Šiandien labai paplitęs reiškinys, stipriai besibeldžiantis į krikščionių bendruomenės sąžinę, yra de facto gyvenimo sąjungų gausėjimas visoje visuomenėje ir iš to kylanti antipatija patvariai santuokai.
Stengdamasi įžvelgti „laiko ženklus“, Bažnyčia negali neskirti dėmesio šiai tikrovei.
Popiežiškoji šeimos taryba, suvokdama rimtus tokios padėties socialinius bei pastoracinius padarinius ir siekdama deramai išanalizuoti šią sudėtingą ir Bažnyčiai bei pasauliui taip reikšmingą problemą, surengė kelis studijų susitikimus, kuriuose dalyvavo iškilios asmenybės ir garsūs specialistai iš viso pasaulio.
Pateikiamas dokumentas yra šio darbo vaisius.
Jame aptariama aktuali ir sunki problematika, susijusi su žmogiškųjų santykių centriniu branduoliu, labai kebliu šeimos ir gyvybės artimo ryšio klausimu, jautriausiomis žmogaus širdies zonomis.
Sykiu dėl dabartinės tarptautinės politinės padėties neginčytinos viešosios reikšmės būtinas ir neatidėliotinas yra orientuojantis žodis, pirmiausia skirtinas už šiuos dalykus atsakingiems asmenims.
Tai asmenys, kurie vykdo įstatymų leidimo užduotis ir turi galią teisiškai sutvirtinti santuokos instituciją arba, priešingai, remdamiesi tikrovės neatitinkančiu požiūriu į asmenines problemas, susilpninti bendrąjį gėrį, laiduojantį šios natūralios institucijos apsaugą.
Šie apmąstymai taip pat skiriami sielų ganytojams, kuriems šiandien tenka vesti tiek daug krikščionių pagarbos šiai santuokos institucijos saugomai ir krikščioniškojo sakramento patvirtinamai natūraliai vertybei linkme.
Santuoka besiremianti šeima atitinka Kūrėjo planą „iš pradžių“ (Mt 19, 4).
Dievo karalystėje galima sėti tiktai žmogaus širdyje įrašytos tiesos sėklą, kuri vienintelė geba duoti „vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15); tiesą, virstančią gailestingumu, supratimu ir kvietimu įžvelgti Jėzuje „pasaulio šviesą“ (plg. Jn 8, 12) bei iš blogio pančių išlaisvinančią jėgą.
Galiausiai šiuo dokumentu norima teigiamai prisidėti prie dialogo, kuris iškeltų aikštėn šių dalykų tiesą bei iš pačios natūralios tvarkos kylančius reikalavimus, dalyvaujant socialiniuose-politiniuose debatuose bei dalijantis atsakomybe už bendrąjį gėrį.
Tepadaro Dievas, kad šie blaivūs ir atsakingi apmąstymai, artimi tokiai daugybei geros valios žmonių, būtų naudingi gyvenimo bendruomenei, kurios reikia Bažnyčiai ir pasauliui, - būtent šeimai.
Vatikanas, 2000 m. liepos 26 d.
Vadinamosios „de facto gyvenimo sąjungos“ pastaraisiais metais tapo ypač regimos.
Reikalaujama įteisinti jas instituciškai ir net prilyginti šeimoms, kilusioms iš santuokinio įsipareigojimo.
Matydama tokios svarbos problemą, ateityje galinčią turėti tiek daug padarinių visai žmonių bendruomenei, Popiežiškoji šeimos taryba pateikiamais apmąstymais norėtų atkreipti dėmesį į pavojus, kuriuos toks pripažinimas bei prilyginimas sukeltų santuokinio ryšio tapatybei, ir į didelę žalą, kuri būtų padaryta šeimai ir visuomenės bendrajam gėriui.
