Psichologinė priklausomybė nuo partnerio - rimta problema, kurią svarbu atpažinti ir spręsti. Psichologė Genutė Petronienė teigia: „Tai nėra tiesiog per didelė meilė, tai yra labai rimta problema, kurią reikia mokėti atpažinti ir daryti išvadas. Nuo jos kenčia labai daug moterų, tuo tarpų priklausomų vyrų pasitaiko retai“.
Kaip atpažinti priklausomybę?
Sveiki santykiai paremti savarankiškumu. Galima pasakyti: „Galiu puikiai gyventi bei funkcionuoti ir be partnerio (partnerės).“ Tačiau, jei vien mintis apie tai, jog šalia gali nebūti partnerio, kelia paniką - reikėtų susirūpinti. Tai gali būti pirmas požymis, jog esate priklausoma nuo jo. Antras požymis yra nuolatinis galvojimas apie partnerį. Kai kurie galėtų pasakyti, jog tai tėra stipri meilė, bet taip nėra. Jeigu moteris neturi savo gyvenimo (draugių, pomėgių, nuomonės), tačiau gyvena vyro gyvenimą, tai jau yra priklausomybė.
Priklausomas žmogus jaučia poreikį kuo labiau rūpintis santykiais (net per daug), kad neduok Dieve, partneris neatšaltų ir neišeitų. Tai visa eilė poelgių, kurie byloja apie priklausomybę. Kaip ir bet kokia kita priklausomybė, ši irgi neleidžia žmogui kontroliuoti savo veiksmų. Be to, toks žmogus gerai jaučiasi labai trumpą laiką, kaip kad narkomanas, gavęs narkotikų - jaučia euforiją, bet visą kitą laiką užpildo liūdesys, baimė, neviltis.
Priklausomybės priežastys
Dažnai girdime, jog priešingybės traukia. Kodėl? Taip yra dėl to, jog žmonės nori gauti tai, ko patys neturi. Kartais skirtumai būna naudingi, bet neretai būtent jie gali sukelti priklausomybę. Tarkime, susitinka du žmonės iš labai skirtingų socialinių sluoksnių. Tuomet bandoma prisitaikyti prie kito, tai yra „geresnio“. Toks nuolatinis bandymas pritapti, labiau patikti ir įtikti, jau gali sukelti priklausomybę.
Dar viena priežastis gali tykoti vaikystėje, kuomet vaikas gauna per mažai meilės ir dėmesio. Tokiu būdu suaugęs bando tai kompensuoti - stipriai prisiriša prie konkretaus žmogaus. Galima sakyti, jog netinkamai veikia savisaugos instinktas. Nuo tokios priklausomybės kenčiančioms moterims (retu atveju ir vyrams) atrodo, jog pačios savęs jos tikrai neapsaugos, o visa gyvenimo prasmė ir viltis - partneris.
Psichologė aiškina: „Pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet ši priklausomybė moterims išsivysto po nelaimingos meilės. Jei moteris buvo palikta, jos savivartė mažėja, o tai jau gali paskatinti priklausomybės atsiradimą.“
Limerence: What Is It, Attachment & Love Addiction
Psichologės patarimai
Psichologė G. Petronienė patarė dažniau vadovautis protu. Sudėtinga? Galbūt, tačiau tikrai verta. Reikėtų susikaupti ir konkrečiai pasverti - daugiau gaunate ar duodate? Jeigu atiduodate viską, tačiau negaunate nieko - ar tokie santykiai turėtų tęstis? Atsakymą tikriausiai žinote. Bet jeigu šis būdas atrodo itin sudėtingas, reikia imtis kito - tiesiog stebėti savo savijautą. Psichologės teigimu, moteris, kuri yra psichologiškai priklausoma nuo vyro, jaučiasi blogai. Meilė turi suteikti laimės, džiaugsmo, gerų emocijų. Jeigu moteris viena jaučiasi blogai - verta susirūpinti.
Gydymas
Be abejo, tokiais atvejais reikėtų kreiptis į psichologą ir prašyti pagalbos. Itin dažnai toks scenarijus santykiuose niekam klausimų nekelia - atrodo, kad taip jau mus - moteris - sutvėrė gamta. Mylėjimo per stipriai fenomeną, remdamasi daugiamete patirtimi bei savo pacientų istorijomis, išsamiai aprašė psichoterapeutė Robin Norwood pasauliniu bestseleriu tapusioje knygoje „Moterys, kurios myli per stipriai.
