Kaip Elgtis su Kitais Žmonėmis: Patarimai ir Įžvalgos

Mūsų visuomenėje daugelis žmonių kasdienybėje dar vis nesusiduria su intelekto ar psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis. Galbūt tokių žmonių nėra kaimynystėje, mokymosi įstaigose, todėl jie didžiajai daliai visuomenės gali atrodyti „keisti“. Tačiau, kai išties susiduri su šias negalias turinčiais asmenimis, pradedi su jais bendrauti - požiūris į juos ir į jų turimas negalias kardinaliai pasikeičia, pamatai, kad tas žmogus yra toks, kaip ir mes visi“, - komentuoja socialinė darbuotoja Vilma Kunsmonaitė, dirbanti su intelekto ir psichosocialinę negalią turinčiais žmonėmis.

Palaikyti ir Suprasti

Beveik trečdalis, arba 29 proc., apklausos dalyvių sako, kad nepatogiai verčia jaustis tai, jog tiesiog nėra įprasta matyti žmones su intelekto ir psichosocialine negalia. Tuo tarpu penktadalis (20 proc.) respondentų tvirtina, kad žmonės šiomis negaliomis kelia baimę.

„Žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia dalyvavimas viešajame gyvenime išspręstų šią problemą, nes dabar didžioji dalis visuomenės net nesusiduria su tokiais žmonėmis. Taip pat visuomenės nuomonę galėtų pakeisti ir dažnesnis jų vaizdavimas žiniasklaidoje. Galbūt galėtų ir kokios nors paskaitos arba vieši renginiai vykti šia tema. Nepažinojimas ir nesupratimas būtent ir kelia tyrime dalyvavusių gyventojų minimą baimę, todėl visuomenės edukacija apie šias negalias yra tiesiog būtina. Visi turime palaikyti ir stengtis suprasti vieni kitus“, - teigia V. Kunsmonaitė.

Tik 15 proc. apklausoje dalyvavusių gyventojų pasakė, kad nėra jokių priežasčių jaustis nepatogiai šalia šias negalias turinčių žmonių.

„Manau, kad taip atsakiusieji savo artimame rate turi žmonių su intelekto ar psichosocialine negalia, o gal net dirba su jais. Ką reikėtų daryti, kad tokių žmonių būtų daugiau? Siūlyčiau visiems daugiau pabendrauti su tokiais žmonėmis, eiti savanoriauti, pasinaudoti galimybėmis daugiau apie juos sužinoti. Dėl savanorystės tikrai galima kreiptis į tam tikrus centrus, kur darbuotojai patars, kaip užmegzti ryšį su minėtas negalias turinčiais žmonėmis“, - įsitikinusi socialinė darbuotoja.

Jai antrina ir tyrimą inicijavusios Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) direktoriaus pavaduotoja Jūratė Lepardinienė, sakydama, kad bendras visuomenės nusiteikimas gali keistis tik nuomonę pakeitus atskiriems jos nariams.

„Mes siekiame, kad visuomenė kuo sklandžiau priimtų žmones su intelekto ir psichosocialine negalia, o tai negali įvykti neužmezgus tarpusavio ryšio, nepabandžius pabendrauti. Vienas teigiamas patyrimas gali kardinaliai pakeisti požiūrį į apskritai visą negalią. Gyvenimas žmonių su intelekto ir psichosocialine negalia kaimynystėje taip pat gali prie to prisidėti. Kaip tik šiuo metu Europos Sąjungos lėšomis yra įrengiami grupinio gyvenimo bei apsaugoto būsto namai žmonėms su minėtomis negaliomis. Dabar veikia 1 grupinio gyvenimo namai bei 4 apsaugoto būsto namai, o iki 2024-ųjų jų skaičius atitinkamai turėtų išaugti iki 50 ir 14“, - sako ji.

Grupinio Gyvenimo ir Apsaugoto Būsto Namų Plėtra

Šiuo metu vyksta aktyvi grupinio gyvenimo ir apsaugoto būsto namų plėtra žmonėms su intelekto ir psichosocialine negalia. Štai kaip turėtų keistis jų skaičius:

Kaip Bendrauti?