Išnagrinėjus de facto gyvenimo sąjungų socialinį aspektą, jų esminius elementus bei egzistencinius motyvus, dokumente pereinama prie jų teisinio pripažinimo bei prilyginimo problemos, siejant tai su santuoka grįsta šeima ir visa visuomene.
Toliau aptarinėjama šeima kaip socialinė gėrybė, akcentuojant ugdytinas objektyvias vertybes ir visuomenei tenkančią teisingumo pareigą ginti ir skatinti santuoka besiremiančią šeimą.
Po to nuodugniau analizuojami tam tikri reikalavimo prilyginti aspektai krikščioniškosios santuokos atžvilgiu.
Galiausiai pateikiami bendrieji pastoraciniai kriterijai, kuriais derėtų vadovautis orientuojant krikščionių bendruomenes.
Čia pateikti svarstymai skiriami ne tik tiems, kurie Katalikų Bažnyčią aiškiai pripažįsta kaip „gyvojo Dievo Bažnyčią, tiesos stulpą ir atramą“ (plg. 1 Tim 3, 15), bet ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių krikščionims, taip pat asmenims, nuoširdžiai besirūpinantiems šiuo brangiu gėriu, būtent šeima, visuomenės pagrindine ląstele.
Vatikano II Susirinkimas moko: „Asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokos ir šeimos bendruomenės klestėjimu. Todėl krikščionys drauge su kitais, aukštai vertinančiais šią bendruomenę, nuoširdžiai džiaugiasi įvairiopa parama, šiandien skatinančia žmones vis labiau puoselėti šią meilės bendruomenę bei gerbti gyvybę ir šitaip padedančia sutuoktiniams bei tėvams atlikti savo kilnųjį uždavinį“ [1].
De Facto Gyvenimo Sąjungos
Posakiu „de facto gyvenimo sąjungos“ aprėpiama visa daugialypė ir heterogeniška žmogiškoji tikrovė, kurios bendras elementas yra gyvenimas kartu (lytinio pobūdžio) nesusituokus.
De facto gyvenimo sąjungoms būdinga ignoruoti, atidėti ar net apskritai atmesti santuokinį įsipareigojimą.
Tai turi rimtų padarinių. Santuokoje santuokinės meilės sandora viešai prisiimamos visos pareigos, kylančios iš taip sudaryto ryšio.
Toks viešas pareigų prisiėmimas yra ne tik naudingas patiems sutuoktiniams bei jų vaikams, jų emocinei brandai ir sklaidai, bet ir gėris kitiems šeimos nariams.
Santuoka grįsta šeima taip pat yra esminis ir brangus gėris visai visuomenei, kurios pamatai tvirtai remiasi vertybėmis, konkrečiai pasireiškiančiomis šeiminiuose santykiuose, kurių patvarumą laiduoja santuoka.
Gėris, kylantis iš santuokos, ne mažiau esminis ir Bažnyčiai, laikančiai šeimą „namų Bažnyčia“ [2].
Visam tam iškyla pavojus, kai santuokos institucijos implicitiškai atsisakoma de facto gyvenimo sąjungų praktikavimu.
Pasitaiko, kad lytiškumu trokštama naudotis arba naudojamasi kitaip, negu Dievo įrašyta į žmogaus prigimtį ir jo aktų savitai žmogiškąjį tikslą.
Tada tarpasmenė meilės kalba paneigiama ir objektyvia netvarka smarkiai suardomas Kūrėjo ir žmonių giminės Išganytojo norėtasis gyvenimo dialogas.
Civilinės sąjungos įstatymai pasaulyje
Katalikų Bažnyčios mokymas viešuomenei gerai žinomas, todėl čia nebūtina jo kartoti [3].
Tačiau šios problemos socialinis matmuo reikalauja papildomų apmąstymų, siekiant parodyti, ypač tiems, kurie vykdo viešąsias pareigas, jog nepageidautina tokioms privačioms situacijoms teikti viešojo intereso rangą.
