Kartą socialiniuose tinkluose kilo uždara diskusija apie meilę tėvynei. Vaikiškai juokinga diskusija. Bet visi juokai turi savyje dalį juoko, visa kita, panašu - rimta. Kaip žiūrėsi, taip ir matysi.
Kadangi trokštu dalintis tuo gamtos grožiu, kurį matau aplink - po vešlių palmių ir egzotiškų vaisių nuotraukomis kandi kalba prasidėjo apie obuolius.
Kas labiau tėvynę myli: ar tas, kuris joje sėdi, graužia lietuviškus obuolius, ar tas, kuris toli nuo tėvynės ir kanda prinokusį, aišku, taip pat vietinį bananą, papają, ar ką tik nuo medžio nuskintą apelsiną?
Išvykdama į kitą žemyną net nesusimąsčiau apie Lietuvos ribas. Kad jas peržengiu, palieku, išduodu? Aš net žodžio emigrantas nevartoju, nes kažkaip svetimas jis man, neatitinka tikrovės.
Kalbant apie emigraciją reikėtų paminėti šiandien tūkstančius, kurie plūsta iš Afrikos su valtelėmis į Kanarų salas. Į artimiausias salas prie Afrikos krantų daug daugiau, bet jau pasiekia ir La Palmą. Tai bent emigracija! Srautinė, organizuota ir nesuvaldoma. Net sunku suprasti - tai oficialu, ar ne. Visi žino, bet visi tyli.
Kažkas norėjo pasakyti: „Žiūrėkite, kas vyksta“, bet buvo apkaltintas rasizmu. Tada nutilo. Ką jau kalbėti apie meilę tėvynei, kuri ji? Vietinis mėgina išgyventi parduodamas bananus, o tam atvykėliui sumoka kone tūkstančio eurų sumą - lyg kokį „Sveiki atvykę“ for free.
La Palmoje atvykėlius vadina „giri“. Kažkas panašaus į lietuviškas girias būtų, bet tai - tik ausiai malonus skambesys. Mane, matyt, dėl meilės salai jau daugiau prie vietinių priskiria. Bet visi aplink žino, kad esu lietuvė, sužinojo ir kur Lietuva.
Taip pat žino, kad Lietuva nepriklausoma šalis, kad ne Rusija, kad Lukašenka ir Putinas kitur gyvena, kad dabar Lietuvoje šalta ir gražu, nes daug sniego, žino, kad ten gražūs pušynai, kurie skirtingai nei kanariškieji bijo ugnies ir perdėm vartotojiško požiūrio, kad auga eglės, gausu laukinių žvėrių, kad milijonai medžių sodinukų išauginama medelynuose, kuriuose dirba profesionalai su aukštuoju už ispanišką minimumą.
Valdžia, matyt, visur valdžia ir ima panašiai. Žmonės mano saloje šilti, visada domisi, kaip ten Lietuvoje, kaip sveikatos, kaip pandemija. Sakau, kaip ir visur. Neperžengianti nesumeluotų statistinių duomenų ribos. Kai moki skaityti, juk gali pasižiūrėti ne tik televiziją.
Mano saloje La Palmoje pandemija praėjo švelniau nei sloga. Čia kaip ir visuose Kanaruose visi bando prikelti į komą įkritusį turizmą. Nepaisant laiko, pasaulio įvykių ir atstumų, gyvenimas ritasi arba kopia. Aišku, daug geriau, kai sklendžia! Tokį tikslą šiandien sau iškėliau kurdama kitokį poilsį žmonėms.
Kaip užsukta sovietinių laikų metalinė žaislinė vištelė kartoju: žmonėms reikia atsigręžti į gamtą. Atrasti ją iš naujo. Joje visi atsakymai, sveikata ir jaunystė, galimybės ir proveržis. Poilsis turi būti kitoks, ne vartotojiškas, ne kiekybinis bei su nuolaidomis, o toks, kad sugrįžęs po sąmoningo ir prabangaus atostogų poilsio, nenukraujuotum laukdamas kito atlyginimo.
Rastum savyje jėgų, o sąskaitoje pinigų, kad galėtum nusispjauti į tau nepatinkantį darbą ar veiklą, nepakenčiamą pažįstamų ratą, į savo paties apleistą gyvenimą ir nustotum laukti pensijos. Kad pradėtum gyventi ir kaip feniksas iš pelenų pakiltum. Turėti savo svajonių darbą, gyventi ten, kur nori bei ilsėtis kaskart vis geriau, prasmingiau. Nes gyvenimas nepakartojamas.
Meilė Tėvynei, Laisvė ir Nepriklausomybė visada pradžią randa žmogaus viduje. Su pagarba tave išauginusiai žemei reikia pajausti, ir kokių vaisių tau norisi šiandien bei judėti link ten. O jeigu dar neįstengi judėti, tai nors šliaužki. Vis dėlto jei ir tai dėl įvairių priežasčių neišeina, tada pabandyti atsigulti, žiūrėti ta kryptimi ir grožėtis nuostabia gamta.
Juozas Mėdžius: Poetas ir Obuolys
Kuklus pilkas leidinukas su 73 eilėraščiais antrajame viršelyje slėpė liūdną datą - kadaise ranka prirašyta „Mirė 94.05.3“. Paskutinį kartą lemtis mus suvedė Respublikinės Panevėžio ligoninės palatoje, kur Juozas buvo ruošiamas, rodos, nesudėtingai operacijai. „O jei mirsiu...“ - jo akyse ir lūpų kampučiuose virpėjo tada, rodos, toks banalus ir sunkiai atsakomas klausimas. