Lietuvos Finansų Sistemos Mokesčių Paskirstymas

Finansai yra viena iš svarbiausių ekonominių kategorijų, pasižyminti pinigine forma, tačiau neapsiribojanti vien pinigais. Tai ekonominiai piniginiai santykiai, per kuriuos paskirstomas ir perskirstomas bendrasis vidaus produktas (BVP) ir nacionalinės pajamos. Šio proceso metu yra sudaromi ir panaudojami decentralizuoti bei centralizuoti pinigų fondai, skirti valstybės funkcijoms vykdyti ir ekonomikos plėtros sąlygoms užtikrinti.

Su finansų sąvoka glaudžiai susijusi ir "finansų sistemos" sąvoka. Finansų sistema apibrėžiama kaip ekonominių piniginių santykių, per kuriuos sudaromi, naudojami ir kontroliuojami pinigų fondai, visuma.

I. Centralizuoti Finansai

Lietuvos Respublikos nacionalinį biudžetą sudaro valstybės biudžetas ir savivaldybių biudžetai. Valstybės biudžetas yra didžiausias valstybės centralizuotų finansinių išteklių fondas, kuriame sukaupiama ir paskirstoma didžioji šalies nacionalinių pajamų dalis.

Kiekviena savivaldybė turi savarankišką biudžetą, kuriame sukaupiamos lėšos, reikalingos priskirtoms funkcijoms ir savivaldybėms perduotoms valstybės funkcijoms atlikti.

Valstybiniai nebiudžetiniai fondai turi griežtai tikslinę paskirtį - išplėsti socialinių paslaugų tinklą gyventojams, pagerinti atsilikusių infrastruktūros šakų vystymąsi, aprūpinti papildomais ištekliais prioritetines ekonomikos šakas. Kaip pagrindinius galima išskirti du LR socialinius nebiudžetinius fondus: Valstybinio socialinio draudimo fondas ir Valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondas.

Pirmasis - Valstybinio socialinio draudimo fondas - sudaromas iš socialinio draudimo įmokų ir naudojamas įvairių rūšių pensijoms, ligos ir motinystės bei tėvystės pašalpoms mokėti, gyventojų užimtumui finansuoti, išmokoms nelaimingų atsitikimų atvejais mokėti. Antrasis - Valstybinio privalomojo sveikatos draudimo fondas - sudaromas iš sveikatos draudimo įmokų, o naudojamas gyventojų gydymo ir sveikatingumo poreikiams tenkinti.

Greta socialinių nebiudžetinių fondų funkcionuoja ir kiti valstybiniai nebiudžetiniai fondai, pavyzdžiui, Privatizavimo fondas, Garantinis fondas.

II. Decentralizuoti Finansai

Pati smulkiausia decentralizuotų finansų dalis - namų ūkio finansai. Namų ūkis suprantamas kaip ūkis, vedamas vieno ar daugiau asmenų, gyvenančių kartu ir turinčių bendrą biudžetą. Dažnai namų ūkio terminas yra tapatinamas su šeima, tik skirtumas yra tas, kad namų ūkio nariai nebūtinai turi būti susaistyti giminystės ryšiais.

Įvairių nuosavybės formų įmonių finansai sudaro finansų sistemos pagrindą, kadangi čia sukuriama didžiausia finansinių išteklių dalis.

2.1. Finansų Sistemos Valdymas

Finansų sistema pati savaime negali funkcionuoti. Tam reikalingos institucijos, kurios vykdytų, organizuotų ir kontroliuotų valstybės finansų sistemą. Finansų sistemai vadovauti yra sukurta speciali valdymo institucijų sistema.

Svarbiausia valstybės finansų valdymo institucija yra LR Finansų ministerija, kuriai Lietuvoje yra patikėtas valstybės finansų valdymas. LR Finansų ministerija vykdo įstatymų ir teisės aktų jai pavestas finansų srities valstybės valdymo funkcijas ir įgyvendina šioje srityje valstybės politiką.

Tam tikros užduotys, kurias reikia įgyvendinti tam, kad šalyje sėkmingai veiktų finansų sistema, patikėtos įvairioms kitoms finansų valdymo institucijoms: Valstybinei mokesčių inspekcijai, Muitinės departamentui, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Privalomojo sveikatos draudimo fondo tarybai, LR Valstybės kontrolei.

Už mokesčių surinkimą yra atsakinga Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR finansų ministerijos (VMI). VMI yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš LR valstybės biudžeto.

Visuomenės socialinės apsaugos klausimus sprendžia Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo taryba.

