Atkurta Jono Basanavičiaus gimtoji pasiturinčio Suvalkijos regiono ūkininko vienkiemio sodyba su tradiciniais gyvenamaisiais ir ūkiniais trobesiais.
Atstatytoje stuboje - XIX a. pabaigos - XX a. pradžios pasiturinčio valstiečio gyvenamoji aplinka, eksponuojami to laikotarpio baldai, interjero detalės, tekstilė, keletas Jono Basanavičiaus asmeninių daiktų. Dviejų dalių klėtyje su prieklėčiu eksponuojami įvairūs buities daiktai, namų apyvokos reikmenys, tekstilė ir įrankiai. Sodybos klojimas pritaikytas renginiams, klojimo šalinėje laikomi įvairūs grūdų kūlimo ir vėtymo mechanizmai, žemės apdirbimo padargai.
Sodybos Istorija
Bartninkų bažnyčios metrikų knygose Basanavičių pavardė pirmąkart paminėta 1694 metais. Tais metais Mykolas Basanavičius su kūma Bartninkų bažnyčioje krikštijo naujagimį. Kad Basanavičiaus šeima gyveno Ožkabaliuose, užrašyta 1705 m. kovo 5 d. kito naujagimio metrikose, o nuo XVIII a. Ožkabalių kaimo žmonės nuo XVII a. buvo Alytaus karališkojo stalo ekonomijos laisvi žemdirbiai ūkininkai: nėjo baudžiavos, nemokėjo mokesčių, neleisdavo vyrų į kariuomenę. Tuo metu Jono Basanavičiaus protėviai buvo labai turtingi ūkininkai: turėjo 90-100 margų (60 ha) žemės, laikė aštuonetą arklių, kas tais laikais buvo retenybė.
Autobiografijoje Jonas Basanavičius rašė, kad gyvenamasis Basanavičių namas buvo pastatytas 1832 metais. Didžiulį kiemą iš keturių pusių supo medinis gyvenamasis namas - stuba, didelis senos architektūros kluonas su erdviomis palėpėmis, medinė dviejų dalių klėtis, du dideli tvartai baltomis plūkto molio sienomis. Nuošaliau stovėjo molinė aliejinė, dar atokiau medinė jauja linams džiovinti, kurioje buvo įrengta ir pirtis. Tarp aliejinės ir jaujos buvo tvenkinys linams mirkyti ir gyvuliams girdyti. Visi pastatai iš pradžių buvo dengti šiaudais, vėliau ūkiniai pastatai perdengti medinėmis skiedromis. Ūkį paveldėjo Jono Basanavičiaus brolis Vincas, vėliau - jo vaikai.
Laikui bėgant sodyba nyko, prie to prisidėjo ir sodybą niokoję gaisrai. Dar Jonui mokantis gimnazijoje, jo užrašuose pažymėta, kad 1867 m. birželio 29 d. sudegė tėviškės gyvenamoji stuba, vėliau ji buvo atstatyta. Autobiografijoje jis mini dar vieną gaisrą tėviškėje, kuris kilo 1921 m. balandžio 3 d. Tada sudegė visi pastatai, išskyrus gyvenamąjį namą.
1939 m. Vinco Basanavičiaus duktė Konstancija Šmulkštienė parašė prašymą Prezidento Antano Smetonos kanceliarijai, kuriame prašė padėti suremontuoti Jono Basanavičiaus sodybą. Tuomet į Ožkabalius komandiruoto muziejininko Antano Rūkštelės ataskaitoje matyti, kad Basanavičių sodyba buvo labai apleista: namo stogo konstrukcijos ir sienos supuvusios, pamatai nusėdę, perdengimo sijos įgriuvusios, paremtos ramsčiais. Sodyboje nelikę baldų ar daiktų. Buvo planuojama atstatyti naują namą pagal senojo pavyzdį, tačiau atstatymo darbai neprasidėjo - kilo karas, o 1944 m. visi mediniai Basanavičių sodybos pastatai sudegė. 1975 m. sodyboje dar gyveno Jono Basanavičiaus dukterėčia K. Šmulkštienė, kuriai kaimynai buvo įrengę nedidelę patalpą, uždengę apirusio molinio tvarto stogą.
