Kaip būti psichologiškai stipriam sporte

Psichologinis stiprumas yra būtinas kiekvienam sportininkui, siekiančiam aukštų rezultatų. Tai gebėjimas susidoroti su stresu, išlaikyti motyvaciją ir nepasiduoti sunkumams. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip ugdyti psichologinį stiprumą sporte, remiantis įvairių sportininkų ir trenerių patirtimi.

Motyvacija ir užsispyrimas

Reikia labai didelio užsispyrimo ir, sakyčiau, mokėjimo išjungti savisaugos instinktą per treniruotes, kadangi jei labai bijosi kristi ir saugosi save, tai sunku bus kažką išmokti. Motyvacija esu pati sau. Kaip sakiau, manęs nereikia versti bėgti, gal - atvirkščiai, reikia stabdyti.

Ernestas gali nurodyti daug priežasčių, kodėl sportuoja. Sportas jam padeda geriau jaustis, būti fiziškai stipriam, o fiziškai stiprus žmogus yra stiprus ir psichologiškai. „Mane motyvuoja pasiekimai. Mes galime ne tik svajoti, bet ir turėti. Svarbiausia yra norėti, o jei imsitės veiksmų, tai norai gali tapti realybe.

Taip pat motyvuoja mintis, kad galiu patekti į olimpines žaidynes. Iki šiol dar nė viena Lietuvos pavienio čiuožimo atstovė nedalyvavo olimpinėse žaidynėse.

Psichologinis pasiruošimas varžyboms

Mano distancija-maratonas reikalauja labai stipraus psichologinio pasiruošimo, būti stipriam fiziškai - tai nereiškia, kad gerai nubėgsi maratoną. Labai svarbu mąstymas, smegenys. Svarbu, kaip tu sugebėsi nepasiduoti nuovargiui, neprarasti koncentracijos, atrasti jėgų, kai atrodo, kad jų visiškai nėra. Maratoną įveikti gali bet kas, bet greitai bėgti maratoną jau yra visai kas kita. Visą distanciją išlaikyti tolygų greitą tempą - tai jau meistriškumas. Aišku, psichologinis pasiruošimas ir pasitikėjimas ateina dėl įvykdyto darbo pasiruošimo laikotarpiu. Kuo geriau ir kokybiškiau atliktas darbas, tuo labiau tai suteikia pasitikėjimo savimi. Tvirtėja kūnas, taip pat stabilėja psichologinė būsena.

Varžybose turi būti kovingas, degti noru, laukti starto, pasiruošęs kovai kaip karys (šypsosi).

Trenerio vaidmuo

Geras treneris turi turėti kantrybės, turi gerbti atletą, nes niekas kitas apie sportininką nežino geriau nei jis pats. Mūsų santykiai su Rūta yra abipusiai, ji pritaria tam, ką mes darome. Norėdamas būti geru treneriu, turi nuolat ieškoti atsakymų į nežinomus klausimus, net jei neturi pakankamai žinių. Aš nuolat bendrauju su savo komandos nariais, kurie turi daug žinių iš įvairių sričių. Niekada nebūk uždaras - visuomet galima išmokti ką nors nauja. 2013 metais būsiu geresnis treneris nei 2012-aisiais, o 2014 metais būsiu geresnis nei 2013-aisiais. Tai filosofija, pagal kurią dirbu.

Trenerio ir sportininko santykiai yra labai svarbūs - tai pagrindinis sėkmės faktorius. Turi būti pasitikėjimas ir tikėjimas vienas kitu. Pergalių mes siekiame kartu, todėl santykis yra labai svarbus. Manau, kad mūsų santykiai yra nuostabūs, ir tikiuosi, kad Rūta pasakytų tą patį. Su ja bendraujame nuoširdžiai ir atvirai. Džiaugiuosi, kad lanko mokyklą, kurioje dirbu, taigi galiu bendrauti su jos mokytojais ir žinoti, ar jos gyvenime viskas sklandu. Turime galimybę prisidėti prie to, kad ji stiprėtų ir būtų laiminga.

Rūtos Meilutytės pavyzdys

Treneris pasakojo dirbęs su daug talentingų sportininkių, bet ne visos plaukikės savo bagaže turėjo tiek daug reikalingų savybių, kiek turi R. Meilutytė.„Kartais talento vandenyje nepakanka. Reikia būti psichologiškai stipriam ir mokėti susidoroti su kasdienėmis problemomis, su nuolatinėmis treniruotėmis, pasiruošimu joms. Aukojimasis kai kuriuos sportininkus gąsdina, o Rūta sugeba su viskuo susitvarkyti“, - tvirtina J. Ruddas.

Ji turi neįtikėtiną atsidavimą ir neįtikėtiną susitelkimą. Ir ji yra neabejotinai geriausia sportininkė, su kuria kada nors esu dirbęs. O rezultatai tai atspindi. Ji yra labai talentinga asmenybė, tačiau kartu ji yra sunkiai dirbanti sportininkė, labai darbšti ir pratusi dirbti pagal planą. Labai retai turiu pasisodinti ją ir kalbėti apie dalykus, kurie manęs netenkina. Dažniausiai su ja susėdame ir kalbame apie tai, kas mane labai džiugina. Ji man parodė, koks imlus gali būti žmogaus kūnas. To turbūt nežino daugelis trenerių. Ir amžius nėra kliūtis. Jei nori, kad sektųsi mūsų sporte, visuomet taip gali būti, nesvarbu, kiek tau metų. Ir tikiuosi, kad mūsų sėkmė bus ilgalaikė.

