Gabriel Garcia Marquez romanas „Šimtas metų vienatvės“, pasirodęs 1967 m., autorių pavertė pasauline garsenybe. Pirmąjį leidimą sekė kiti, pakartojami ir išperkami kas mėnesį, kas savaitę (per tris metus išparduota pusė milijono egzempliorių). Tuoj pasirodė ir vertimai į prancūzų, italų, vokiečių, anglų kalbas. 1968 m. pabaigoje „Le Monde“ jį pristatė beveik kaip naują stebuklą.
Šis žodis gal geriausiai tinka apibūdinti „Šimto metų vienatvės“ pasauliui. Staiga atskleisti knygą, kurioje viską viršija gaivalinga vaizduotė, atrodo, lyg patektum į oazę, keliaudamas per dykumą. Gareia Marquez išradingumas sutelkia tokią jėgą, kad jis iš karto užvaldo skaitytojo dėmesį ir jo neatleidžia, kol užverčiamas paskutinis knygos puslapis. O ji neplona ir, svarbiausia, tokia kondensuota, kad galima ją skaityti vis iš naujo, atsistojant kas kartą kitoje plotmėje. Dėl to gal apie ją tiek ir rašyta: vieni ten mato pasaulio sukūrimo simbolį; kitų nuomone, ji atstovauja Pietų Amerikos dvasiai bei kultūrai; tretiems tai puikus nuotykių romanas; dar kiti stengiasi joje įžiūrėti religinius bei filosofinius pradus ar ieškoti mitologinių struktūrų. Šimtas metų vienatvės yra visa tai ir dar daugiau.
Gal didžiausia šio romano dorybė ta, kad jis prieinamas bet kokio amžiaus ar išsilavinimo, įvairiausių reikalavimų skaitytojui. Mario Vargas Llosa, kita žymi figūra šių dienų Pietų Amerikos literatūroje ir geras Gareia Marquez draugas, pakartotinai apie jį rašęs, surinko visą savo "išmintį" į neseniai pasirodžiusią 650 puslapių kritikos knygą, pavadintą "Dievažudystės istorija". Šis veikalas itin įdomus ne tik tuo, kad jame pateikiami visi biografiniai duomenys ir smulkus visų Gareia Marąuez veikalų nagrinėjimas, bet ir dėl jame pareikštos paties Vargas Llosa (Miestas ir šunys; Žaliasis namas; Pokalbis "Katedroje" autoriaus) teorijos apie romaną.
Pasak Vargas Llosa, „Šimtas metų vienatvės“ išskirtinas dėl trijų savybių: tai "totalus" romanas, sugebantis sujungti didžiausias priešingybes ir tuo pačiu siūlantis neišsemiamas galimybes ir prieinamas bet kam. Prie to gal reikėtų pridėti, kad jis nuostabus ir tuo, jog nemažiau, negu kiti naujienų ieškotojai, eksperimentuoja forma, struktūra, kalba, bet tas beveik nepastebima, nes jo pasakojimo būdas visad labiau pagauna vaizduotę, negu žadina norą analizuoti.
Nemažiau nustemba skaitytojas, sužinojęs, kad toks "grynai fantastinis", pilnas stebuklų pasaulis, sutinkamas šios knygos puslapiuose, iš tiesų labai nuosekliai remiasi tikrove. Vargas Llosa studija parodo, kad struktūralistinis kritikos metodas Garci'a Marquez interpretavimo galimybių nepajėgtų išsemti: viskas jo kūryboje yra tikra, ištraukiama iš autoriaus praeities, o ne išrandama.