Dangstantis noru reglamentuoti bendrą gyvenimą socialiniu ir teisiniu lygmeniu, iš tiesų stengiamasi pripažinti de facto gyvenimo sąjungas instituciškai.
Tada santuoka grįstos šeimos nenaudai jos taptų institucijomis, kurių teisės ir pareigos būtų patvirtintos teisiškai.
Taip de facto gyvenimo sąjungos faktiškai būtų teisiškai prilygintos santuokai.
Toks gyvenimas kartu nesusituokus, pastatytas į vieną gretą su santuoka, arba jai prilygintas tiesos ir teisingumo sąskaita, viešai būtų vertinamas kaip „geras“.
Taip būtų smarkiai pakenkta santuokai, natūraliai, neabejotinai gyvybiškai svarbiai, pamatinei ir visam socialiniam kūnui reikalingai institucijai.
Ne visoms de facto gyvenimo sąjungoms būdinga ta pati socialinė reikšmė ir ta pati motyvacija.
Mėginant nustatyti jų tikslius bruožus, šalia tokių neigiamų aspektų kaip santuokinio ryšio atidėliojimas, ignoravimas ar atmetimas į akis krinta keli elementai.
Pirmiausia tai, kad šis santykis yra visiškai praktinis (faktinis).
Čia reikia patikslinti, jog toks ryšys suponuoja bendrą gyvenimą nesusituokus, lydimą lytinių santykių (tai skiria jį nuo kitų bendro gyvenimo formų) ir pasižymintį tam tikra patvarumo tendencija (tai skiria jį nuo sporadiško ar atsitiktinio bendro nesantuokinio gyvenimo).
De facto gyvenimo sąjungos neapima jokių santuokinių teisių ir pareigų bei nepretenduoja į santuokiniam ryšiui būdingą patvarumą.
Jos išsiskiria tvirtu reikalavimu nesudaryti jokio ryšio.
Tad nuolatinis nestabilumas, nulemtas galimybės nutraukti bendrą gyvenimą, yra vienas iš de facto gyvenimo sąjungų požymių.
Taip pat egzistuoja tam tikras daugiau ar mažiau aiškiai išreikštas „įsipareigojimas“ būti tarpusavyje „ištikimiems“ tol, kol trunka ryšys.
Kai kurios de facto gyvenimo sąjungos aiškiai yra konkretaus sprendimo vaisius.
„Bandomoji“ de facto gyvenimo sąjunga dažna tarp tų, kurie ketina tuoktis ateityje, tačiau su sąlyga, jog turės sąjungos be santuokinio ryšio patirtį.
Tai savotiška santuokos „išankstinė sąlyga“ ir ją galima palyginti su „bandomąja“ santuoka [4], tačiau nuo pastarosios ji skiriasi tuo, kad siekia tam tikro socialinio pripažinimo.
Kai kurie kartu gyvenantys asmenys teisina savo pasirinkimą ekonominiais sumetimais ar noru išvengti teisinių sunkumų.
Tačiau tikrieji motyvai gana dažnai glūdi daug giliau.
Neretai tokiais pretekstais dangstoma mąstysena, menkai tevertinanti lytiškumą.
Tokia mąstysena paženklinta pragmatizmo, hedonizmo ir meilės be atsakomybės sampratos.
Tai leidžia išvengti įsipareigojimo patvariam ryšiui, atsakomybės, autentiškai santuokinei meilei būdingų teisių ir pareigų.
Kitais atvejais tokias de facto gyvenimo sąjungas sudaro išsiskyrę asmenys.
Tada jos būna alternatyva santuokai.
Dėl įstatymų, leidžiančių lengvai išsiskirti, santuoka praranda savo tapatybę asmens sąmonėje.
Čia derėtų pabrėžti, jog pasitikėjimo santuokos institucija netektį gali taip pat lemti ankstesnių jų pačių ar tėvų skyrybų neigiama ir traumuojanti patirtis.