Anot V. Kunsmonaitės, intelekto negalia ir psichosocialinė negalia iš dalies yra panašios, bet turi ir savo skirtumų. Bėda ta, kad daugelis jų neskiria: intelekto negalia dažniausiai yra įgimta, o psichosocialinė negalia įprastai yra įgyta gyvenimo eigoje.

„Bendraujant su žmonėmis, turinčiais intelekto negalią, reikia naudoti trumpus, aiškius sakinius, neapkrauti jų pertekline informacija, bandyti suskaidyti pasakojimą į trumpesnes dalis. Tačiau su jais nereikia kalbėti ir kaip su vaikais - tai gali įžeisti. Taip pat svarbu yra nepulti daryti kažkokių darbų už tą žmogų jo neatsiklausus. Pirmiausia reikia paklausti, ar jis apskritai nori pagalbos. Tokie žmonės nemėgsta, kai kažkas kitas už juos priima sprendimus, su jais reikia pasitarti. Pastebėjau, kad visuomenei sunkiau priimti žmones su intelekto negalia, kai jų išvaizda yra kitokia, pavyzdžiui, turint Dauno sindromą. Tačiau tai nekeičia fakto, kad su jais galioja tos pačios bendravimo taisyklės, kaip ir su visais kitais: būti mandagiems, maloniems, o ne nuvertinti iš anksto“, - pataria specialistė.

Kalbėdama apie psichosocialinę negalią V. Kunsmonaitė sako, kad kartais jos galima ir nepastebėti, ypač jei žmogus kontroliuoja ligą ir vartoja vaistus, gauna reikiamą pagalbą.

„Psichosocialinę negalią turintys žmones serga depresija, bipoliniu sutrikimu ir pan. Žinoma, yra ir sunkesnių atvejų, pavyzdžiui, šizofrenija. Šį sutrikimą turintys žmonės dažnai nerimauja, blaškosi, daro tam tikrus judesius, kartais rengiasi neįprastai, o visa tai gali labiau atkreipti visuomenės dėmesį. Tačiau tai nesireiškia, kad mes tokių žmonių turime bijoti. Viskas priklauso nuo mūsų pačių elgesio. Svarbu jų specialiai neprovokuoti, jiems neprieštarauti. Su žmogumi reikia kalbėti aiškiai, žiūrėti jam į akis, jei jis kažko nesuprato - pakartoti. Tokie žmonės mėgsta garsiai kalbėti, jų negalima pertraukti - tai gali juos sutrikdyti. O jeigu kyla konfliktinė situacija - joje derėtų elgtis, kaip bet kuriuo kitu ginčo atveju, ramiai ir mandagiai“, - rekomenduoja ji.

Socialinė darbuotoja atkreipia dėmesį, kad kaip ir visi žmonės skirtingi, taip ir visi žmonės su negalia yra skirtingi: vieni tylesni, ramesni, kalba tyliai, o kiti - atvirkščiai, todėl reikia prisitaikyti prie kiekvieno, rasti skirtingą priėjimo būdą.

„Jau 10 metų dirbu šį darbą - pačioje pradžioje aš dar turėjau tam tikrų klaidingų įsitikinimų, vengdavau žmonių su šiomis negaliomis, o dabar kasdien jiems vykdau užsiėmimus, mokymus, kitas veiklas. Kaip minėjau, viskas pasikeičia pabendravus su jais - vien žmogaus su minėtomis negaliomis atsiradimas kaimynystėje galėtų pakeisti gyventojų požiūrį. Mums reikia stengtis suprasti šią visuomenės dalį. Nes net ir specialistams, dirbantiems su žmonėmis, turinčiais intelekto ir psichosocialinę negalią, trūksta mokymų, galimybės pagilinti žinias ir paversti bendravimą kokybiškesniu“, - tikina V. Kunsmonaitė.

Gyvenime susiduriame su įvairiais žmonėmis. Vienas populiariausių psichologų Frederikas Perlsas (Perls, 1969) teigia, kad visus žmones su kuriais mums tenka susidurti galime kaip grybus skirstyti į maistinguosius ir nuodinguosius. Maistingieji yra tie, su kuriais Pabendravus, pakyla nuotaika, pagerėja savijauta, gyvenimas atrodo lengvesnis ir gražesnis, o mes patys- stipresni. Nuodingieji veikia priešingai, o to poveikio padarinius pajuntame įvairiais simptomais. Psichologinėje literatūroje žmonės, sukeliantys šiuos simptomus, dažniau vadinami „sunkiais” žmonėmis.

