Nors Lietuvos visuomenėje simpatijų komunistinei ideologijai nebuvo daug, net įtakingi politikai laikė SSRS tam tikru geopolitiniu sąjungininku prieš minėtas kaimynes, viltasi, kad su šios šalies pagalba Lietuva atsispirs Vokietijai, o kartu susigrąžins Vilnių. Sovietai tuo pasinaudojo ir sugrąžino Lietuvai Vilnių 1939 m. spalį.
Buvo daug euforijos, kalbų ir nuoširdaus tikėjimo, kuriam pasidavė net A. Smetona, nesuvokiant kad sovietinis planas buvo kur kas klastingesnis. 1939 m. spalio mėn. sovietai "iš Stalino malonės", formaliai - pagal 1939 m. spalio 10 d. sutartį, perdavė Lietuvai dalį Vilniaus krašto be jokių motyvų, ultimatyviu būdu atmetę 1920 m. liepos 12 d. sutartimi nustatytas sienas, daug lietuvių gyvenamų teritorijų liko anapus sienos.
Žinios iš sovietų okupuotų teritorijų
Lietuvos tarnybos rinko žinias kas vyksta sovietų užimtose teritorijose, iš kur sklido neramios žinios. Lietuva vis dar buvo nepriklausoma, o lietuvių gyvenamos sritys anapus sienos jau buvo naikinamos ir sovietizuojamos.
Žinių apie lietuvius, palikusios sovietų pusėje 1940 m. balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje, pagal dokumentus, gautus iš Lietuvos diplomatijos šefo Stasio Lozoraičio archyvo, visuomenei pateikė visuomenininkas gerb. Vilius Kavaliauskas:
"Š. m. balandžio mėn. 22 d. iš Marcinkonių valsč., Viciūnų km, atbėgo ginkluoti šautuvu ir revolveriu lietuvių tautybės atbėgėliai Petrulionis Juozas, Kižys Dominikas ir Milutis Vladas, kurie papasakojo: SSSR komisaras sušaukė pasienio gyventojus ir pareiškė, kad iki balandžio mėn. 25 d. gyventojus išvežė į Grutos km., Gardiną. Mardasavo ir Puvočių km. gyventojų turtą suveža į Marcinkonių stotį ir viską sudeda į vagonus. Sako išveš nuo sienos 30-40 km., Druskininkų miest. gyventojus irgi išveža į gretimus kaimus. Pasienio apsauga sustiprinta. Dauguma SSSR kareivių sulipę ant medžių stebi, kad niekas nebėgtų į Lietuvą. Raiti patruliuoja. Pasienio kaimai apsupti raitų ir pėsčių patrulių. Nieko neįsileidžia. Liepia negriauti trobesių. Palikti sveikas krosnis ir langus. Spėjama, kad kai kuriuose kaimuose apsigyvens kariuomenė.
Pasienio zonoje iškirto miškus. Dabar degina šakas ir valo zoną. Grutos kaiman sugrudo į vieną pirkią po tris-keturias lietuvių šeimas. SSSR patruliai stebi, kad gyventojai neperduotų jokių žinių mūsų pusėn. SSSR pusėje Mardasavo, Puvočių, Kaibučių ir Trasnykų km. antrą dieną girdėti gabenamųjų žmonių verkimas. Marcinkonių stambesnius ūkininkus ir abu kunigus išvarė į plentą akmenų skaldyti. Kunigams davė suskaldyti 8 m. akmenų. Gyventojai pamatę, kad kunigai skaldo akmenis, padėjo skaldyti. SSSR kareiviai kunigų neatleido, pareikšdami, kad jie per greitai suskaldė duotą normą ir liepė jiems suskaldyti dar 8 m. Jauni vyrai dauguma norėtų perbėgti į mūsų pusę, bet SSSR kareiviai gaudo ir veža į tolimą nuo sienos Rusiją."
