Juodkrantės Žvejų Sodybos Istorija: Kultūros Paveldo Išsaugojimas

Pamario regionas, apsuptas vandens, yra Lietuvos dalis, kurioje susipina gamtos grožis, žvejų miesteliai ir autentiškos vietinių gyventojų tradicijos. Šis kraštas, kartais vadinamas lietuviškąja Venecija, siūlo daugybę įspūdžių keliautojams. Nuo senovinių žvejų kaimų iki modernių pramogų centrų, kiekvienas čia atras kažką įdomaus.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas išsiskiria unikaliu kraštovaizdžiu. Tai neabejotinai vertingiausia Lietuvos saugoma teritorija. Išskirtinė Kuršių nerijos vertė 2000 m. pripažinta pasaulyje, ji įrašyta į Pasaulio paveldo sąrašą. Tai nepaprasto grožio jūros, vėjo ir žmogaus sukurtas gyvas kraštovaizdis.

Ypatingą vietą Kuršių nerijos pusiasalio tapatumui turi Didysis kopagūbris - jo gamtinės struktūros stuburas ir etnokultūrinį savitumą išsaugojusios pamario gyvenvietės. Savita gamta - savita žmogaus kūryba. Originalūs žvejų pastatai, kurėnų vėtrungės - jų pasaulėjautos atspindys, o senosios vilos priderintos prie subtilaus, trapaus kraštovaizdžio. Gyvenvietėse tarpusavyje puikiai dera etnografinė žvejo namo architektūra su medžio raižiniais puoštomis vilomis ir vasarnamiais, raudonų plytų mūro bažnytėlėmis ir mokyklomis.

Neringõs savivaldýbė yra Lietuvos vakaruose, Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje, tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių; apima Neringos miesto teritoriją. Juodkrantė. ARCHITEKTŪRA. Beveik 50 km nusidriekusią Neringą sudarė tam tikru atstumu viena nuo kitos esančių gyvenviečių junginys. Nida tapo Neringos miesto administraciniu centru.

Žvejų Sodybos Istorija ir Rekonstrukcija

Lapkričio mėnesio pabaigoje Nidoje pradedama tvarkyti Žvejo etnografinė sodyba, priklausanti Neringos istorijos muziejui. 1900 metais pastatyta sodyba Neringos gyventojams ir svečiams bus parengta iki kito sezono. Nidos žvejo etnografinė sodyba atspindi XIX-XX a. pr. senųjų Kuršių nerijos gyventojų buitį.

Remontuojant (UAB „Rekosta“) numatoma visą gyvenamąjį pastatą perdažyti, pakeisti langus ir langines išlaikant jų medžiagiškumą, spalvas ir raštus. Stogas bus padengtas naujomis nendrėmis. Restauruotos bus namą puošiančios vėjalentės bei lėkiai. Taip pat bus remontuojama tvora ir varteliai, kurių išlikę autentiški vyriai, kabliukai bus išsaugoti ir atnaujinti, o susidėvėję gaminami pagal esamus. Sodybos tvarkybos darbus numatoma įgyvendinti iki kitų metų balandžio 30 dienos. Kaip skelbia Neringos savivaldybė, rangos sutarties vertė - 382.000 Lt.

Muziejaus rekonstrukcija yra viena iš L. Rėzos g. nr. Šiuo metu gyvenamajame name eksponuojami autentiški, senųjų žvejų buitį atspindintys baldai, audiniai, namų apyvokos ir darbo įrankiai. Pietinėje Nidos gyvenvietės dalyje, buvusiame Inkaro kaime, stovinčią sodybą 8-ojo dešimt. pradžioje ledo lytys sugriovė. Senasis pastatas buvo nepilnų dviejų galų gyvenamasis namas. Vėliau prie jo pristatytas dar vienas - lygiai toks pats. sodyba Nidoje 1974 m. buvo atiduota Neringos istorijos muziejui. želdiniai, šulinys, gyvenamieji ir ūkinis pastatai. ekspozicija su XIX a. pabaigai - XX a. apyvoka, darbo įrankiais.

Juodkrantės Istorija: Nuo Žvejų Sodybų Iki Kurorto

D. Jau XVII a. čia, erdviame kopų slėnyje, stovėjo kelios žvejų sodybos. 1697 m. įkurdinama pirmoji smuklė, 1743 m. paskiriamas nuolatinis mo­kytojas, o dar po poros metų, 1745, pastatoma mokykla. Bent porą šimtų metų šio kaimo žmonės meldėsi Karvaičių baž­nytėlėje.

