Šiame straipsnyje panagrinėsime Juozo Kairio sodybos istoriją, Trumbatiškio kaimo praeitį ir dabartį bei kitus svarbius istorinius įvykius.
Trumbatiškis - kaimas Skiemonių seniūnijoje, įsikūręs už 15 kilometrų į šiaurės rytus nuo Skiemonių. Įsikūręs į šiaurę nuo buvusios siaurojo geležinkelio Panevėžys-Utena linijos. Ribojasi su Katlėriškių, Ivonių, Kilėvos ir Gaidamiškių kaimais, Surdegio viensėdžiu.
Yra 6 sodybos - 4 gyventojai (2001 m.), 3 gyventojai (2011 m.). Negyvenama kaimo dalis priklauso ir Debeikių seniūnijai.
Utenos rajono žemėlapis, kuriame yra Trumbatiškio kaimas
Trumbatiškio Istorija
XIX a. pabaigoje pro Trumbatiškį buvo nutiestas 750 mm pločio vėžės siaurasis geležinkelis Švenčionėliai-Utena-Anykščiai-Panevėžys. Trumbatiškio kaime XX a. pradžioje buvo pastatyta geležinkelio stotis (pastatas nugriautas 2019 m.).
XIX a. ir XX a. pradžioje iki 1919 m. Trumbatiškio palivarkas priklausė Bražinskams, kol mirė paskutinis šios giminės atstovas. 1923 m. kaime buvo 8 sodybos - 49 gyventojai, čia gyveno Kairių, Beivydų, Kemėšių, Labanauskų, Mikalauskų, Pretkelių, Tumalevičių, Raginių, Tutinų šeimos. 1923 m. taip pat minimas Trumbatiškio viensėdis - 1 sodyba, 13 gyventojų.
1934 m. Trumbatiškio palivarko savininkas buvo Jonas Kairys (1874-1946) - Vasario 16-osios akto signataro Stepono Kairio brolis, tuomet valdęs 47,66 ha žemės. J. Tumalevičius kaime turėjo smulkių prekių (miltų, cukraus, druskos, žibalo) parduotuvę.
Sovietinės Represijos
Pirmosios sovietinės okupacijos metu iš Trumbatiškio į Sibirą, į Jakutiją (Rusija) buvo ištremta Marija Žemaitienė (1896-?), tremties sąlygomis gyvenusi iki 1956 m. Po Antrojo pasaulinio karo sovietines represijas patyrė Kairių šeima: į Permės srities (Rusija) lagerius išvežtas Jonas Kairys (1874-1946) mirė lageryje, jo žmona Marijona Sližytė-Kairienė (1879-1968) ir jų duktė Angelė Kairytė-Mizevienė (g. 1924 m.) lageryje buvo laikomos iki 1960 m.
Partizanų rėmėjas Jonas Mikalauskas (1907 - apie 1956) buvo nuteistas ir 1946-1955 m. kalėjo Ekibastūzo (Kazachija) lageryje, išleistas dingo be žinios. 1948 m. buvo suimtas ir lageryje įkalintas geležinkelininkas Edmundas Raginis (g. 1945 m. lapkričio 23 d.
Pokario Metai
1946 m. balandžio 18 d. partizanai surengė pasalą prie Trumbatiškio kaimo ir nušovė Leliūnų valsčiaus komunistų partijos sekretorių Dominyką Sunklodą. 1952 m. balandžio 29 d. grupė nežinomų partizanų užpuolė Trumbatiškio geležinkelio stotyje stovėjusį vagoną-parduotuvę, išvaikė sargybą ir iš parduotuvės pagrobė įvairių maisto bei kitokių prekių.
1949 m. gruodį kaimas buvo įjungtas į kolūkį "Laisvė", jo pirmininku dirbo Juozas Kabikas. Vėliau, stambinant ūkius, 1950-1951 m. kaimas priklausė "Darbo didvyrio", 1951-1975 m. - P. Cvirkos, 1975-1992 m. - M. Melnikaitės (nuo 1989 m. - Mačionių) kolūkiams, kol 1992 m.
Nuo 1946 m. iki 1971 m. kovo 12 d. veikė Utenos apskrities Leliūnų valsčiaus (vėliau - Anykščių rajono) Trumbatiškio apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas. 1946-1963 m. centras buvo Ivonys, nuo 1963 m. sausio 12 d. iki 1971 m. - Trumbatiškis. Apylinkės vykdomojo komiteto pirmininkais dirbo Povilas Rudokas ir Vanda Augustinienė.