Gyvenime patirti sunkumai mus užgrūdina, bent turėtų - tai teigia daugelis religijų ir ideologijų. Manoma, kad žmogus, patirdamas tam tikrų problemų, įgyja reikiamų žinių ir tampa „geresnis“.

Sunkūs Žmonių Tipai ir Kaip su Jais Elgtis

• „Tankas“: Tai šiurkščiai ir tiesmukai su kitais bendraujantis žmogus. Su tokiu žmogumi reikėtų kuo mažiau ginčytis, nes ginčuose jis yra profesionalas. Šiam žmogui geriau nusileisti ir greičiau baigti bendravimą, užuot bandžius įrodyti savo tiesą.
• „Snaiperis“: Iš pažiūros, jis atrodo ramus ir adekvačiai su kitais bendraujantis žmogus. Tačiau „Snaiperis“, bendraudamas su mumis, staiga, taikliu žodžiu gali priminti ir pabrėžti mūsų įsivaizduojamą arba tikrą nevisavertiškumą kurioje nors srityje.
• „Granata“: Jis gali nei iš šio nei iš to pratrūkti lyg perkūnas iš giedro dangaus. Išsirėkęs ir emociškai išsikrovęs, „granata“ labai greitai nurimsta ir toliau gali bendrauti lyg niekur nieko.
• „Visažinis“: Tai žmogus, kuris nuolatos kalba ir reiškia savo nuomonę visais gyvenimo klausimais. Jam visiškai nerūpi, ką apie tai manote jūs, todėl neturite jokių šansų įsiterpti į „pokalbį“. „Visažinis“ labai įsižeidžia, jei kas suabejoja jo teisumu. Net jei įrodysite, kad jis klysta, kaltas vis tiek liksite jūs.
• „Amžinas pesimistas“: Pabendravus su tokiu žmogumi, lieka jausmas, kad praradote kažką labai svarbaus. O tiksliau - viltingą požiūrį į pasaulį. „Amžini pesimistai“ su entuziazmu dalijasi savo niūriomis ateities prognozėmis visose gyvenimo srityse.
• „Nepatikimasis“: Šį žmogų atpažįstame tik tuomet, kai jis jus stipriai apgauna.
• „Nuolat besiskundžiantis“: Tai žmogus, kuriam bendravimas reiškia galimybę išsakyti savo nesibaigiančias bėdas. Jam nereikia nei patarimų, nei paguodos.
• „Vartotojas“: Šis asmuo visada yra šalia jūsų, kai jūs jam esate reikalingas. Jis organizuoja gyvenimą taip, kad aplinkiniai, net prieš jų pačių valią, jam tarnautų. Išvengti susidūrimo su tokiu žmogumi yra sunku, nes kontaktų iniciatorius yra pats „vartotojas”.
• „Atsargusis“: Jis yra gana bailus, aplinkinius žmones suvokia kaip potencialius skriaudėjus. Todėl jis nėra linkęs bendrauti ar turėti su kitais žmonėmis kokių nors reikalų.
• „Konkurentas“: Toks žmogus nuolat veržiasi pirmauti. Jis mėgsta girtis, siekdamas aplinkinius nustebinti dažnai tariama savo sėkme, išmintimi, gerumu ir pan. Jis išnaudos bet kokią situaciją jus nurungti.

Tokio tipo žmones paprastai sunku paveikti ir pakeisti, tad receptas, kaip jį paversti maloniu bendravimo partneriu, dar neišrastas.

Kaip įgyti daugiau pasitikėjimo savimi ir nepasimesti bendraujant

Rašau Jums, nes jaučiu, jog turiu problemų bendravime, kurios neleidžia man pasiekti užsibrėžtų planų. Problema tame, kad labai dažnai, bendraujant su kitais, net ir su šeimos nariais, aš jaučiuosi labai nejaukiai, nepatogiai, ypač kai visų akys ir pokalbio tema nukrypsta į mane. Tokiu momentu nors skradžiai į žemę sulysti, dažniausiai visa išraustu (net išraudimu kartais to nepavadinsi, nes veido spalva būna net kiek melsva) ir tik nuleidus akis sėdžiu nieko nepratardama. O jeigu kas nors pašiepiamu tonu pasako:”žiūrėk, kaip išraudai” ar kažkas panašaus, tai tada išvis norisi bėgti ir pasislėpti kur nors! Po tokių momentų, žinoma, būna sugadintas visas vakaras ar net visa diena, todėl ir bendrauti su kitais vis daugiau privengiu.

