Šiame straipsnyje nagrinėsime emocijų sampratą, fiziologiją, raišką, klasifikaciją ir jų poveikį žmogaus psichologinei būklei.
Emocijų Samprata ir Ypatumai
Kas yra emocija? Emocija - tai žmogaus santykio su vidinio ar išorinio pasaulio objektais išgyvenimas.
Tai fiziologinės reakcijos, padedančios organizmui prisitaikyti prie aplinkos sąlygų.
Emocijos padeda išsaugoti gyvybę, yra vidinė gyvastis.
Jos mums praneša apie išorinio ar vidinio pasaulio objektų ir reiškinių reikšmingumą mums.
Žodis „emocija“ yra kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia susijaudinimą, pergyvenimą, susierzinimą. Emocijos ir jausmai - labai svarbi žmogaus psichikos dalis.
Dabartinis psichologijos mokslas nurodo esant daugiau kaip 360 emocijų. Tačiau psichoterapeutai sutaria, jog visa ši emocijų daugybė atsirado iš keturių pagrindinių emocijų - pykčio, baimės, liūdesio ir džiaugsmo.
Šios keturios emocijos yra pačios svarbiausios žmogaus, kaip rūšies, išlikimui.
Emocijos - tai daiktų ar reiškinių sukelti malonūs (teigiamos emocijos) arba nemalonūs (neigiamos emocijos) pojūčiai.
Nuo emocijų ir jausmų reikia skirti pojūčius, kurie yra materialaus pasaulio daiktų ir reiškinių savybių, betarpiškai veikiančių jutimo organus, atspindys, suvokimas.
Emocijos - tai visai kitokie psichikos reiškiniai, negu pažinimo procesai.
Emocijas sudaro trys pagrindiniai komponentai:
- Fiziologinis sužadinimas: Emocinis sužadinimas kartu yra ir fizinis sužadinimas. Galima pabandyti įsivaizduoti situaciją: mes einame silpnai apšviestu tuneliu, ir staiga už nugaros išgirstame žingsnius. Mes jaučiame, kaip mūsų širdis ima stipriau plakti, pradeda džiūti burna, įsitempia raumenys. Jaučiant grėsmę ar pavojų, visas organizmas tarsi rengiasi kovai su juo. Fiziologinis sužadinimas kyla veikiant autonominės nervų sistemos daliai - simpatinei NS. Per keletą sekundžių ši sistema gali sukelti įvairiausius organizmo pokyčius, kurie paruošia asmenį susidoroti su kritiška situacija. Į kraują išsiskiria angliavandeniai, padažnėja kvėpavimas, išsiplečia akių vyzdžiai, daugiau prakaituojama, kad kūnas truputį atvėstų.
- Išraiška: Ne visada žmogaus emocijas galime pažinti iš organizmo sužadinimo. Tai galime atlikti „skaitydami“ kitų žmonių kūno kalbą, klausydami jų balso, stebėdami akių bei veidų išraiškas. Bendrauti galima žodžiais, deja, ne visada žodžiai atspindi tikrus mūsų jausmus, juos galima pamėginti perskaityti kito žmogaus veide. Manau, puikus pavyzdys gali būti pantomimos teatras, mes su aktoriais puikiai galime pergyventi jų vidines dramas, nors savo išgyvenimams jie nenaudoja nei menkiausio garso.
- Sąmoningas išgyvenimas: Emocinis išgyvenimas negali būti stebimas tiesiogiai ar išmatuotas elektroniniais prietaisais. Todėl jis yra tyrinėjamas per žodinę išraišką, t. y., asmuo apibūdina ką jis patiria išgyvenamas emocijas tiesiogiai (introspekcija) ar po to, kai emocijos nuslūgsta (retrospekcija).
Emocijos ir Jausmai
Jausmai - santykio su aplinka, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimas. Palyginti su emocijomis, jausmai yra gana pastovūs.
Emocijos atspindi žmogaus santykį su kai kuriais objektais tam tikru metu ir tam tikromis aplinkybėmis, jie yra trumpalaikiai konkrečios situacijos išgyvenimai. Jausmais žmogus iš aplinkos išskiria tuos reiškinius ir dalykus, kurie jam ypač svarbūs.
