai peri paukščiai - draudžiama kirsti saugotinus medžius.
Numatome veiksmus derlingam dirvožemiui išsaugoti, atliekoms išvežti, statybų aikštelei įrengti. Tarkime, statybinės technikos negalima laikyti arti paviršinių vandens telkinių.
Padidėjęs intensyvumas keliuose ir infrastruktūrinė plėtra per daugelį metų lėmė tai, kad vis daugiau kelių šiandien veda per miškus ir kerta laukinių gyvūnų migracijos takus.
Vairuotojų Patarimai: Kaip Elgtis Susidūrus su Gyvūnais Kelyje
Elnias trenkiasi į 100 km per valandą greičiu važiuojantį automobilį su maždaug pusę tonos sveriančio objekto jėga. Toks susidūrimas gali būti mirtinas ne tik gyvūnui, bet ir vairuotojui. Rezultatas? Padidėjusi rizika susidurti su per kelią bėgančiais žvėrimis.
Renault vairavimo mokyklos instruktoriai įspėja atkreipti dėmesį į pavojus, tykančius vairuojant automobilį miškingose vietovėse ir laukų apsuptuose priemiesčių keliuose.
„Važiuodami miškingose vietovėse vairuotojai turi išlaikyti maksimalų budrumą. Laukiniai gyvūnai pasirodo staiga ir netikėtai, - įspėja Renault vairavimo mokyklos direktorius, - Dažniausiai tokie atsitikimai įvyksta tamsiu paros metu".
Vairuotojų dėmesį į laukinius žvėris atkreipia specialus kelio ženklas - trikampis su raudonu apvadu ir elniu centre. Jo negalima ignoruoti, nes tai aiškus perspėjimas, jog šiame kelio ruože dažnos avarijos, kurias sukelia staiga į važiuojamąją dalį išbėgę gyvūnai. Pamatęs šį ženklą vairuotojas turėtų sulėtinti ir išlaikyti pastovų važiavimo greitį tam, kad galėtų tinkamai sureaguoti pavojaus atveju.
Į kelią iššokusių gyvūnų elgesys yra nenuspėjamas - jie gali staiga sustoti vidury kelio ar įsibėgėti ir visu greičiu rėžtis į atvažiuojantį automobilį. Jei tenka važiuoti naktį, turėtume išjungti ilgąsias šviesas, nes jos gali paskatinti išsigandusį žvėrį suakmenėti, o ne bėgti šalin.
Kai kurių mokslininkų nuomone, artėjančio automobilio šviesas išvydę gyvūnai įvertina tai kaip didžiulį platų objektą ir vedini natūralaus instinkto stengiasi jį peršokti. Tokiu atveju vairuotojui kyla didžiausia grėsmė, nes gyvūnas gali trenktis tiesiai į priekinį langą.
Nereikėtų pamiršti, kad žvėrys migruoja grupėmis ir jei pastebime vieną elnią ar šerną, galime tikėtis, jog kažkur šalia jų yra daugiau.
„Susidūrus su pavojumi geriausia yra stengtis apvažiuoti gyvūną įsitikinus, jog priešpriešinėje eismo juostoje nėra atvažiuojančių automobilių, kurie galėtų kelti susidūrimo grėsmę, - teigia Renault vairavimo mokyklos instruktoriai. - Taip pat turėtume būti pasiruošę atlikti staigaus stabdymo manevrą. Vis dėlto, jei kontaktas yra neišvengiamas, reikėtų prieš pat susidūrimą atleisti stabdžio pedalą - tokiu būdu automobilio priekis šiek tiek pakiltų ir tai pakeistų susidūrimo kampą. Šis manevras sumažintų riziką, nes mažesnė grėsmė kiltų automobilio vairuotojui ir šalia sėdinčiam keleiviui“.
Jei laukiniai žvėrys sukelia eismo įvykį, neturėtumėte perkelti ar transportuoti sužeisto ar užmušto gyvūno, nes atsiranda rizika užsikrėsti pasiutlige. Tokiu atveju rekomenduotina susisiekti su gyvūnų priežiūros tarnybomis.
Važiuojant miškingose ar kaimo vietovėse grėsmę kelia ir paukščiai - jei automobilio langas yra atviras, jie gali įskristi į vidų ir sukelti sumaištį automobilio salone.
Kaip vairuojant nepataikyti į elnią l 2024 m
Varliagyvių Apsauga Migracijos Metu
Atšilus orams ir šiek tiek palijus atskiruose kelių ruožuose vis dažniau pasirodo migruojantys varliagyviai. Palankioms sąlygoms migracija gali trukti vos keletą dienų, tačiau esant nepastoviems orams ji gali tęstis ir keletą savaičių.
