Siekiant išlaikyti konkurencingumą rinkoje ir užtikrinti veiklos tęstinumą, įmonės turi nuolat analizuoti savo veiklos rezultatus ir taikyti kuo tobulesnes veiklos analizės metodikas. Tinkamas esamos būklės įvertinimas padeda objektyviau numatyti veiklos plėtros būdus ir galimybes, kas yra būtina kiekvienos įmonės išlikimui ir plėtrai. Finansinė analizė yra vienas iš objektyviausių būdų tinkamai įvertinti informaciją.
Valdyti įmonės finansus neįmanoma be finansinės analizės: ji nustato įmonės mokumą, likvidumą, leidžia bankams spręsti, ar kredituoti įmonę, ar ne. Be finansinės analizės įmonė pasmerkta aklai veikti rinkoje, o tai padidina jos bankrutavimo galimybes. Finansinė analizė teikia daug naudingos ekonominės informacijos, kuria remiantis galima priimti teisingus sprendimus. Ypač aktualia tampa įmonės bankroto grėsmės išankstinio nustatymo problema.
Šiuolaikinis ekonomikos mokslas pateikia daug įvairių finansinės veiklos prognozavimo metodų. Dažniausiai minimi metodai: E. Altmano daugiafaktorinė bankroto prognozavimo metodika ir Z modelis. Šiuos metodus nagrinėjo J. Mackevičius, D. Bielákienė, L. Šečkutė, A. Pabedinskaitė, J. Butkutė ir kiti. Lietuvos įmonėms autoriai rekomenduoja naudoti E. Altmano metodą.
Atlikti 2005-2009 m. UAB "X" makroaplinkos komponentų daugiakriterį vertinimą. Tikėtina, kad investicijos sumažins UAB "X" bankroto tikimybę 2010-2012 m. Du Ponto piramidinės analizės metodas. Svarbu įvertinti visas rizikas.
Pasak L. Juozaitienės (2007, p. 16), finansinė analizė tai procesas, kurio metu, taikant tam tikrus matematinius ir statistinius metodus, įmonės veiklos duomenis siekiama paversti naudinga informacija. Tai procesas, kurio metu siekiama nustatyti priežastingumą ir rezultatus. Finansinė analizė yra dalis įmonės veiklos analizės (dar vadinamos ekonomine analize), kurioje tarpusavyje susipynę finansinės ir ūkinės veiklos analizės aspektai. Įmonės finansinė veikla organiškai susijusi su jos ūkine bei komercine veikla, kitaip tariant, jos sąlygoja viena kitą. Finansinis rezultatas priklauso nuo įmonės ūkinės veiklos efektyvumo, vadybos lygio, racionalaus finansų ir kitų įmonės išteklių naudojimo.
Finansinė analizė padeda atsakyti į klausimą, ar įmonė eina teisinga linkme, t.y. parodo, kokia yra įmonės padėtis rinkoje, koks rizikos laipsnis, plėtros galimybės ir veiklos perspektyvos. Taip pat padeda įvertinti anksčiau priimtus sprendimus bei numatyti būsimus. Anot J. Mackevičiaus, tai svarbu išaugus verslo konkurencingumui. Kai kurie autoriai (Palepu, Healy, Bernarb, 2004, p. 5) teigia, kad tik gerai atlikta įmonės veiklos analizė gali padėti padidinti vertę konkurencingoje rinkoje. Tik kruopšti įmonės veiklos analizė gali padėti atsakyti į klausimą: gerai ar blogai dirba mkės įmonė, palyginti su konkurentais (Black, 2004, p. 279). Konkurencingos rinkos sąlygomis negalima dirbti taip, kaip buvo dirbama prieš metus ar pusmetį, nors ir buvo gauti geri rezultatai.
