Joniškėlio dvaro ansamblis - vienas didžiausių Lietuvoje išlikusių dvarų. Tai viena didžiausių ir gražiausių Lietuvos dvarviečių. Dvaro kompleksą sudarantys 20 pastatų išsidėstę 34 ha teritorijoje. Šiuo metu dvaro kompleksą sudaro 20 pastatų - trečdaliu mažiau, nei surašyta 1924 metais.
Manoma, kad dvaras įkurtas XVII a., kai 1611 m. Joniškėlis (tuomet Janiškiai) atiteko Kasparui Aleksandrui Švobai. Iš Švobų dvarą nupirko Jeronimas Puzinas, o iš jo 1723 m. įsigijo Povilas Chrizostomas Karpis. Dvarą valdė Karpių giminė, įsigijusi jį 1723 metais. Karpių valdymo laikotarpiu dvaras klestėjo, todėl kai kas jį vadina Karpių dvaru. Nuo tada net 200 metų Joniškėlio dvaras priklausė Karpių giminei, apie kurią pasakojama daug padavimų ir legendų.
1733 m. dvaras jau priklausė jo sūnui Jokūbui Ignui Karpiui. 1736 m. rašytiniame šaltinyje pirmąkart paminėtas Joniškėlis: karaliaus Augusto privilegijoje Karpiams dvaro žemėse leista steigti miestelį (ten jie pastatė bažnyčią, mokyklą ir ligoninę). Dvarą su miestu sujungė ilga kaštonų alėja. Per 1736 m. gaisrą mediniai dvaro pastatai sudegė, sodyba sukurta iš naujo. XVIII a. II pusėje dvaro savininku tapo Benediktas Karpis, jo pastangomis ir pradėti statyti nauji rūmai, formuoti parkas.
1805-1809 m. Joniškėlio savininkas buvo Ignotas Karpis, po jo mirties paveldėjo Eustachijus Karpis. Nuo 1858 m. dvarą valdė Pranciškus Felicijonas Karpis. Po 1864 m. sukilimo panaikinus baudžiavą, dvaras išplėtė gyvulininkystės ūkį. XIX a. pab. dvaro savininku tapus Benediktui Jokūbui Karpiui, vyko parko ir pastatų tvarkymo, statymo darbai (projektavo vokiečių architektas Franciskas Lemanas). Dvaro sodyba apjuosta grioviu su pylimu ir tvora.
1912 m. Joniškėlio dvaras buvo įkeistas Vilniaus žemės bankui. I pasaulinio karo metu dvare buvo įsikūrusi vokiečių karinė administracija. 1924 m. dvaras testamentu atiteko Marijai Joanai Karpienei. 1940 m. nacionalizuotas, 1945 m. rūmuose įkurta mokykla. 1967 m. dvaro rūmuose įsikūrė Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto Joniškėlio bandymų stoties eksperimentinis ūkis, dabar tai Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto Joniškėlio bandymų stotis. I rūmų aukšte veikia muziejus.
Karpių (Karpp) - Lietuvos bajorų šeima, kildinanti save iš Italijos. Jų dvarai buvo daugiausia paplitę žemaičiuose, Šiaurės Lietuvoje, Palenkėje ir kitur. Karpiai skyrė pinigų ir Joniškėlio universitetinei kaimiškai pradžios mokyklai, ir ligoninei įkurti.
Gausioje Joniškėlio dvarininkų Karpių giminėje būta visokiausių žmonių. Pavyzdžiui, Ignas Karpis (1780-1808) testamente įrašė, kad dalis dvaro pajamų būtų skiriama ligoninei ir mokyklai išlaikyti. Joniškėlio ligoninė tapo pirmąja kaimo ligonine Lietuvoje, o Joniškėlio parapinė mokykla - pirmąja šio tipo mokykla Lietuvoje, kur valstiečių vaikus imta mokyti žemės ūkio pagrindų, žinias siejant su gamybine praktika tam tikrame paskirtame plote.
Karpių klestėjimo laikais XIX a. Joniškėlis nurodomas, kaip vienos didžiausių Kauno gubernijoje dvarų valdų centras, kuris kartu su valdomais kaimais sudarė 47984 dešimtinių žemės plotą su 9604 valstiečiais.