„Sakyčiau, kad tą fenomeną - mylėti per stipriai - reikėtų imti į kabutes, nes iš tiesų tos tikrosios meilės čia yra labai mažai arba jos išvis nėra. Kuomet susipažįsta su vyriškiu, tokią moterį apima dideli gerų emocijų pliūpsniai (pakilimas, euforija, laimė), ji džiaugiasi pagaliau atradusi sau tinkamą partnerį. Kada mes mylime per stipriai?
Pati R. Norwood knygoje rašo, kad polinkį mylėti per stipriai dažniausiai turi moterys, augusios disfunkcinėse šeimose, ypač kuriose vienas iš tėvų turėjo polinkį į alkoholizmą. Dažnai pasitaiko ir tokių atvejų, kuomet vienas arba abu tėvai vaikui yra labai griežti, emociškai nepasiekiami, tarp jų su vaiku nėra tvirto ryšio. Dažniausiai istorija būna tokia - moteris po vienų santykių iširimo susitinka kitą, kuris, atrodo, tinka jai tobulai.
Įprastai polinkį mylėti per stipriai turinti moteris savęs net neklausia, ar šis žmogus jai tinka, ar sutampa jųdviejų vertybės. Ji tik savęs klausia: „Ar aš jam patikau, ar jis mane mylės?“. Taigi santykiai iš pradžių būna gražūs, euforiški, emocingi, jaudinantys, o paskui po truputį, pamažu vyras pradeda trauktis - neskambina, nerašo, padaro pertrauką. Tada moteris pradeda galvoti: „Gal aš kažką blogai padariau? Gal per mažai jį mylėjau? Gal nepakankamai rūpinausi?“, ji pradeda kaltinti save ir užatakuoja jį žinutėmis, skambučiais, klausimais, o vyras tada dar labiau traukiasi.
Moteris, priklausoma nuo „meilės“ jam, negali iš rankų paleisti telefono, ji persekioja savo partnerį ir nuolat iš jo reikalauja dėmesio, meilės įrodymų. Tokia moteris jau nebegali susivaldyti, todėl galiausiai tokiu savo elgesiu ji visai atstumia partnerį. O išsiskyrimas su juo gali visai emociškai ją sužlugdyti. Štai kodėl reikalinga paramos grupė, nes čia moteris pamato, kad ne ji viena išgyvena tokius jausmus, kad yra daug moterų, kurios būna atsidūrusios beviltiškoje situacijoje.
Per stipri meilė gali virsti priklausomybe. Kaip atskirti, kai meilė jau tampa priklausomybe ir kai iki jos dar tik pakeliui? Kuomet iki meilės virtimo priklausomybe dar tik pakeliui, kartais užtenka pačios moters sąmoningumo ir, įdėjusi pastangų, ji susitvarko pati. Ypač per stipriai mylinčios moterys dažnai galvoja: „Aš galiu, dabar jau suimsiu save į rankas ir susitvarkysiu pati, nereikia man jokios pagalbos“.
Per stipriai mylinčios moterys dažnai galvoja: „Aš galiu, dabar jau suimsiu save į rankas ir susitvarkysiu pati, nereikia man jokios pagalbos“. Labai dažnai ji savęs visiškai nemyli. Nes ji yra linkusi viską daryti tik dėl kito žmogaus, viską jam aukoti. O galiausiai dėl perdėto aukojimosi ji išbarsto save, praranda savo individualumą, asmenybę ir tampa niekam neįdomi. Tampa ta, kuria kiti tik naudojasi ir su kuria niekas „nesiskaito“, aplinkiniams tai tampa norma.
Niekas, nė vienas žmogus negali pakeisti kito žmogaus, jeigu jis pats to nenorės. Pakeisti mes galime tik patys save. Ir aš pati matau, kaip šios moterys keičiasi, kaip kinta jų emocijos, elgesys, ir šiuos jų pokyčius puikiai pastebi ir jų aplinkiniai žmonės. Dažnai polinkį per stipriai mylėti turinčios moterys manęs klausia, ar tai, kad jos ryžosi pokyčiams, reiškia, jog jos turės išsiskirti. Kuomet moteris pradeda keistis, jos partneris, perėjęs pasipriešinimo etapą, taip pat po truputį keičiasi, ir galiausiai tarp jų užsimezga nauji, tvirtesni ir sveikesni santykiai.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad dauguma žmonių, įvykus krizei, stengiasi santykius išsaugoti. Todėl daugeliui santuoka tampa siekiamybe dėl to stabilumo. Bėdos prasideda, kai susituokę žmonės ima manyti, kad tas šalia gulintis žmogus yra toks nuolatinis dalykas, kad kur palikai, ten ir rasi. Tačiau tai nėra tiesa, nes žmogus nebūtinai toje vietoje gulės. Tam reikia abiejų žmonių pastangų.