XVIII a. pabaigoje Juodkrantė, matyt, buvo jau nemaža gy­venvietė (Juodkrante vadinta todėl, kad iš marių pusės jos krantai atrodė tamsūs), jeigu čia nuspręsta statyti bažnyčią. Toji - nedidelė, medinė, nendrių stogu dengta - pašventinta 1795 m. liepos 28 d. Netrukus iš Kaukėnų atvyko precentorius Christianas Da­vidas Wittichas, ir Juodkrantės parapija pradėjo savo istoriją. Į pamaldas, be pačių juodkrantiškių, rinkosi Naglių, Nidos, išlikę užpustytųjų Kar­vai­čių žmonės.

Žurnalistas vokietis O. Glagau, 1867 m. keliavęs per Ryt­prūsius ir Kuršių neriją, paliko mums vaizdų šių maldos namų aprašą. Stovėję jie “nuostabiai puikioje miško aikštelėje”, tačiau svetimas žmogus iš išorės niekad nebūtų įstengęs atspėti tikrąją šio statinio paskirtį. Pats O. Glagau iš sykio palaikęs jį... daržine. O štai vidus jam labai patikęs, to­dėl net susižavėjęs jis nuosekliai aiškina: “Tai tikra žvejų bažnytėlė, be jo­kio puošnumo, tačiau kaip tik šis jos paprastumas daro jaudinantį iškilmingą įspūdį. Visos apystatos tėra keletas tvirtų, pajuodusių nuo senumo suolų, palaikė sakykla ir nedidukas stalas altoriui. Vargonų nėra, kunigas pats užveda giesmę, ir bendruomenė darniai įstoja. Ant nuogų sienų kabo žalių ir sudžiūvusių įžadinių vainikų, daugiausia jie skiriami jūroje arba mariose paskendusių žvejų atminimui. Kiekvieną sekmadienį esti pamal­dos tiek vokiečių, tiek lietuvių kalba, konfirmantai mokomi irgi abiem to­mis kalbomis, nors jų skaičius labai mažas, pavyzdžiui, praeitais metais - tik trys”. Labai paprastas buvęs ir kunigo namas.

Priešais jį plytėjęs “ap­tvertos pievos sklypelis, kuriame augo pora menkų vaismedžių. Tiek te­buvo kunigo valdomos bažnytinės žemės”. Galiausiai O. Glagau aiškina, jog “kunigas kalbėjosi su savo parapijiečiais lietuviškai, tačiau savo tarpe nerijos šiaurinės dalies gyventojai kalba latvišku žargonu, ir laikoma, kad jie yra kilę iš Kuršo ar Livonijos, dėl to liaudis juos, kaip ir marių rytinio kranto žvejus, dar šiandien vadina kuršiais.

Netrukus, 1878 m., Juodkrantę ištiko gaisras, ir senosios medinės, nendrėmis dengtu stogu bažnytėlės neliko, pamaldas teko laikyti kunigo name. Vienintelė paguoda, kad parapija tuo laiku buvo jau gerokai prakutusi: čia veikė gintaro kasyklos, kuriose vasarą, sezono metu, dirbo maždaug 500-600 darbininkų ir savo žemsiurbėmis per metus iškasdavo arti 75 000 svarų (maždaug 37 t.) gintaro. Ilgainiui vietos meistrai įgudo gaminti neprastus gintarinius papuošalus, o ir pati gyvenvietė imta laikyti mažu kurortu. Tuo laiku čia kunigavęs Edwinas Richteris surado turtingų mecenatų, ir 1885 m. rugpjūčio 2 d. Krucifiksą ir dvi prašmatnias žvakides dovanojo pati Vokietijos kara­lienė Augustė Viktorija, Elbingo firmos vargonus - gintaro kasyklų sa­vininkas judėjas M. Beckeris, krikštijimo indą - Arklyčių dvarininkas gra­fas Egloffsteinas.