Jausmų objektas yra pirmiausia tie reiškiniai ir tos sąlygos, nuo kurių priklauso asmenybei reikšmingi įvykiai. Susiformavę jausmai tampa žmogaus emocijų pamatu.
Nuo jų priklauso, kaip vystosi ir kinta mūsų emocijos. Asmenybei bręstant, susidaro jausmų sistema - joje vieni jausmai vyrauja, o kiti lieka nerealizuoti.
Neurofiziologijos požiūriu emocija ir jausmas skiriasi. Emocijos yra mūsų smegenų požievio struktūrų, kurios veikia visiškai nesąmoningai, reakcija į aplinkos pokytį.
Tai stiprus nesąmoningas nervų sistemos atsakas į kokią nors situaciją. Jausmais tampa tik tos emocijos, kurios iš požievio pasiekia žievę, tai yra, kai jos įsisąmoninamos, suvokiamos, kai „gauna vardą“.
Nuo to momento, kai emocija įsisąmoninama ir pavadinama sau pačiam, ji tampa jausmu. Ir jausmai - tai jau žmogaus santykių su tikrove išgyvenimas, o ne kaip emocijos - tiesioginis atsakas į reiškinį ar situaciją.
Emocijų Fiziologija
Emocijos - tai fiziologinės reakcijos. Jų funkcijos padėti organizmui prisitaikyti prie aplinkos sąlygų: skelbti aliarmą kilus pavojui, pasiruošti atlikti veiksmą, sustiprinti tapatumo jausmą, motyvaciją. Emocijos padeda išsaugoti gyvybę.
Fiziologinis sužadinimas kyla veikiant autonominės nervų sistemos daliai - simpatinei NS. Per keletą sekundžių ši sistema gali sukelti įvairiausius organizmo pokyčius, kurie paruošia asmenį susidoroti su kritiška situacija.
Kai kuriuos fizinius atsakus labai nesunku pastebėti, nes jie labai akivaizdūs. Įsivaizduokite, kad vėlyvą vakarą einate visiškai tuščia gatve ir jus ima persekioti motociklininkas.
Širdis ima dažniau plakti, raumenys įsitempia, džiūsta burna. Ne taip pastebimai, bet veiklai pasirengia visas organizmas. Kepenys išskiria daugiau angliavandenių į kraują, ir taip organizmas gauna daugiau energijos.
Kad sudegintų juos, reikia daugiau deguonies, todėl padažnėja kvėpavimas. Virškinimas sulėtėja ir kraujas iš vidaus organų plūsta į raumenis. Akių vyzdžiai išsiplečia ir pro juos patenka daugiau šviesos, kas pagerina periferinį matymą.
Cheminė kraujo sudėtis pakinta, todėl sužeidimų atveju krešėjimas yra greitesnis, be to, histamino lygis odoje pakyla, dėl to skausmas jaučiamas ne taip stipriai.
Šie ir daugelis kitų pokyčių įvyksta automatiškai, kaip stiprios emocijos dalis. Iš tiesų, ištikus kritinei situacijai, be jokių sąmoningų pastangų organizmo atsakas į pavojų būna suderintas ir tikslingas - parengia kovoti arba bėgti.
Šiuos pokyčius stimuliuoja ne tik autonominė nervų sistema, bet ir endokrininė sistema. Esant pavojui, antinksčiai išskiria hormonus - adrenaliną ir noradrenaliną. Jų padaugėjus, padažnėja pulsas, padidėja kraujospūdis ir angliavandenių kiekis kraujyje.
Adrenalino buvimas kraujotakoje padeda kurį laiką palaikyti emocinį sužadinimą. Pavojui praėjus organizmas nurimsta. Tačiau jau į kraujotaką patekusių hormonų dar tam tikrą laiką išlieka, todėl rimstama pamažu.
Ilgai trunkanti sužadinimo būsena, kurią sukelia ilgalaikis stresas, kenkia organizmui.
Emocijų Išraiška
Ne visada žmogaus emocijas galime pažinti iš organizmo sužadinimo. Tai galime atlikti „skaitydami“ kitų žmonių kūno kalbą, klausydami jų balso, stebėdami akių bei veidų išraiškas.
Bendrauti galima žodžiais, deja, ne visada žodžiai atspindi tikrus mūsų jausmus, juos galima pamėginti perskaityti kito žmogaus veide.