Šiomis dienomis 15 atbėgėlių iš SSSR lietuvių pasakojo, kad gyvenimo sąlygos SSSR užimtoje srityje esą labai sunkios. Visos privačios krautuvės uždarytos. Vietoje jų įsteigti valdžios kooperatyvai, kuriuose jokių prekių nėra. Per visus paskutinius 7 mėn. buvo iš šių kooparatyvų gyventojams po 150 gr. muilo išduota. Muilo kaina 160 rublių klg. Miestiečiai kooperatyvuose gauna su kortelėmis duonos, miltų ir kitų maisto produktų, bet ir tai ne visuomet. Kaimiečiai gauna tik druską ir cukrų. Turguose produktų vis mažiau ir mažiau. Centneris rugių kainuoja 30-40 rublių. Ši kaina yra valdžios nustatyta. Visuomet ir be kortelių galima pirkti degtukus ir tabaką „machorkė“. Visus buvusius prie kelių kryžius SSSR kareiviai sušaudė ir nuvertė. Marcinkonių kunigai verčiami kirsti mišką ir skaldyti akmenis ir tt.
SSSR valdžios organai naktimis išveža gyventojus į SSSR gilumą. Išveždami beveik visuomet išardo šeimas, t.y. vyrus siunčia vienur, o žmonas - kitur. Išvežant vietos gyventojus SSSR valdžios organai siunčia į pirtį, neva tai sanitariniais sumetimais. Faktinai gi pirtyse nuo gyventojų atimami rūbai ir apavas ir pakeičiami kitais ir vyžomis. Abėgėliai vyžas vadina „batai su ilgais šniūrais". Gyventojų manta naktimis išvežama sunkvežimiais nežinoma linkme. Dabartiniu metu SSSR steigia kolchozus, į kuriuos varu verčia rašytis pačius neturtingiausius gyventojus.
Visus buvusios Lenkijos karininkus, liktinius puskarininkius, policijos tarnautojus, valdininkus ir bendrai turtigesnius žmones rusai jau išgabeno į SSSR gilumą ar baigia gabenti. Naktį iš 24 į 25 d. į Viršrodukos kaimą buvo suvaryta daug padvadų ir pradėta kaimas kraustyti. Rusų pusėje buvo girdėti gan intensyvus šaudymas. Š.m. balandžio 29 d. apie 23 v. 7 rajone I-os sargybos ribose SSSR pusėje Dalilos kaime laukuose sovietų kareiviai apšaudė einančius iš SSSR į Lietuvą piliečius. Buvo išleista 11 šūvių, 3 kulipkos prazvimbė virš polic. Juozo Aleknavičiaus galvos. Jis tuo metu apie 20 m. nuo sienos ėjo tarnybą. Sovietai šaudė apie 50 m. nuo sienos. Anoje pusėje girdėjosi vyriškio vaitojimas ir vaikų klyksmas. Mūsų pusėn niekas neperbėgo.
25 dieną balandžio m. pradėta kraustyti gyventojai iš Šventojansko, Zagornikų, Melnikų ir Przelomo kaimų, o 24 d. balandžio iš Neravų, Viniūnų kaimų. Visi gyventojai iškraustomi su visa manta ir gyvu ūkio inventoriumi ir gabenami į SSSR gilumą. Stoty kraustant į ešelonus stengiamasi iškridyti šeimas, dėl to tėvai išvežami vienu ešelonų, vaikai - kitu arba atbulai. Stotyje perskiriamųjų šeimų nariai verkdami prašo komisarus leisti vykti visai šeimai drauge, bet prašymai nieko negelbsti. Gyventojų išgabenimą tvarko pasienio apsaugos komisarai. Vieni sako, kad gyventojai bus nugabenti tik 10 kilometrų nuo sienos, kiti sako, kad bus išvežti į Sibirą.
Balandžio mėn. 24 d. ties IX rajonu SSSR apsaugos pareigūnai pradėjo arti pasienio ruožą išilgai Nemuno kranto. Aria Švendubrės kaimo ūkininkų arkliais ir plūgais. Ties VIII rajonu pradėjo kirsti Nemuno pakrantėse esančius jaunus pušynėlius. SSSR valdomose lietuviškose srityse kuriami administraciniai padaliniai. Buvusios apskritys dalinamos į kelis rajonus, rajonai - į kelioliką „sielsovietų“. Sielsovieto plotas sudaromas maždaug trijų kilometrų spinduliu. Kiekviename sielsoviete dirba du žmonės: sielsovieto pirmininkas ir sekretorius, kurie išrenkami iš vietos komunistų; jų darbą kontroliuoja rajoniniai komisarai, atvykę iš SSSR.