Moteris, kuri visą gyvenimą kankinasi su geriančiu vyru, paprastai nesusilaukia visuomenės pritarimo. Aplinkiniai primygtinai ragina mesti jį. Kokias emocijas gali sukelti toks ultimatumas? Baimę - „o ką, jei tikrai išeis?” Kaltės jausmą, kai eilinį kartą išgėrei. Gėdą - „aš nepilnavertis ir defektyvus”. Nuoskaudą - „manęs nemyli”.
Tačiau yra dar vienas variantas - tiesiai išsakyti jam savo jausmus ir mintis apie jo priklausomybę. Be grasinimų atstumti. Jūs nesuverčiate atsakomybės už santykių ateitį vien tik vyrui, atseit, „dėl tavo degtinės sugrius šeima”. Tačiau ir jūs pati neprisiimate visos atsakomybės. Jūs aiškiai parodote savo požiūrį į tai, kas vyksta. Tada galima išsiskirti, išsaugojus tarpusavio pagarbą. Arba neišsiskirti, susitaikius su jo ypatumais ir gyvenimo stiliumi.
Priklausomybė nuo meilės, kaip ir kitos priklausomybės, verčia žmogų siekti aistros objekto, visiškai pamirštant save. Meilės apsėstas žmogus neretai nebepajėgus pasirūpinti pats savimi: jis nenori valgyti, prastai miega, nekreipia dėmesio į savo sveikatą. Priklausomi žmonės negali nustatyti asmenybės ribų, jie apglėbia mylimą žmogų, visiškai nepalikdami jam asmeninės laisvos erdvės. Toks žmogus tiesiog „įšoka“ į meilę. Tokį šuolį dažniausiai lemia poreikis nuslopinti gyvenimo beprasmiškumo pojūtį. Abiejų šių situacijų bendras vardiklis - priklausomybės pagimdyta kančia.
Žingsniai link išsilaisvinimo
Pernelyg stiprios meilės psichoterapija remiasi principu: viskas - nuodai, viskas - vaistai, ir viena, ir antra lemia dozė. Kitaip tariant, saikingas vartojimas yra naudingas, tačiau piktnaudžiavimo pasekmės yra katastrofiškos. Suprasti, kad toks meilės suvokimas ir toks požiūris į mylimą žmogų kenkia abiem pusėms, pripažinti savo priklausomybę nuo partnerio - sunkus, tačiau būtinas pirmas žingsnis link išgijimo. Kitas žingsnis - jausmų pabudimas ir santykių su savimi „sustygavimas“. Psichoterapija padeda žmogui suvokti, kas jis yra, kur juda gyvenime ir kas jam reikalingas palydovo vaidmenyje.
Susitvarkyti su senais išgyvenimais ir atkreipti dėmesį į šiandieninę situaciją - trečiojo žingsnio uždavinys. Meilėje priklausomas žmogus siekia kažkokių idealių santykių, kurių jam stigo vaikystėje. Jeigu tėvai jautėsi esą aplinkybių aukomis, patys buvo priklausomais - nuo meilės, alkoholio, nuo bet ko - jie nesugebėjo išmokyti vaiko prisiimti atsakomybės už savo paties gyvenimą. Kitais atvejais tėvai tiesiog nesuteikia pakankamai meilės ir švelnumo, o dabar mes visas jėgas skiriame tam, kad kompensuoti šį meilės trūkumą.
Suaugęs žmogus pajėgus įveikti savąją priklausomybę nuo meilės - susimąstyti, kodėl santykiai verčia jį kentėti, nustoti save kaltinti ir suprasti, kad jis yra vertas meilės tokios, kokia ji yra. Psichoterapijos metu žmonės mokosi kurti santykius, kurie vystosi palaipsniui - pradedant įsimylėjimu, pamažu artėjant vienam prie kito ir ugdant pasitikėjimą. Svarbu, kad kiekvienas partneris artėtų link kito savu greičiu, priešingai, nei esant priklausomybės nuo meilės situacijai, kai žmogus akimirksniu sumažina distanciją ir „prilimpa“ prie mylimojo.