Manau, puikus pavyzdys gali būti pantomimos teatras, mes su aktoriais puikiai galime pergyventi jų vidines dramas, nors savo išgyvenimams jie nenaudoja nei menkiausio garso.
Emocijas galime valdyti, tačiau turime suprasti, ką jaučiame ir kodėl. Pavyzdžiui, vėluodami papuolėme į kamštį. Dažnai imame pykti, keiktis, burnoti ir taip sugadiname sau ir aplinkiniams nuotaiką.
Tačiau juk pats žmogus renkasi, ką jam daryti. Pykti? O jei pykčiu nieko nepakeisime? Juk automobiliai nepradės važiuoti greičiau. Gal tuomet verta nuraminti save?
Įsijungti muziką, paskambinti draugams ar perspėti klientą, kad dėl kamščio vėluosite. Įvertinę situaciją ir supratę, kad pakeisti nieko negalite, verčiau nukreipkite savo dėmesį nuo pykčio objekto. Nurimus bus lengviau priimti tinkamą sprendimą.
Tai nereiškia, kad emocijas reikia slopinti. Ilgą laiką slėpti ar slopinti jausmai gali pratrūkti tą akimirką, kai patys to nesitikėsime ir nebūtinai bendraudami su tuo žmogumi, ant kurio pykstame ar dėl kurio liūdime iš tiesų.
Daugeliui žmonių nuvažiavus į užsienį nebūtina labai gerai mokėti tos šalies kalbą, kad išsiaiškinti paprastus dalykus.
Ne visi žmonės vienodai moka įvertinti kūno kalbą, vieni jų yra jautresni jai, kiti silpnai suvokia kito žmogaus kūno mums siunčiamus ženklus. Yra įrodyta, kad moterims yra lengviau atpažinti emocijas nei vyrams.
Šių dienų psichologai mėgina išsiaiškinti, su kuriomis emocijomis yra susiję konkretūs veido raumenys.
Nėra tikslinga remtis vien tik neverbalika, nes atsiranda rizika neteisingai įvertinti kito žmogaus jausmus, kadangi tos pačios išraiškos gali reikšti visai skirtingas emocijas.
Didelį dėmesį reikėtų skirti gestams bendraujant su kitos kultūros žmonėmis, nes skirtinguose kultūrose gestai irgi gali būti traktuojami skirtingai.
Moksliniais tyrimais įrodyta, kad bazinės emocijų veido išraiškos yra vienodos, pvz.: šypsena - tai šypsena visame pasaulyje.
Manoma, kad emocijas atitinkančios veido išraiškos pas mus atkeliavo iš tų laikų, kai žmonės dar neturėjo kalbos. Galimai išraiškos, kuriomis žmonės išreikšdavo pritarimą, paklusnumą, grėsmę ir padėjo išlikti mūsų rasei.
Universali nežodinė kalba skirtingai vartojama skirtinguose kultūrose, kadangi europiečiams yra svarbus individualizmas, mes vartojame daug stiprių ir ilgai trunkančių emocijų, skirtingai nuo mūsų azijiečiai, kuriems yra svarbūs socialiniai santykiai daugiau gėdinasi, bei yra pagarbesni, mažai rodo savo nepasitenkinimą, nes tai galėtų pakenkti jų bendruomeniniam jausmui.
Veidas ne tik perteikia emocijas, bet sustiprina jas, o taip pat ir valdo. Galima pabandyti pasipraktikuoti: plačiai nusišypsoti, o po to nutaisyti susirūpinusią veido išraišką, jei tuo metu pas mus nėra kažkokių stiprių emocijų, mes lengvai pastebėsime, kad nusišypsojus, mums šiek tiek pakilo nuotaika ir atvirkščiai, kai mes apsimetėme susirūpinę.
Paulius Ekmanas su savo bendradarbiais atliko eksperimentą. Jų tiriamieji buvo profesionalūs aktoriai, įvaldę Stanislavskio metodą, t.y. galintys fiziškai (ir psichologiškai) „tapti“ jų vaidinamais herojais.