Visų aukščiau išvardintų valstybės finansų valdymo institucijų veiklą kontroliuoja Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija - LR Valstybės kontrolė. Ši institucija prižiūri, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas bei kaip vykdomas valstybės biudžetas; užtikrina, kad valstybinis auditas atitiktų tarptautinius standartus. Valstybės kontrolė finansinį ir veiklos auditą atlieka valstybės institucijose ir įstaigose, savivaldybėse, įmonėse ir įstaigose, turinčiose valstybei arba savivaldybėms priklausančio turto.

3. Biudžeto Samprata ir Principai

Biudžetas - tai valstybės pajamų ir išlaidų sąmata tam tikram laikui, patvirtinta įstatymu.

Pagrindiniai biudžeto principai:

• Viešumas - biudžeto viešumo principas reikalauja, kad biudžetas būtų viešai skelbiamas ir kiekvienam norinčiam lengvai prieinamas pagal įstatymą.
• Vientisumas - biudžeto vientisumas pasireiškia tuo, kad visos valstybės finansinio ūkio pajamos ir išlaidos įtraukiamos į vieną nacionalinį biudžetą.
• Tikrumas (realumas) - biudžeto tikrumo (realumo) principas nukreiptas prieš biudžeto falsifikavimo galimybę. Šis principas numato valstybės finansinių operacijų, susijusių su pajamomis ir su išlaidomis, teisingą atvaizdavimą biudžete.

Tam, kad būtų galima vykdyti valstybės ir savivaldybių biudžetus, reikia parengti, apsvarstyti ir patvirtinti jų projektus.

Biudžeto sudarymo etapai:

1. Valstybės ir savivaldybių biudžeto finansinių rodiklių projekto sudarymas - šį projektą rengia Finansų ministerija. Projekte nurodoma: pajamos; išlaidos; valstybės ir savivaldybių skolinimosi limitai; valstybės garantijų limitas; gyventojų pajamų mokesčio dalis, tenkanti visų savivaldybių biudžetams nuo įplaukų į nacionalinį biudžetą (49,83 proc.).
2. Valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projekto svarstymas - Finansų ministerijos parengtas projektas teikiamas LR Vyriausybei svarstyti.
3. Valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projekto tvirtinimas - Seimas valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetų finansinius rodiklius tvirtina 1 biudžetiniams metams. Savivaldybių biudžetai sudaromi remiantis patvirtintu valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių projektu ir kitais dokumentais.

Valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė, o savivaldybių biudžetų vykdymą organizuoja savivaldybių administracijų direktoriai. Vykdant valstybės biudžetą gautos viršplaninės pajamos naudojamos valstybės biudžeto apyvartos lėšoms papildyti ir savivaldybių biudžetų negautoms pajamoms padengti. Savivaldybės biudžeto gautos viršplaninės pajamos, atmetus viršplanines pajamas skirtas kitų savivaldybių negautoms pajamoms padengti, skirstomos savivaldybės tarybos sprendimu. Metams pasibaigus, asignavimų valdytojų ir jiems pavaldžių įstaigų sąskaitose esančios biudžeto lėšos grąžinamos į biudžetą ne vėliau kaip iki sausio 10 dienos.

3.1. Nacionalinis Biudžetas

LR valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduota visuma sudaro LR nacionalinį biudžetą. Nacionalinis biudžetas - ekonominių piniginių santykių visuma, kurių dėka sudaromi ir naudojami pinigų fondai, skirti valstybės funkcijų ir uždavinių įgyvendinimui finansuoti. Siaurąja reikšme tai - valstybės einamųjų metų pajamų ir išlaidų planas, tvirtinamas Seimo. Biudžetas yra pagrindinių tarpusavyje sąveikaujančių finansinių kategorijų - mokesčių, valstybės išlaidų, valstybinio kredito - visuma. Per nacionalinį biudžetą sukaupiamos įvairių nuosavybės formų įmonių ir gyventojų pajamos. Norėdama atlikti daugybę funkcijų, valstybė turi disponuoti lėšomis, pakankamomis išlaidoms finansuoti.

