Biblioteka literatūrines pažintines keliones organizuoja nuo gegužės 1-osios iki rugsėjo 30 dienos. Ekskursijų sumanytoja L. L. Keliaukime po šį unikalų Lietuvos kampelį, susipažinkime su jo istorija, kultūra ir gamtos grožiu.
Kelionė po įžymias vietas
Rinkuškių kaimas
Iš Biržų sukame į senąjį Rinkuškių kaimą. Anapus Širvėnos ežero iškyla bažnyčių bokštai, Biržų pilies stogas. Širvėnos ežeras įkvėpė ne vieną poetą. L. Prunskienė prie Širvėnos dažniausiai prisimena biržiečiams gerai žinomą vietos literatą Joną Kuginį.
Karinininko Jono Variakojo gimtinė
Rinkuškiuose gimė karininkas Jonas Variakojis. Tėviškėje, buvusio gyvenamojo namo vietoje, giminaičių iniciatyva pastatytas paminklas. Paminklas atidengtas per J. Variakojo 110-ąsias gimimo metines. L. Prunskienė trumpai pristato karinininko biografiją.
Baigęs Pernu (Estija) gimnaziją, įstojo į Pernu universitetą, paskui perėjo į Peterburgo universitetą, studijavo teisę. 1917 metų pabaigoje -1918 metų pradžioje grįžo į Lietuvą, dirbo Prekybos ir pramonės rūmuose, bendradarbiavo periodikoje. 1918 metų pabaigoje, kuriantis Lietuvos kariuomenei, tapo savanoriu. Pasidžymėjo kovose su bermontininkais ir bolševikais. 1919 metais buvo paskirtas Panevėžio apskrities apsaugos viršininku, įkūrė atskirąjį Panevėžio pulką, jam 1920 metais suteiktas Karaliaus Mindaugo vardas - ir dabar toje pačioje vietoje yra Karaliaus Mindaugo batalionas. 2001 metais Panevėžyje J. Kariuomenės bendražygių, kitų vadų J. Variakojis buvo vertinamas kaip labai gilaus proto, gero išsilavinimo.
Išėjęs į atsargą, J. 1944 metais, žinodamas kas laukia, pasitraukė į Vakarus, po kelerių metų - į JAV. J. Variakojo sūnus, taip pat Jonas, kartais atvažiuoja į Lietuvą ir tėvo tėviškę. Biržuose gyvena giminaitė, buvusi Variakojytė - Marija Dagienė. Jos vyras Valentinas Dagys - Biržų rajono garbės pilietis - yra parašęs 5 tomų istorinį romaną "Prabėgę metai".
Purviškių kaimas - Knygnešio Jurgio Bielinio gimtinė
Už 13 kilometrų - Purviškių kaimas - didžiojo knygnešio Jurgio Bielinio gimtinė. J. Bielinis, sako L. Apie jo mokslus - dvilypės žinios. Vieni šaltiniai mini, kad mokėsi Mintaujos, Šiaulių gimnazijose, Rygoje. Vieningai sutariama, kad J. Bielinis norėjo būti kunigu. Susitiko su vyskupu M. Valančiumi - galbūt kreipėsi pagalbos. Valančius J. Šią veiklą J. Bielinis pradėjo būdamas 27 metų, po sūnaus Jono Adomo ir pirmosios žmonos mirties. Tik prasidėjęs gyvenimas sustojo.
Žinoma daugybė pasakojimų, kaip J. "Kas keisčiausia, labiausiai reikėjo saugotis savo krašto žmonių. Carinės valdžios premijos už sugautą J. Bielinį labiausiai norėjo kaimynai", - sako L. Evangelikų reformatų kunigas Jonas Šepetys sukvietė ir labai išbarė ūkininkus. J. "Už nakvynę dažniausiai atsimokėdavo knygomis. Sakydavo: pinigėlį duosi, neaišku, kur paliks, gal kokioje karčiamoje prauliavotas, o knyga yra knyga, ją jei ne pats, bent jo vaikai paskaitys", - pasakoja L.