Aktoriai sukurdavo išraišką ir išlaikydavo ją apie 10 sekundžių, kol tyrinėtojai matuodavo pulso ir pirštų temperatūros pokyčius. Kai tiriamieji vaizdavo išgąstį, jų pulsas padažnėjo maždaug aštuoniais tvinksniais per minutę, o pirštų temperatūra nepakito.
Vaizduojant pyktį, pulsas padažnėjo ir pirštų temperatūra pakilo, tarsi jie iš tiesų būtų karštakošiai. Atrodo, kad veido išraiška perduoda signalus autonominei nervų sistemai, kuri vėliau atitinkamai reaguoja.
Šis eksperimentas rodo, kaip „grįžtamasis ryšys iš veido“ veikia mūsų emocijas ir dar kartą įrodo, kad skirtingos emocijos lydi šiek tiek skirtingas kūno būsenas.
Emocijų Išgyvenimas
Fiziologinis sužadinimas ir išraiška nėra vieninteliai emocijų komponentai, labai svarbu ir tai, kaip mes išgyvename emocijas.
Mokslininku nustatyta, kad emocijų išgyvenimą galima suskirstyti pagal tris pagrindinius kriterijus:
- Maloni - nemaloni
- Stipri - silpna
- Ilgai trunkanti - trumpa
Dauguma pagrindinių emocijų būdingos ir kūdikiams. Taip pat yra svarbūs ir emocijų deriniai, pvz.: džiaugsmas + priėmimas = meilė.
Anot Carrollio Izardo, yra 10 pagrindinių emocijų: džiaugsmas, susidomėjimas - susijaudinimas, nuostaba, liūdesys, pyktis, pasibjaurėjimas, neapykanta, baimė, gėda, kaltė.
Baimė
Baimė yra bjauri emocija. Žmonės gali būti mirtinai išgąsdinti. Žmonių baimė gali būti užkrečianti. Dažnai baimė gali būti prisitaikymo prie aplinkos reakcija.
Ji rengia kūną gelbėtis nuo pavojaus. Žmonės bijodami tikrų ar įsivaizduojamų priešų buriasi į grupes: šeimas, gentis, tautas.
Nesusižalojame, nes bijome susižeisti. Stengiamės nekenkti vieni kitiems, nes bijome keršto.
Psichologų pastebėta, kad išmokstame bijoti beveik visko: kūdikiai bijo kailinių daiktų, nes šie susiję su gąsdinančiais garsais, suaugusiems baimę kelia atsitiktiniai dirgikliai, kurie susiję su juos traumavusiu išgyvenimu.
Mes išmokstame bijoti vorų, gyvačių, stačių skardžių, sraunių upių ir dar daugelio kitų dalykų bei reiškinių.
Mes mažiau linkę bijoti dabartinių technikos „stebuklų“: elektros, automobilių, bombų, „šiltnamio“ efekto, kadangi mūsų baimės perimtos iš akmens amžiaus, mes vis dar nepasirengę dabarties pavojams.
Kaip Elgtis, Kai Jaučiamės Nesaugiai Gatvėje?
Jei jaučiatės nesaugiai, paspartiname žingsnį, pradedame dairytis. Kitaip tariant, pasireiškia natūralūs nerimo ar baimės požymiai.
Jei kitas žmogus tai pastebi ir įvertina, didelė tikimybė, kad jus gali užpulti.
Viena iš rekomendacijų - užmaskuoti baimės požymius. Galbūt tada tavęs ir nepasirinks, nes net aukos pasirinkimas yra neatsitiktinis.
Profesionalūs plėšikai renkasi žmones, esančius ypatingos būsenos, tuos, kurie yra išsiblaškę, pavargę.
Tai galima suprasti iš jų eisenos, kūno kalbos.
Kaip Elgtis Agresijos Atveju?
Jeigu matyti, kad žmogus susijaudinęs, įtikinėti ramiu balsu net nėra prasmės. Jūsų poveikis turi būti toks, kad viršytų jo emocinio susijaudinimo laipsnį.
Dažnai tokiam žmogui reikia šaukti, kad išgirstų. Tačiau jei matyti, kad žmogus santykinai ramus, galima bandyti jį įtikinti.
Tik tiek, kad vieną veikia loginiai argumentai, o kitą - emociniai. Tokį žmogų bandyčiau kalbinti siekdamas emocinio bendrumo ar siekčiau sukelti gailestį.