Atsižvelgiant į tai, J. Mackevičius (2008) siūlo tokią įmonės veiklos analizės formulę: įmonės veiklos analizė = pagrindinės (gamybinės, komercinės) veiklos analizė + finansinės veiklos analizė + investicinės veiklos analizė. Kaip matyti iš šios formulės, vartojamas ne finansinės analizės, bet finansinės veiklos analizės terminas. Taip pat vartojami ir finansų analizės (J. Mackevičius, 2004) arba finansinių ataskaitų analizės terminai. Tarp įmonės veiklos analizės sudedamųjų dalių - pagrindinės (gamybinės, komercinės), finansinės ir investicinės veiklos analizės - yra daug bendrų bruožų, visos jos teikia vidaus (įmonės vadovybei, darbuotojams) ir išorės (tiekėjams, pirkėjams, bankams, investuotojams, vyriausybės institucijoms ir kt.) vartotojams reikiamą informaciją įvairiems tikslams: optimaliems valdymo sprendimams priimti, įmonės veiklai įvertinti, vidaus ir išorės rezervams atskleisti, veiklos perspektyvoms numatyti ir kt.
Įmonės veiklos analizės procesas
Atliekant įmonės veiklos analizę, svarbu panaudoti kuo daugiau naudingos informacijos šaltinių, kuo objektyviau įvertinti finansinę būklę ir veiklos rezultatus, atskleisti nepanaudotus rezervus, numatyti veiklos perspektyvas. Įmonės vadovams svarbi tiek pagrindinės (gamybinės, komercinės), tiek finansinės ar investicinės veiklos analizės informacija. Atliekant pagrindinės (gamybinės, komercinės), finansinės veiklos ar investicinės veiklos analizę, pasirenkamos įvairios analizės rūšys - operatyvinė, perspektyvinė, kompleksinė ir kt. Šis veiksnys turi įtakos įmonės veiklai ir jos rezultatams. Svarbu nustatyti, ar įmonės veiklos rezultatai pagerėjo, palyginti su ankstesniais laikotarpiais ir planiniais rezultatais, ar buvo priimti teisingi, ekonomiškai pagrįsti sprendimai ir kt. Laisvos konkurencinės rinkos sąlygomis galioja nuostata, kad įmonės veiklos analizę būtina atlikti visais veiklos laikotarpiais, t. y. nuolat.
E. Mačerinskienė ir I. J. Mackevičius išskiria šiuos finansinės analizės tikslus:
- Įvertinti įmonės politiką.
- Palyginti faktinę padėtį su planais, standartais ir kitais parametrais.
- Padėti formuoti finansų valdymo ir apskaitos politiką.
Finansinės analizės tikslai priklauso nuo finansinės analizės informacijos vartotojų. Investuotojus (esamus ir galimus akcininkus) domina tokie dalykai, kaip jų investuotų lėšų (akcijų, nuosavo kapitalo) uždirbtas pelnas, dividendai ir pan. Įmonės darbuotojams yra svarbu, kad įmonė (darbdavys), kurioje jie dirba, būtų stabili, pelninga ir perspektyvi. Taip pat svarbi finansų analitikų ir konsultantų, valstybinė mokesčių inspekcija, statistikos departamentas ir pan. informacija. Šioms institucijoms įmonės privalo teikti finansinę informaciją (pvz., finansinę atskaitomybę). Vyriausybei svarbu, kad įmonė atsiskaitytų su biudžetu, t. y. mokėtų mokesčius.
Taigi, kaip matyti, finansinei analizei keliami uždaviniai priklauso nuo analizės rūšies ir dažniausiai siejami su vartotojų poreikiais. Kadangi kiekvienas vartotojas siekia savų tikslų, uždaviniai gali skirtis atskiroms informacijos vartotojų grupėms. Anot J. Mackevičiaus (2008), įmonės veiklos analizę tikslinga skirstyti pagal vieną požymį - veiklos sritis, kurias ji tiria. 7-ajame tarptautiniame apskaitos standarte „Pinigų srautų ataskaitos“ nurodyta, kad svarbiausios įmonės veiklos sritys yra trys: pagrindinė (gamybinė, komercinė), finansinė ir investicinė. Pagrindinė veikla - pagrindines pajamas uždirbanti įmonės veikla ir kita veikla, kuri nėra investicinė ir finansinė. Finansinė veikla - veikla, kuri lemia įmonės nuosavo kapitalo ir skolintų lėšų dydžio ir sudėties pasikeitimus. Investicinė veikla - ilgalaikio turto ir kitų investicijų, neįtraukiant pinigų ekvivalentų, įsigijimas ir perleidimas (Tarptautiniai apskaitos standartai, 2002, p. 16).