Aukos poreikis. Atvirkščias ir ne mažiau dažas atvejis - priklausomybė nuo griežto ar net grubaus partnerio. Gyventi nepakeliamuose santykiuose, kentėti pažeminimus ir netgi smurtą bei dar dėl to kaltinti save - toks elgesys būdingas tiems, kurie vaikystėje patyrė šaltuką ir griežtumą iš tėvų pusės. Jeigu žmogų užvaldęs troškimas užpildyti tą seną dvasinę tuštumą, tai joks, netgi žiaurus elgesys, nepajėgus jo priversti atsitokėti.
Tie, kurie tampa priklausomi nuo „aukos“ padėties, nesąmoningai pasirenka agresyvius partnerius ir paraleliai provokuoja jų žeminantį ir žiaurų elgesį. Norint išsivaduoti nuo tokios priklausomybės, pirmiausia būtina suvokti savo (vaikystėje užgimusį) siekį kentėti, tik tada galėsite nustoti elgtis su savo partneriu kaip potenciali auka.
Pirmiausia turime aiškiai suprasti, kad vyrų ir moterų psichologija yra skirtinga, kuri formuojasi veikiant daugeliui veiksnių, tokių kaip genetika, hormonai, socialinė aplinka, išsilavinimas ir panašiai. Vyrai savo jausmus labiau parodo veiksmais, o ne pokalbiais. Moterys sugeba pagauti subtilius signalus, nuotaikas ir potekstes. Moterys lengviau prisitaiko prie pokyčių, kompromisų ir naujų aplinkybių.
| Aspektas | Vyrai | Moterys |
|---|---|---|
| Emocijų išraiška | Veiksmais | Pokalbiais |
| Reakcija į emocijas | Mažiau linkę reaguoti | Stipriai reaguoja |
| Vertybės | Laisvė, nepriklausomybė | Grupės tapatybė, tradicijos |
| Mąstymas | Analizuoja faktus ir argumentus | Jaučia subtilius signalus ir nuotaikas |
Svarbiausia - tvirtai nuspręskite pasveikti. Nuspręsti pasveikti - reiškia apsispręsti ieškoti būtinos pagalbos, kad ir kiek pastangų tai pareikalautų. Pagalvokite apie tai, kokius nuotolius būtumėte pasiruošusi įveikti, kad savo antrąjai pusei padėtumėte pasikeisti ir pasveikti. Tada tą energiją nukreipkite į save.
Kasdieniniais užsiėmimais ugdykite savo dvasingumą. Ugdyti dvasingumą gali reikšti eiti keliu, kurį jūs pati pasirinkote. Net jeigu esate šimtaprocentinė ateistė, gal jums malonu ramiai pasivaikščioti, patinka stebėti saulėlydį arba šiaip būti gamtoje. Visa, kas jums padeda matyti ne vien save, o ir plačiau - jau ir yra geras žingsnis. Suraskite, kas jums atneša taiką ir ramybę, ir skirkite tam kiek laiko, bent po pusę valandos kasdien.
Liaukitės vadovavusios ir kontroliavusios vyrą, kurį mylite per stipriai. Liautis vadovavus ir kontroliavus reiškia nustoti teikti pagalbą bei neduoti patarimų. Tada jūs tampate atsakinga už jo gerovę, o kai nepavyks jam padėti, jis kaltins jus. Ugdykite savo asmenybę taip pat reiškia aktyviai puoselėti savo interesus. Tapkite „savanaudiška“. Pirmiausia tenkinate savo, o ne kitų poreikius. Net jeigu turite mažų vaikų, į savo dienotvarkę turite įtraukti užsiėmimų, skirtų vien tik save puoselėti.
Dalijimasis savo patirtimi su kitomis moterimis - tai paskutinis, bet ne pirmas žingsnelis sveikimo link. Pagalbos sau grupėje jūs galite pasidalyti patirtimi su naujokėmis, koks jūsų gyvenimas buvo seniau ir koks jis yra dabar. Nereikia švaistytis patarimais ar versti kaltę kitiems, tik papasakokite, kas jums padėjo sveikti.