3.1.1. Nacionalinio Biudžeto Pajamos

Nacionalinio biudžeto pajamas sudaro visos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sukaupiamos lėšos, išskyrus skolintas lėšas. Valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos gali būti tik piniginės lėšos. Didžiąją dalį nacionalinio biudžeto pajamų - 86 proc. - sudaro valstybės biudžeto lėšos, likusią dalį - 14 proc. - sudaro visų Lietuvos savivaldybių, kurių yra 61, lėšų dalis. Didžioji dalis nacionalinio biudžeto pajamų, t.y. 78 proc., gaunama iš mokesčių. Daugiausia pajamų nacionaliniam biudžetui duoda pajamų ir pelno mokesčiai (31 proc. nacionalinio biudžeto pajamų) bei prekių ir paslaugų mokesčiai (45 proc. pajamų). Pajamų ir pelno mokesčių grupėje daugiausia pajamų nacionaliniam biudžetui teikia gyventojų pajamų mokestis (22 proc. pajamų). Prekių ir paslaugų mokesčių grupėje daugiausia pajamų duoda pridėtinės vertės mokestis (29 proc. pajamų) ir akcizai (12 proc. pajamų).

3.1.1.1. Mokesčių Sistema

Mokesčių sistema yra tarpusavyje susijusių, vienas kitą papildančių, ribojančių ir sąlygojančių mokesčių visuma. Mokesčiai yra valstybės arba teritorinės valdžios nustatyti privalomi mokėjimai į tam tikro valdymo lygio biudžetą arba nebiudžetinius fondus. Mokesčiai nesiejami su kažkokiu atpildu, nauda mokėtojui, todėl mokėtojai mokesčius vertina kaip tam tikrą našta. Mokesčių našta - tai mokestinių įplaukų, kurios yra nacionaliniame biudžete ir nebiudžetiniuose fonduose, santykis su bendruoju vidaus produktu (BVP). BVP - tai prekių ir paslaugų, sukurtų per vienerius metus, vertė. Lietuvoje mokesčių našta 2006 metais bus lygi 35,9 proc., kai tuo tarpu 2005 metais buvo beveik 2 proc. punktais mažesnė - 34 proc.

Laisvės nuo mokesčių diena - tai simbolinė diena metuose, kai vidutinis mokesčių mokėtojas nustoja dirbti valdžiai ir pradeda dirbti savo paties ir savo šeimos gerovei. Tai yra santykinės mokesčių naštos rodiklis, parodantis, kokią žmogaus sukuriamų gėrybių dalį paima valdžia ir perskirsto per nacionalinį biudžetą ir nebiudžetinius fondus. 2006 metais laisvės nuo mokesčių diena Lietuvoje išaušo šešiomis dienomis vėliau nei 2005 m. - tik gegužės 11 d. Reikėjo dirbti 131 dieną, kad išlaikytų valdininkiją ir valstybės bevaldomas sritis - sveikatos ir socialinę apsaugą, švietimą, krašto apsaugą, policiją. Tokį mokesčių naštos padidėjimą 2006 metais lėmė 2,5 mlrd.

3.1.1.1.1. Mokesčio Elementai

Kiekvienas mokestis - tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą elementų:

1. Mokesčių subjektas (mokėtojas) - fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti mokesčius ar rinkliavas. Kiekvienas mokestis turi konkrečius mokėtojus, priklausomai nuo mokesčio paskirties. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju mokesčių mokėtoju.
2. Mokesčių objektas - tai apmokestinamos pajamos, pelnas, turtas, prekių vertė, teisė naudotis gamtos ištekliais ir kiti objektai. Kiekvienas mokestis turi vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar kelis (pvz., žyminis mokestis) apmokestinimo objektus.
3. Mokesčių šaltinis - tai subjektų pajamos (pvz., įmonių pelnas, darbuotojų darbo užmokestis), iš kurių mokami mokesčiai.
4. Apmokestinamasis vienetas - tai mokesčio objekto matavimo vienetas.
5. Mokesčio tarifas yra mokesčio dydis už vieną apmokestinamo objekto vienetą. Mokesčio tarifai nurodomi absoliučiais dydžiais (pvz., akcizo mokestis nustatomas litais 1000-iui cigarečių vienetų ar 1 degalų tonai) arba procentine išraiška (pvz., PVM, pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis ir t.t.).
6. Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis, t.y. imamas iš pajamų (pvz., pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis, žemės mokestis ir kt.) ir netiesioginis - imamas per kainų sistemą, t.y. perkant prekes ir paslaugas (pvz., PVM, muitai, akcizai).
7. Mokesčio nustatymo metodai gali būti šie:
   • pateikus deklaraciją (pvz., pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis, PVM, mokesčiai už valstybinius gamtos išteklius);
   • pagal kadastro duomenis (pvz., žemės, įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokesčiai);
   • prie pajamų šaltinio (taip Lietuvoje nustatoma dalis pelno mokesčio, pritaikant 10 proc. tarifą).
8. Mokesčio lengvatos yra mokesčio mokėtojui nustatytos išskirtinės sąlygos. Labiausiai paplitusios šios mokesčių lengvatos:
   • mokesčio tarifo sumažinimas;
   • mokesčio objekto sumažinimas (pvz.,).
9. Mokestinis laikotarpis - laiko tarpas, per kurį mokestis turi būti deklaruotas arba (ir) sumokėtas. Mokestinis laikotarpis gali būti kalendoriniai ir ne kalendoriniai metai (pelno mokesčiui), kalendoriniai metai (gyventojų pajamų mokesčiui, žemės mokesčiui), kalendorinis mėnuo (akcizui, PVM) ir kiti laikotarpiai.