Architektūra ir pastatų išsidėstymas
Ansamblis susideda iš klasicistinių rūmų ir vėlesnių, XIX amžiaus viduryje ar pabaigoje statytų gyvenamųjų, pagalbinių ir ūkinių trobesių, pasklidusių mišriame parke. Senieji rūmai klasicistiniai, turi baroko bruožų, restauruoti 1981 m. Kitiems pastatams būdingi istorizmo architektūros bruožai.
Kompozicinį parko ir visos sodybos centrą sudaro rūmai - ar, tiksliau pasakius, visa priešais juos plytinti netaisyklingo kvadrato formos aikštės maždaug 1 ha erdvė: aplink ją ilgainiui išdėstytas pastatų ansamblis. Aikštės rytų kraštinėje stovi senoji oficina (kai kurių šaltinių vadinama „senaisiais rūmais“), priešais ją kitapus aikštės - vadinamieji „naujieji rūmai“. Jie pridengia uždarą kiemelį, sudaromą su kampinio plano arklide (ją, kaip teigiama „Lietuvos architektūros istorijoje“, 1893-1896 m. Franciskas Lėmanas (Franzisk Lehmann) rekonstravo kartu su oranžerija, sodininko namu, rūkykla, kalve bei neįgyvendinto rūmų interjero projektais ir tarnų namu.
Netoli ilgosios alėjos pradžios stovi ratinė (vežiminė), o už jos lygiagrečiai - kumetynas. Kitas kumetynas yra už aikštės pietvakarių kampo, priešais minėtą pastatų kompleksą su arklide, nuo kurios atokiau į vakarus yra arklininko namas, o dar atokiau - svirnas bei šiauriau esančios daržinės pašarams. Kitas ūkinis kiemas suformuotas į rytus nuo aikštės, už senosios oficinos. Jį sudaro svirnas, kalvė, rūkykla, malūno sandėlis ir dideli U formos tvartai. Ne visi ūkinio ansamblio pastatai išliko.
Pastatai sudaro kelias grupes. Prie reprezentacinio parterio - didžiulės, beveik hektaro, vejos - stovi senieji rūmai, iš šonų - oficina ir naujieji rūmai. Žemutiniame tereme į pietryčius nuo rūmų kompaktiškai išsidėstę svirnas, karvidės, rūkykla su mėsos sandėliu, kalvė, malūno sandėliai. Čia būta ir akmeninio vandens malūno.
Parkas
Neatskiriamai su ansambliu suaugęs senasis parkas, užimantis 34,1 ha plotą. Landšaftinio plano Joniškėlio dvaro parkas įkurtas XVIII a. antrojoje pusėje. XIX a. pr. pertvarkytas ir išplėstas. Per parką teka Mažupė. Nuo dvaro miestelio link abipus pėsčiųjų tako driekiasi liepų alėja. Priešais rūmus - didelė aikštė. Parke auga per 20 rūšių vietinių medžių ir krūmų ir per 30 rūšių ir formų introducentų.
Jame yra veimutinių pušų, balzamininių kėnių, juodpušių, glaustašakių ąžuolų, auksuotųjų tujų, geltonžiedžių kaštonų ir kitų retesnių rūšių medžių. Įspūdingos ir vertingos dvi paprastosios gyvatšakės formos eglės, savita paprastoji lizdinės formos eglė. Be to, ošia grupelė gana retų Lietuvoje vakarinių auksuotojų tujų, paprastasis įvairialapis ąžuolas, dvikamienis sidabrinis klevas, pilkasis riešutmedis.
Tiesi apsodinta alėja jungia dvarą su Linkuvos-Pušaloto keliu ir už Mažupės tilto prasidedančia centrine miestelio gatve, prie kurios stovi bažnyčia, mokykla ir ligoninė - klasicistiniai dvarininkų Karpių funduoti pastatai. Dvaras ir miestelis yra susiję tarpusavyje. Sodyba išsidėsčiusi Mažupės lomoje.
Šis parkas architektūros požiūriu yra vienas raiškiausiai Lietuvos parkų meną reprezentuojančių, vaizdingai išplėtotas slėnyje abipus Mažupės upės, Mūšos intako. Kairiajame krante siauresne juosta driekiasi alėjų, aikščių, lizdais ir ratais susodintų medžių kompozicija - vadinamasis prancūziškas parkas, o dešiniajame krante - senesnioji parko dalis, pertvarkyta angliškuoju stiliumi. Tai atspindėjo stilistinę raidą, perimtą gal iš Aleksandro Puzino dvaro.
