Ūmėdė - vienas iš gausiausiai Lietuvoje randamų grybų, mėgstamas daugelio grybautojų. Beveik visos ūmėdės yra valgomos, išskyrus kelias nevalgomas rūšis dėl kartaus skonio. Vis dėlto, reikia išlikti akyliems, nes kai kurios ūmėdės yra panašios į musmires. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip atpažinti, paruošti ir skaniai pagaminti šiuos grybus.
Melsvažalė ūmėdė
Ūmėdžių Išvaizda ir Savybės
Šie grybai pasižymi gana savita ir atpažįstama išvaizda. Vaisiakūnių jauna kepurėlė yra gaubta, o senesnių - šiek tiek plokščia su įdubusiu viduriuku. Jų spalva yra itin įvairi: geltona, žalia, raudona, juoda, violetinio atspalvio. Dydis - vidutinis (5-12 cm) arba didelis (15-20 cm).
Visų ūmėdžių lakšteliai apatinėje kepurės pusėje yra trapūs, prisegtiniai, pažeisti neišskiria sulčių, o lakštelių spalva tarp rūšių nežymiai skiriasi: balta, kreminė ar turinti šiokį tokį violetinį, juosvą atspalvį. Plaušuotas, tvirtas, dažniausiai pilnaviduris, bet korėtas kotas ir kieta, balta, trapi trama taip pat yra puikiai ūmėdes apibūdinančios savybės.
Populiariausios Valgomosios Ūmėdžių Rūšys
- Ūmėdė garduolė (Russula delica) - dar vadinama pogrūzdžiu, nes labai panaši į piengrybį grūzdą ir piengrybį paliepį. Jos kepurėlė 8-15 cm skersmens, kartais net 20 cm, baltos spalvos, kuri vėliau darosi gelsvai, rusvai, rudai dėmėta.
- Siauralakštė ūmėdė (Russula chloroides) - labai panaši į ūmėdę garduolę ir sunkiai tarpusavyje atskiriamos, tik tiek, kad siauralakštės ūmėdės vaisiakūniai šiek tiek smulkesni, o lakšteliai turi žalsvo atspindžio.
- Tikroji ūmėdė (Russula vesca) - vidutinio didumo grybas su 5-10 cm skersmens matine rausvai ruda, violetinio atspalvio kepure, kurios spalva kraštuose pablukusi.
- Melsvažalė ūmėdė (Russula cyanoxantha) - vidutinio dydžio grybai, kurių kepurėlės siekia 15 cm skersmenį. Kepurėlės pilkai, žalsvai melsvos, violetinio atspalvio.
- Blunkančioji ūmėdė (Russula decolorans) - dideli grybai su 5-12 cm skersmens išgaubta kepure. Geltonai ruda, oranžinės-raudonos spalvos kepurė išblunka iki rusvos.
- Šakotalakštė ūmėdė (Russula heterophylla) - vidutiniški grybai, kurių kepurės skersmuo siekia 6-14 cm ir esti pilkai, gelsvai, rudai žalsvos, žalios spalvos, pilko ar rusvo atspalvio.
- Juodmėsė ūmėdė (Russula adusta) - dideli grybai su 7-18 cm skersmens besikeičiančios dūminės pilkšvos, alyvinės rusvos, juosvai rudos spalvos kepure, o ties pakraščiais šiek tiek šviesesnė.
- Juosvoji ūmėdė (Russula nigricans) - labai panaši į juodmėsę, pasižymi didesniu vaisiakūniu, kietesne trama ir retesniais bei storesniais lakšteliais.
- Geltonviršė ūmėdė (Russula ochhroleuca) - vidutinio dydžio grybas su 5-12 cm skersmens įvairaus geltonumo kepure, o lakšteliai ir kotas - balti.
