Įsipareigojimas tėvynei ir visuomenei literatūroje - tai tema, kuri nuo senų laikų iki dabar išlieka reikšminga. Natūralu, jog daugelis skirtingų epochų rašytojų tai vaizdavo savo kūryboje, o Lietuvos rašytojai taip pat nėra išimtis.
Žymus 20-ojo amžiaus lietuvių poetas, dramaturgas bei visuomeninis veikėjas Justinas Marcinkevičius viename savo kūrinių rašė: „Mano meilė / malda ir tikėjimas mano / žaizda vis negyjanti mano / gyvenimas mano ta žemė / po dievo dangum / Lietuva...“, − šie jo žodžiai išreiškia nepaprastą meilę ir atsidavimą gimtajam kaštui.
Justinas Marcinkevičius
Įsipareigojimo Samprata
Įsipareigojimai labai dažnai yra suvokiami, kaip tam tikra žmogaus prievolė, numatanti tam tikrų pareigų atlikimą. Visi žmonės įsipareigoja skirtingiems dalykams - šeimai, meilei, darbui.
Įsipareigojimą daugelis žmonių sieja su ištikimybe kitam, begaline atsakomybe. Vieniems žmonėms tai nėra itin svarbu, tačiau kitiems pareiga yra viena iš didžiausių vertybių. Tačiau pažvelgus į laikus, kai žmonės turėdavo kovoti dėl savo namų, tautos, galime pasakyti, kad jų pareiga buvo skirta - tėvynei, šeimai.
Justinas Marcinkevičius "Lietuva" - diriguoja Jonas Kavaliauskas
Tėvynės Meilė Lietuvių Literatūroje
Meilė Tėvynei lietuvių literatūroje yra viena svarbiausių ir labiausiai plėtojamų temų. Apie tai rašė labai daug lietuvių rašytojų. Tėvynė poetams kūrybos bei gyvenimo centras. Meilė tėvynei buvo išsakoma pačiais įvairiausiais būdais.
Ji atsiskleisdavo romantiniu požiūriu į savąją tėvynę, jos išaukštinimu ir garbinimu bei kovojimu už jos laisvę. Taip meilę gimtinei aprašė XVI a. Renesanso epochos rašytojas Jonas Radvanas poemoje „Radviliada“, taip pat XIX a. Romantizmo epochos prozininkas, poetas Vincas Kudirka bei XX a. Modernizmo epochos poetas Justinas Marcinkevičius savo poezijoje.
Tėvynės Aukštinimas ir Garbinimas
Visų pirma, lietuvių literatūriniame pavelde pastebimas tėvynės aukštinimas bei garbinimas - tai akivaizdios meilės gimtajam kraštui ženklas. Renesanso laikotarpio Lietuvos rašytojas Mikalojus Daukša įsipareigojo parodyti žmonėms gimtosios kalbos svarbą, o XX amžiaus antros pusės poetas Justinas Marcinkevičius perteikė atsidavimą tautai, jos švietimui ir auklėjimui.
Justino Marcinkevičiaus Kūryba
Žymus lietuvių poetas Justinas Marcinkevičius (1930 - 2011), vienoje iš draminės trilogijos dalių „Mažvydas”, išleistoje 1977 metais, vaizduoja žmogaus atsidavimą gimtojo krašto puoselėjimui. Itin gerai kalbos svarbą atskleidžia Justinas Marcinkevičius savo vienoje iš trilogijos dalių „Mažvydas“.
Vienas iš poetų, kuris rašė apie tėvynės bei gimtinės meilę yra Justinas Marcinkevičius. Jis yra vienas iš tų kūrėjų, kuris savo eilėraščiuose išaukština meilę, pagarbą bei atsakomybę savo gimtinei ir tėvynei.
Taip pat Justinas Marcinkevičius mini tėvynės bei jos peizažo grožį. Tai poetas puikiai atskleidžia eilėraštyje „O tėviške...“ Kiekvienas posmelis prasideda žodžiais „O tėviške“ tad susidaro toks įspūdis, jog autorius norėjo skirti šį eilėraštį savo tėvynei. Eilėraštis dvelkia autentiškumu, senove, meile, bei tikėjimu.
Šiuo eilėraščiu Justinas Marcinkevičius norėjo parodyti, kaip jis myli savo gimtąjį kraštą, ir koks kiekvienas daiktas, kiekviena smulkmena yra jam svarbi ir miela. Ne veltui visas eilėraštis susideda iš įvairių daiktų bei veiksmų, kurie ne vienam yra mieli, šilti, bei primena vaikystę, kaip pavyzdžiui: puodelis šilto pieno vakare, į dilgėles nukritęs obuolys ir taip toliau. Visa tai tik įrodo, jog Justinas Marcinkevičius yra mylintis ir gerbiantis savo tėvynę žmogus, ir rašydamas tokius eilėraščius jis įsipareigoja savo tėvynei.
Justino Marcinkevičiaus "Mažvydas"
XX a. pabaigos Lietuvos poetas Justinas Marcinkevičius poetinėje dramoje „Mažvydas“ rašė apie knygnešius, kurie nebijodami mirties, išnešiojo lietuviškas knygas.
Apskritai, žmogui įsipareigojimas - ištikimybė tėvynei. Okupacijos laikais žmonės iš paskutiniųjų jėgų stengėsi išlaikyti Lietuvos tautiškumą, plėsti jos kalbą. Lietuva garsėjo knygnešiais, kurie nebijodami mirties, išnešiojo lietuviškas knygas.
Įsipareigojimas Tėvynei Šiandien
Pareigą tėvynei kiekvienas galime suprasti skirtingai. Manau, kad svarbiausia yra jaustis atsakingam ir įsipareigojusiam savo gimtinei, stengtis jos labui, puoselėti patriotizmą, bei mylėti savo gimtąjį kraštą. Ta meilė ir skatina kuo daugiau praturtinti savo šalį, kovoti už jos gerovę.
Būti įsipareigojusiam tėvynei - tai ginti ir puoselėti jos kalbą. Juk gimtoji kalba, kurią žmogus išmoksta pačią pirmą, turėtų būti žmogui pati svarbiausia, pati gerbtiniausia. Šią pareigą geriausiai atlieka rašytojai.