Sodyboje stovinčioje skulptūroje pavaizduotas J. Bielinis, antroji jo žmona Ona, su kuria augino 5 vaikus, ir brolis Andrius. J. Sodyboje tebeošia senieji medžiai. Senasis trobesys su visais rankraščiais, knygomis sudegė 1917 metais. Kai 1904 metais spaudos draudimas buvo panaikintas, J. Bielinis, 31 metus atidavęs knygnešystei, liko kaip ir be darbo. J. Bielinis labai domėjosi Lietuvos reikalais. "Jo užsibrėžtas tikslas kaip ir buvo įgyvendintas: J. Bielinis buvo pasakęs: nemirsiu tol, kol Lietuvoje nors vienas maskolis bus", - sako L. Pievos keliukas veda J. Bielinio ąžuolo link. Ąžuolas - gamtos ir istorijos paminklas. J. Bielinis tiesiai į namus negrįždavo: gal laukia žandarai? Iš už ąžuolo žiūrėdavo, kas dedasi kieme. Prie ąžuolo akmenyje skulptorius Arnoldas Švenčionis iškalė žmogų, nešantį ugnį. Prie ąžuolo, minint Knygnešių dieną, vyksta renginiai. Ekspozicija, skirta J. Bieliniui, yra "Sėlos" muziejuje. Kampelį garsiajam knygnešiui įrengė ir J. J. Bielinio giminė, sako L.
Suosto bažnyčia
Kitas sustojimas - Suoste, prie Šv. J. Bielinis su žmona palaidotas šventoriaus kapinėse. 1932 metais vietos šaulių, ateitininkų rūpesčiu kapavietė buvo sutvarkyta - tokią ją matome ir šiandien. Nuo šventoriaus žvelgiame į neaprėpiamus laukus.
Bernardo Krivicko gyvenimas
B. Krivickas 1919 metais gimė prie Pasvalio, Pervalkų kaime. Buvo mažas, kai tėvai ūkį pardavė, pasiėmė paskolą ir nusipirko 80 hektarų Kiauliškių kaime. B. Jau gimnazijoje pasireiškė kaip literatūros žmogus. Nuo 1935 metų B. Krivicko pavardė žinoma Lietuvoje, nes savo literatūrinius bandymus spausdino to meto periodiniuose leidiniuose. Buvo labai vertinamas profesorių. Rašoma, kad V. Mykolaitis-Putinas buvo B. B. Krivickas, pasakoja L. Prunskienė, atsisakė trauktis į Vakarus.
Bendramokslė Pranė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, tautosakininkė, kilusi iš Vabalninko, prisiminė, kaip 1944 metų vasarą ji, atvykusi į Gataučius pas poetą Mamertą Indriliūną (1920-1945), rado abu draugus besprendžiančius, ką daryti, kaip toliau gyventi. B. Tų pačių metų rudenį dar bandė mokytojauti "Saulės" gimnazijoje. Supratęs, kad yra sekamas, išėjo partizanauti. 1948 metais slapta vedė mokytoją Marytę Ziemelytę iš Smilgių. Tuoktuvės vyko Suosto bažnyčioje. 1950 metais gimė sūnus Mindaugas, pakrikštytas toje pačioje bažnyčioje. Mindaugas Ziemelis mokytojavo Nemunėlio Radviliškyje, buvo žymus sportininkas, subūręs žolės riedulio merginų komandą. B. Šį rudenį, lapkričio 17 dieną, bus minimas B.
Apaščios upė ir "Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas"
Kelias suka palei Apaščios upę. 1894 metais, pasakoja L. Prunskienė, buvo įkurtas slaptas "Nemunėlio ir Apaščios susivienijimas", skirtas draudžiamai lietuviškai spaudai platinti. "Kodėl toks pavadinimas? Prie Apaščios daugiau gyveno reformatai, prie Nemunėlio - katalikai, bet šioje veikloje jie draugiškai susivienijo vardan lietuvybės išsaugojimo ir kalbos", - sako L. Į susivienijimą nebuvo lengva patekti, reikėjo bent kelių rekomendacijų, kad esi patikimas, negirtuoklis, neturi ilgo liežuvio.
Juozo Šerno gimtinė
Prie kelio, tarp aukštų žolių - kažkada buvęs gražus, dabar - apleistas medinis namas. Jasiškių kaime J. Šernas gimė 1888 metų birželio 14 dieną. Gimtoji troba, rodo L. Kieme tebesiraičio apyniai. Išlikęs namas statytas jau vėliau, 1930 metais. J. "Viskas apleista, nors, įsivaizduoju, kiek čia daug galėtų būti!" - sako L.