Gamtos ir žmogaus veiklos pastūmėtas likimas lėmė, kad pirmosios pakliūti po automobilių ratais gali ramiai žiemą prasnaudusios, bet anksčiausiai atkutusios ir pirmosios saugias žiemavietes palikusios pievinės varlės, kiek vėliau - rupūžės. Orams vis labiau šylant paskutiniosios nerštaviečių link išjuda žaliosios varlės.
Būtent tokiu aktyviu migracijos laikotarpiu važiuojamoji kelio dalis tampa viena pavojingiausių varliagyvių gyvenimo atkarpų, ypač jei kelias nutiestas greta šlapynių (pelkučių, vandens telkinių, laikinų balų), viliote viliojančių nerštui. Ne kartą esame stebėję kelių atkarpas klote nuklotas sutraiškytų varlių kūneliais. Tai neabejotina žala gamtai, o nelaimės vietoje slidžia tapusi kelio danga yra pavojinga visiems eismo dalyviams, nes gali tapti avarinių situacijų priežastimi.
Bene intensyviausias varliagyvių migracijos takas Kretingos rajone driekiasi Kalnalio-Salantų kelio ruože, kur jau galima pastebėti po ratais žuvusių žaliuokių. Intensyviausia varliagyvių migracijos zona Salantų regioniniame parke - Kalnalio gyvenvietės pakalnė. suaktyvėja įdienojus, orui sušilus, kadangi šie gyvūnai itin jautrūs temperatūros pokyčiams. Pirmosios ir pagrindinės Salantų regioninio parko migrantės, D. Barčkutės teigimu, yra pievinės varlės.
„Jų parke gyvena gausiausiai - jau dabar girdėjau varles intensyviai kurkiant. Šioms varlėms pakanka ir dešimties laipsnių šilumos. D. Barčkutės žodžiais, pavasarį varliagyviai iš žiemaviečių migruoja į nerštavietes - ten, kur yra vandens. „Varlių migracija kituose regionuose yra kur kas didesnė problema. Aukštaitijoje yra vietų, kur tiesiog neįmanoma kirsti kelio, nesužalojus varlių - jų visų apvažiuoti neįmanoma fiziškai“, - tikino D.
Dėl šios priežasties varliagyvių migracijos takuose Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijos kasmet įrengia apsaugines užtvaras. Specialias pralaidas intensyviausiose jų migracijos zonose varliagyviams yra įrengusi ir Varnių regioninio parko direkcija.
„Turiu pastebėti, kad apskritai varliagyvių migracija mūsų regione jau nėra tokia intensyvi, kokia būdavo prieš 8-10 metų. Sunku įvardyti šių pasikeitimų priežastis - galbūt varlių populiacija kiek sumažėjo. Kita vertus, nepalankūs sausesni orai gali migracijos periodą pratęsti, tuomet ji ne tokia momentinė ir pastebima“, - kalbėjo A. Varliagyvių migracijos takai tie patys, todėl šiose vietose atsiradę keliai jų įpročių nepakeičia.
Tad, D. Barčkutės teigimu, Kelių direkcija, įrengdama ar rekonstruodama kelius, vis dažniau atsižvelgia ne tik į didesnių gyvūnų, bet ir į intensyviausius varliagyvių migracijos takus, įrengdama pralaidas.
„Lengviausias būdas pagelbėti varlėms, rupūžėms, tritonams - atitverti kelią neaukšta tvorele ir sudaryti barjerą, kurio jie negali peršokti. Tam tinka ir plastikinės užtvaros, naudojamos gėlių darželiams. Prie jų įrengiamos gaudyklės - į žemę įkastos talpos, pavyzdžiui, kibirai, į kuriuos, ropodamos palei tvorelę, varlės sukrenta“, - paaiškino D. Barčkutė. Į talpą sušokusius varliagyvius bent kartą per dieną reiktų pernešti per kelią ir iškratyti kitoje jo pusėje, kad gyvūnai toliau galėtų keliauti.
Ką gali padaryti vairuotojai:
- sumažinti greitį, pastebėjus varliagyvius ant kelio, stengtis jei įmanoma apvažiuoti;
- atkreipti dėmesį į aplinką, jei šalia kelio yra pelkių, šlapių pievų, tvenkinių ar kitų vandens telkinių - didelė tikimybė, jog kelyje bus varliagyvių;
- atkreipti dėmesį į kelio ženklinimą, šiuo metu specialiais ženklais pažymėtos gatvės yra Vilniuje (Vingio parke), Kaune (Kleboniškio gatvėje) ir kt.