Sakykla ir altorius buvo išpjaustyti iš medžio, pastarajame žmonės skaitė užrašą: “Also hat Gott die Welt geliebt” (“Taigi mylėjo Dievas pasaulį”). Bažnyčia turėjo spalvoto stiklo langus, teracines grin­dis, 250 sėdimų vietų. Juodkrantės bendruomenė niekad nebuvo gausi: 1848 m. joje priskaičiuoti vos 198 žmonės (iš jų 165 kuršininkai ir lietuviai, likusieji save laikė vokiečiais), o štai po 30 metų - 1878 - parapijiečių beveik triskart daugiau - 588. Juodkrantiškių skaičių yra nurodęs ir F. Tetzneris savo darbe “Die Slaven” (“Slavai”). Jie tokie: 1871 m. bendruomenėje buvo 512, o 1885 - 851 žmogus.

Deja, vėliau apie 1890 m., gintaro atsargos staigiai išseko, nors dar prieš metus atrodė jo buvo į valias. Sunykus klestėjusiai F. Statieno-M. Žinoma, parapijiečių skaičiaus nepagausino ketverius metus trukęs Pirmasis pasaulinis karas. Tad 1921 m. Iš čia dirbusių dvasininkų minėtinas Karaliaučiaus universiteto auk­lėtinis Christophas Gottliebas Vilkas (pats pavardę rašė Wilkė; Juod­krantėje kunigavo 1800 -1812 m.). Iš vokiečių kalbos jis išvertė, tiesa, ne itin kokybiškai, D. Weisso “Wieros knygeles”, kuriose skaitytojai rado M. Liuterio Mažąjį katekizmą, kitų religinių tekstų. Leidinėlis išspausdintas Karaliaučiuje 1832 m.

Po jo čia nuo 1812 iki 1819 kunigavo Gottfriedas Lebrenzas Ostermeyeris, 1828-1832 m. kretingališkis Carlas Eduardas Ziegleris, 1888-1893 m. Po pirmojo pasaulinio karo dirbo Martinas Schenckė (1922-1927), jį pakeitęs Klaipėdos krašto Sinodo pirmininkas Emilis Bėmelaitis (nuo 1927 iki 1941 m.). Kaip ir kitose Mažosios Lietuvos parapijose, prie Juodkrantės baž­ny­čios nuo XVIII a. pabaigos veikė mokykla. Joje dirbę precentoriai buvo ir bažnyčios vargonininkai. Paskutiniuosius iš jų paminėsime: V. Roddė, A.Buntinas, H. Schwarzas. Kai tas 1941 m. išėjo į frontą, jį pakeitė E.

1944 m. vėlyvą rudenį frontui artėjant, visi dar galį dirbti nerijos vyrai buvo mobilizuoti ir išsiųsti apkasų bei įtvirtinimų kasti (dauguma statė jūrų uosto Pillau įtvirtinimus, po to išvežti į Daniją). Stojus taikai, į gimtuosius namus jų nedaug tesugrįžo. Dalį atsijojo 312-asis Gardino persiuntimo lageris, kitiems įsikurti Juodkrantėje sutrukdė tai, kad po karo visa nerija buvo paskelbta griežčiausios priežiūros, kontrolės zona, dieną naktį saugojama rusų kareivių. Net vienai dienai atvykti reikėjo gauti leidimą.

Pridėsime: iki 1950 m. su nerija nebuvo apskritai jokio susisiekimo, nei laivai, nei keltai neplaukiojo netgi į klaipėdiečių anksčiau taip mėgtą Smiltynės pliažą. Vos tik pritemdavo, galingi pasieniečių prožektoriai apšviesdavo visą Melnragės ir Girulių pajūrio ruožą, kad nesumanytų kas nors laiveliu ar kitokiu būdu pabėgti į kapitalistinius Vakarus. Nenuostabu, kad 1946 m. liepos mėnesį Juodkrantėje tegyveno vos kelios šeimos, o 48 dailūs žvejų nameliai tebestovėjo užkaltais langais. Ir vėliau kasmet atvykdavo tik po kelis asmenis: 1947 m. - 9, 1948 - 2, 1949 - 4, 1950 - nė vienas. Vis dėlto 1956 m. Juodkrantėje jau gyveno 541 žmogus.

Religinis gyvenimas čia, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo suvaržytas: per karą išlikusi nesugriauta bažnyčia nusavinama, paverčiama sandėliu. Per trumpą laiką išdraskomi vargonai, vitražai, nuardoma sakykla, altorius, išnešiojami suolai, nuimamas varpas. Liko nuogos sienos... Vis dėlto šiems maldos namams dar pasisekė, mat Kultūros ministerijos sprendimu 1976 m. čia įkurdinamas Miniatiūrų muziejus. Vėl sutvarkomas interjeras, langus papuošė dailininko A.Bružo vitražai. Šiame supasaulietintame statiny vasaros metu rengti muzikos ir poezijos vakarai.