Kitame upelio krante žemesnėje terasoje greta pagrindinės alėjos tęsiasi trumpesnė alėja. Į rytus nuo jos yra keturios apskritos poilsio aikštelės, iš kurių dvi didesnės (18 m skersmens). Aikšteles juosia tankios daugialiemenių liepų gretos. Manoma, kad toks Joniškėlio parko dvilypumas atsirado XIX a. antrojoje pusėje rekonstravus parką architektui Francui Lehmanui.
Žymus Lietuvos dvarų sodybų tyrinėtojas Klemensas Čerbulėnas, apibūdindamas Joniškėlį, pažymėjo: „Nedaug tėra Lietuvoje tokių jaukių, tapybiškų ir dendrologine įvairove pasižyminčių parkų”.
2017 m. Pasvalio rajono savivaldybė ir Lietuvos Respublikos Aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra pasirašė sutartį dėl projekto „Kraštovaizdžio formavimas ir ekologinės būklės gerinimas Joniškėlio dvaro parke“. Realūs parko kraštovaizdžio tvarkymo darbai prasidėjo tik 2020 m. pradžioje. Pagrindinis projekto tikslas - pagerinti parko kraštovaizdžio būklę, stiprinti ir palaikyti jo ekologinę pusiausvyrą. Įgyvendinus minėtą projektą, Joniškėlio dvaro parkas tapo šviesesnis ir erdvesnis. Išpjauti seni, puvėsio pažeisti medžiai, pašalinti bendrą vaizdą gadinę krūmokšniai, sutvarkyti seni ir įrengti nauji pėsčiųjų takai, suoliukai, dviračių stovai, pastatytos šiukšliadėžės. Saugant dvaro ekosistemą, įrengti vabzdžių nameliai. Ant Mažupės šlaito iškilo pavėsinė, dvaro rūmus apjuosė nauja grindinio danga. Akį džiugins prie rūmų įveistas rožynas. Visus išvardintus dvaro parko atnaujinimo darbus atliko Kupiškyje registruota UAB „Domus impressa“.
Sovietmečiu parko žavesį stengėsi išsaugoti ir atgaivinti pedagogas ir agronomas Antanas Vyskupaitis, keliasdešimt metų dirbęs Joniškėlyje. Jo pastangas, dažnai nesuprastas ir neįvertintas, aprašė kraštotyrininkė G.
Lankytinos vietos dvare:
- Smalsu pamatyti dviejų skirtingų stilių dvaro parką. Kairiajame Mažupės upės krante driekiasi alėjų, aikščių, medžių ratų ir lizdų kompozicija - vadinamasis prancūziškas parkas, o dešiniajame - senesnioji parko dalis, pertvarkyta anglišku stiliumi;
- Galėsite apžiūrėti restauruotus XVIII a. klasicistinius rūmus ir prieš juos esančią netaisyklingo kvadrato formos aikštę;
- Anot legendų, dvare naktimis retkarčiais pasirodo buvusio dvaro savininko vaiduoklis;
- Medžių alėja jungia dvarą su centrine Joniškėlio gatve, prie kurios stovi prieš daugiau nei 200 metų Vilniaus universiteto įsteigta ligoninė, mokykla ir Šv.
Joniškėlio dvaras nepriklausomybės kovose
1918 metų Lietuvos nepriklausomybę Joniškėlio valsčiaus žmonės pasitinka su entuziazmu. Iš vokiečių perimamas krašto valdymas, kuriama vietos savivalda, organizuojami pirmieji Lietuvoje mokytojų kursai ir t. Deja, naujos valstybės kūrimo darbus nutraukia netikėta bolševikų okupacija. Joniškėlis atsiduria pačiame Nepriklausomybės kovų įkarštyje, Raudonosios armijos užnugaryje.