Norėdami įprasminti visuotinį tautos pakilimą ir ryžtą kurti naują Lietuvą, 1988 m. rudenį ant Tauro kalno susitikę vilniečiai - inžinierius Vitalius Stepulis, Vilniaus pedagoginio instituto docentas Algimantas Kepežėnas ir Vilniaus universiteto docentas Vygandas Čaplikas - iškėlė idėją pasodinti Atgimimo ąžuolyną. Netrukus prie šios iniciatyvos prisidėjo geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas. Bendraminčiai susibūrė į iniciatyvinę grupę ir pradėjo dairytis tinkamos vietos būsimam ąžuolynui. Lapkričio 23 d. viešai paminėjus Jono Basanavičiaus gimimo metines jo gimtuosiuose Ožkabaliuose, R. Krupickas iškėlė mintį pasodinti ąžuolyną netoli patriarcho gimtinės.
1989 m. kovo 29 d. trys iniciatyvinės grupės nariai, atvykę į būsimo ąžuolyno vietą, paruošė vietą talkai: pažymėjo kelius, giraičių ribas, pasodino pirmuosius ąžuoliukus. Kovo 31 d. Kylant Atgimimo bangai, Jono Basanavičiaus gimtinės kieme 1975 m. buvo pastatytas koplytstulpis. 1988 m. lapkričio 4 d. Rima Lipšienė Kauno „Drobės“ gamybinio susivienijimo savaitraštyje paragino atgaivinti Lietuvos tautinio atgimimo tėvo gimtąją sodybą. Sodybos atstatymui „Drobė“ pasiūlė paaukoti 100 tūkst. rublių. 1989 m. sausio 9 d. Bartninkuose susirinkusi iniciatyvių vilniečių grupė aptarė, kokius darbus reikia atlikti atkuriant Jono Basanavičiaus sodybą ir įrengiant joje memorialinį muziejų.
Pradėta rinkti istorinius duomenis apie sodybą, tais pačiais metais surengta pirmoji Tautinio atgimimo ąžuolyno sodinimo talka. Architektei Živilei Mačionienei parengus Jono Basanavičiaus gimtosios sodybos atkūrimo projektą, prasidėjo darbai. 1991 m., minint Jono Basanavičiaus 140-ąją gimimo sukaktį, buvo atstatytas gyvenamasis namas ir klėtis, parengta patriarcho gyvenimą ir veiklą atspindinti ekspozicija. Atkuriamos sodybos priežiūra rūpinosi Vilkaviškio rajono kultūros skyrius. 1995 m. buvo atkurta karvidė, 1996 m. - sodybos kluonas ir rūsys, 1998 m. - kiaulidė. 1998 m. Jono Basanavičiaus gimtinei ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynui buvo suteiktas kultūros paminklo statusas. 2006 m. pavasarį šis kultūros paveldo objektas tapo savarankiška biudžetine įstaiga - Jono Basanavičiaus sodyba-muziejumi, pavaldžia Marijampolės apskrities administracijai, o nuo 2010 m. liepos 1 d.
Šiuo metu Jono Basanavičiaus gimtinėje vykdoma 16 nuolatinių edukacinių programų. Muziejuje vykdomos edukacinės programos, organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai, supažindinantys su Suvalkijos regiono tradicijomis, papročiais, amatais, kulinariniu paveldu, tautosaka, skiepijantys patriotiškumą ir pilietiškumą. Kasmet lapkričio 23-iąją minima Jono Basanavičiaus gimimo diena, vyksta Vasario 16-osios istoriniai-literatūriniai skaitymai. Paskutinį balandžio šeštadienį rengiama Ąžuolyno diena, o gegužę - Muziejų naktis.
Edukacinės programos metu dalyviai susipažįsta su tipiška Suvalkijos pasiturinčio ūkininko sodyba, valstiečių namų apyvokos daiktais ir darbo įrankiais, išklauso pasakojimą apie Jono Basanavičiaus vaikystę, santykius su šeimos nariais, jam nutikusius nuotykius, linksmas ir įdomias istorijas, kurias mažajam Jonukui pasakojo tėvas. Ekskursijoje po Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną lankytojai sužino jo sodinimo istoriją, susipažįsta su ąžuolyno giraitėmis, aplanko vardinius ąžuolus. Išgirsta pasakojimą apie ąžuolų rūšis, jų sodinimą, naudą, apie ąžuolą lietuvių liaudies mitologijoje, tautosakoje, etnografijoje.