XX a. Archeologijos paminklas Trumbatiškio kapinynas yra į šiaurės rytus nuo kaimo, 0,15 km į rytus nuo kelio Debeikiai-Leliūnai. Rasta geležinių dirbinių, tarp jų - XV a.
Trumbatiškyje 1894 m. gimė miškininkas ir visuomenininkas Balys Kemėšis, 1915 m. - vaistininkė ir poetė Irena Aleknienė, 1928 m.
Trumbatiškio kaimas ir jo gyventojai pristatomi Aldonos Karkauskienės sudarytame genealoginės kraštotyros rinkinyje "Gimtinė : mirę kaimai ir žmonių likimai : Apanskų giminės istorija" (2014 m.).
Juozo Balčikonio Namas Panevėžyje
Visgi miesto centre matyti tokių dar XIX amžiaus liudininkų. Dabartinėje Ramygalos gatvėje praeivių akis traukiančiame išskirtinės išvaizdos name, statytame dar XIX a., gyveno ir veikė žymūs žmonės.
Pastato šeimininkas J. Balčikonis gimė 1864 m. lapkričio 27-ąją. Apie jo išsilavinimą duomenų mažai. 1913 m. J. Balčikonis išrinktas carinės Panevėžio dūmos nariu.
Pirmojo pasaulinio karo metais čia persikėlė seniausia Lietuvoje (įkurta 1915 m. spalio 1-ąją) mišri keturių klasių Panevėžio „Saulės“ gimnazija. Tačiau J. Balčikonio name patalpos mokyklai buvo gana ankštos, vienu metu joje nesutilpo 350 mokinių, todėl mokykla veikė dviem pamainomis.
1918 m. įsteigta pirmoji Panevėžio miesto ir apskrities taryba, į kurią nuo miesto lietuvių išrinktas Motieka, nuo lenkų - Teodoras Liutkevičius, o nuo apskrities: M. Juknevičius, Stasys Balčas, J. Čerkesas, A. Narvidas ir - J.
1918 m. Pirmininku tapo agronomas B. Miknevičius, vicepirmininku - Juozas Čerkesas, sekretoriumi - Stasys Balčas. Komitetui priklausė studentas Vidugiris, J. Balčikonis, Nedvaras ir A. Narvydas.
Dėl aktyvios veiklos J. Balčikonis pabuvo ir Panevėžio miesto prezidentu. Tiesa, vos keletą dienų - nuo 1919 m. 1919-1921 m. Už juos pareikalauta 200 tūkst. rublių.
Vasario 16-osios akto signatarai
Pastato Likimas Sovietmečiu
Prasidėjus sovietinei okupacijai, 1940 m. gruodžio 15-ąją nacionalizuotas J. Balčikonis mirė 1944 m. 1942 m. liepą, nacių okupacijos metais, pastatas grąžintas savininkui. Po Antrojo pasaulinio karo jo name įsikūrė gamybinė artelė „Tarybinis statybininkas“.
Pastatas priklausė Vietinio ūkio valdybai. „Panevėžio tiesoje“ 1955 m. liepos 8-ąją rašyta, kad Ramygalos gatvėje remontuojami elektros varikliai, transformatoriai, starteriai ir kt. Pradėjus veikti Panevėžio politechnikumui, ten po truputį perkeltos ir variklių pervyniojimo dirbtuvės.
Panevėžio miesto vykdomasis komitetas atidaryti alaus barą Ramygalos gatvėje planavo dar 1970 m. 1970 m. pastatas rekonstruotas. Projektą rengė Panevėžio komunalinio ūkio projektavimo instituto Panevėžio skyriaus vyr.
1971 m. rugpjūčio 31 d. spaudoje rašyta, kad aludei bus suteiktas Čičinsko vardas. Pastate raudonų čerpių stogu įrengta 120 vietų alinė, duris atvėrusi 1972 m. Bare skambėdavo estradinės ir lietuvių liaudies melodijos, atliekamos orkestro. Patalpose stovėję senoviški baldai ir dailininko V.
Kaip rašyta reklamoje, lankytojai su megztiniais ir auliniais batais į barą nebuvo įleidžiami. Sovietiniais metais šis baras oficialiai vadinosi „Aukštaičiu“.