Pirmoji kaimo turizmo sodyba Lietuvoje atsirado dar 1994 m. Šiaulių rajono Kuršėnų seniūnijoje privataus entuziazmo iniciatyva. Masinis kaimo turizmo sodybų Lietuvoje kūrimasis prasidėjo 1997-aisiais, kai Žemės ūkio rūmų vadovo profesorius Antano Stancevičiaus iniciatyva nutarta skatinti kaimo turizmo verslo plėtrą šalyje. Prie Žemės ūkio rūmų buvo įkurta Kaimo turizmo asociacija. Kaimo turizmo verslas nuo pat pradžių laikytas alternatyva žemės ūkio gamybos veiklai. Jau tada manyta, kad alternatyvi veikla į kaimą sugrąžins jaunas verslias šeimas, padės vietiniams žmonėms rasti darbo ir palaikys nykstančio sodžiaus gyvybingumą.
Lietuvos regionų žemėlapis
Agroturizmo verslo kūrimosi sąlygos
Agroturizmo verslo kūrimo sąlygos iš pradžių buvo labai sunkios. Niekas šio verslo nerėmė. Sodyboms kurti paramos valstybė neskyrė. Niekas ir apie kaimo turizmo sodybų architektūrą nekalbėjo, tad nebuvo supratimo, kokios galėtų būti Lietuvoje kaimo turizmo sodybos. Niekas iš architektūros sritį kuruojančių žinybų nesiaiškino, kokią įtaką šios sodybos padarys kaimo kraštovaizdžiui, ir jokių nuostatų ar taisyklių sodyboms projektuoti bei jų aplinkai kurti nerengė.
Kad agroturizmo verslas kartu gali būti ir kaimo kultūros bei jos paveldo propaguotojas ir tam tikslui jį reikia išnaudoti, kultūros paveldo apsaugos tarnyboms tada neatrodė savaime suprantamas dalykas. Natūralu, kad kaimo turizmo veikla, kaip ir visa tuometė Lietuvos pertvarka, pasuko vien ekonominių siekių link, naudodamasi tomis priemonėmis, kurias tuo metu turėjo ir galėjo panaudoti. Pirmieji entuziastai kaimo turizmo verslą pradėjo savo nuosavose iš silikatinių plytų sovietmečiu statytose sodybose. Verslūs žmonės privatizavo poilsio namų, moksleivių stovyklų bei kitus pastatus ir ten kūrė kaimo turizmo verslą. Architektai kaimo turizmo sodybų pastatų ir jų aplinkos tvarkymo projektuose matė laisvai traktuojamos kūrybos uždavinius. Taigi, kalbant apie kaimo turizmo sodybų architektūrą, būtina žinoti, kad nemažai agroturizmo sodybų, susiformavusių tokiomis aplinkybėmis, gyvuoja iki šiol. Jos atspindi to meto agroturizmo verslo formavimosi realijas.
Paklausos augimas ir plėtros rūpesčiai
Kaimo turizmo verslas Lietuvoje gana greitai sustiprėjo ir išpopuliarėjo. Ypač statybos išsiplėtė 2004-2005 metais, kai sodybų statybai pradėtos naudoti Europos Sąjungos teikiamos paramos lėšos. 2005-aisiais Kaimo turizmo asociacijai priklausė 114 narių, o 2011 m. pradžioje asocijuotų kaimo turizmo sodybų priskaičiuota 411, neskaitant nemažo skaičiaus neįeinančių į asociaciją ir veikiančių nepriklausomai.
Kaimo turizmo paslaugų paklausa išaugo - sodybos tapo reikšmingais kaimo kraštovaizdžio elementais. Kaimo turizmo asociacija, matydama sodybų architektūros problemas, iš pat pradžių bandė jas spręsti. Kartu su Lietuvos Respublikos turizmo departamentu prie Ūkio ministerijos 2007 m. parengti reikalavimai kaimo turizmo sodyboms. Juose iš dalies bandyta nustatyti reikalavimus kaimo turizmo pastatų architektūriniam projektavimui. Jau tada jausta, kad sodybos privalo išlaikyti lietuviško kaimo charakterį, saugoti kraštovaizdžio ypatumus.