Šaunuolė, kad nepaisant problemos bendravime, neužsidarote savyje, turite siekių ir ieškote pagalbos. Realiai aplinkiniai mūsų drovumą pastebi kur kas mažiau, negu galvojame. Be to, žmonės kur kas labiau rūpinasi savimi, negu kitų išgyvenimais. Konsultuojant nuolat tenka pažiūrėti į žmogaus vidų. Patikėkite, jaučiančių nerimą bendraujant yra labai daug! Ir tie žmonės tikrai nėra kažkur užsidarę, nematomi. Išraudote, - na ir kas? Nejaugi niekas daugiau gyvenime nėra išraudęs?

Pradėkite nuo štai ko: pokalbio metu kreipti dėmesį į pašnekovą, o ne į save: ką jis sako? Kaip sako? Kas jam svarbu? Kaip turėčiau pasakyti, kad jis suprastų? Kas jam būtų priimtiniausia? Parodykite, kad klausotės: žiūrėkite į akis, kartas nuo karto linktelėkite galva, nusišypsokite ar parodykite kitą veido išraišką. Perfrazuokite jo mintis savais žodžiais: „Ir tu pagalvojai, kad…“, „Sakote, jog…“.

Greičiausiai Jumyse glūdi daug vidinių įsitikinimų, kurie trukdo gerai jaustis ir gyventi visavertį gyvenimą. Vienas iš jų gali būti: „Su manim aplinkiniai turi elgtis tik gražiai“. Tai rodo tik Jūsų per didelius lūkesčius. Nes pasaulis būna visoks, ir gražus, ir nemalonus. Jei, kaip sakote, ruošiatės dirbti darbą, kuris reikalaus viešo pasisakymo, žinokite, kad kritikos ir nemalonių pasisakymų tikrai sulauksite. Tačiau niekam neleiskite sugadinti Jūsų nuotaikos, dienos ar gyvenimo! Todėl jau dabar turite dirbti su savimi, mokytis tvarkytis su savo mintimis: jas atrasti, pastebėti ir pakeisti kitomis. Pvz., „Taip, išraudau. Na ir kas?“, „Nusikalbėjau, o kam nepasitaiko?

Jaučiatės „išsunkta“, jums skauda galvą. Visa tai dėl įtampos. O įtampą kelią gausus „minčių lietus“. Pirmiausia jas reikia įvairiais būdais stabdyti. Vienas iš būdų, moksliškai kalbant, sudaryti sąlyginį refleksą. Vos tik pradės eiti negatyvios mintys, sukelkite sau nedidelį skausmą - įsignybti, sulaikyti kvėpavimą, daryti pritūpimus ar pan. Nežaloti savęs, svarbu, kad būtų fiziškai nemalonu; laikyti tol, kol mintys praeis. Kitas metodas - mokytis nieko negalvoti, kai nereikia. Pvz., einant gatve, žiūrint pro langą, dirbant nuolat eina įvairios mintys: prisiminimai, įsivaizdavimai, diskusijos ir t.t. Jas taip pat reikia šalinti.

Vaida Platkevičiūtė pataria: Galvojant apie tavo aprašytus sunkumus, mintyse kyla gana dviprasmiškos reakcijos. Suprasdama, kaip paauglystėje svarbu būti grupės dalimi ir panašiu į savo bendraamžius, galėčiau aprašyti keletą būdų, kaip lavinti bendravimo įgūdžius. Tačiau sunku įvertinti, kiek tavo apibūdinta problema yra reali, o kiek noras atsisakyti savo išskirtinumo ir susitapatinti su daugumu. Visgi nuo jos išplėtojimo ir pradėsiu. Dar kartą paminėsiu tai, jog tavo amžiaus žmonės turi gana sudėtingą uždavinį - atrasti savo išskirtinumą, o tuo pačiu įsilieti į jį supančių bendraamžių aplinką. Bet koks kitoniškumas reikalauja jį palaikančios grupės žmonių. Tai svarbu suvokti ir tau. Panašu, jog nesi tas jaunuolis, kuris gali drąsiai ir laisvai reikšti mintis kompanijoje, kalbėti apie viską ir apie nieką, juokauti ir būti pokalbio vedančiuoju.

