Marius Katiliškis: nuo Katiliškių kaimo iki Lemonte įkurtos sodybos istorija

Marius Katiliškis (tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus) - vienas iškiliausių lietuvių išeivijos rašytojų, prozininkas, kurio kūryba paženklinta tėvynės ilgesio ir lietuviško kaimo vaizdavimo. Jo kūrybos atspirties taškai - žemė, gamta ir gaivalinga žmogaus prigimtis.

Albinas Marius Vaitkus gimė 1914 m. rugsėjo 15 d. Gruzdžiuose, Šiaulių apskrityje, devintas vaikas iš vienuolikos. Vaikystę ir ankstyvąją jaunystę praleido Katiliškių kaime (Žagarės valsčiuje), kuris vėliau tapo jo pseudonimu, identiteto dalimi. Augo mylimas ir lepinamas aštuonių seserų, tėvai buvo išprusę, prenumeravo spaudą, pirmieji kaime įsigijo radiją ir dviratį.

Savo autobiografijoje sakosi turėjęs devynerius metus, kai tėvai nusipirko žemės ir persikėlė ūkininkauti į Katiliškių kaimą Žagarės valsčiuje.

Mokėsi Žagarės pradžios mokykloje, progimnazijoje, dirbo tėvų ūkyje. 1936 m. buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, tarnavo Šiauliuose radistu, šifruodavo sudėtingas telegramas. Po tarnybos kariuomenėje įsidarbino Pasvalio bibliotekos vedėju. Labai traukė knygos, jų prisiskaičius pačiam kilo noras rašyti.

Pirmieji Mariaus Katiliškio eilėraščiai publikuoti 1931 m. Šiaulių savaitraštyje „Naujienos“. Prozos kūriniai publikuoti nuo 1932 m. žurnaluose „Trimitas“, „Jaunoji karta“, „Naujoji Romuva“, „Kūryba“. Literatų dėmesį patraukė apsakymai, skelbti žymiame kultūros žurnale „Naujoji Romuva“, kurį redagavo J. Keliuotis. 1944 m. buvo paruošęs spaudai apsakymų ir apysakų rinkinį „Seno kareivio sugrįžimas“, tačiau tais pačiais metais rašytojas pasitraukė į Vakarus, ir „Sakalo“ leidykloje likusio mašinraščio likimas net šešis dešimtmečius buvo nežinomas. Pats autorius laikė jį dingusiu.

Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Katiliškis 1944 m. vasarą ir rudenį pafrontės ruožuose patyrė traumuojančią kareivio dalią ir po ilgų klajonių atsidūrė Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Apgyvendintas Hanau stovyklos kareivinių kambarėlyje su penkiais vyrais, sienas išpiešė anglimi bohemiškomis temomis ir virš jų užrašė: „Negalima gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi be tėvynės“.

1948 m. Vokietijoje išėjo pirmoji novelių knyga „Prasilenkimo valanda“. 1949 m. laivu išvyko į JAV, apsigyveno Čikagoje, vedė poetę Ziną Nagytę (Liūnę Sutemą). Dirbo fabrikuose, duobkasiu, vėliau plieno liejykloje, kitokį pagalbinį darbą. Rašymui laiko turėjo labai mažai. Tačiau išleido dar du apsakymų rinkinius („Šventadienis už miesto“, 1963 bei „Apsakymai“, 1975 ) ir tris romanus: „Užuovėja“, 1952 m., „Miškais ateina ruduo“, 1957 m., „Išėjusiems negrįžti“, 1958.

Ieškodamas ramybės ir artimesnio kontakto su žeme, nusipirko žemės sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats pasistatė namą, pasisodino medžių ir įsikūrė sodyboje. Pasijuto arčiau žemės. Tačiau tėvynės ilgesys nenuslopo, visą gyvenimą išliko skaudus.

Lemont, Ilinojus žemėlapyje

Anksti ėmė silpti rašytojo sveikata. Skundėsi širdimi. Atlaikė kelias operacijas: pūslės vėžio, kepenų cirozės, kojų kraujagyslių. Pagaliau kojas apėmė gangrena, jos buvo amputuotos aukščiau kelių. Lemonte pragyveno iki mirties. Mirė 1980 metais gruodžio 17 dieną.

Literatūros kritikai M. Katiliškį akcentuoja kaip intensyvaus žodžio kūrėją. Tai turtingo ir tapybiškai sodraus žodyno rašytojas, autentiškai atskleidęs lietuviško kaimo pilnatvę ir tėvynės praradimo dramą. Jo kūrybos atspirties taškai - žemė, gamta ir gaivalinga žmogaus prigimtis.