Rūtos talentą pastebėjau iš karto, kai ji pirmą kartą atvyko į Plimutą. Man užteko penkių minučių pažiūrėti į ją plaukiančią. Ar tame talente įžvelgiau olimpinę čempionę? Ne. Ir jei kuris treneris, pamatęs 12-metį plaukiką, pasakys, kad štai auga olimpinis čempionas, bus kvailys. Pamatęs talentą gali tik tikėtis, kad sportininkas bus pajėgus ir sugebės pakilti į aukštumas. Bet niekada nežinai, kas nutiks per ilgą kelią. Gali iškilti daug problemų, bet laimei mūsų kelias buvo labai sklandus. Rūta itin retai serga, ji labai save prižiūri, rūpinasi savo kūnu. Jos socialus gyvenimas nėra labai platus, ji nesilanko vakarėliuose, kaip tai turbūt daro kai kurie kiti sportininkai. Galbūt tai vyksta dėl jos amžiaus, bet taip pat dėl to, kad ji turi profesionalų požiūrį ir yra atsidavusi darbui.

Elžbietos Kropos istorija

Viena geriausių Lietuvos čiuožėjų Elžbieta Kropa ant pačiūžų stovi jau nuo ketverių metų. Pavojingi šuoliai, dažni kritimai ir skaudžios traumos jos neatbaido nuo noro tobulėti. Su dailiuoju čiuožimu susipažinau kai man buvo ketveri metai. Buvau labai aktyvus vaikas ir mano tėvų draugai pasiūlė mane nuvesti į čiuožimo būrelį. Tėvai ilgai priešinosi, tačiau pati labai norėjau pabandyti ir po dviejų mėnesių įkalbinėjimų leido man išeiti ant Akropolio ledo. Pirmą kartą atsistojus ant ledo iškart pradėjau čiuožti pati, be trenerio pagalbos. Man labai patiko ir tėvai nusprendė, kad galiu lankyti čiuožimo būrelį. Po to jau viskas tapo rimtu ir profesionaliu užsiėmimu.

Šis sportas gana pavojingas. Ar nebuvo kilusių minčių - kam viso to reikia? Krentu labai dažnai, traumų taip pat buvo labai daug. Tarp jų - ir pakankamai rimtų. Vienu metu galvojau, kad net nepavyks atsistatyti ir grįžti ant ledo, tačiau viskas susiklostė gerai ir po metų pertraukos vėl galėjau čiuožti. Daug kartų mąsčiau mesti sportą ir užbaigti viską, buvau net padariusi trijų mėnesių pertrauką, kad susitvarkyčiau psichologiją ir suprasčiau, ar tikrai man to reikia. Motyvuoja tai, kad žinau, jog galiu daugiau ir dar neparodžiau visko.

Eglės Vaitkutės pavyzdys

Šilutės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyresnioji specialistė Eglė Vaitkutė - daugkartinė Lietuvos, Europos ir Pasaulio rankų lenkimo čempionė. Eglės darbe ir sporte reikalingos tos pačios savybės - užsispyrimas, gebėjimas greitai reaguoti, drąsa ir ryžtas. „Kartais darbe turi rasti atsakymą čia ir dabar, o sporte - sprendimą, kaip įveikti varžovą“, - sako ji.

Sportas Eglę lydėjo nuo pat vaikystės. Ji išbandė daugybę skirtingų sporto šakų - nuo krepšinio iki lengvosios atletikos, tačiau būtent rankų lenkimas galiausiai tapo ta sporto šaka, kurioje ji atrado didžiausią savo potencialą. Eglės galimybes šiame sporte pirmasis pastebėjo mokyklos kūno kultūros mokytojas. Pasak Eglės, šis sportas dar reikalauja greičio, technikos, taktikos ir psichologinio pasirengimo. Nors treniruotėse ji dažniausiai varžėsi su berniukais, iš pradžių nenoriai pripažinusiais pralaimėjimą prieš merginą, Eglė greitai įrodė, kad šiame sporte merginos gali būti ne mažiau stiprios, nei vaikinai. Jos pranašumas - išmintingai parinkta technika ir sumanumas.

„Merginos čia dažniausiai vadovaujasi ne plika jėga, o gudrumu ir taktika. Psichologiškai reikia būti labai stipriam ir greitam. Kiekviena dvikova prasideda dar prieš susikimbant rankomis: nuo priešininko įvertinimo, jo elgesio, net pasisveikinimo. Nors jos sportinėje kolekcijoje - gausybė titulų, ji vis dar neketina sustoti. Ateina jaunoji sportininkų karta, bet Eglė šypsodamasi prisipažįsta - pasiduoti ji dar neplanuoja.

tags: #kaip #buti #psichologiskai #stipriam #aiksteleje