Vietiniai gyventojai suformuoja slaptą partizaninę pasipriešinimo organizaciją, kuri telkė apsaugos būrius, plėtojo ardomąją veiklą, agitavo kovoti dėl Lietuvos nepriklausomybės, kaupė ginklus, patikimus žmones įterpė į sovietinės valdžios įstaigas. Traukiantis Lietuvos kariuomenės ir saksų savanorių dalinių puolamai Raudonajai armijai, nuo 1919 m. kovo 22 d. Joniškėlio mirties batalionu pasivadinę partizanai iš pradžių Joniškėlyje, netrukus ir kitur ėmė veikti viešai - Joniškėlyje nuginklavo dalį Raudonosios armijos Žemaičių pulko karių, persekiojo atsitraukiančius Raudonosios armijos dalinius, išvaduotoje teritorijoje kūrė Lietuvos valdžios institucijas.
1919 m. balandžio pradžioje partizanai, kurių kartu su milicija buvo apie 1500 karių, kaudamiesi 60-70 km fronto ruože nuo Latvijos sienos iki Bernatonių netoli Panevėžio, su Lietuvos kariuomene sustabdė Raudonosios armijos kontrpuolimą. 1919 m. balandžio mėn. partizanų būriai sujungti į Joniškėlio partizanų mirties batalioną (4 kuopos). 1919 m. gegužės 20 d. jis pripažintas Lietuvos kariniu daliniu, pavadintas Atskiru partizanų batalionu. 1919 m. gegužės mėn. dalyvavo kovose su Raudonosios armijos daliniais Joniškėlio, Biržų apskrityse. 1919 m. rugpjūčio mėn. batalionas, pertvarkytas į Joniškėlio pėstininkų batalioną, dalyvavo Zarasų operacijoje. 1919 m. gruodžio 10 d. batalionas pertvarkytas į Devintąjį pėstininkų pulką. 1920 m. vasario 16 d. Prezidento įsaku 9-ajam pėstininkų pulkui suteiktas kunigaikščio Vytenio vardas.
Dvaro reikšmė ir dabartis
Dar sovietmečiu Joniškėlio dvaro architektūrinis ansamblis paskelbtas kultūros paminklu, o nuo 1997 m. Joniškėlio parkas - raiškus, vienas iš geriausiai Lietuvą reprezentuojančių parkų.
Šiuo metu klasicistinio stiliaus dvaro rūmuose yra įsikūrę Lietuvos žemdirbystės instituto bandymo stotis ir Joniškėlio krašto muziejus. Pastarajame saugoma knygų, kurios mena dar lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį ir knygnešius.
Joniškėlio dvaro pastatų ansamblis: senieji ir naujieji rūmai, ūkiniai pastatai, statyti XVIII a. pabaigoje - XIX a.
Dvaro teritorija užima 34,1 ha.
Sutvarkytas ir prižiūrimas tik vienas pastatas - klasicizmo stiliaus rūmai, turintys ir baroko bruožų (restauruoti 1981 m.), esantys dvaro sodybos centre.
Rytiniame krašte stovi senoji oficina (senieji rūmai), priešais ją - naujieji rūmai. Kiemą suformuoja arklidė, oranžerija, sodininko namas, rūkykla, kalvė, tarnų namas. Ilgos kaštonų alėjos pradžioje stovi ratinė (vežiminė), už jos kumetynas. Yra dar vienas kumetynas, arklininko namas, kiek toliau svirnas ir daržinės pašarams.
Kitas ūkinis kiemas suformuotas į rytus nuo aikštės: ten svirnas, kalvė, rūkykla, malūno sandėlis ir dideli U formos tvartai.
Dvaras minimas nuo 1684 m. Nuo XVII a.
Nedaug Lietuvos parkų galėtų pasigirti taip ilgai buvę valdomi vienos giminės kaip Joniškėlio parkas.
Tačiau labiausiai Karpiai įsigyveno ir savo veikla pažymėjo būtent Joniškėlį. Jau pirmąjį iš jų čia įsikūrusį Jokūbą Igną užgriuvo dideli rūpesčiai, kai dvaras sudegė per 1736 m. gaisrą. Atstatant dvarą kartu buvo perplanuotas ir praturtintas parkas. Iš to laikotarpio gali būti išlikusios senosios alėjos, nes anuomet Lietuvoje dar viešpatavo geometrinio plano parkai.
Joniškėlio dvaras
Joniškėlio dvaras žiemą
Joniškėlio dvaro parkas
tags: #joniskelio #dvaro #sodyba