Pasižvalgius po pasaulį, ypač artimesnes Lietuvai Vakarų Europos šalis, įsitikinta, kad kaimo architektūrinėms, buities ir bendrosios kultūros tradicijoms ten skiriamas ypatingas dėmesys. Savitumas ne tik kaip prekė, viliojanti turistus, bet ir kaip atskiros tautos kultūros tęstinumo priemonė ten laikomi labai svarbiais dalykais. Kad reikia eiti panašiu keliu ir Lietuvoje, neabejota. Žinoma, patvirtintose kaimo turizmo taisyklėse reikalavimai sodybų projektavimui nebuvo tobuli ir visapusiškai priimtini. Projektuotojai jas įvairiai interpretavo, todėl atsirado kaimo tradicijas imituojančių padirbinių.
Visuomenė savo ruožtu pati linko tradicijų išsaugojimo link, tačiau daug kur geri ketinimai pagimdė nemažai kičo, kuris atklydo iš sovietmečio su prasmės neturinčiais dekoratyviniais stogastulpiais, pastatų puošybai naudojamais ratlankiais, medinėmis nykštukų ir pasakų herojų skulptūrėlėmis. Deja, nė viena iš kompetetingų statybą ir architektūrą kuruojančių valstybinių institucijų kaimo turizmo sodybų bumui neparengė teisinių aktų, galėjusių reglamentuoti pastatų projektavimą bei architektūrinį sodybų formavimą ir nukreipti juos tinkamesne linkme. Mokslo institucijų atlikta viena kita studija nesulaukė atgarsio. Būkime atviri, etnokultūros klausimais besirūpinančios institucijos taip pat nesuvokė ir nesugebėjo pasivyti greitai tekančio gyvenimo tėkmės. Taigi objektyvios aplinkybės formavo „tradicinės“ kaimo turizmo sodybos architektūros pavyzdžius, kuriuos dabar taip pat matome.
Ekonominių veiksnių įtaka
Kalbant apie kaimo turizmo sodybų architektūrą nevalia pamiršti ypač svarbios aplinkybės, lėmusios pastatų patalpų funkcinę sandarą, plotus, taip pat ir tūrius bei sklypų tvarkymo bei naudojimo pobūdį. Tai laikmečio pagimdytos ekonominės kaimo turizmo verslo aplinkybės. Agroturizmas, kaip alternatyva žemės ūkiui, iki šiol Lietuvos kaime galėjo kurtis, gyvuoti ir išsilaikyti tiktai turėdamas tam tikras paklausias formas ir paslaugų apimtis. Kaimo turizmą plėtoti tokį, koks jis šiuo metu yra Vakaruose, nebuvo įmanoma dėl vietinių ekonominių Lietuvos kaimo gyvenimo aplinkybių ir tradicijų.
Kas iš Lietuvos ūkininkų, pačiomis nepalankiausiomis ekonominėmis sąlygomis užsiimančių žemės ūkiu, norėjo papildomai rūpintis savo namuose viena kita turistų šeima? Ar iki šiol šalyje buvo ir ar dabar jau yra daug turistų, norinčių apsigyventi dirbamų laukų apsuptyje, už lango dūzgiant traktoriams ar baubiant raguočiams? Ar Lietuvoje atsirastų daug turistų, vertinančių tokią „idilę“? Deja, kol kas pas mus nėra daug ramaus poilsio mėgėjų, gebančių įvertinti kaimo gamtos prieglobsčio teikiamus malonumus ir sugebančių už juos atlyginti tiek, kad iš poroje kambarėlių apsigyvenusių poilsiautojų aptarnavimo kaimo žmogui būtų galima pragyventi. Tad šiuolaikinės Lietuvos socialinės ir ekonominės raidos ypatumai bei visuomenės poreikiai pagimdė tokį kaimo turizmą, kuris mūsų sąlygomis buvo paklausus ir verslui apsimokantis. Atkurtos nepriklausomos Lietuvos kaimo raidos ypatumai lėmė sodybų pirmuosius ir vėlesnius pavidalus, apie kuriuos kartais aktyviai diskutuojama žiniasklaidoje.