Svarbiausia literatūrinio palikimo dalis sukurta išeivijoje. Tėvynės ilgesys, nė akimirkai nenutrūkstantis vidinis ryšys su ja lėmė kūrybos kryptį ir pobūdį. Dėmesys sutelkiamas į prieškario Lietuvą ir autoriui artimiausią kaimo gyvenimą, jo dvasinės ir materialinės kultūros apraiškas. Reikšmingumu išsiskiria romanai - „Užuovėja“, „Miškais ateina ruduo“ ir „Išėjusiems negrįžti“.

Mariaus Katiliškio kūrybos pristatymą dabar jau galime pradėti nuo pirmosios jo paties, trisdešimtmečio pradedančio autoriaus, parengtos, nors tik po šešiasdešimties metų išleistos knygos „Seno kareivio sugrįžimas“. Tai brandi, klasikinei tradicijai artimo rašytojo knyga. Atpažįstame nuosaikiai modernų autorių, ekspresyvų, dinamišką, bet ne ekspresionistą, poetiškos impresijos meistrą, bet ne impresionistą, realistą, bet neišsitenkantį buitinio realizmo tradicijoje. Tokią kūrybą tiktų apibūdinti kaip psichologinį realizmą.

Psichologizmo vaidmuo jo pirmojoje knygoje labai svarbus, tačiau jis nėra panašus į modernizmui būdingą sąmonės ir pasąmonės srautą. M. Katiliškiui psichologinė analizė yra objektyvios charakterio motyvacijos būdas, keliant esmingus humanistinius egzistencinius klausimus. Visuose rinkinio kūriniuose susiduria blaivi realybė ir naivios iliuzijos, troškimai ir galimybės, tikrų ir tariamų vertybių grumtynės, nusikaltimas ir bausmė.

Kūrybos apžvalga

"Užuovėja"

Novelių romane „Užuovėja“ autorius peržengia istorinį laiką ir socialinę empiriką, siekdamas bendresnių ir amžinesnių dalykų. Gružiškių kaimo gyvenimas parodytas per ketverius metų laikus. Po prologo („Lietus“) seka pirmoji pavasario novelė „Polaidis“, kurioje rašytojas sutelkia į vieną vietą daugelį archajiškiausių lietuvio kaimiečio pasaulėjautos bei moralės bruožų. Žmogaus ir žemės vienybė yra tautinės kultūros savitumo žymė.

Visos dešimt novelių tvirtai sukabintos vienos fundamentalios idėjos. Tą idėją galime sudėti į vieną talpų žodį, turintį ir elementarią, ir simbolinę prasmę, - nedermė. Rašytoją, visame kame ieškojusį pusiausvyros ir harmonijos galimybių, labiausiai žeidė suirusi dermė tarp žmogaus ir gamtos, gyvybės ir mirties, jauno ir seno, tradicinių vertybių ir modernių vėjų.

"Miškais ateina ruduo"

Antrasis romanas „Miškais ateina ruduo“ taip pat kaip ir pirmasis turi ryškų mitologinį podirvį. Rašytojas renkasi tokį vaizdavimo būdą, kuris leidžia beveik nepaisyti istorinio laiko dinamikos bei determinizmo. Metų laikai, kaip ir paros dalys, turi savo amžinąjį ritmą: gimimą, mirtį, prisikėlimą. Tiems universaliems dėsniams paklūsta ir žmogus, nes jis toks pat gamtos kūrinys, organiška jos dalelė, kaip medis, paukštis ar rugio želmuo.

Romane vaizduojamas Lietuvos kaimas II pasaulinio karo išvakarėse, nagrinėjamos žmogaus likimo, meilės, ryšio su gamta temos, vyrauja tragiškos lemties, gaivališkos aistros motyvai.

"Išėjusiems negrįžti"

Romane pateikiamas kolektyvinis besitraukiančiųjų portretas. Patikima yra memuarinė šio romano medžiaga, niekur nenusižengta nei istorinei, nei psichologinei tiesai. Klajokliškas kareivių gyvenimas, nakvynė kaskart vis naujuose apkasuose, nenumaldoma kaltė dėl paliktos tėviškės kuria itin šiurkščios tikrovės įspūdį.

Lietuvos partizanai

2002 m. Lietuvių literatūros ir meno archyve buvo rastas niekur neskelbtas M. Katiliškio novelių rinkinio „Seno kareivio sugrįžimas“, sukurto 1944 m., rankraštis, kurį 2003 m. išleido leidykla „Šiaurės Lietuva“.

Marius Katiliškis mirė 1980 m. gruodžio 17 d. Lemonte, JAV. Jo kūryba ir gyvenimas liudija apie stiprų ryšį su Lietuva, meilę gimtajam kraštui ir jo gamtai.

tags: #kada #katiliskis #nusipirko #sodyba #lemonte