Pasauliečių samprata, taip, kaip šiandien juos suprantame, istorijoje labai kito. Katalikai pasauliečiai, tiek vyrai, tiek moterys, atsidavę mokymui pradinėse ir vidurinėse mokyklose, pastaraisiais metais darosi vis svarbesni. Ta svarba pelnyta kalbant ir apie bendrąsias, ir konkrečiai apie katalikiškąsias mokyklas. Juk mokytojai pasauliečiai, o iš tiesų visi pasauliečiai, nesvarbu tikintys ar ne, daugiausia lemia, ar mokyklai pavyks įgyvendinti savo užduotis ir pasiekti savo tikslus.
Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra pasaulietis, jo vaidmuo Bažnyčioje ir kaip jis gali prisidėti prie Bažnyčios misijos pasaulyje.
Popiežius Pranciškus
Pasauliečio apibrėžimas ir tapatybė
Pirmiausia reikėtų pamėginti apibrėžti mokykloje dirbančio kataliko pasauliečio tapatybę, nes nuo šios specifinės tapatybės Bažnyčioje ir darbo srityje priklausys būdas, kuriuo jis liudys tikėjimą. Mokykloje dirbantis katalikas pasaulietis, kaip ir kiekvienas krikščionis, yra Dievo tautos narys ir kaip toks, susivienijęs su Kristumi per Krikštą, dalijasi visiems nariams bendru pamatiniu kilnumu, nes „bendras iš jų atgimimo Kristuje kylantis kilnumas, bendra įsūnystės malonė, tas pats pašaukimas į tobulybę, vienas išganymas, viena viltis ir nedaloma meilė“.
Šis pašaukimas į asmeninį šventumą ir apaštalavimą bendras visiems tikintiesiems, tačiau yra daug atvejų, kai pasauliečio gyvenimas įgyja specifinių bruožų, paverčiančių šį gyvenimą „nuostabiu“, ypatingu pašaukimu Bažnyčioje. Pasauliečiai „ieško Dievo karalystės rūpindamiesi laikinaisiais dalykais ir tvarkydami juos pagal Dievo planą“.
Pasauliečių užduotys
Pasauliečiams tenka ypatinga užduotis atnaujinti laikinę tvarką suteikiant jai krikščioniškąją dvasią; tai turėtų skatinti juos taisyti „pasaulio institucijas ir sąlygas“ visada, kai matoma, jog jos stumia į nuodėmę, ir tobulinti žmogaus tikrovę taip, kad ji kuo labiau atitiktų Evangeliją, „persiimtų Kristaus Dvasia bei siektų savo tikslo teisingume, meilėje ir taikoje“.
Evangelizuojant pasaulį susiduriama su tokia situacijų įvairove bei sudėtingumu, kad konkrečiomis aplinkybėmis ir daugeliui žmonių tiktai pasauliečiai gali būti veiksmingi liudytojai. Todėl „pasauliečiai ypač pašaukti daryti Bažnyčią esamą bei veikiančią tose vietose ir tomis aplinkybėmis, kur ir kai ji tiktai per juos gali tapti žemės druska“.
Dėl per savo gyvenimą įgytos patirties ir buvimo visose įvairiausiose žmogiškosios veiklos srityse pasauliečiai ypač geba tiksliai atskleisti dabartiniam Dievo tautos istoriniam laikotarpiui būdingus laiko ženklus. Jų iniciatyvumas, kūrybiškumas, kompetentingas, sąžiningas ir entuziastingas darbas šioje srityje - kaip neatsiejama jų pašaukimo dalis - įgalins visą Dievo tautą tiksliau skirti, kurie šių ženklų elementai yra Evangelijos vertybės ir kurie jai prieštarauja.
Visi pasauliečių pašaukimo Bažnyčioje elementai būdingi ir katalikams, įgyvendinantiems savo pašaukimą mokykloje. Tad, norėdami geriau suprasti katalikų pasauliečių pašaukimą mokykloje, pirma turime atidžiau pažvelgti į ją pačią.