Minėjai, jog žaidi futbolą, tau pavyksta bendrauti su tėvais, jaunesniais žmonėmis. Esi pakankamai santūrus asmuo. Esu tikra, kad atrasi ir daugiau apibūdinimų sau, kurie padėtų pamatyti savo vaizdą ir su juo pabūti. Jei tau nepatinka kokia nors tavo savybė, šiuo atveju nedrąsa kalbantis su bendraamžiais, svarbu ją koreguoti. Visgi prieš darant bet kokius savo elgesio, įpročių pokyčius, reikia ko nors, kad padėtų. O didžiausia pagalba esi tu pats, tai yra tavo stipriosios pusės, kurias svarbu pamatyti, norint tobulinti silpnąsias. Pasitikėjimas savimi ir nebijojimas būti tokiu, koks esi, sumažina baimę būti nesuprastam, nepriimtam, kitokiam, kas ir stabdo pokalbius su bendraamžiais.

Kad buvimas su kitais žmonėmis keltų minimalią įtampą, svarbu įvardinti sau, kokio rezultato norėtum, o kokį realiai gali pasiekti. Greičiausiai iš karto netapsi lengvai bet kokia tema kalbantis vaikinas. Tai reikėtų priimti ir išsikelti sau mažesnius tikslus. Tarkim, leisti sau kurį laiką būti klausytoju ir domėtis, kuo gyvena kiti žmonės. Atsirinkti, kas tuose pokalbiuose tau patinka, kokios temos, koks bendravimo būdas tau priimtinas, o koks ne.

Leidęs sau kurį laiką stebėti žmones ir situaciją, o ne save jų draugijoje, gali pereiti prie bandymų mokytis užmegzti ir palaikyti pokalbį. Įvertinęs, kas rūpi tavo bendraamžiams, gali daugiau pasidomėti tomis temomis: pasižiūrėti tuos pačius filmus, perskaityti tas pačias knygas ar pasigilinti į kitas temas, kurios iš esmės priimtinos ir įdomios tau, išsikelk sau uždavinį pasakyti trumpą savo nuomonę vieną kartą per pokalbį, po kurio laiko, kai viena replika nebekels didelės įtampos, galima iš savęs reikalauti dviejų, trijų, keturių sureagavimų. Svarbiausia daryti tai dėl savęs, o ne tik dėl galimybės įsitraukti į grupę ar tapti lyderiu. Taigi tavo amžiaus uždavinys - sukurti ir palaikyti prasmingus santykius - tikrai susijęs su gebėjimu bendrauti.

Mūsų gyvenimas yra susijęs su kitais žmonėmis, o didžiausia rizika yra ne parašiutu šokti iš lėktuvo, bet sukurti ir išlaikyti ryšį, LRT „Klasikos“ laidoje sako psichoterapeutas Raimundas Milašiūnas. „Tai matau kasdieniame darbe: ateina žmonių, kurie nebemoka palaikyti ryšio [...]. Tada taip ir atsitinka, kad mes įsisukame į kažkokį ratą ir nebematome tų, kurie yra šalia, ir staiga suvokiame, kad liekame vieni: kažkur nubėgome ir šalia nebėra kitų, bėgančių kartu, arba kiekvienas bėga savo takeliu, bet nebėga kartu“, - pabrėžia jis.

R. Milašiūno nuomone, jausminė, santykių su žmonėmis pusė yra labai svarbi mūsų dalis ir, jei mes vadovausimės tik protu, niekur nenueisime: „Protas susijęs su mūsų savigynos mechanizmais: kai susiduriame su kažkuo nemaloniu, visada sugebame labai protingai paaiškinti, save nuraminti, bet nesugebame pažvelgti į esmę. O jausmai yra tai, ko negalime valdyti ir apgauti: kai atsiranda jausmas, tai mums signalas, kad kažkas vyksta.