Prie kiekvieno sielsovieto steigiami kooperatyvai, kurie beveik tušti. Į kooperatyvus tik retkarčiais atvežama žibalo, druskos, tabako ir tik tiek, kad vietos komunistuojantiems po truputį apdalinus. Vietos komunistai skelbia, kad greitai iš vieno „sielsovieto“ į kitą be leidimo negalima bus vaikščioti. Prie daugelio mokyklų veikia jaunimui ir beraščiams vakariniai kursai, kuriuose moko gudų kalbos, rašybos ir aiškina „staliniškąją“ konstituciją, kurią, esą, reikia atmintinai mokėti; be to, moko baltgudiškų dainuškų. Lietuviškos spaudos nėra, o esamas lietuviška knygas vietos ir atkelti komunistai, kur sugriebdami, degina, nes, esą, jos dabar jau nebereikalingos.
Šiomis dienomis SSSR sustiprino pasienio saugojimą. Š. m. balandžio mėn. 26 d. sužinota, kad SSSR valdomo pasienio gyventojai, gyveną Miežonių, Paškonių, Daukšių ir Nauj. Šaminių kaimuose, šiomis dienomis namuose nenakvoja, slapstosi miškuose.
Represijos ir trėmimai
Įžengusi į Lietuvą, Sovietinė kariuomenė savo karius atvedė ir iki Tūbinių apylinkių, Šilalės rajone. Didelis jų motorizuotas dalinys buvo įsikūręs Tūbinių miške, t.p. šalia Brokštėnų dvaro. Nuo pirmųjų okupacijos dienų prasidėjo nepriklausomos Lietuvos santvarkos ir ūkio griovimas, brutalius veiksmus lydėjo teroras. Dar net netapus LSSR, Komunistų partijos sekretoriaus Antano Sniečkaus įsakymu buvo įkalinta apie 2000 visuomenės veikėjų, net filatelistų, esperantininkų. Metų bėgyje suimta apie 15 000 politinių kalinių, tame tarpe 500 Lietuvos armijos karininkų, apie 6000 puskarininkių ir eilinių. Didžioji dalis jų sunaikinti Lietuvoje, kiti - SSSR. Viso Kremlius į atokiausius SSSR šiaurės rajonus iškeldinti iš Lietuvos planavo 700 000 žmonių.
Sovietiniai Rusijai diriguojant iš Maskvos, Lietuvos komunistinės valdžios nurodymu, beveik visos katalikų ir kitų tikybų institucijos, išskyrus Kauno Kunigų seminariją, buvo panaikintos ir uždarytos, iš vienuolynų išmėtyti vienuoliai, uždarytos visos katalikiškos organizacijos, bažnyčios apdėtos valdžios mokesčiais, atimti arba smarkiai apkarpyti prie klebonijų buvę ūkiai, kai kur nusavintos klebonijos. Šilalės klebonas kun.
Pagal artimūjų prisiminimus, netikėtai atvykus baudėjų transportui, susiruošti A. Račkauskams buvo duota pusę valandos, su galimybė pasiimti reikalingos mantos tik iki 100 kg. Mašinoje, kur buvo kraunama menka manta, jau sedėjo mokytoja Noreikaitė. Į gyvulinį vagoną tolimai kelionei pateko visa A. Mokytojo A. Daugiau apie pirmojo Tūbinių tremtinio A. Račkausko šeimos likimą skaityti puslapyje: mokytojas A. Tuo pat metu 1941 m. buvo ištremti ir Tūbinių mokykloje, vėliau Šilalėje ir Laukuvoje dirbę mokytojai Vincė ir Albinas Monstvilai. Aktyvūs mokytojai, Tūbinių šaulių būrio įkūrėjai Monstvilai ištremti į Sibiro Komijos sritį iš kur į tėvynę nebegrįžo.