3.1.1.1.2. Apmokestinimo Principai

Pagrindiniai apmokestinimo principai:

1. Valstybė gauna adekvačias ir stabilias laiko atžvilgiu pajamas. Tai reiškia, kad valstybė turi numatytu laiku gauti pajamas, pakankamas valstybės poreikiams finansuoti.
2. Teisingumas. Mokesčių sistema turi užtikrinti teisingą, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Teisingas apmokestinimas užtikrinamas tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei savo pajamų proporcingą dalį, atsižvelgiant į mokėtojo gebėjimą mokėti.
3. Individai būtų apmokestinami skirtingai, atsižvelgiant į jų ekonomines galimybes mokėti mokesčius.
4. Neutralumas. Šis principas reiškia, kad mokesčiai turi kuo mažiau trukdyti laisvosios rinkos veikimui ir užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti pavienių ūkio subjektų problemas kitų mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčių lengvatas ir kitas išimtis, sudaryti palankesnes veiklos sąlygas kuriems nors ūkio subjektams.
5. Paprastumas (aiškumas).
6. Viešumas. Viešumo principas reikalauja, kad suinteresuoti asmenys turėtų galimybę susipažinti su rengiamais mokesčių įstatymų ir jų pakeitimų projektais, pareikšti savo nuomonę arba kitaip prisidėti prie jų rengimo.
7. Administravimo paprastumas.
8. Koordinavimas (integravimas). Visi šalyje egzistuojantys mokesčiai turi sudaryti sistemą.
9. Ekonominis efektyvumas. Šis principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio stabilumo, jo augimo, didelio užimtumo), nepakenktų individų darbingumui.

Suderinti minėtus apmokestinimo principus yra sunku, nes jie dažnai vienas kitam prieštarauja.

A. Lafferas sukūrė teoriją apie mokesčių normos ir biudžeto įplaukų priklausomybę: mokesčių naštai pasiekus tam tikrą lygį, mokesčių įplaukų didėjimas stabilizuojasi. Toliau didinant tarifus, mokestinės įplaukos pradeda mažėti dėl padidėjusio vengimo mokėti mokesčius, šešėlinės ekonomikos suaktyvėjimo, t.y. esant nepakeliamai mokesčių naštai.

3.1.1.1.3. Lietuvos Mokesčių Sistema

Lietuvos mokesčių sistemą sudaro 26 mokesčiai ir įmokos. Visi jie planuojami skirtingo lygio biudžetuose ir nebiudžetiniuose fonduose, o sumokami į skirtingo lygio iždus. Valstybės biudžeto pajamos renkamos iš 20 mokesčių, savivaldybių biudžetų pajamos renkamos iš 8 mokesčių, o nebiudžetinių fondų pajamos renkamos iš 3 įmokų ir 1 mokesčio (dalis gyventojų pajamų mokesčio patenka į Privalomojo sveikatos draudimo fondą).

Pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) apmokestinama pridėtinė vertė, t.y. skirtumas tarp prekių ir paslaugų parduodamosios ir perkamosios vertės įvairiose gamybos stadijose. Mokestis sukaupiamas tada, kai produktas parduodamas, ir jis lygus visų tarpinėse operacijose imamų mokesčių sumai. Pridėtinės vertės mokestis yra pardavimų mokestis ir tai reiškia, kad visą jį sumoka galutinis vartotojas pirkdamas prekes ar paslaugas, o į valstybės biudžetą jį sumoka juridiniai ar fiziniai asmenys, kurie pardavė tas prekes ar paslaugas. PVM yra pats populiariausias netiesioginis mokestis.

PVM mokėtojai - LR apmokestinamieji asmenys, jeigu jų bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą patiektas prekes ar paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) viršijo 100 tūkst. Lt.

tags: #kad #visu #rusiu #mokesciai #butu #paskirstyti