Taip pat maistui vartojamos trečiai kategorijai priskiriamos: pelkinė (Russula paludosa) su raudona kepurėle, silkiakvapė (Russula xerampelina) su būdingu stipriu silkių kvapu ir spalviškai įvairuojančia kepurėle, raiboji (Russula integra) su purpuriškai ruda kepure, rausvoji (Russula alutacea) įvairuojančių spalvų kepure, alyvinė (Russula olivacea) ūmėdės. Ketvirtai kategorijai priskiriamos pilkšvažalė (Russula aeruginea), vagotakraštė (Russula pectinata), auksiškoji (Russula claroflava), kislioji (Russula lutea), Krombholco (Russula atropurpurea) ūmėdės ir kitos.
Šakotalakštė ūmėdė
Kur Auga Ūmėdės?
Ūmėdės randamos lapuočių ir spygliuočių ar mišriuose miškuose. Blunkančiosios ūmėdės auga spygliuočių miškuose ir ypač mėgsta pušynus, kartais tarp viržių. Panašiai auga ir juodmėsės ūmėdės, mėgstančios pušų prieglobstį ar pelkinės ūmėdės - tarp kiminų pušynuose. Garduolės bei melsvažalės ūmėdės dar mėgsta ąžuolo, lazdyno draugiją.
Kaip Atskirti Ūmėdes Nuo Musmirių?
Svarbu atskirti ūmėdes nuo nuodingų musmirių. Tai galioja žalsvajai, pilkšvažalei, melsvažalei ūmėdėms, labiausiai išvaizda artimoms žalsvajai musmirei. Raudonų kepurėlių savininkės ūmėdės gali priminti paprastąsias musmires be baltų taškelių.
Pagrindiniai skirtumai:
- Visos ūmėdės neturi jokio žiedo, „sijonėlio“, rinkio ant koto, priešingai nei jį turinčios musmirės.
- Musmirės koto pagrindas apgaubtas balta ar skiautėta išnara, o ūmėdžių koto „šaknis“ niekuo nepadengta.
Maistinės Savybės
Grybai turi apie 288 kcal energijos 100 g sausojoje masėje, o maistinį pagrindą sudaro 39-41% angliavandenių, 38-39 % baltymų, 4-6 % riebalų ir 12-15 % pelenų. Tai rodo, kad šie grybai gali būti laikomi dietiniu maistu. Ūmėdėse yra nemažas kiekis (9-19 %) skaidulų, kurios mažina cholesterolio ir gliukozės įsisavinimą kraujyje. Jose gausu mineralinių medžiagų, tokių kaip kalis, magnis, kalcis, fosforas, bet mažas natrio kiekis.
Ūmėdė garduolė
Ūmėdžių Paruošimas ir Receptai
Ūmėdes galima drąsiai vartoti tiek šviežias, tiek marinuotas ar raugintas, kai kurias galima džiovinti, bet geriausiai visoms tinka sūdymas.
Ūmėdžių kepurėlės ant iešmo
Šį patiekalą gaminti labai tinka židinyje ar lauke, atviroje ugnyje. Ūmėdžių kotai nupjaunami, kepurėlės pasūdomos ir aptepamos sviestu. Kepurėlės atsargiai užmaunamos ant plono medinio ar metalinio iešmelio. Tada iš visų pusių apkepama virš ugnies.
Ūmėdžių sriuba
Dar vienas puikus receptas, kuriame paruoštos ūmėdės sriuboje išlaiko savo trapią, kietą konsistenciją, o patiekalui duoda malonų, derantį skonį. Ūmėdes perrinkti, nuvalyti, švariai nuplauti ir virti su 3 l vandens. Kai grybai apvirs sudėti pjaustytas bulves, vėliau pridėti svieste kepintą svogūną, suberti žalumynus ir prieskonius. Virti tol, kol suminkštės bulvės.
Iš esmės, daug šių grybų panašios viena į kitas. Kai kurias rūšis tarpusavyje gali būti itin sunku atskirti, bet guodžia žinojimas, jog supainiojus valgomas ūmėdes su nevalgomomis, nieko blogo sveikatai neatsitiks.
Grybautojas su ūmėdėmis