Mokykla kaip svarbi auklėjimo priemonė
Tiesa, kad tėvai yra pirmutiniai savo vaikų auklėtojai, ir jų teisė bei pareiga šiuo požiūriu yra „pirminė ir pirmaeilė lyginant su kitų auklėjamuoju vaidmeniu“, tačiau tiesa ir tai, jog tarp priemonių, padedančių šeimai vykdyti savo auklėjamąsias teises bei pareigas ir papildančių jos auklėjamąjį darbą, mokykla pasižymi pamatine verte bei svarba. Vadovaudamasi savo misija, mokykla turi stengtis uoliai ir rūpestingai lavinti besimokančiųjų intelektines, kūrybines bei estetines galias, ugdyti jų gebėjimą teisingai naudotis sveika nuovoka, valia ir emocijomis, skatinti vertybių pajautą, stiprinti jų teisingas nuostatas ir protingą elgesį; supažindinti juos su ankstesnių kartų perduotu kultūriniu paveldu ir rengti profesiniam gyvenimui, taip pat skatinti įvairios kultūros bei padėties besimokančiųjų draugiškus mainus, kreipiančius abipusio supratimo linkme.
Mokykla atlieka nepamainomą socialinę funkciją ir yra svarbiausias visuomenės institucinis atsakas garantuojant kiekvieno individo teisę į švietimą ir, vadinasi, visavertišką asmeninį vystymąsi, taip pat vienas iš lemiamų visuomenės formavimo bei jos gyvenimo veiksnių.
Kadangi mokykla yra tokia svarbi auklėjimo priemonė, auklėjamasis arba, jei jis dar nėra pajėgus, tėvai, kurie yra pirmutiniai savo vaikų auklėtojai, turi teisę pasirinkti jų labiau pageidaujamą auklėjimo sistemą ir, vadinasi, mokyklos tipą. Iš čia aišku, kad valstybės monopolis švietimo srityje iš principo nėra leistinas, ir kad tiktai mokyklos sistemų pliuralizmas atveria galimybę gerbti šią asmens pagrindinę teisę ir laisvę, nors to įgyvendinimas gali priklausyti nuo daugybės veiksnių, būdingų kiekvienos šalies socialinei tikrovei. Tačiau katalikai pasauliečiai evangelizacinę misiją gali vykdyti ir kitose, ne tik katalikiškose, mokyklose, kiek tai įmanoma dabartinio pasaulio įvairiose socialinėse-politinėse aplinkose.
Ugdymo bendruomenė
Kiekvienas asmuo, prisidedantis prie visapusiško žmogaus ugdymo, yra ugdytojas, tačiau mokytojai, kuriems visapusiškas žmogaus ugdymas yra profesija, dėl jų skaičiaus bei mokyklos institucinės paskirties nusipelno ypatingo svarstymo. Tačiau diskusijoje apie mokyklą iš akių taip pat nevalia išleisti nė vieno, kuris kaip nors dalyvauja šiame ugdymo procese, ypač mokyklos vadovų, patarėjų, kuratorių ar koordinatorių, taip pat tų, kurie papildo ir užbaigia mokytojų ugdymo veiklą arba padeda eidami administracines bei pagalbines pareigas. Analizuodami kataliko pasauliečio kaip ugdytojo sampratą dėmesį sutelksime į mokytojo vaidmenį, tačiau tai, kas bus pasakyta, galima taikyti ir visiems kitiems vaidmenims.
