Juodkrantės žvejų sodybų istorija

Neringos savivaldybė, esanti Kuršių nerijos šiaurinėje dalyje, yra unikalus Lietuvos regionas, garsėjantis savo gamtos grožiu ir turtinga istorija. Ši savivaldybė apima Neringos miesto teritoriją, kurią sudaro kelios gyvenvietės, įskaitant Juodkrantę. Neringos gyvenvietės, kaip vasarvietės, plėtojamos nuo 19 a. pirmos pusės.

Kuršių nerijos žemėlapis

Juodkrantė: istorijos bruožai

Juodkrantė - tai arčiausiai Klaipėdos uosto esanti Kuršių nerijos kurortinė gyvenvietė, nusidriekusi 2 km palei Kuršių marių krantą. Nors Juodkrantė ir nedidelė, apgyvendinimo pasirinkimas čia gana įvairus. Gyvenvietėje išlikusios XIX a. pab. - XX a. pr. vilos, pamario žvejų sodybos bei kiti etnokultūrines detales išsaugoję mediniai pastatai sukuria ypatingą atmosferą.

Juodkrantės teritorijoje žmonės įsikūrę jau seniai - šiose apylinkėse archeologai aptinka akmens, žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus gaminių. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose ši gyvenvietė minima nuo 1429 m., tačiau tuomet ji buvusi šiek tiek arčiau Baltijos jūros. 1599 - 1600 m. senąją Juodkrantę užpusčius smėliui, ji persikėlė į dabartinę vietą. XVIII a. pab. Juodkrantėje prisiglaudė smėlio užpustyto Karvaičių kaimo gyventojai, o dabartinė Juodkrantė susiformavo Senajai Juodkrantei, Naujiesiems Karvaičiams ir Juodkrantei prie bažnyčios susijungus į vientisą gyvenvietę.

D. Jau XVII a. čia, erdviame kopų slėnyje, stovėjo kelios žvejų sodybos. 1697 m. įkurdinama pirmoji smuklė, 1743 m. paskiriamas nuolatinis mo­kytojas, o dar po poros metų, 1745, pastatoma mokykla. Bent porą šimtų metų šio kaimo žmonės meldėsi Karvaičių baž­nytėlėje.

Žvejų gyvenimas ir bažnyčia

XVIII a. pabaigoje Juodkrantė, matyt, buvo jau nemaža gy­venvietė (Juodkrante vadinta todėl, kad iš marių pusės jos krantai atrodė tamsūs), jeigu čia nuspręsta statyti bažnyčią. Toji - nedidelė, medinė, nendrių stogu dengta - pašventinta 1795 m. liepos 28 d. Netrukus iš Kaukėnų atvyko precentorius Christianas Da­vidas Wittichas, ir Juodkrantės parapija pradėjo savo istoriją. Į pamaldas, be pačių juodkrantiškių, rinkosi Naglių, Nidos, išlikę užpustytųjų Kar­vai­čių žmonės.

Žurnalistas vokietis O. Glagau, 1867 m. keliavęs per Ryt­prūsius ir Kuršių neriją, paliko mums vaizdų šių maldos namų aprašą. Stovėję jie “nuostabiai puikioje miško aikštelėje”, tačiau svetimas žmogus iš išorės niekad nebūtų įstengęs atspėti tikrąją šio statinio paskirtį. Pats O. Glagau iš sykio palaikęs jį... daržine. O štai vidus jam labai patikęs, to­dėl net susižavėjęs jis nuosekliai aiškina: “Tai tikra žvejų bažnytėlė, be jo­kio puošnumo, tačiau kaip tik šis jos paprastumas daro jaudinantį iškilmingą įspūdį. Visos apystatos tėra keletas tvirtų, pajuodusių nuo senumo suolų, palaikė sakykla ir nedidukas stalas altoriui. Vargonų nėra, kunigas pats užveda giesmę, ir bendruomenė darniai įstoja. Ant nuogų sienų kabo žalių ir sudžiūvusių įžadinių vainikų, daugiausia jie skiriami jūroje arba mariose paskendusių žvejų atminimui. Kiekvieną sekmadienį esti pamal­dos tiek vokiečių, tiek lietuvių kalba, konfirmantai mokomi irgi abiem to­mis kalbomis, nors jų skaičius labai mažas, pavyzdžiui, praeitais metais - tik trys”.