Įmonės veiklos finansinės analizės tyrimo būdai - tai būdai analizės šaltiniams apdoroti, susisteminti ir apibendrinti. Atliekant finansinę analizę gali būti taikomi įvairiausi tyrimo būdai, kurie naudojami ir kituose moksluose, t.y. pagrindiniai ekonominės analizės ir statistikos metodai ir kitos priemonės. Horizontalioji, vertikalioji bei santykinė analizės yra taikomos ir populiarios analizės rūšys, aprašomos ir minimos tiek užsienio, tiek lietuvių autorių darbuose. Kiekviena iš šių analizės rūšių naudoja skirtingus (tik jai būdingus) rodiklius.
Horizontalioji analizė atliekama tada, kai finansinių ataskaitų duomenys lyginami su praėjusiais laikotarpiais ar biudžetais, o nuokrypis išreiškiamas santykiniais dydžiais, kurie rodo rodiklio pokytį laiko atžvilgiu, jo dinamiką. Ši analizė dažniausiai atliekama lyginant 2-5 metų duomenis. Vertikalioji, arba kitaip struktūrinė analizė, rodo analizuojamo objekto struktūrą. Ji atliekama kiekvieną finansinės ataskaitos rodiklį lyginant su bendruoju baziniu tos ataskaitos rodikliu, o gautas dydis išreiškiamas procentais. Horizontaliosios ir vertikalios analizės rezultatai yra pagrindas santykinei analizei atlikti, t.y. skaičiuoti įvairius santykinius rodiklius.
Finansinių santykinių rodiklių paskirtis - teikti įvairiems vartotojams vertingą informaciją ekonominiams sprendimams priimti. Ta pati informacija vieniems vartotojams yra vertinga ir svarbi ekonominiams sprendimams priimti, o kitus ji visai nedomina. Vieni autoriai visus finansinės apskaitos informacijos vartotojus skirsto į įmonės indėlininkus, verslo dalyvius, analitikus ir konsultantus ir kitus (Rees, 1995, p. 19), kiti - į vidaus ir išorės informacijos vartotojus (V. Buškevičiūtė ir J. Stankevičius, 2003, p. 10), treti - į vartotojus, kurie nesupranta arba menkai supranta apskaitos informaciją, vartotojus, kurie išmano buhalterinės apskaitos sistemą ir supranta jos teikiamą informaciją, ir ekspertus (Kinserdal, 1993, p. 4).
Daugelis teoretikų ir praktikų, vartodami finansinės būklės sąvoką, dažnai ją tapatina su pelno ir nuostolio, pajamų, sąnaudų, įsipareigojimų rodikliais. Finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo sistemoje (TAS, 2002, p. S-19) nurodyta, kad įmonės finansinę būklę apibūdina trys rodikliai: turtas, įsipareigojimai ir nuosavas kapitalas, o veiklos rezultatus - pajamos ir sąnaudos. Tačiau ar pakanka tik šių rodiklių, norint apskaičiuoti, kad apibūdintų įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus? Įmonės finansinei būklei, veiklos rezultatams vertinti J. Mackevičius finansinius santykinius rodiklius (žr. 2, 3 pav.). Informacija finansinei būklei vertinti imama iš balanso, t. y. iš turto, įsipareigojimų ir nuosavo kapitalo straipsnių.