Pagalba kaimo plėtros pažangai
Niekas negali paneigti to, kad Lietuvos kaimo turizmo sodybų kūrimas į kaimo gyvenimą atnešė ir labai gerų permainų. Pastatų vidaus sutvarkymas, apgyvendinimo patalpų bei aptarnavimo kokybė pasiekė aukštą lygį. Dėl Kaimo turizmo asociacijos keliamų reikalavimų šis lygis daug kur supanašėjo su miestuose teikiamu turistų aptarnavimo lygiu, o kai kur net pralenkė jį. Kaimo turizmo sodybose poilsiaujantis žmogus turi tokią gamtinę aplinką, kokios miestuose negalės rasti. Į kaimo turizmo sodybas iš miestų veržiasi verslininkai, ieškodami vietos konferencijoms, seminarams ir kitiems renginiams.
Į provinciją kartu su turizmo verslu atėjo arba sugrįžo energingi jauni žmonės, papildę nykstančias kaimo bendruomenes. Kaimui gyvybės suteikė čia atsikėlusių miestiečių sukauptas kapitalas. Agroturizmo verslas padeda gerinti ir plėsti kaimo teritorijų infrastruktūrą. Už šio verslo sukauptas lėšas tiesiami vietiniai keliai, statoma modernesnė elektros perdavimo bei vandentiekio įranga, įrengiami rekreaciniai vandens telkiniai, formuojami ir turtinami želdynai, steigiamos stovyklavietės ir kt. Kaimo turizmo sodybos sukuria miestiečiams tokias sąlygas, kurių patys miestai nesugeba suteikti.
Sodybų aplinkos tvarkymo gerieji pavyzdžiai padeda kilti visos gyvenamosios aplinkos tvarkymo kultūrai. Kaimo turizmo sodybose vietiniai gyventojai surado nemažai darbo vietų. Jie čia įgyja gerosios darbo patirties. Pastaruoju metu gaudamas Europos sąjungos paramą, kaimo turizmo verslas sėkmingai plečiasi. Intensyvėjant miestų taršai bei trukšmui poilsis kaime ateityje dar labiau populiarės. Be jokių abejonių, ši turizmo rūšis, sėkmingai atsilaikanti visuotinės ekonominės krizės metu, ateityje dar labiau plėsis ir stiprės. Agroturizmas išliks vienas svarbių kaimo gaivinimo šaltinių. Jo aplinka ir įvaizdis taps dar didesnę reikšmę turinčiu dalyku.
La Villa Royale kaimo turizmo sodyba: susipažinkite su visu vilos kompleksu
Suprasdama tai, Kaimo turizmo asociacija prisideda prie aktualių architektūrinių problemų sprendimo. Organizuojami geriausiai tvarkomų kaimo turizmo sodybų konkursai. Vyksta sodybų šeimininkų mokymai, kuriuose aptariami ir sodybų pastatų projektavimo bei aplinkos architektūrinio tvarkymo klausimai. Asociacijos nariai siunčiami susipažinti su Vakarų Europos kaimo turizmo patirtimi, dalyvauja įvairiose vietinėse ir tarptautinėse parodose. Išleista metodinių leidinių - parankinių priemonių sodybų šeimininkams bei projektuotojams. Žemės ūkio ministerija veiksmingai palaiko asociacijos veiklą, remia visas priemones, skiria joms įgyvendinti reikalingą finansinę paramą.