Bendra varliagyvių populiacijos būklė sparčiai blogėja. Mokslininkai skelbia, kad daugiau nei 70% pasaulio varliagyvių rūšių gresia išnykimas. Yra dvi tiesioginės varliagyvių nykimo priežastys išaugęs mirtingumas (žūtys) bei mažėjantis populiacijų gausimas dėl reprodukcinių problemų, dažniausiai sukeltų aplinkos taršos ir patogenų.
Abi priežastys yra tiesiogiai susijusios su buveinių kitimu bei nykimu, klimato kaita, aplinkos tarša (cheminių medžiagų naudojimu žemės ūkyje), ir invazinių rūšių plitimu. Dėl pastaruosius metus mūsų šalį vis dažniau kamuojančių vasaros sausrų išdžiūsta vandens telkiniai, pelkės, šlapynės, todėl pastebimai mažėja varliagyviams veistis, gyventi, maitintis ir saugiai žiemoti tinkamų buveinių.
Švarūs ir gėli vandens telkiniai labi svarbūs varliagyvių nerštui ir, žinoma, pirmųjų vystymosi stadijų jaunikliams išgyventi. Daugiamečių pievų nykimas ir intensyvus jų naudojimas, virsmas ariama žeme ar infrastruktūros dalimi kasmet mažina mitybai tinkamų buveinių plotus. Itin svarbu pavasarinės migracijos metu apsaugoti mūsų krašto varliagyvius.
Iniciatyvos ir Sprendimai Varliagyvių Apsaugai
Salantų regioninio parko direkcija kasmet įrengia apsaugines užtvaras.
Kad varliagyviai galėtų saugiai migruoti įrengiamos nuolatinės gelžbetonio tvorelės su specialiomis pralaidomis arba statomi laikini atitvarai. Tinkamose vietose įrengtos apsaugos apriboja varliagyvių patekimą ant važiuojamosios kelio dalies. Nors nuolatinės tvorelės yra gana brangus inžinerinis įrenginys, tačiau užtikrina ilgalaikę gyvūnų apsaugą.
Tvorelių įrengimui būtinas bendras inžinierių ir varliagyvių biologiją išmanančių ekologų darbas. Nors tokios apsaugos gana įprastos daugelyje užsienio šalių, tačiau kol kas Lietuvoje jos įrengtos tik 4-iose vietovėse, esančiose Veisiejų, Varnių, ir Pavilnių regioniniuose parkuose.
Privačių iniciatyvų dėka varliagyviai saugomi Kauno miesto Kleboniškio gatvėje, kurioje VŠĮ Pelkių atkūrimo ir apsaugos fondo, Kleboniškio ir Kauno Tado Ivanausko progimnazijos bendruomenių pastangomis yra įrengti laikini apsauginiai atitvarai, skirti užtikrinti saugią varliagyvių migraciją Kleboniškio gatvės atkarpoje nuo miško pradžios iki įvažiavimo į Eigulių vandenvietės teritoriją. Organizatorių ir talkininkų pastangomis nutiestas 0,5 km ilgio ir 0,5 aukščio metalinio tinklo (dengto PVC danga, akis - 19 mm × 19 mm) atitvaras-tvorelė. Ties atitvaro kraštu kas 15-20 m iškastos duobelės, į kurias įleisti 12 l talpos perforuoti, t. y. su specialiai pragręžtomis mažomis skylutėmis (skirtomis vandens ištekėjimui), plastikiniai kibirai. Būtent į šiuos kibirus susirinks migruojantys varliagyviai. Jie negalės tiesiogiai įšokuoti į važiuojamąją kelio dalį, todėl judės palei atitvarą tol, kol sukris į žemės įkastus surenkamuosius kibirus. Į kibirus susirinkusius varliagyvius kasdien (bent vieną kartą per parą) saugiai perkelti į kitą kelio pusę įsipareigojo Kauno Tado Ivanausko progimnazijos mokiniai (darbo dienomis) ir Kleboniškio bendruomenės atstovai (savaitgaliais). Kleboniškių gyventoja ir šios akcijos iniciatorė Gitana Gabalytė pasidžiaugė kad savanorių rankomis į kitą kelio pusę jau saugiai perkelta daugiau kaip 1500 pilkųjų rupužių (lot. Bufo bufo).