Šiame straipsnyje panagrinėsime sutartį ne tik teisine, bet ir etine bei ekonomine prasme. Aptarsime principus, skirtingas šalių teisės doktrinas bei teismo precedentus, siekiant efektyvios mainų rinkos. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinti sąžiningumo, protingumo, teisingumo principai, kuriais privalu vadovautis įvairiam ratui subjektų skirtingose civilinių santykių stadijose. Sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių teisinio reglamentavimo principų, taip pat yra veikiamas sąžiningumo, protingumo ir teisingumo.
Tyrimo aktualumas yra tai, kad sutarties laisvės principas padeda užtikrinti civilinės apyvartos efektyvų veikimą, todėl jos reglamentavimo nuostatos turi būti atidžiai išanalizuotos, siekiant sklandžios rinkos apyvartos ir asmens interesų efektyvaus ir teisėto užtikrinimo. Ši sąvoka vartojama tarp skirtingų šalių ir įvairiais būdais. Tyrimo objektas - sutarties laisvės, remiantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, turinys.
Darbas yra teorinio analitinio pobūdžio krypties. Darbe naudojami lyginamasis, sisteminės analizės, loginės analizės, istorinis, lingvistinis metodai. Metodo taikymo eiliškumo atžvilgiu lingvistinis metodas taikytas pirmiausiai. Lyginamojo, analizės metodo pagalba buvo lyginamos, analizuojamos mokslinės koncepcijos, nuomonės, šalių doktrinos. Analizės metodo pagalba buvo analizuojamos CK normos ir LAT nutartys.
Finansinis raštingumas nuo A iki G. Kaip pradėti?
Sutarties laisvės principas
Sutarties laisvės principas padeda užtikrinti civilinės apyvartos efektyvų veikimą, todėl jos reglamentavimo nuostatos turi būti atidžiai išanalizuotos, siekiant sklandžios rinkos apyvartos ir asmens interesų efektyvaus ir teisėto užtikrinimo.
Vertybiniai kriterijai, tokie kaip sąžiningumas, teisingumas ir protingumas, turi daug skirtingų išraiškų. Jų turinys detaliau yra atskleidžiamas profesorius habil. dr. Alfonso Vaišvilos straipsnyje "Teisingumas: jo formos ir socialinė reikšmė (metodologinis aspektas)", profesoriaus Sauliaus Arlausko straipsnyje "Socialinis ir procedūrinis teisingumas teisiniame diskurse", docento dr. Lino Baublio monografijoje "Antikinės teisingumo samprata ir jos įtaka vakarų teisės tradicijai".
Civiliniai teisiniai santykiai yra turtiniai teisiniai santykiai, kurių pagrindą sudaro nuosavybė. Tai skatina žmones būti aktyviais, todėl civilinis teisinis santykis dalyvis, norintis ir galintis dalyvauti šiuose santykiuose, turi būti savarankiškas ir gebėti pasinaudodamas savo gebėjimais ir aplinka susikurti teisinius santykius. Be to, kadangi sutartiniai santykiai reikalauja dviejų ir daugiau asmenų dalyvavimo (aktyvaus arba pasyvaus), šio santykio dalyviui būtina pripažinti kito asmens nuosavybės ribas, t.y. priimti taisykles.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.5 straipsnis šias civilinių santykių subjektų savybes - veiksnumą - apibrėžia taip: "Fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas. Civilinis veiksnumas atsiranda, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų", tam tikrais atvejais, leidžiama nukrypti nuo amžiaus cenzo. Lietuvoje civilinis santykis subjektas tampa veiksnus, sulaukęs aštuoniolikos metų.
Iš to seka, kad kiekvieno individo "pareiga", tiksliau noras išlikti, remiasi kito individo "pareiga". Šiuo atveju apribojant savo valios laisvę iki tokio lygio, kad tai netrukdytų kito individo egzistencijai.
Pagrindinės doktrinos
Žemiau pateikiamos pagrindinės doktrinos, susijusios su sutarties laisvės principu:
- Konsensualizmo teorija
- Valios teorija
- Pažado arba moralinio įsipareigojimo teorija
- Šalių autonomijos teorija
- Pasitikėjimo teorija
- Ekonominė teorija
- Socialinė teorija
Šios doktrinos atspindi skirtingus požiūrius į sutarties esmę ir jos laikymosi užtikrinimo būdus, nes kinta patys santykiai tarp skirtingų asmenų.