Kaimo turizmo pagairės
Su dideliu apgailestavimu tenka pripažinti, kad Lietuvoje institucijos veikia chaotiško judesio principu. Jos nekoordinuoja veiksmų, nepalaiko viena kitos pastangų, nesistengia siekti bendro tikslo, deja, labai dažnai vertindamos tik savo srities interesus, dėl to daugelyje sričių einama į ateitį skyrium. Lietuvos turizmo departamentas, kuriam tiesiogiai priklauso turizmo plėtra Lietuvoje, pastaruoju metu liko paskendęs vien tik savo reorganizacijos problemose ir nuosavos žinybos „vizijose“. Lietuvos kaimo turizmo asociacija pati viena priversta rūpintis ir kaimo turizmo rinkodaros, ir sodybų architektūrinio formavimo reikalais. Deja, ši asociacija vis dažniau kritikos už kaimo turizmo sodybų architektūrą susilaukia iš tų, kurie už architektūrinės aplinkos kokybę atsakingi tiesiogiai.
Pastaruoju metu kaimo turizmo likimą pamažu ima lemti žinybiniai interesai, atsitiktinės ambicijos, nepamatuoti sprendimai. Kai kas, iš ateities norėdami išbraukti realiai susiklosčiusią dabartį, mato kaimo turizmo ateitį žemdirbio sodyboje užsklęstą tarp veršelių ir broilerių. Saugomų teritorijų tarnyba kaimo turizmo sodybose įžvelgia potencialų priešą, galintį nuniokoti valstybinius parkus. Etnokultūra besirūpinančios institucijos „užsikonservavo“ XIX amžiaus mergelių rūtų darželiuose ir niekaip negali pasivyti šiuolaikinių etnokultūros kaitos procesų. Niekas neskuba jų išsiaiškinti ir įvertinti, o tuo labiau padėti kaimo etnokultūros raidai ir kaimo turizmo sodybų raiškai judėti geresne kryptimi.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos tarnybos vis dar nuo realybės atsiriboja biurokratiniais draudimais. Rajonų architektai kaimo turizmo sodybų projektus laiko formalaus derinimo objektu. O architektams-projektuotojams kaimo turizmo sodybų projektavimas vis dažniau tampa asmeniniu kūrybiniu ir finansiniu pasigardžiavimu, kuriam aiškesni architektūriniai kriterijai jau nebegalioja. Architektų sąjunga šioje situacijoje atrodo pasimetusi. Tradiciškai nėra atgarsių iš tų, kurie iš esmės atsakingi už kaimo kraštovaizdžio ir architektūros kokybę valstybės mastu. Lietuvos viešbučių asociacija kaimo turizmo sodybose įžvelgia konkurentą, „nugvelbiantį“ dalį klientų. Taip pat žiniasklaidoje pasigirsta paskalų apie tariamą kaimo turizmo „mirtį“ arba „stovėjimą ant bedugnės krašto“.
Nežinia kodėl už Turizmo įstatymo rengimą atsakingas Lietuvos turizmo departamentas neįstengė šio įstatymo projekte įterpti kaimo turizmo sodybų reglamentavimo klausimų, palikdamas juos savieigai. Tad rengiamo Turizmo įstatymo projekte kaimo turizmo sąvoka iš viso pradingo. Šio įstatymo projektą rengia Seimo narių grupė. Nedrąsu įtarti ją lobizmu ar sąmoningu šališkumu, tačiau kelia abejonių ta aplinkybė, kad su kaimo turizmo verslo atstovais bei pačia Kaimo turizmo asociacija rengiamas Turizmo įstatymo projektas nebuvo iš anksto aptartas, o to įstatymo ekspertavimo teises, matyt, savo žiniai pasiliko tą įstatymą rengusi ta pati Seimo narių grupė.