J. Šernas, baigęs Nemunėlio Radviliškio pradžios mokyklą, tęsė mokslus Slucko gimnazijoje. Būdamas 6 klasėje, pašalintas už politikavimą. 1917 metais buvo vienas Lietuvių konferencijos Vilniuje organizatorių. Išrinktas į Lietuvos Tarybą, jos generalinis sekretorius. J. Šernas buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona buvo kilusi iš aukštuomenės - Kleofa Florentina Brijūnaitė, bankininko dukra. Šeima susilaukė dukters Irenos, ją užaugino J. Šerno brolis kunigas Adomas Šernas. A. Su pirmąja žmona J. Šernas išsiskyrė. "Meilė buvo labai graži. Susilaukė sūnaus Jokūbo. J. Šernas palaidotas Nemunėlio Radviliškyje. Iš Kauno iki Biržų jo palaikus atvežė traukiniu, o likusius 30 kilometrų vežė arkliniu vežimu. 2004 metais pirmą kartą susitiko po pasaulį išbarstyta J. Šerno giminė. Tuo metu sodyboje gyveno paskutinė namo gyventoja - J.
Nemunėlio Radviliškis
Nemunėlio Radviliškis, sako L. Pažintį su Nemunėlio Radviliškiu pradedame mokyklos muziejuje. Kodėl verta atvažiuoti į Nemunėlio Radviliškį? Evaldas - vietinis, labai mylintis savo kraštą, renkantis istoriją. Muziejuje gausūs eksponatai išdėstyti dvejose patalpose. E. Stendai skirti signatarui J. Šernui, jo broliui evangelikų-reformatų kunigui, superintendentantui Adomui Šernui - šiemet minimos jo 135-osios gimimo metinės. E. Timukas parodo maldaknygę su autentišku A. A. Originalių J. Unikali koklių, keramikos, monetų kolekcija mena Radvilas. Visi radiniai surinkti E. Aštuonerius metus miestelyje kunigavo Adolfas Sabaliauskas-Žalia Rūta (1873-1950), kanaunininkas, poetas. Jo metus Nemunėlio Radviliškyje mena XIX amžiaus lenta, kabėjusi prie kapinių. A. Sabaliauskui buvo apsireiškusi Marija. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kunigas Nemunėlio pakrantėje įkūrė Lurdą. Išlikusi Marija dabar įkomponuota į Švč. Mergelės Marijos bažnyčios fasadą.
Aštuoniolika metų Nemunėlio Radviliškyje gyveno antrasis Lietuvos kardinolas (tuomet vyskupas) Vincentas Sladkevičius (1920-2000), į miestelį atitremtas sovietinės valdžios. Katalikų bažnyčios viduje yra V. Sladkevičiui skirta atminimo lenta. Biržų gatvėje išlikęs 1934 metais statytas dviejų galų namas, kuriame V. "Iki XX amžiaus pirmosios pusės miestelis buvo vadinamas Radviliškiu. 1919 metais pervadintas į Nemunėlio Radviliškį, kad atsiskirtų nuo didžiojo Radviliškio", - šimtametę lentą rodo E. Šalia bažnyčios pažymėta buvusių XVIII amžiaus evangelikų reformatų kapinių teritorija. Kapinės sunaikintos sovietmečiu. "Žiūrint į šitą vaizdą, gimė eilėraštis", - gėrėdamasis Nemunėlio ir Apaščios santaka deklamuoja E. "Katalikų žemės - už maumedžio", - išlakų medį ir nematoma liniją tarp reformatų ir katalikų valdą rodo E. Timukas. Katalikų bažnyčia pastatyta iš klinčių ir dolomito. Leidžiamės Nemunėlio link. E. Timukas mosteli ranka, kur tarpukariu buvo vaikų ir moterų maudyklą. Ant šlaito, prie klinčių sienelės prigludusi sodyba - buvęs varpininko namas. Mediniai pastatai stovi ant masyvių XVIII amžiaus pamatų. Svaigina jazminai, keruoja garduolė - retai beauginamas senovinis prieskonis. Kaitrią dieną atgaivina senojo Radvilų laikų šulinio vanduo. Namo šeimininkui Petrui Vincui Degliui iki devyniasdešimtmečio trūksta dvejų metų. "Kažkodėl tie metai greit bėga", - stebisi. "Jaunystėje blėnių esi pridaręs, todėl senatvėj bėga", - šmaikštauja kieme sutiktas jo bičiulis. "Kad rods, nedariau blėnių", - susimąsto P. V. Deglis. P. V. Deglis - A. "Petriuk, a ką kišenėj turi, žvirblį? Negražu kišenėje rankos!" - atkartoja A. Šerno pamokymą. Kunigas mokė ne tik kultūros, bet ir taisyklingos kalbos, kirčiavimo. Neleido rūkyti. P. V. Deglis pasivadina vidun. Šeimininkas ištraukia brangų turtą - smuiką. Kitiems groja tik scenoje. Smuiko muzika užbūrė vaikystėje. Ir dabar P. V. "Meiliai skambėjo tavo žodžiai, o aš klausiausi jų rimtai..." - uždainuoja smuikininko dainą. - Man buvo gal penkeri, ir tokį įspūdį paliko, kad po šiai dienai! Pamislijau, kaip čia dabar yr. Pats išmoko groti ir smuiku, ir tėvo per Žolinę nupirkta lūpine armonikėle. Ilgą laiką P. V. Pasakodamas P. V. "Visokių paukštelių man prie lango, - pakelia akis.