Labai paprastas buvęs ir kunigo namas. Priešais jį plytėjęs “ap­tvertos pievos sklypelis, kuriame augo pora menkų vaismedžių. Tiek te­buvo kunigo valdomos bažnytinės žemės”. Galiausiai O. Glagau aiškina, jog “kunigas kalbėjosi su savo parapijiečiais lietuviškai, tačiau savo tarpe nerijos šiaurinės dalies gyventojai kalba latvišku žargonu, ir laikoma, kad jie yra kilę iš Kuršo ar Livonijos, dėl to liaudis juos, kaip ir marių rytinio kranto žvejus, dar šiandien vadina kuršiais.

Netrukus, 1878 m., Juodkrantę ištiko gaisras, ir senosios medinės, nendrėmis dengtu stogu bažnytėlės neliko, pamaldas teko laikyti kunigo name. Vienintelė paguoda, kad parapija tuo laiku buvo jau gerokai prakutusi: čia veikė gintaro kasyklos, kuriose vasarą, sezono metu, dirbo maždaug 500-600 darbininkų ir savo žemsiurbėmis per metus iškasdavo arti 75 000 svarų (maždaug 37 t.) gintaro. Ilgainiui vietos meistrai įgudo gaminti neprastus gintarinius papuošalus, o ir pati gyvenvietė imta laikyti mažu kurortu.

Tuo laiku čia kunigavęs Edwinas Richteris surado turtingų mecenatų, ir 1885 m. rugpjūčio 2 d. Krucifiksą ir dvi prašmatnias žvakides dovanojo pati Vokietijos kara­lienė Augustė Viktorija, Elbingo firmos vargonus - gintaro kasyklų sa­vininkas judėjas M. Beckeris, krikštijimo indą - Arklyčių dvarininkas gra­fas Egloffsteinas. Sakykla ir altorius buvo išpjaustyti iš medžio, pastarajame žmonės skaitė užrašą: “Also hat Gott die Welt geliebt” (“Taigi mylėjo Dievas pasaulį”). Bažnyčia turėjo spalvoto stiklo langus, teracines grin­dis, 250 sėdimų vietų.

Juodkrantės bendruomenė niekad nebuvo gausi: 1848 m. joje priskaičiuoti vos 198 žmonės (iš jų 165 kuršininkai ir lietuviai, likusieji save laikė vokiečiais), o štai po 30 metų - 1878 - parapijiečių beveik triskart daugiau - 588. Juodkrantiškių skaičių yra nurodęs ir F. Tetzneris savo darbe “Die Slaven” (“Slavai”). Jie tokie: 1871 m. bendruomenėje buvo 512, o 1885 - 851 žmogus. Deja, vėliau apie 1890 m., gintaro atsargos staigiai išseko, nors dar prieš metus atrodė jo buvo į valias. Sunykus klestėjusiai F. Statieno-M. Žinoma, parapijiečių skaičiaus nepagausino ketverius metus trukęs Pirmasis pasaulinis karas.

Tad 1921 m. Iš čia dirbusių dvasininkų minėtinas Karaliaučiaus universiteto auk­lėtinis Christophas Gottliebas Vilkas (pats pavardę rašė Wilkė; Juod­krantėje kunigavo 1800 -1812 m.). Iš vokiečių kalbos jis išvertė, tiesa, ne itin kokybiškai, D. Weisso “Wieros knygeles”, kuriose skaitytojai rado M. Liuterio Mažąjį katekizmą, kitų religinių tekstų. Leidinėlis išspausdintas Karaliaučiuje 1832 m. Po jo čia nuo 1812 iki 1819 kunigavo Gottfriedas Lebrenzas Ostermeyeris, 1828-1832 m. kretingališkis Carlas Eduardas Ziegleris, 1888-1893 m. Po pirmojo pasaulinio karo dirbo Martinas Schenckė (1922-1927), jį pakeitęs Klaipėdos krašto Sinodo pirmininkas Emilis Bėmelaitis (nuo 1927 iki 1941 m.).

Kaip ir kitose Mažosios Lietuvos parapijose, prie Juodkrantės baž­ny­čios nuo XVIII a. pabaigos veikė mokykla. Joje dirbę precentoriai buvo ir bažnyčios vargonininkai. Paskutiniuosius iš jų paminėsime: V. Roddė, A.Buntinas, H. Schwarzas. Kai tas 1941 m. išėjo į frontą, jį pakeitė E.