Edukacinės programos dalyviams siūlomas patrauklus būdas susipažinti su ta sritimi, kuri sulaukė išskirtinio Jono Basanavičiaus dėmesio nuo mažumės iki pat senatvės, - etnine kultūra. Jonas Basanavičius gimė ir augo Suvalkijoje, todėl daugiausia dėmesio skiriama šio regiono etnokultūrai. Edukacinės programos dalyviams pasakojama apie taikomąjį, vaizduojamąjį ir paprotinį liaudies meną, kuris buvo glaudžiai susijęs su valstiečio buitimi - nuo darbo įrankių, interjero, tekstilės iki margučių, sodų. Pamokoje suvalkietiškoje stuboje inscenizuojama autentiška XIX amžiaus slaptosios lietuviškos mokyklos aplinka, pasakojama apie spaudos draudimo laikus, daraktorių mokyklas. Supažindinama su draustąja literatura, daraktorių mokyklų mokymo priemonėmis. Edukacinės programos dalyviams pateikiama pasakojimų ir klausimų iš valstybės atkūrimo istorijos.
Programa skirta Kalėdų laikotarpiui. Dalyviai supažindinami su Kalėdų eglutės atkeliavimo į Lietuvą ir Suvalkiją istorija, jos puošimo tradicijomis. Programa skirta advento ir Kalėdų laikotarpiui. Ji susideda iš dviejų dalių: pirmoje dalyje edukacinės programos dalyviai supažindinami su to laikotarpio papročiais, folkloru, burtais, žaidžia žaidimus. Edukacinė programa skirta gavėnios laikotarpio ir Velykų papročiams pristatyti. Jos dalyviai supažindinami su tradiciniais kiaušinių dažymo būdais, dažniausiai dažymui naudotais augalais. Aptariama velykaičių spalvų ir raštų simbolika, papasakojama, kokią paskirtį šventės metu atliko Velykų eglutė, kuo svarbi Velykų bobutė. Pasakojama apie Jono Basanavičiaus margučių rinkinį.
Edukacinės programos dalyviai supažindinami su XIX-XX a. sandūros Sūduvos valstiečių maisto gaminimo ypatumais, prietarais, tradicijomis ir folkloru. Dalyviai gali parodyti savo sumanumą atpažindami įvairius grūdus ir buities rakandus. Edukacinėje programoje pasakojama apie XIX-XX a. sandūroje Lietuvoje valstiečių gamintus ir mėgtus kavos pakaitalus. Dalyviai sužino, kokie augalai šiam gėrimui gaminti buvo naudojami dažniausiai, kaip jie virsdavo kavos gėrimu ir kokiomis maistinėmis savybėmis pasižymėdavo. Pristatomi prieskoniai ir priedai kavai gardinti bei užkandžiai, kuriuos šeimininkės tiekdavo kava vaišindamos svečius. Edukacinės programos metu dalyviai išsiaiškina, kas gi yra tie cukriniai riestainiai, kada jais vaišinamasi, iš ko jie gaminti.
Edukacinėje programoje būsima nuotaka supažindinama su senųjų vestuvių pradinio etapo - vakarynų - papročiais. Pradžioje vyksta vyriausios pamergės rinkimai. Vėliau nuotaka atsisveikina su rūtų darželiu, pinamas rūtų vainikėlis, ji apdainuojama, apdovanojama, pašokdinama. Aiškinamasi, kaip nuotaka turi elgtis vestuvių metu, kad santuokinis gyvenimas būtų sėkmingas ir laimingas. Programos metu jaunavedžiai supažindinami su senųjų suvalkietiškų vestuvių papročiais ir patys patiria ano meto vestuvininkų išbandymus. Edukacinio užsiėmimo dalyviai sužino apie senuosius šios šeimos šventės papročius.