G. Garcia Marquez kūrybos ištakos
Visa, ką Gareia Marquez iki šiol yra parašęs, sukasi apie tą pačią ašį, vyksta tame pačiame pasaulyje: jo vaikystės pasaulyje. Visi kritikai pripažįsta, kad pirmieji, prieš Šimtų metų vienatvės sukurti veikalai yra lyg vis nauji bandymai kuo tiksliau prieiti prie jį "apsėdusių" temų bei norimos sukurti aplinkos: iš novelės į novelę, iš romano į romaną kartojasi ta pati vietovė, tie patys personažai bei jų godos. Tai įgalina sekti rašytojo brendimą. Kiekvienoje knygoje vaizduotė darosi vis lakesnė, humoras tampa vis labiau subtilus.
Sunku įsivaizduoti, kad po paskutinio šedevro rašytojas begalėtų eiti ta pačia kryptimi. Po 1967 metų jis yra paskelbęs keturias trumpas noveles ir tekstą vienai filmai. Šiuose veikaliukuose išryškėja autoriaus noras vis daugiau eksperimentuoti forma: viena iš novelių susideda iš vienintelio, per keturis puslapius besitęsiančio sakinio, į kuri įeina kelių asmenų "point of view", dialogai, aprašymai - visa kaip nenutrūkstantis pasąmonės srautas. Šias noveles skaitant, kyla bauginanti mintis: nejaugi ir Garcia Marquez pasiduos formalinio intelektualizmo pagundai, sekdamas Cortazar ar Vargas Llosa pavyzdžiu, ir iškeis lūrybingą vaizduotę į žonglieravimą struktūriniais elementais? Tai netrukus bus galima pamatyti naujame romane (yra kritikų, kurie tvirtina, jog šis autorius tik romanuose atskleidžia visą savo vaizduotę ir talentą, nes trumpos novelės forma jį varžo): Patriarcho ruduo, kur autorius, atrodo, nori išeiti už Pietų Amerikos pasaulio ribų, jau baigiamas. Pagrindiniam personažui sukurti kaip modelį - diktatorių - jis ima Kubos Bautis-tą, Staliną ir, tur būt, nors iš dalies, Franco.
Gabriel Garcia Marquez gimė 1928 m. Kolumbijoje ir sakosi jau nuo to laiko, kai turėjęs šešiolika metų, norėjęs parašyti "tą patį" romaną. Jo tvirtinimu, pirmasis bandymas jį iš karto įtikinęs, kad tai pasiekiama tik milžiniško darbo ir ilgos patirties dėka ir kad reikią pradėti nuo trumpesnių veikaliukų. Tačiau prisipažįsta, kad pirmasis Šimto metų vienatvės poskyris išliko toks pat, koks tada buvo užrašytas. Nors sunku įsivaizduoti rašytoją su lakesne bei vaisingesne vaizduote, Garcia Marquez nuolat pabrėžia, kad pasisekimo ir pasitenkinimo paslaptis glūdi darbe bei pilnutiniame susikoncentravime. Kol rašo, jis niekuo kitu negali domėtis ar užsiimti ir beveik "pradingsta gyvenimui". Tvirtina, kad būna patenkintas, jei per dieną parašo vieną "priimtiną" novelės eilutę ar romano puslapį. Šimtui metų vienatvės sukurti jam reikėjo 18 mėnesių, kurių metu užsidarė savo "Mafijos oloje" Meksikoje ir visai nesirūpino tuo, iš ko pragyvens jo šeima.
Kai baigė rašyti ir išlindo vėl į pasaulį, skolų buvo pridaryta už 10.000 dolerių. Kitą romaną - Pulkininkas neturi, kas jam rašytų perredagavo vienuolika kartų. Iš pradžių Garcia Marquez neturėjo jokio pasitikėjimo savimi ir pirmą novelę pasiuntė spaudai tik perskaitęs vieno kritiko straipsnį apie tai, kad "jaunoji karta nesugeba nieko doro sukurti". Kai kitą savaitę ta novelė buvo paskelbta ir to paties kritiko didžiai išgirta, autorius sakosi tikrai išsigandęs: "Ir ką daryt dabar, kad jis nebūtų sukompromituotas?" Nutarė bandyti toliau. Bet pasitikėjimas savimi dar vis neatėjo. Pirmąjį romaną Lapų sūkurys pasiuntė vienai leidyklai Argentinoje ir gavo iš garsaus kritiko, įeinančio redakcijos komisijon, patarimą . . . geriau pasiieškoti kitos profesijos. Ir dabar, kai ką siunčia spaudai, dažniausiai tai daro tik draugų prikalbintas.