Dauguviečiai ir Borisas Daugvietis
Iš Nemunėlio Radviliškio keliaujame į Dauguviečius - Dauguvietynę. "Nukritau į pavasario žolę, pienių žiedais užsiklojau, pamerkiau debesui akį ir svajojau, svajojau, svajojau", - svajingai savo kūrybos eiles deklamuoja L. Prunskienė. Dauguvietynė - gamtos grožio ir ramybės oazė prie Nemunėlio. Privati sodyba kruopščiai tvarkoma. B. Daugvietis (1882-1949), pasakoja gidė, buvo Panevėžio teisėjo sūnus, jo vaikystė buvo smagi, patogi. Su šeima visuomet atvažiuodavo vasaroti į Dauguvietynę. B. Daugvietis baigė Peterburge teatro studijas ir vienintelis iš kurso įgijo ne tik aktoriaus, bet ir režisieriaus specialybę. Kurį laiko dirbo Rusijos teatruose. Biržuose nuo 1918 metų veikė muzikos ir teatro draugija "Mūza" - B. Daugvietis buvo pakviestas vadovauti.
"1923 metais į Biržus gastrolių atvažiavo Kauno teatras. B. Daugvietis, pamatęs prastą repertuarą pasakė: taigi manęs ten reikia, manęs ten trūksta, jie nežino, ką daro! Nuo 1931 iki 1935 metų B. Daugvietis kūrė Valstybės teatro Šiaulių skyriuje. Pirmojo spektaklio - Karlo Goccio "Princesė Turandot", režisuota Boriso Daugviečio, - premjera įvyko 1931 metų rugsėjo 23 dieną. "B. Daugviečio širdis buvo Dauguviečių kaime, čia jis atsigavdavo. Sakydavo, kad Biržai - antras miestas po Romos. Antras, nes Romoje gyvena popiežius", - juokiasi L. B. Daugvietis labai mylėjo apylinkės žmones. Rasdavo kalbą ir su paprasčiausiu žmogeliu, ir su ministru. Labai mylėjo vaikus. Prisimenama, kad grybautojai miškellyje ant dubeniuoto akmens rasdavo pinigėlių. Juos įdėdavo B. Sodyboje išlikęs rūsys su priepirčiu, kur B. Daugvietis darė ir laikė alų, kur vykdavo baliai su latvių pasieniečiu, kuris atbrisdavo per upę. Vasaras čia leisdavo ir B. Daugviečio duktė režisierė, scenaristė, aktorė Galina Daugvietytė. "Motiną Galina gerbė, o tėvą be proto mylėjo. Ji sakydavo, kad čia atvažiavęs pasijunti patekęs į visai kitą pasaulį, kitą planetą. Begalinė ramybė, begalinis atilsis, atsigavimas. Vasara, atostogos ir sielos atgaiva. Artimieji išpildė paskutinį G. Daugvietytės norą - urna su jos ir vyro pelenais palaidota po senuoju klevu.