Galima tikėtis, kad rengiamas įstatymas sukels painiavą, drumsčiančią kaimo turizmo verslo ateitį. Ko gero, visuotinės ekonominės krizės priedangoje agroturizmo verslui, už savo lėšas kuriančiam aplinkos infrastruktūrą, mokesčiai bus sulyginti su taikomais miesto turizmo verslui, nežiūrint į tai, kad pastarasis naudojasi sukurta miestų infrastruktūra. Kils įvairių neaiškumų kuriant ir derinant kaimo turizmo sodybų projektus bei teikiant paramą jiems įgyvendinti. Kokių pasekmių turės agroturizmui ir jo gyvavimui besiformuojanti užslėpto griovimo politika, neaišku.
Reikia suvienytų pastangų
Kaimo turizmo asociacija įžvelgia šias kaimo turizmo verslo gyvavimo ir tolesnio įkurdinimo kryptis:
- kaimo turizmo plėtros pradžioje susiformavusiose kaimo turizmo kompleksuose;
- išlikusiose turizmui pritaikomose senosiose kaimo sodybose, turinčiose etnokultūrinių bruožų;
- atkuriamose kaimo turizmo reikmėms nunykusiose senosiose sodybvietėse;
- naujai statomose kaimo turizmo sodybose.
Žiūrint į laiko perspektyvą, kaimo turizmas didžiają dalimi turėtų plėstis ramiam poilsiui pritaikytoje sveikoje sodžiaus aplinkoje, turinčioje turtingus gamtinius rekreacinius išteklius, kultūrinio tapatumo bruožų ir tuo pačiu pažintinę prasmę. Pamažu triukšmingo pramoginio poilsio poreikis mažės. Išaugs paklausa sveikatinimui ir fizinę kultūrą bei vietinį pažintinį turizmą palaikančioms paslaugoms. Kaimo turizmo verslas turės dar daugiau prisidėti palaikydamas gyventojų užimtumą depopuliaciją patiriančiuose ir dėl to degraduojančiuose Lietuvos regionuose.
Turės pasikeisti ir dalies jau susiformavusių sodybų veiklos ir sutvarkymo pobūdis. Teks patikslinti naujai kuriamų kaimo turizmo sodybų architektūrinę viziją. Gyvenimas pareikalaus atlikti architektūrinę kai kurių sodybų renovaciją, pakoreguoti jų verslo planus. Taigi kaimo turizmo verslo ir jam skirtos aplinkos formos bei tvarkymo tikslai ateityje anaiptol nebus mažiau sudėtingi. Kiekviena krypčių pareikalaus sumanaus architektūrinio pastatų projektavimo ir aplinkos tvarkymo valdymo bei kryptingo reguliavimo ir naujo agroturizmo rinkodaros supratimo.
Kaimo turizmo asociacija įžvelgia būtent tokią ateitį ir visapusiškai rems visus iniciatyvius kaimo turizmo verslininkus, kurie ryžtingai imsis perspektyvių veiksmų. Visos valstybinės institucijos kaimo turizmo verslo raidą privalo laikyti procesu, kuriam lemta ateityje keistis kartu su visuomenės gyvybiniais poreikias ir tomis ekonominėmis kaimo gyvenimo sąlygomis, kurios savo ruožtu kels naujus reikalavimus alternatyviems verslams. Taigi liberaliu požiūriu grįstų nepamatuoto chaotiško valdiško poveikio būdų reikia pagaliau atsisakyti. Kaimo turizmo verslo ir jo aplinkos formavimo procesas turi būti apgalvotai kreipiamas Lietuvos kaimo pertvarkos tikslingos pažangos link.
Ta pažanga sietina su paties verslo aplinkos puoselėjimu, verslo sąlygų gerinimu, su kaimo aplinkos etnokultūrinio tapatumo išlaikymu, nes visa tai turi gilią socialinę ir ekonominę prasmę visai šaliai. Pažangai pasiekti reikalingos vieningos valstybinio masto pastangos, o ne orientaciją praradę atskirų žinybų biurokratiniai bruzdesiai ar siauriems interesams atstovaujantys veiksmai. Laikas suprasti, kad kaimo turizmo plėtros perpektyva įpareigoja nedelsiant suvienyti platesnį žinybų bei gaus...