Ilgus metus jis dirbo vieno dienraščio korespondentu ii dėl to praleido nemažai laiko Italijoje ir Paryžiuje. Italijoje susidomėjo filmų gamyba; 1961 m. nuvažiavęs į Meksiką, iš karto tik tuo duoną pelnėsi. Sakosi, kad noras tapti rašytoju jam atėjęs beskaitant Faulknerį (1960 m. apkeliavo visas Faulknerio aprašytas vietoves), bet pilnai suprato, ką "galima padaryti su romanu", tik padirbėjęs su filmomis: priėjo išvados, kad romanas teikia daug daugiau galimybių ir duoda daugiau laisvės.
Pirmasis Garcia Marquez romanas: Lapų sūkurys, parašytas 1955 m., neseniai pasirodė anglų kalba. Jau jame veiksmas vyksta vietovėje, kuri taps visų jo knygų centru: Macondo. Tai iš tikro autoriaus gimtasis miestelis jūros pakrantėje, vardu Aracataca, išdygęs pilietinių karų metu, pasiekęs ypatingo klestėjimo tarp 1904 - 1910 metų, amerikiečiams (United Fruit Company) ten įkūrus bananų plantacijas, ir visiškai sunykęs, jiems jas palikus.
Visas gyvenimas ten įtakojamas klimato: nežmoniškų karščių ir ilgų lietaus periodų, kurių aprašyme Garcia Marquez pasiekia neįtikėtinų "plonybių". Sutinkami šioj knygoj jau ir keisti, nekasdieniniai personažai bei situacijos: visa jo kūryba remiasi jų parinkimu. Vargas Llosa aiškina, kad tokia didelė "netikrovės" dozė galima dėl to, kad kai Garcia Maqąuez gimsta, Aracataca gyvena jau grynai praeitimi, virtusia mitu. Nuo pat pirmo romano įsigali ir absurdo tema.
Įdomu tai, kad pirmosios novelės, parašytos prieš Lapų sūkurį, buvo gerokai skirtingos: daug abstraktesnės, sprendžiančios intelektualias problemas, dar nepasiekusios kalbos skaidrumo bei lankstumo. Atrodo, kad tik pajutęs nenugalimą Aracataca nostalgiją, kai studijuoja teisę Bogotoje, praregi, kad ten, savo vaikystėje, reikia ieškoti visų kūrybos pradų.
Vaikystė, praleista tame "gyvenimo užmirštame" kampelyje, palieka neišdildomus įspūdžius. Išauga jis senelių globoje (tėvai dirba didesniame miestelyje), didžiuliame, jau pusiau apleistame name, kur senolė nuolat seka pasakas ar pasakoja nuotykius apie namų įkūrimą (Garcia Marquez sakosi iš jos paveldėjęs ir savo stilių: populiaraus pasakotojo šnekesį), kalbasi su mirusiais ar mato šmėklas. Dalis kambarių namuose rezervuoti "vėlėms", ir mirtis ten yra nuolat besikartojanti tema. Ji perkeliama ir į Garcia Marquez kūrybą.
Kai senolė apanka (ji išgyvena apie šimtą metų), ji dar giliau pasineria vaizduotės pasaulin ir vadovaujasi tik intuicija. Su senatve, apakimu, su faktu, kad visi jos bendraamžiai vienas po kito išmiršta, suintensyvėja ir vienatvės tema, kurią Gabrielius ypatingai pajunta, sugrįžęs su motina į kaimą parduoti namų po senelės mirties. Viename iš interviu jis tvirtina, kad vienintelė knygų tema ne Macondo, o vienatvė.