Kita vertus, tam tikriems žmonėms maldavimai, prašymai pasigailėti gali sukelti tik didesnį įsiūtį.
Ką Daryti, Radus Išlaužtas Durs?
Grįžus į namus ir pamačius išlaužtas duris, galima būtų sustoti ir pradėti garsiai kalbėti. Išgirdęs, kad kažkas atėjo, vagis pasitrauks, kad jūs jo nepamatytumėte.
Taip galite apsaugoti savo gyvybę.
Asocialus Elgesys
Vienareikšmiškai negali pasakyti net kas yra asocialus elgesys. Vienu atveju žmogus gali būti garbinamas, kad nužudė kitą, jam kabinama didvyrio žvaigždė, o kitu - sodinamas į kalėjimą, nors esmė ta pati - atėmė gyvybę.
Kai kur narkotikų vartojimas laikomas liaudies tradicija, kuri gyvuoja nuo seniausių laikų.
Žiūrint psichologo akimis, kriminaliniai nusikaltimai taip pat labai skirtingi. Išskiriami atskiri žmogžudžių, vagių tipai, nekalbant apie tokias asocialaus elgesio formas, kaip terorizmas, kuris vis aktualesnis, įtraukiantis vis daugiau europiečių ar vandalizmas, kai agresija nukreipiama į negyvą daiktą.
Serijiniai Žudikai
„Serijiniai žudikai - ypatinga kategorija žmonių. Dažniausiai jie turi vienokių ar kitokių psichikos nuokrypių, pavyzdžiui, psichopatiją. Tai - ypatingas nukrypimas“.
Pasak profesoriaus, dažniausiai psichopatų intelektas yra aukštesnis už vidutinį. Paprastai jie stengiasi niekuo neišsiskirti, neatkreipti į save dėmesio.
Jie nepaprastai geri manipuliatoriai, kalba, kaip reikia. „Iš pradžių galite susižavėti, koks geras žmogus, tačiau jo tikslas - įgyti jūsų pasitikėjimą, kad galėtų nusivilioti į tinkamą vietą ir padaryti savo juodą darbą“.
Serijiniams žmogžudžiams būdingi „šaltieji“ ir „karštieji“ periodai. Iš pradžių jie fantazuoja apie nusikaltimą, gali patirti stiprų susijaudinimą vien galvodami apie tai, kad auka bijos, maldaus pasigailėti.
Jeigu žmogus gyvenime nesugeba gauti stiprių teigiamų išgyvenimų ir juos patiria tik žudydamas, jis gali tapti priklausomas nuo tokios veikos. Ilgainiui „šaltieji“ periodai, kai nevykdoma nusikaltimų, trumpėja.
Su kolegomis teko analizuoti serijinių nužudymų bylas, iš kurių matyti, kad kai kurie nusikaltėliai renka atsiliepimus apie save spaudoje, net dalyvauja tyrime, stebi nusikaltimo vietą, kurią apžiūri pareigūnai.
Todėl pastarieji gali filmuoti atėjusius pasižiūrėti.
Kaip sakė vienas garsiausių visų laikų psichologų Albertas Bandura, sėdėdamas jaukiame namų krėsle ir valgydamas traškučius tu gali išmokti pačių destruktyviausių elgesio su žmogumi būdų, kaip nusivilioti auką, kur ji neprisišauktų pagalbos ir pan.
Pasak A. Banduros, ilgus šimtmečius pagrindinis asmenybės socializacijos šaltinis buvo šeima, tačiau dabar ji nukonkuruota. Dabar pagrindinis asmenybės socializacijos šaltinis - žiniasklaida, kurioje matome daugybę modelių arba pavyzdžių, kaip elgiasi įvairūs žmonės, ir galime greitai to išmokti.
Remdamasis asmenine patirtimi (teko nemažai dirbti su nepilnamečiais teisės pažeidėjais) galėčiau pasakyti, kad nusikaltėliu negimstama, o tampama. Tai rodo ir tyrimų duomenys, tad bandome suprasti, kodėl iš vieno kūdikio išauga žmogžudys, iš antro - prievartautojas, iš trečio - tas, kuris žudosi.
Psichologiškai žmogžudžiai ir savižudžiai turi panašumų, tik vieni gyvybę atima kitiems, o savižudžiai - sau.