Šis nerimą keliantis reiškinys tapo gana įprastas ekonomiškai stipriose šalyse.
Neretai kartu gyvenantys asmenys atvirai atmeta santuoką dėl ideologinių motyvų.
Tokiu atveju kalbama apie alternatyvos, tam tikro būdo išgyventi savo lytiškumą pasirinkimą.
Tokie asmenys laiko santuoką nepriimtinu dalyku, priešingu jų ideologijai, „neleistinu jų asmeninės gerovės prievartavimu“ arba „karštos meilės antkapiu“; visi tokie posakiai rodo žmogiškosios meilės tikrosios prigimties, jos nesavanaudiškumo, kilnumo ir grožio, paremto žmogiškųjų santykių pastovumu bei ištikimumu, nepažinimą.
Tačiau de facto gyvenimo sąjungos ne visada yra tokio aiškaus ir sąmoningo sprendimo rezultatas; kartais asmenys, gyvenantys kartu nesusituokę, pareiškia, jog jie tiktai toleruoja ar pakenčia tokią padėtį.
Kai kuriose šalyse daugelio de facto gyvenimo sąjungų atsiradimą lemia neprielankumas santuokai, kurį skatina ne ideologiniai motyvai, bet tinkamo atsakomybės ugdymo stygius dėl neturto bei išstūmimo į paribį.
Dėl pasitikėjimo santuoka stokos taip pat gali būti kalti šeimoje patirti santykiai, ypač Trečiojo pasaulio šalyse.
Be to, svarbus veiksnys, į kurį privalu atsižvelgti, yra neteisingumo situacijos ir nuodėmės struktūros.
Tokias sunkias situacijas dar labiau pabloginti gali kultūroje vyraujančios vyro vaidmenį pabrėžiančios ar rasistinės nuostatos.
Šioje aplinkoje dažnos de facto gyvenimo sąjungos, kurių partneriai pareiškia norą iš pat pradžių autentiškai bendrai gyventi, laiko save vyru ir žmona ir stengiasi vykdyti į santuokines panašias pareigas [5].
Neturtas, kurio priežastis gana dažnai yra pusiausvyros stokojanti pasaulinė ekonomikos tvarka bei struktūrinės švietimo spragos, labai apsunkina tikrosios šeimos ugdymą.
Kitur labai paplitęs yra bendras nesantuokinis gyvenimas (trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį) iki pirmojo vaiko prasidėjimo ar gimimo.
Tokie papročiai atitinka senovines ir tradicines praktikas, ypač gajas tam tikrose Afrikos bei Azijos srityse ir susijusias su vadinamąja „santuoka etapais“.
Tai praktikos, priešingos žmogaus orumui, sunkiai išnaikinamos ir žyminčios moralinį smukimą, kurį dar labiau stiprina būdinga ir gana apibrėžta socialinė problematika.
Tokių sąjungų, keliančių rimtą iššūkį tikėjimo įkultūrinimui trečiajame krikščioniškosios eros tūkstantmetyje), negalima priskirti prie čia mums rūpimų de facto gyvenimo sąjungų (kurios reiškiasi anapus bet kurios tradicinio pobūdžio kultūrinės antropologijos).
De facto gyvenimo sąjungų problematikos sudėtingumas ir daugialypiškumas labai išryškėja atkreipus dėmesį į tai, kad tam tikrais atvejais jos pirmiausia susijusios su ekonominiais motyvais.
Tai, pavyzdžiui, pasitaiko ekonomiškai stipriose šalyse, kur pagyvenę žmonės tenkinasi de facto gyvenimo sąjunga, nes baiminasi, jog susituokus padidės mokesčiai ar bus prarasta pensija.
Derėtų paklausti, kokios gilesnės priežastys šiuolaikinėse visuomenėse sukėlė religinės ir civilinės santuokos krizę ir davė pradžią iniciatyvoms, kuriomis siekiama de facto gyvenimo sąjungas pripažinti bei prilyginti santuokai.