Pokario laikotarpis

1944 m. vėlyvą rudenį frontui artėjant, visi dar galį dirbti nerijos vyrai buvo mobilizuoti ir išsiųsti apkasų bei įtvirtinimų kasti (dauguma statė jūrų uosto Pillau įtvirtinimus, po to išvežti į Daniją). Stojus taikai, į gimtuosius namus jų nedaug tesugrįžo. Dalį atsijojo 312-asis Gardino persiuntimo lageris, kitiems įsikurti Juodkrantėje sutrukdė tai, kad po karo visa nerija buvo paskelbta griežčiausios priežiūros, kontrolės zona, dieną naktį saugojama rusų kareivių. Net vienai dienai atvykti reikėjo gauti leidimą.

Pridėsime: iki 1950 m. su nerija nebuvo apskritai jokio susisiekimo, nei laivai, nei keltai neplaukiojo netgi į klaipėdiečių anksčiau taip mėgtą Smiltynės pliažą. Vos tik pritemdavo, galingi pasieniečių prožektoriai apšviesdavo visą Melnragės ir Girulių pajūrio ruožą, kad nesumanytų kas nors laiveliu ar kitokiu būdu pabėgti į kapitalistinius Vakarus.

Nenuostabu, kad 1946 m. liepos mėnesį Juodkrantėje tegyveno vos kelios šeimos, o 48 dailūs žvejų nameliai tebestovėjo užkaltais langais. Ir vėliau kasmet atvykdavo tik po kelis asmenis: 1947 m. - 9, 1948 - 2, 1949 - 4, 1950 - nė vienas. Vis dėlto 1956 m. Juodkrantėje jau gyveno 541 žmogus.

Religinis gyvenimas sovietmečiu

Religinis gyvenimas čia, kaip ir visoje Lietuvoje, buvo suvaržytas: per karą išlikusi nesugriauta bažnyčia nusavinama, paverčiama sandėliu. Per trumpą laiką išdraskomi vargonai, vitražai, nuardoma sakykla, altorius, išnešiojami suolai, nuimamas varpas. Liko nuogos sienos... Vis dėlto šiems maldos namams dar pasisekė, mat Kultūros ministerijos sprendimu 1976 m. čia įkurdinamas Miniatiūrų muziejus. Vėl sutvarkomas interjeras, langus papuošė dailininko A.Bružo vitražai. Šiame supasaulietintame statiny vasaros metu rengti muzikos ir poezijos vakarai.

Na, o tos kelios juodkrantiškių liuteronų šeimos kartą kitą per metus vyko į Klaipėdą, kur žvejo J. Kaitinio sodyboje lankė organizuojamas namų pamaldas. Sakytojas B. Blaesneris mėgino kviesti žmones į surinkimus pačioje Juodkrantėje, tačiau jis Dievo žodį skelbė vokiečių kalba, ką valdžia buvo kategoriškai uždraudusi. Tad buvo nutildytas.

Atgimimas ir dabartis

Sąjūdžiui prikėlus Lietuvą, bažnyčia 1989 m. atiduota katalikams, bet po poros metų grąžinta liuteronams. Pamaldas mažytei, 15 žmonių bend­ruomenei dabar laiko kunigas L. Fetingis. Joje meldžiasi ir katalikai. Nesipykstama.

1964 miesto centrinėje gyvenvietėje Nidoje pradėta daugiabučių namų statyba, kiek vėliau pastatytos krantinės, prekybos centras, mokyklos priestatas, rekonstruotas uostas. 1976-89 renovuotoje Juodkrantės bažnyčioje veikė Miniatiūrų muziejus, vykdavo kamerinės muzikos koncertai. Juodkrantės bažnyčia 1992 m.

20 a. 8 dešimtmetyje imta rūpintis etnokultūrinio paveldo išsaugojimu (seni žvejų namai įgijo architektūros paminklų statusą, būdingi senosios architektūros elementai buvo integruojami į naujus statinius ir kita).

1979 - 1981 m. įkurta ir 1988 m. papildyta medinių skulptūrų ekspozicija „Raganų kalnas“ - tai viena iš populiariausių turistų lankomų vietų ne tik Juodkrantėje, bet ir visoje Kuršių nerijoje. Daugiau nei 100 liaudies meistrų gamintos medinės raganos, velniai bei įvairūs Lietuvių liaudies pasakų personažai bei mediniai atrakcionai džiugina ir mažuosius poilsiautojus, ir jų tėvelius bei svečius iš užsienio. Kai kurių skulptūrų aukštis siekia kelis metrus. Skulptūrų parko „Raganų kalne“ autoriai - skulptorius S. Šarapovas ir architektas A.