Mokytojas, apie kurį čia kalbama, nėra vien profesionaliai pasirengęs asmuo, sistemingai perteikinėjantis mokyklos aplinkoje žinias; „mokytojas“ laikytinas „ugdytoju“ - asmeniu, padedančiu ugdyti žmogaus asmenį. Mokytojo užduotis toli gražu neapsiriboja žinių perteikimu, nors apima ir tai. Ir vienu, ir antru atveju, pastaruoju net dar labiau, būtinas tinkamas profesinis pasirengimas. Viena specifinė ugdytojo profesijos ypatybė ugdytojui katalikui yra itin reikšminga: tai tiesos perteikimas.
Ganytojai ir pasauliečiai
Visapusiškas žmogaus ugdymas
Visapusiškas žmogaus asmens ugdymas yra švietimo tikslas, apimantis visų besimokančiojo gebėjimų lavinimą, taip pat rengimą profesiniam gyvenimui, etinės ir socialinės sąmonės ugdymą, atvėrimą tam, kas transcendentiška, ir religinį auklėjimą.
Bet kuri švietimo sistema pagrįsta tam tikra žmogaus samprata. Šiandiename pliuralistiniame pasaulyje ugdytojas katalikas turėtų sąmoningai grįsti savo veiklą krikščioniškąja žmogaus samprata bendrystėje su Bažnyčios magisteriumu. Tai samprata, apimanti žmogaus teisių apsaugą ir taip pat priskirianti žmogui Dievo vaiko kilnumą, Kristaus iš nuodėmės išlaisvintą pilnatviškiausią laisvę, iškiliausią lemtį, kuri yra galutinis ir visiškas Dievo turėjimas per meilę. Per brolišką meilę ir bažnytinę bendruomenę ji nustato tarp žmonių kuo griežčiausią solidarumo ryšį. Ji skatina pilnatviškai tobulinti žmogaus giminę, nes Kūrėjo esame padaryti pasaulio šeimininkais. Galiausiai kaip pavyzdį ir priemonę ji siūlo Kristų, įsikūnijusį Dievo Sūnų ir tobulą Žmogų, kurio sekimas žmogui yra neišsenkama asmeninio bei bendruomeninio tobulėjimo versmė. Tad ugdytojai katalikai gali būti tikri, jog daro žmones žmogiškesnius.
Pasauliečių apaštalavimas
Apaštališkąjį veiklumą norintis pagyvinti Dievo tautoje Šventasis Sinodas susirūpinęs kreipiasi į krikščionis pasauliečius, kuriems būdingas ir reikalingas pareigas Bažnyčios misijoje jis jau yra minėjęs kitose vietose. Bažnyčia niekada neturi stokoti pasauliečių apaštalavimo, kylančio iš paties jų krikščioniškojo pašaukimo. Jau Šventasis Raštas aiškiai parodo, kokia savaiminga ir vaisinga buvo šios rūšies veikla ankstyvojoje Bažnyčioje. Mūsų laikais reikalingas ne mažesnis pasauliečių uolumas, tai yra šiandienėmis sąlygomis reikia žymiai veiksmingesnio ir platesnio jų apaštalavimo.
Pareigą ir teisę apaštalauti pasauliečiai įgyja iš paties ryšio su Kristumi kaip Galva. Per Krikštą įjungti į Kristaus mistinį Kūną, per Sutvirtinimą gavę Šventosios Dvasios galybės, jie paties Viešpaties skiriami apaštalauti. Jie pašventinami būti karališkąja kunigija ir šventąja tauta, idant kiekvienu savo darbu aukotų dvasines atnašas ir visoje žemėje liudytų Kristų. O kitais sakramentais, ypač švč. Apaštalaujama tikėjimu, viltimi ir meile, kurias Šventoji Dvasia išlieja visų Bažnyčios narių širdyse.
Kadangi siųstasis Kristus yra viso Bažnyčios apaštalavimo šaltinis ir pradžia, aišku, jog pasauliečių apaštalavimo vaisingumas priklauso nuo jų gyvybinės vienybės su Kristumi, nes Viešpats sako: „Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (Jn 15, 5).
tags: #kaip #buti #pasaulieciu