Na, o tos kelios juodkrantiškių liuteronų šeimos kartą kitą per metus vyko į Klaipėdą, kur žvejo J. Kaitinio sodyboje lankė organizuojamas namų pamaldas. Sakytojas B. Blaesneris mėgino kviesti žmones į surinkimus pačioje Juodkrantėje, tačiau jis Dievo žodį skelbė vokiečių kalba, ką valdžia buvo kategoriškai uždraudusi. Tad buvo nutildytas.

Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą, bažnyčia 1989 m. atiduota katalikams, bet po poros metų grąžinta liuteronams. Pamaldas mažytei, 15 žmonių bend­ruomenei dabar laiko kunigas L. Fetingis. Joje meldžiasi ir katalikai. Nesipykstama. Albertas Juška, Mažosios Lietuvos Bažnyčia XVI-XX amžiuje, 1997. Juodkrantės bažnyčia 1992 m.

Neringos Savivaldybė: Kultūros ir Turizmo Centras

Neringos savivaldybėje vyrauja paslaugų įmonės. Turizmas; smėlio paplūdimiai, poilsio namai, viešbučiai (savivaldybę aplanko 400 tūkst. turistų per metus). Daugiausia užsienio turistų atvyksta iš Vokietijos, Rusijos, Didžiosios Britanijos, Latvijos. Žvejybos ir žuvų apdorojimo įmonės. Dailieji amatai (gintaro, kriauklių dirbiniai).

Kultūros ir turizmo informacijos, meno (Nidoje), M. L. Rėzos kultūros (Juodkrantėje) centrai, kultūros namai (Nidoje), meno (Nidoje), Vėtrungių (Juodkrantėje) galerijos. 4 maldos namai (Nidos ir Juodkrantės katalikų, Juodkrantės ir Nidos evangelikų liuteronų bažnyčios). V. Miliūno biblioteka (Nidoje). Neringos gyvenvietės, kaip vasarvietės, plėtojamos nuo 19 a. pirmos pusės.

20 a. 8 dešimtmetyje imta rūpintis etnokultūrinio paveldo išsaugojimu (seni žvejų namai įgijo architektūros paminklų statusą, būdingi senosios architektūros elementai buvo integruojami į naujus statinius ir kita). Senosioms Nidos kapinėms, atstačius krikštus (projekto autorius E. Jonušas), suteiktas etnografinių kapinių statusas. 1995 rekonstruotame rašytojo T. Manno namelyje Nidoje įsikūrė rašytojo memorialinis muziejus ir viešoji įstaiga - Thomo Manno kultūros centras (jame rengiami menų festivaliai). 2003 Nidoje pastatyta Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos katalikų bažnyčia. Nuo 2003 Juodkrantėje veikė parodų rūmai, nuo 2007 pertvarkyti į L. Rėzos kultūros centrą.

Lankytinos vietos Kuršių nerijoje

Kuršių nerija siūlo daugybę lankytinų vietų, kurios atspindi regiono gamtos ir kultūros paveldą:

• Nidos marių krantinė nuo Žvejo etnografinės sodybos iki buvusio H.
• Nidos neolito gyvenvietės radiniai, Nidos pašto stoties istorija.
• Nidos pašto stoties savininko F. C. pašto kelio, pašto stočių gyvenimo specifiką.

Pamario Kraštas: Kultūrinis ir Edukacinis Plaukimas

Pamario regionas, apsuptas vandens, yra Lietuvos dalis, kurioje susipina gamtos grožis, žvejų miesteliai ir autentiškos vietinių gyventojų tradicijos. Šis kraštas, kartais vadinamas lietuviškąja Venecija, siūlo daugybę įspūdžių keliautojams. Nuo senovinių žvejų kaimų iki modernių pramogų centrų, kiekvienas čia atras kažką įdomaus.

Pamario regiono kultūrinis ir edukacinis plaukimas prasideda Drevernos mažųjų laivų uoste. Išlydintys žygeivius kauniečiai turės galimybę pamatyti irklines valtis, burvaltes, vytinę.

tags: #juodkrante #zveju #sodybos