1995 m. Juodkrantėje, Kuršių marių pakrantėje, įrengta palei L. Rėzos gatvę besidriekianti 2400 m ilgio krantinė. Tai - populiari poilsiautojų pasivaikščiojimų vieta, kur galima pasigrožėti ne tik pamario vaizdu ir ant bangų besisupančiomis antimis ir gulbėmis, bet ir originalia akmens skulptūrų ekspozicija „Žemė ir vanduo”.

Architektūra ir kultūra

1982 m. Juodkrantėje 1902 - 1903 m. Juodkrantėje statyta mokykla - tai tipiškas Rytų Prūsijos architektūros pavyzdys. 2003 m. mokyklos pastatas paverstas Juodkrantės parodų namais, kuriuose nuolat veikia ekspozicija, skirta Juodkrantės istorijai bei Martynui Liudvikui Rėzai. Informacija pateikiama lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis.

Iš Karvaičių kaimo, šiandien jau tapusio Juodkrantės dalimi, kilęs žymus tautosakininkas Martynas Liudvikas Rėza - viena iškiliausių Juodkrantės asmenybių. 1994 m. jo atminimui pastatytas paminklas, L.

Juodkrantės pietuose yra 1885 m. pastatyta evangelikų liuteronų Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia. Bažnyčios architektas - F. A. Stüler. Po Antrojo pasaulinio karo ši bažnyčia buvo uždaryta, o vėliau čia įkurtas miniatiūrų muziejus. 1988 m. bažnyčia grąžinta evangelikams, o nuo 1989 m. Važiuojant iš Juodkrantės Nidos link, galima patekti prie vieno populiariausių turistų lankomų Kuršių nerijos objektų - Garnių kalno sengirė, kur įsikūrusios pilkųjų garnių ir didžiųjų kormoranų kolonijos. Tai - viena didžiausių kormoranų kolonijų visoje Europoje. Kormoranai (Phalacrocorax carbo L. arba Carbo cormoranu) arba jūrų krankliai (Corvus marinus) Juodkrantėje apsigyveno 1803 m. greta garnių ir ėmė užiminėti jų lizdavietes.

Tarp Pervalkos ir Juodkrantės esančios mirusios kopos - vienas įspūdingiausių kraštovaizdžio elementų Kuršių nerijoje. Pilkosiomis kopomis jos vadinamos dėl vietinės augalijos spalvos. Tarp 1675 ir 1934 metų čia buvo smėlio užpustyti net 4 Naglių kaimai. Nuo kopos atsiveria nuostabi Kuršių nerijos panorama: vienoje pusėje matomos Kuršių marios, o kitoje - Baltijos jūra.

1950 m. ant Raganos kalno Juodkrantėje pastatytas 20 m aukščio švyturys, kurio šviesos signalas matomas 33 km spinduliu.

Juodkrantėje kasmet vyksta gausybė renginių, kurie pritraukia tiek vietinius gyventojus, tiek svečius iš įvairių pasaulio šalių.

Kiekvienais metais birželio pabaigoje į Juodkrantę sugrįžta tradicinis festivalis „Juodkrantės kurorto dienos“, kuris tapo neatsiejama vietos vasaros renginių dalimi. Trijų dienų renginių ciklas yra sukurtas visai šeimai ir siekia atgaivinti senojo prabangaus Juodkrantės (Schwarzort) kurorto atmosferą bei priminti intelektualaus vasarojimo tradicijas. Festivalio metu akcentuojama Juodkrantės, kaip aukščiausio lygio gydomojo klimato kurorto, istorija.

Per „Kurorto dienas“ poilsiautojai taip pat yra kviečiami stebėti saulėlydžius skambant gongų garsams, mėgautis poezijos vakarais vilų kvartale bei aplankyti Menų promenadą, kur vyksta gatvės artistų pasirodymai ir jaukūs koncertai. Mugėje lankytojai gali įsigyti meno dirbinių, aksesuarų, dizainerių kūrinių bei papuošalų.

Kiekvieną vasarą Juodkrantėje vyksta tarptautinis jaunųjų vokalistų festivalis-konkursas „Baltic Voice“, kuris tapo reikšmingu įvykiu muzikiniame pasaulyje.

Rugpjūčio pabaigoje Juodkrantė kviečia į folkloro šventę „Pūsk, vėjuži!“, kuri pagerbia žymų lietuvių folkloristikos pradininką ir tautosakos rinkėją Martyną Liudviką Rėzą. Per paskutinį vasaros savaitgalį vyksta dokumentinių filmų peržiūros, paskaitos ir kostiumų demonstracijos, o vakarinėje programoje svečiai kviečiami mėgautis folkloro ansamblių pasirodymais.