Senelis, pilietinių karų aktyvus dalyvis, nuolat anūkui byloja apie savo kovas, ginklo draugus, neteisybes, tačiau jis miršta, Gabrieliui tesulaukus aštuonių metų. Autorius betgi dar ir dabar tvirtina, kad "po to jau nieko įdomaus mano gyvenime neįvyko". Senelio figūra patarnauja ne vieno pagrindinio veikėjo sukūrimui. Panašiai viena teta atrodo išimta iš trisdešimt metų vėliau parašyto Šimto metų vienatvės. Šios knygos Amaranta beveik tiksliai atitinka motinos seserį, gyvenusią su seneliais ir duodavusią kaimo žmonėms keisčiausius patarimus (kai atneša jai parodyti ypatingai didelį kiaušinį, sako, kad reikia jį sudeginti viduryje kiemo, nes iš jo išsirisianti pabaisa) ir pasakojusi, kad turinti baigt "nustatytu laiku" savo įkapes, nes taip susitarusi su mirtimi. Ir visa tai buvę sakoma tokiu natūraliu tonu, kad ir ji pati, ir jos klausytojai tuo tikėdavę. Tokioje aplinkoje mažasis Gabrielius skaito Tūkstantį ir vienų naktį ir lengvai pasiduoda vaizduotei, nes šiose pasakose atranda nė kiek nesunkiau įtikimą pasaulį, negu tas, kuriame gyvena.
Kita ilgą laiką Gabriel Marquez dėmesį traukusi knyga buvo Rabelais Gargantua et Pantagruel. Vargas Llosa nuomone, jis iš ten pasiėmė sugebėjimą perdėti, kiekvieną pasakojamą dalyką beribiai išpūsti, tuo pačiu jį suskaldant į vienas iš kito gimstančius fragmentus. Panašiai, kaip Rabelais, taip ir Gareia Marąuez personažai moka neišpasakytai džiaugtis valgiu bei gėrimu ar grynai materialinėmis žmogaus buities apraiškomis.
Jis pats, kalbėdamas apie galimas įtakas, tvirtina, kad sąmoningiausiai, ypač stilistiniu atžvilgiu, mokęsis iš Virginia Woolf, Faulknerio, Kafkos ir He-mingway. Pastarąjį ypatingai vertina dėl jo stiliaus paprastumo. Sakosi, kad jei Faulkneris jam įdiegęs norą rašyti, tai Hemingvvay parodęs, kad reikia bėgti nuo Faulknerio manierizmų. Pasiekti preciziško trumpumo ilgą laiką jam atrodė vienas iš jo svarbiausių uždavinių. Prisipažįsta, kad dažnai ir daug skaito Borges, nes gėrisi jo "skalpeliniu tikslumu", nors aplamai jo kūrybos ("šalta ir intelektualinė") nemėgsta. Knyga, kurią jis būtų norėjęs parašyti, tai Camus Maras. Ir čia jis pavydi autoriui "stilistinių priemonių asketizmo, kalbant apie tokį didelį įvykį".
Ne vienas kritikas yra pasisakęs, kad visi jo veikalai turi tą patį pradą: prarasto rojaus, (šiuo atveju: jo vaikystės pasaulio' ieškojimas. Gareia Marquez yra giliai įsišaknijęs Pietų Amerikos tradicijose bei papročiuose ir puikiai supranta bei pagauna vietinių gyventojų galvojim. būdą bei elgseną. Visose jo knygose tiek "gryni ispanai", tiek su plantacijomis atkeliavę amerikiečiai, tiek kalnų indėnai vaizduojami kaip svetimas elementas: jo sukurto pasaulio branduolį sudari tas mišraus kraujo kolumbietis, kurį jis matė nuo pat vaikystės.