Finansiniai rodikliai
Skaičiuojamas svarbiausias įmonės veiklos rezultatų įvertinimo rodiklis - pelnas (žr. 3 pav. J. Mackevičius, 2005, p. 171). Autorius siūlo skaičiuoti ir vertinti visus 2, 3 paveiksluose nurodytus rodiklius. Rodikliai pasirenkami atsižvelgiant į analizės tikslą, t. y. kurią įmonės veiklos sritį norima įvertinti. Norint įvertinti įmonės finansinę būklę, būtina analizuoti rodiklius, susijusius su turtu, kapitalu ir įsipareigojimais. O jeigu siekiama ištirti įmonės veiklos rezultatus, daugiausia dėmesio reikia skirti pelningumo ir išlaidų lygio rodiklių analizei. Analizuojant UAB "X" finansinę aplinką bus taikomi horizontaliosios, vertikaliosios ir santykinės finansinių ataskaitų analizės metodai. Kadangi vertikalios analizės esmę sudaro tai, kad atitinkamas finansinės ataskaitos rodiklis lyginamas su bendru baziniu tos ataskaitos rodikliu, o tai padės išsiaiškinti ne tik kaip keitėsi daliniai rodikliai, bet ir kokios tų pasikeitimų priežastys. Skaičiuojamosios elementų kitimo tendencijos suteiks reikiamus duomenis prognozėms. Be jos nebus galima atlikti tolesnės, išsamesnės santykinės analizės.
Nuosavas kapitalas - tai įmonės turto dalis, likusi iš turto, atėmus įsipareigojimus (Tarptautiniai apskaitos standartai, 2002). Nėra verslo įmonės, kuri neturėtų nuosavo kapitalo. Nuo nuosavo kapitalo dydžio ir jo sudėties priklauso įmonės verslo plėtra, konkurencingumas ir vieta rinkoje, naujos technikos ir technologijų diegimas, gaminamos produkcijos ir teikiamų paslaugų apimtis, kokybė bei daugelis kitų dalykų. J. Mackevičiaus, O. Molienės ir D. Poškaitės (2007) teigimu, nuosavo kapitalo analizė reikalinga tam, kad įmonės savininkai galėtų žinoti tikrąjį šio kapitalo dydį, sudėtį ir struktūrą, jo formavimo teisėtumą ir judėjimo apyvartą. Tačiau jo analizei skiriama nepakankamai dėmesio.
Lietuvos autoriai (Bagdžiūnienė, Rutkauskas, Damašienė ir kt.) taip pat apsiriboja tik nuosavo kapitalo pelningumo formulės pateikimu ir trumpu jos paaiškinimu. 2007 m. J. Mackevičius, O. Molienė ir D. Poškaitė pateikė nuosavo kapitalo kompleksinės analizės schemą, kuri praplėtė nuosavo kapitalo analizės sritį. Nuosavo kapitalo kompleksinę analizę siūloma atlikti nuosekliai tam tikrais etapais, jos schema pateikiama 5 pav. Ši analizė leidžia įvertinti nuosavo kapitalo pokyčius ir jų priežastis, nustatyti, kaip įvairūs veiksniai veikia nuosavo kapitalo dydį. Svarbu atsižvelgti į tai, kad įvairūs akcininkai, turintys skirtingas nuosavybės teises į įmonę, turi skirtingas teises gauti dividendus arba susigrąžinti kapitalą. Kiekvieno ilgalaikio ar trumpalaikio turto bei ilgalaikių bei trumpalaikių įsipareigojimų sudedamosios dalies pasikeitimas turi įtakos nuosavo kapitalo dydžiui. Šis dydis nustatomas pagal finansinės ataskaitos duomenimis.
Anot J. Mackevičiaus, O. Molienės ir D. Bkėtina išsiaiškinti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su nuosavo kapitalo padidinimu, sumažinimu, sudėties pasikeitimu per ataskaitinį laikotarpį. Ne mažiau aktualu ištirti turto finansavimo šaltinių proporciją, nes nuo racionalaus finansavimo šaltinių pasiskirstymo priklauso gera finansinė įmonės būklė. Finansinė įmonės būklė gali būti patenkinama tik tada, kai turtas finansuojamas tiek iš ilgalaikių, tiek iš trumpalaikių finansavimo šaltinių, laikantis proporcijos, kurią nusako ir apibūdina finansinio sverto koeficientas. Jeigu v...