Autorius pabrėžia, kad vis dėlto mūsų gyvenimas yra susijęs su ryšiais su kitais žmonėmis, t. y. su santykiais su kitais žmonėmis, ir labai gražiai pačioje pradžioje kalba apie tai, kad didžiausia rizika šiame gyvenime ne parašiutu šokti iš lėktuvo, o sukurti ir išlaikyti ryšį. Tai aš matau ir savo kasdieniame darbe: ateina žmonių, kurie iš tikrųjų nebemoka palaikyti ryšio, rasti atsparos ir galimybės judėti į priekį. Tada taip ir atsitinka, kad mes įsisukame į kažkokį bėgimo ratą ir nebematome tų, kurie yra šalia, ir staiga suvokiame, kad liekame vieni: kažkur nubėgome ir šalia nebėra kitų, bėgančių kartu, arba kiekvienas bėga savo takeliu, bet nebėga kartu.

Knygoje pateiktos istorijos rodo, kad protas yra tik viena mūsų dalelė. Jis padeda kažką kurti, bet nepadeda kurti santykių, nes žmogus turi dvi dalis - protą ir jausmus. Jausminė, santykių su žmonėmis pusė, mano manymu, šioje knygoje akcentuojama kaip svarbesnė dalis. Tai patvirtina ir asmeninė patirtis darbo kabinete. Ateina be galo protingų, be galo daug pasiekusių žmonių, bet jie yra absoliutūs kūdikiai, kai kalbama apie santykius - jie nežino, ką tas santykis gali reikšti, ką gali duoti ir yra nelaimingi.

Yra labai pavydus. Pavydi kitų žmonių, esančių partnerės ar sutuoktinės gyvenime. Pastoviai klausinėja partnerę ar sutuoktinę apie jos buvimo vietą, telefono skambučius, pokalbius su kitais asmenimis. Dėl to, kad sužeidė ar užgavo partnerę ar sutuoktinę, kaltina ją. Galvoja, kad turi teisę kontroliuoti partnerę ar sutuoktinę.

Sunkiausia tokioje situacijoje patikėti ir pripažinti, kad jūsų draugas gali smurtauti prieš kitą žmogų. Dažnai stengiamės neigti galimybę, kad žmogus, kurį mylime, gerbiame, mėgstame, kuriuo žavimės, gali būti kitoks nei įsivaizdavome. Viena priežasčių, kodėl sudėtinga kalbėti apie smurtą yra ta, kad ši tema apipinta emocijomis. Dauguma mūsų esam girdėję tokių pasakojimų iš kitų žmonių ir turime asmeninių istorijų. Todėl šioje situacijoje svarbu įvardinti savo jausmus. Pasistenkite atsispirti norui savo emocijas vertinti kaip teigiamas ar neigiamas, tiesiog pabūkite su jomis. Gali tekti pergyventi skirtingas jausmų stadijas: neigimą, pyktį, derėjimąsi, depresiją ir susitaikymą.

Jūsų draugas vis dar yra jūsų draugas, net paaiškėjus, kad jis smurtauja. Tai, kad bičiulis naudoja prievartą prieš sau artimą asmenį, neturėtų automatiškai įpareigoti nutraukti santykius. Tokį sprendimą priimti turėtumėte tik viską gerai apsvarsčius. Būkite visiškai sąžininga(s) su savimi. Kreipkitės į draugą konfidencialiai ir asmeniškai. Venkite apie tai kalbėti kitų žmonių akivaizdoje. Kalbėkite atvirai. Aiškiai įvardinkite savo jausmus: „galiu klysti, bet man atrodo…“, „jaučiu, kad..“ Kalbėkite iš savo pozicijos. Neanalizuokite jo elgesio. Įvardinkite konkrečiai, kokį jo elgesį laikote netinkamu ir leiskite draugui pačiam padaryti išvadas. „Mačiau, kaip anądien pastūmei, trenkei, griebei ir pan. „Man kelia nerimą, kaip kalbi su ja.

Dažnai žmogus tiesiog nesuvokia savo elgesio, nesupranta, kad daro kažką nederamo, nes, pavyzdžiui, augo šeimoje, kur smurtas buvo kasdienybė. „Vaikai mokosi iš tėvų. Paaiškinkite, kad tokie veiksmai daro žalą ir kelia grėsmę jo santykiams su partnere ir kitais žmonėmis, kurie, įskaitant jus, tokio elgesio netoleruos. „Mane nustebino šitoks tavo elgesys. „Man labai nemalonu visa tai matyti.

tags: #kaip #buti #kitam #kaip #tu #nori