Šventės metu vyksta įvairios dirbtuvės, kuriose galima išmokti senųjų amatininkų tradicijų: gaminti vėtrunges, pinti juostas, austi skaras ar megzti tinklus.

Juodkrantės lankytinos vietos

Juodkrantė siūlo įvairias lankytinas vietas, kurios atspindi jos istoriją ir kultūrą:

• Raganų kalnas: Unikalus medinių skulptūrų muziejus, kuriame karaliauja velniai, raganos ir kiti tautosakos herojai.
• Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia: Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia, naudojama tiek evangelikų liuteronų, tiek Romos katalikų tikinčiųjų.
• Juodkrantės švyturys: Ant Raganos kalno stūksantis švyturys, padedantis jūreiviams rasti kelią.
• Juodkrantės vėtrungių galerija: Vieta, kur galima susipažinti su vėtrungių atsiradimo istorija ir įsigyti jų.
• Gintaro įlanka: Vieta, kur XIX amžiaus pabaigoje vyko pirmieji pramoniniai gintaro kasinėjimai.

Juodkrantės vaizdas

Apgyvendinimas ir maitinimas

Juodkrantėje apgyvendinimo pasirinkimas gana įvairus - įsikūrę keliolika įvairaus lygio viešbučių, poilsio bei svečių namų, kambarius, apartamentus ir butus privačiose vilose bei nedideliuose nuosavuose namuose nuomoja vietiniai gyventojai.

Gyvenvietėje veikia parduotuvė, kurioje galima įsigyti būtiniausių prekių, keliolika kavinių ir barų, siūlančių tiek tradicinius, tiek šiuolaikinius patiekalus, o taip pat vietinių žuvies produktų. Be to, pagrindinė mokykla, biblioteka, paštas ir kultūros centras - tai vietos infrastruktūros dalis, kuri prisideda prie patogios gyvenimo bei poilsio aplinkos kūrimo. Čia galima paragauti sočių patiekalų, paruoštų naudojant kokybiškus ingredientus. „Pamario Takas”- restoranas, kuriame pavyks paragauti šviežių patiekalų iš vietinių ingredientų, taip pat pasimėgauti puikiu veganišku meniu. Jauki užeiga „Žvejonė” turitams siūlo išbandyti gardžius vietinius žuvies patiekalus. Restoranas „Juodasis Kalnas” itin patiks bulvinių blynų ar kitų lietuviškų patiekalų mėgėjams. Azijietiškos virtuvės restorane „BLIŪDAS Sushi & Bowls” poilsiautojai galės mėgautis sušiais bei pokė dubenėliais.

Susisiekimas

Klaipėdoje esanti Tarptautinė Smiltynės jūrų perkėla jungia Kuršių neriją su likusia Lietuvos teritorijos dalimi. Nuo pagrindinio šalies uosto - Klaipėdos - kurortas nutolęs apie 18 km. Su Klaipėda Kuršių neriją jungia Tarptautinė Smiltynės jūrų perkėla (sezono metu keltas plaukia kas pusvalandį ir gabena tiek pėsčiuosius, tiek automobilius) už kurios iki Juodkrantės driekiasi puikios būklės kelias - Nidos Smiltynės plentas 167. Autobusai į Juodkrantę važiuoja iš visų didesnių Lietuvos miestų (sustojama pakeliui į Nidą): Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir kt. Veikia ir tarptautiniai reisai. Iš Nidos per visą Kuršių neriją nutiestas 50 km. Tarptautinis Palangos oro uostas nuo Juodkrantės nutolęs 55 km. (18 km. iki Tarptautinės Smiltynės jūrų perkėlos ir dar apie 37 km. Artimiausia traukinių stotis yra Klaipėdoje - apie 20 km.

Išvados

Juodkrantė - tai unikalus Lietuvos kampelis, kuriame susipina istorija, kultūra ir gamtos grožis. Žvejų sodybų istorija, architektūra ir tradicijos atspindi šio regiono savitumą ir unikalumą. Juodkrantė yra puiki vieta tiek ramiam poilsiui gamtoje, tiek aktyviam turizmui, siūlanti įvairias pramogas ir lankytinas vietas. Šis kurortas, išsaugojęs savo istorinį paveldą, ir toliau traukia lankytojus iš viso pasaulio.

Lentelė: Juodkrantės svarbiausi istoriniai įvykiai

tags: #juodkrante #zveju #sodybos #rezos #g