Tautinio Atgimimo Ąžuolynas
Norėdami įprasminti visuotinį tautos pakilimą ir ryžtą kurti naują Lietuvą, 1988 m. rudenį ant Tauro kalno susitikę vilniečiai - inžinierius Vitalius Stepulis, Vilniaus pedagoginio instituto docentas Algimantas Kepežėnas ir Vilniaus universiteto docentas Vygandas Čaplikas - iškėlė idėją pasodinti Atgimimo ąžuolyną. Netrukus prie šios iniciatyvos prisidėjo geografas Rimantas Krupickas, žemėtvarkininkas Romualdas Survila ir parkotyrininkas Kęstutis Labanauskas. Bendraminčiai susibūrė į iniciatyvinę grupę ir pradėjo dairytis tinkamos vietos būsimam ąžuolynui. Lapkričio 23 d. viešai paminėjus Jono Basanavičiaus gimimo metines jo gimtuosiuose Ožkabaliuose, R. Krupickas iškėlė mintį pasodinti ąžuolyną netoli patriarcho gimtinės.
1989 m. kovo 29 d. trys iniciatyvinės grupės nariai, atvykę į būsimo ąžuolyno vietą, paruošė vietą talkai: pažymėjo kelius, giraičių ribas, pasodino pirmuosius ąžuoliukus. Kovo 31 d. 1989 m. balandžio 1 d. daugybė žmonių su ąžuoliukais iš visos Lietuvos suvažiavo į Ožkabalius. Tądien ant aukščiausios Ąžuolyno kalvos, pavadintos Aukuro kalnu, buvo pasodintas iš Stelmužės ąžuolo gilės išaugintas medelis, vėliau pramintas Stelmužiuku. Per tris balandžio savaitgalius apie 3500 sodintojų pasodino 30 hektarų ąžuolyną, apie 9000 medelių.
1990 m. Po 1991-ųjų Sausio 13-osios įvykių prie Aukščiausiosios Tarybos buvo nuspręsta, kad tautos atgimimo istorijos netektis reikėtų įprasminti ir Ąžuolyne, Represijų aukų giraitėje. Tų pačių metų pavasarį puslankiu buvo pasodinta trylika ąžuoliukų Sausio 13-osios aukoms atminti, o jų centre - Loretos Asanavičiūtės liepaitė. Greta pasodinti penki medeliai broliams latviams, 1991 m. sausio 20 d. žuvusiems už savo Tėvynės laisvę. Rudenį šalia buvo pasodinti devyni ąžuoliukai žuvusiems Medininkuose, Šalčininkuose ir prie Aukščiausiosios Tarybos. Prie kiekvieno medelio padėta po lauko akmenį, ant kurių iškalti aukų vardai.
1995 m. rudenį pradėta sodinti Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų giraitė. Pirmasis ąžuoliukas buvo skirtas žinomai dainų atlikėjai Veronikai Povilionienei. 1997 m. ant Aukuro kalno buvo atgabentas didžiulis riedulys, čia pagal etnologo Liberto Klimkos ir architektės Vitalijos Stepulienės projektą įrengtas aukuras. Riedulyje skulptorius D. Kučas iškalė baltiškojo pasaulio suvokimo ženklus. Akmenyje simboliškai įprasminta ir Jono Basanavičiaus gimimo bei mirties data.
Kiekvienais metais paskutinį balandžio šeštadienį Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne tradiciškai organizuojama Ąžuolyno diena. Šventės metu vyksta Ąžuolyno sumanytojų, sodintojų, Kovo 11-osios Akto signatarų, Vasario 16-osios klubo, lietuvių inteligentijos sueiga, lankomi vardiniai ąžuolai, sodinami pavieniai ąžuoliukai visuomenei nusipelniusiems asmenims ir svarbioms datoms atminti. 2014 m. švenčiant Tautinio atgimimo ąžuolyno 25-metį pradėta sodinti paskutinė ąžuolyno giraitė, skirta Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. 2017 m. balandį pasodintas paskutinis 25 ąžuolų guotas. Tautos atminties giraitė nusidriekusi ant aukščiausios Ąžuolyno kalvos, vadinamos Aukuro kalnu.
Giraitės Ąžuolyne
- Baltų giraitė skirta mūsų protėviams atminti.
- Knygnešių giraitėje auga 115 vardinių ąžuoliukų.
- Sąjūdžio Seimo beržų žiedą sudaro 1991 m. pavasarį 35 metrų skersmens žiede kas trys metrai pasodinti berželiai.
- Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarų giraitė sodinti pradėta 1998 m. balandžio 25 d. signatarų Jono Mačio ir Birutės Valionytės iniciatyva.
- Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatų giraitė pradėta sodinti 1995 metais.
- Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio šimto ąžuolų giraitė pradėta sodinti 2014 m. balandžio 26 d.