Rainių žudynės
Skubiai traukdamiesi nuo vokiečių, sovietai visoje Lietuvoje išžudė, nukankino šimtus civilių gyventojų. "Kokias pragariškas, tiesiog neįtikėtinas kančias iškentėjo Telšių kalėjimo lietuviai politiniai kaliniai, pasibaisėtinai byloja net iki neatpažinimo sužaloti jų kūnai. Jie leidžia bent iš dalies atkurti tą klaikų savo realybe kankinimų vaizdą, kuris nežmoniškai šlykštus savo sadistišku žiaurumu. Būtinai reikia pabrėžti, kad Rainių miškelyje politiniai kaliniai buvo kankinami, ne siekiant iš jų išgauti kurių nors prisipažinimų (dėl to jie pakankamai jau buvo prikankinti tardytojų kalėjime), bet norint patenkinti savo pašėlusią sadizmo aistrą. To siekdami, raudonieji sadistiniai teroristai savo aukoms kankinti išgalvojo pačias įmantriausias, sveiko proto žmogui net neįsivaizduojamas kankinimo priemones. Jie savo kankinamas aukas svilino ant laužo, degino jas ugnimi ir elektra, plikė jų rankas ir kojas verdančiu vandeniu. Toliau, jie kankinius daužė šautuvų buožėmis, vielų kančiukais su švino gabalais galuose ir kitais kietais įnagiais, pjaustė juos peiliais, badė durtuvais, laužė kojų ir rankų kaulus, durtuvais badė kojų padus, nugaras, krūtines, pilvus, įvairiose kūno vietose gyviems lupo odą; kai kuriems kankiniams nupjaustė ausis, išbadė akis, ištraukė liežuvius. Daugumai kankinių galvos kiaušai sudaužyti, smegenys ištaškytos. Beveik kone visiems kankiniams žiauriai sužaloti lyties organai, o kai kuriems net į burnas sukišti.
Okupantams skubiai pabėgus, po kelių dienų raudonųjų barbarų niekšingi darbai iškilo dienos švieson. Birželio 28 dieną 17 valandą į Rainių miškelį atvyko Telšių apskrities prokuroras, apskrities viršininkas, gydytojas ir kiti pareigūnai bei kviestiniai ir pradėjo tirti kalinių atpažinimą."
Iki prasidedant karui buvo ištremta 17 700 žmonių iš viso planuotų 700000. Dauguma jų sudarė moterys, vaikai, seneliai. Tačiau Pribloškiantį budelių darbą Šiauliuose aprašė tuometinė spauda, kada rusams pasitraukus rasta uždarytų vagonų, kurių į Rusiją išvežti nebespėjo. Ant Petkevičių kapo Tūbinėse ir ant Rupšlaukių sodyboje žuvusių aukų kapo Dargalių k senkapio vietoje, pastatyti antkapiniai kryžiai su užrašu: "Žuvę nuo raudonojo teroro, 1941m.
Vokiečiams puolant, besitraukiantiems rusų kariškiams buvo duotas įsakymas viską naikinti ir deginti, kad neatitektų priešui. Tūbinių miške, armijos amunicijos sandėliuose griaudėjo sprogimai, degė klebonija ir jos ūkiniai pastatai, špitolė, Z. Jauniaus name buvusi mokykla. Nepasigailėta buvusio didelio Tūbinių dvaro pastatų. Pagal prisiminimus dvarvietėje gyvenęs K. Višinskis suspejo papirkti rusų kareivį, mėginantį vykdyti įsakymą ir padegti pastatus.
Birželio sukilimas
Jau pačią pirmają karo dieną, birželio mėn 22 , radijo bangomis pasklido informacija, kad 4 val ryto prasidėjo karas ir ateina vokiečiai. Ši žinia greitai pasiekė visą Lietuvą, pasirodė vokiečių bombonešiai. Pogrindinio Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) suburti birželio mėn. sukilėliai-partizanai paskelbė atstatantys Lietuvos Nepriklausomą Respubliką, ragino gyventojus ginkluotis, perimti ir saugoti rusų paliktus administracinius pastatus, daug kur rajonuose buvo sudarytos administracijos. Tūbinių apylinkėse pradėjo veikti Stonio vadovaujamas sukilėlių būrys. Būrio pagrindą sudarė Tūbinių šaulių būrio nariai. Pirmoji sukilėlių būrio užduotis buvo surikti ginklus, kurių nespėjo sunaikinti besitraukianti kariuomenė. Ginklų ir įvairios amunicijos Tūbinių miške buvo tikrai daug, bet ir pavojus nabuvo praėjęs.
Aldona parodė vietas, kur krito atskrendantys artilerijos svieduniai, kur ganėsi karvės ir džiaugėsi, kad nuo to apšaudymo jos nenukentėjo. Dar prisiminė grupę besiblaškančių rusų kareivių pasislėpusių miškelyje prie Jėrubyno upelio ir suvargusį kareivį, atėjusį prašyti valgio. Mama paruošusi jiems nešė, kai tuo tarpu į kiemą, kuris matėsi nuo kelio ir kuriame buvo daug pastatų, motociklu įvažiavo vokiečių kareiviai. 1941 m. birželis. Pirmosiomis karo dienomi...