Į jo pavaizdavimą įpina ir visus pagrindinius Kolumbijos (galima net būtu sakyti: simboliškai Pietų Amerikos) istorijos faktui pilietinius karus, socialinę neteisybę, valdžios juokingą kišimąsi ten, kur ji nekompetetinga. Politine satyra Gareia Marąuez raštuose (kaip daugelio P. Amerikos rašytojų, gyvenančių ne savo kraštt stipri, tačiau niekad netampa knygos tikslu: tai tik viena Kolumbijos kasdienybės apraiška, kurios neįmanoma nuslėpti, norint parodyti tikrovę.
Skaitant Šimtą metų vienatvės, pamažu iškyla primityvaus tropikų pasaulio vaizdas, kur prietarai daug stipresni už religiją, kur visas viešas gyvenimas pajungiamas šeimos ar genties sistemon. kur abiejų lyčių santykiai vadovaujasi beveik gyvuliškų geidulių dėsniais, kur gamtos įtaka visai žmogaus buičiai dar visagalė. Kiekvieno veikėjo vaizduotė tokia stipri, o tikrovės pažinimas toks menkas, jog autorius gali sau leisti nuolat šokinėti iš vienos į kitą. Tai ir yra vienas Gareia Marquez stiliaus - ypatingai Šimte metų vienatį, - ryškiausių bruožų.
Tikrus epizodus jis kart pristato lyg vaizduotės padarus, o apie pačius fantastiškiausius įvykius kalba taip natūraliai, jiems skirdamas vos trumputę užuominą, lyg tai būtų paprasčiausia, visų priimta tikrovė. Taip Macondo gyventojai, žiūrėdami į čigonų skraidinamus kilimus ar į pirmąjį kaiman atvykusį ir gyventojus "stebuklų pagalba" norintį religijon patraukti kunigą, demonstruojantį, kaip, išgėręs šokolado, jis gali pakilti keliais centimetrais į viršų, mažiau nustemba, negu išvydę atšniokščiantį traukinį, į kuri reaguojama kaip į šėtono išmislą. Macondo įkūrėjas, kai jam pademonstruojamas naujas išradimas - fotografijos aparatas, nutaria "pagamint" įrodymą, kad Dievas iš tiesų egzistuoja, ir tyk padaryt jo nuotrauką (abu jam vienodi stebuklai).
Viena iš tetų pakyla į dangų ir nebegrįžta; visas kaimas suserga nemigo ir užmaršties liga, kurios metu anksčiau iš kortų ateitį skaičiusi "burtininkė" pradeda skaityti praeitį. Ton neaiškion plotmėn įpinamas ir bananų plantacijos darbininkų streikas, kurio metu vieną naktį išžudyti, nuvežti į pakrantę ir sumesti į jūrą visi maištavusieji. Sis įvykis pristatomas beveik kaip nerealus, kaip vieno iš pagrindinių veikėjų, išlikusio gyvo ir "mirusiųjų traukinyje" atgavusio sąmonę, bet nuo tokio smarkaus sukrėtimo "beveik" išėjusio iš proto, sapnas, kuriam niekas netiki. Visi subtilūs perėjimai iš vienos plotmės į kitą remiasi gracingu humoru, kuris taip ir palieka pačiam skaitytojui išspręsti, kas ten tikėtina, o kas...
Gabriel Garcia Marquez
Apibendrinant, „Šimtas metų vienatvės“ - tai kūrinys, kuriame susipina vaizduotė ir tikrovė, mitas ir istorija, asmeninė patirtis ir universalios žmogiškosios vertybės. Tai romanas, kuris prieinamas kiekvienam skaitytojui, bet kartu siūlo neišsemiamas interpretavimo galimybes. Tai knyga, kurią verta skaityti ir perskaityti, norint geriau suprasti ne tik Lotynų Amerikos kultūrą, bet ir patį žmogų.