| Teorija | Apibrėžimas |
|---|---|
| Konsensualizmo teorija | Sutartis laikoma šalių susitarimu, kuriuo šalys susikuria abipuses teises ir pareigas. Šalį laikytis sutarties įpareigoja jos sutikimas sudaryti sutartį ir jos laikytis. |
| Valios teorija | Šalių valia yra esminis sutarties šalių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindas. Šalys savo valia jos laikosi. |
| Pažado arba moralinio įsipareigojimo teorija | Sąmoningai duotas asmens pažadas vienas kitam įpareigoja šalis laikytis sutarties. |
| Šalių autonomijos teorija | Šalys pačios pajėgios reguliuoti tarpusavio santykius. Valstybės vaidmuo yra tik garantuoti, kad sutarties bus laikomasi ir nustatyti ribas, kurių rėmuose turi veikti šalys. |
| Pasitikėjimo teorija | Šalys, pasitikėdamos viena kita, sudaro sutartis ir jos laikymosi pagrindas yra pagrįstas moralinėmis kategorijomis. |
| Ekonominė teorija | Tai yra pragmatinis sutarties aiškinimo aspektas. |
| Socialinė teorija | Sutartis yra naudinga visai visuomenei, nes tai yra jos kooperavimosi būdas, todėl pati visuomenė užtikrina jos laikymąsi, versdama asmenis, kaip visuomeninio gyvenimo dalyvius vykdyti savo įsipareigojimus. |
Ši doktrina remiasi solidarumo principu, kuris reikalauja iš stipresnės sutarties šalies socialinės atsakomybės, t.y. ši sutarties esmė ir yra esminė asmens laisvės išraiška. Šiai nuomonei atstovauja valios doktrinos atstovai. Kyla klausimas, kas svarbiau: pati valia ar jos išraiška.
Valia - tai tik vidinis asmens veiksmas, kuris tampa visiems suprantamas, kai įgauna tam tikrą objektinę reikšmę, t.y. turi tam tikrą išraišką, kuri turi sutapti su valia. Praktikoje nutinka ir taip, kad valios išraiška ir tikroji asmens valia nesutampa dėl apgaulės, klaidos ar prievartos.
Valios laisvė
Tam, kad laisvos valios aktas būtų pripažintas, būtini ir aktyvūs asmens veiksmai, išreiškiantys norą ir galią veikti ir pripažinti kito teisę veikti, užtikrinant galimybę susikurti tai, ko reikia visų asmens išlikimui, t.y. asmenys turi turėti civilinį veiksnumą. Dar Romos laikais buvo įtvirtinta nuostata, kad asmenys galintys, tiksliau, turintys teisę sudaryti sutartis, yra ne visi, o tik tam tikras ypatybes - "caput" - turintys asmenys. "Caput" priklausė nuo trijų statusų: "status libertatis" (laisvės statusas), "status civitatis" (pilietybės statuso) ir "status familiae" (šeimos statuso), vadinasi asmuo savo teisinį subjektiškumą (veiksnumą ir teisnumą) įgyja ne tik pagal savo padėtį valstybėje, bet ir šeimoje (pater familias).
Kalbant apie individo valios laisvę, svarbu pabrėžti, kad individas yra ne tik jo kūnas, bet ir tai kas jį supa, su kuo jis save identifikuoja, individo "aš", tėvynė, namai ir pan. Šiuo atveju iškyla klausimas, ar egzistuoja "individo ribos" ir jei taip, tai kokios jos?
Nuosavybės pripažinimas yra ne kas kita kaip vieno asmens valios aktas, kurį pripažįsta ir į kurį nesikėsina kitas asmuo. Šiuo atveju Locke savo darbe kalba ne apie nuosavybės įteisinimą, o apie jos atsiradimo aplinkybes, todėl norint suprasti, kodėl vieno asmens valios laisvė turi būti apribota, siekiant nepažeisti kito asmens valios laisvės, turime kalbėti apie procedūrinį nuosavybės pripažinimą.
Pirminis daikto užvaldymas, siekiant jį turėti savo nuosavybėje gali būti pagrįstas "okupacine" teorija, kuria remiasi I. Ši teorija galima tik pirminio užvaldymo atveju, t.y "beašeimininkio daikto užvaldymo atveju", ir yra vienašalis valios išraiškos aktas. Be to ši teorija nepaaiškina, tolesnių kartų nuosavybės pasidalijimo, nes kalbama apie tokią situaciją, kai supantys daiktai atitenka nuosavybės teise tam, kuris jį užvaldo pirmasis, o tai nepaaiškina tolimesnės nuosavybės instituto evoliucijos.
Norint kalbėti apie nuosavybės legitimaciją ir jos priežastis, svarbu įvardinti, kad nuosavybė, pirmiausia, turi būti apibrėžta ne tik laiko, bet ir erdvės atžvilgiu, t.y. turi būti nustatomos jos ribos, kurios sąlygotų ir asmens valios laisvės ribas. Turi atsirasti skirtis tarp to kas "mano" ir "tavo". Šiuo atveju suprantamas ne tik fizine, bet ir intelektualine prasme. Supratimas, kas yra mano, leidžia man įsisąmoninti kas yra tavo, nes tu leidi man tai suprasti.
tags: #jiems #reikalingas #tampa #tik #materialinis #turtas