Keliaudama su turistais, L. Mes sukame tiesiai į Biržus. Grįžtame per Biržų girią, dešimtą pagal dydį miškų plotą Lietuvoje. Girioje, sako L. Prunskienė, yra jau bebaigiančių išnykti augalų augimviečių, gyvena lūšis, juodasis gandras, pelėdos. "Giria priklausė Radviloms, vėliau Tiškevičiams. Girią didikai naudojo tik medžioklei, nekirto, todėl yra brandžių medynų augimvietė", - sako L. L. Keliaudami "Palatvės didžiavyrių pėdomis" nuvažiavome apie 70 kilometrų.
Vandens kelionė Apaščia, Nemunėliu, Mėmele ir Lielupe
Vandens kelionių mėgėjas V.Butkevičius sako, kad šis plaukimas upėmis buvęs aštuntasis. 33 keliautojai iš Biržų, Utenos, Kazlų Rūdos, Joniškio, vadovaujami V. Butkevičiaus ir uteniškio turizmo klubo viceprezidento Rimgaudo Baltakio, liepos 1 dieną irklus įmerkė į Apaščios vandenis. Kol pirmąją kelionės dieną žygeiviai pasiekė Virginijaus Undzėno kaimo sodybą, kelis šimtus metrų valtis teko stumti užžėlusia Apaščios upe. Apaščia, Nemunėlis, Mėmelė ir Lielupė - vandens kelias, kuriuo devynios valtys, kuriose buvo ir šeši biržiečiai moksleiviai iš „Atžalyno“ bei Kaštonų mokyklų, liepos 10-ąją pasiekė Jūrmalą bei įplaukė į Baltijos jūros įlanką.
Gaujos, Ventos upėmis plaukęs V. Butkevičius pasakojo, kad jau ketvirtą kartą kelionę per Latvijos teritoriją rinkęsis todėl, kad, anot jo, niekur kitur netekę sutikti tiek daug gerų žmonių. Latvija žygeivius ir šį kartą sutiko labai svetingai, už nakvynės palapinėse vietą mokėti tereikėję vieną sykį. Ypač gražiai ir svetingai vandens turistus priėmė latvė, kurios vyras lietuvis. Ne tik įspūdinga, bet ir netikėta nakvynė buvusi Bauskėje, prie pilies. „Tikrai negalvojome, kad prie pilies gali leisti keliautojams nakvoti“, - sako V. Patys latviai keliautojais rūpinasi - poilsio aikštelėse netgi prikrauta malkų laužams.
Pasak kelionės vadovo V. Butkevičiaus, Latvijos pokyčiai yra tiesiog stebinantys. Anot jo, sunku atpažinti buvo ir Jelgavos miestą. Čia pastatytas gražuolis tiltas, įrengti nauji paplūdimiai ir t. „Akivaizdžiai matosi, kaip kaimyninėje šalyje rūpinamasi išnaudoti gaunamą paramą, atnaujinti paveldą. Upėmis į Baltijos jūrą plaukė 18 moksleivių, iš jų kai kurie buvo su suaugusiais šeimos nariais. „Vyriausias amžiumi buvau aš, man šįmet sukanka penkiasdešimt“, - prisipažino kelionės vadovas V. Už 10 dienų trukusią kelionę žygeiviui reikėjo mokėti 200 litų, todėl ne visi galėjo tokius pinigus išleisti. Kelionę parėmė mineralinio vandens parūpinusi „Rinkuškių“ alaus darykla ir duonos gaminiais vaišinusi „Biržų duona“. Visa kita, kas būtina kelionei, reikėjo finansuoti savo pinigais.
„Kelionėje vaikai įgijo vertingos patirties, išmoko virti valgį, nes valčių įgulos paeiliui gamino pusryčius, vakarienę. Iš kelionės renginių vaikams, manau, smagiausia buvo per naujokų krikštynas, vykusias priešpaskutinę žygio dieną“, - pasakojo V. Butkevičius. Jauniesiems keliautojams ilgam turėtų užtekti įspūdžių iš naktinio žygio į Miežaknės bažnyčią ir vadovų organizuoto „dvasių šėlsmo“. Vaikai ir suaugusieji galėjo grožėtis daugiau nei 8 kilometrus besitęsiančia Žirgų sala, Kemero nacionaliniu parku. Puikiai pavykusia kelione besidžiaugiantis vandens turizmo entuziastas V.