Taigi, atrodo, jog nestabilioms situacijoms, apibūdinamoms labiau neigiamu (santuokinio ryšio nebuvimu) negu teigiamu aspektu, teikiamas toks pats rangas kaip santuokai.
Iš tiesų tokias situacijas įtvirtina gausybė santykių, bet visos jos yra labai toli nuo tikro ir visiško, patvaraus ir socialiai pripažinto abipusio atsidavimo.
Įvairių ekonominio, sociologinio ir psichologinio pobūdžio priežasčių, prisidedančių prie meilės privatizavimo ir santuokos institucinės prigimties slopinimo, sudėtingumas perša mintį nuodugniau panagrinėti ideologinę bei kultūrinę perspektyvą, kuria remdamasis pamažu išsiplėtojo ir įsitvirtino šiandiene forma mums pažįstamas de facto gyvenimo sąjungų reiškinys.
Santuokų ir šeimų, kurias kaip tokias pripažįsta įvairių valstybių įstatymai, mažėjimą ir kartu gyvenančių nesusituokusių porų daugėjimą lemia ne izoliuotas ir spontaniškas kultūrinis sąjūdis, bet istoriniai pokyčiai šiandienėse visuomenėse kultūriniu momentu, kurį kai kurie autoriai vadina „postmodernizmu“.
Akivaizdu, kad agrarinio pasaulio susiaurėjimas, ekonomikos paslaugų sektoriaus plėtojimasis, vidutinio gyvenimo amžiaus didėjimas, darbo vietos ir asmeninių santykių nepastovumas, po vienu stogu gyvenančių šeimos narių sumažėjimas, socialinių bei ekonominių reiškinių globalizacija susilpnino šeimą ir prisidėjo prie mažesnės šeimos idealo.
Tačiau ar to pakanka šiandienei santuokos padėčiai paaiškinti?
Santuokos institucija patyrė mažesnę krizę ten, kur šeimos tradicijos išliko tvirtos.
Šiame santuokos institucijos kultūrinio ir žmogiško destruktūrinimo procese nevalia nuvertinti „lyties (gender) ideologijos“ įtakos.
Buvimą vyru ar moterimi iš esmės lemianti ne lytis, bet kultūra.
Tokia ideologija griauna šeimos bei tarpasmeninių santykių pagrindus.
Dėl jos reikšmės šiuolaikinėje kultūroje bei poveikio de facto gyvenimo sąjungų reiškiniui ją reikėtų panagrinėti išsamiau.
Integruojantis žmogaus asmenybei, labai svarbus veiksnys yra tapatybė.
Vaikystės ir paauglystės metais žmogus pamažu įsisąmonina savąjį „aš“, savo tapatybę.
Savoji tapatybė įsisąmoninama per savęs ir, vadinasi, savo lytiškumo pažinimą.
Kalbama apie tapatybės ir skirtingybės suvokimą.
Specialistai paprastai skiria seksualinę tapatybę (tai yra savo lyties psichinės-biologinės tapatybės ir jos skirtingumo nuo kitos lyties suvokimą) ir „lyties“ (gender) tapatybę (tai yra tam tikros lyties asmenų visuomenėje atliekamo vaidmens psichinės-socialinės ir kultūrinės tapatybės suvokimą).
Asmeniui tinkamai ir harmoningai integruojantis seksualinė ir „lyties“ (gender) tapatybė viena kitą papildo, nes asmuo gyvena visuomenėje pagal kultūrinį modelį, atitinkantį jo lytį.
Tad „lyties“ (gender) seksualinės tapatybės kategorija yra psichinio-socialinio ir kultūrinio pobūdžio.
Kai asmenybės integraciją lydi asmens vidinės tiesos pilnatvės, kūno ir sielos vienybės pripažinimas, ji harmoningai atitinka seksualinę tapatybę.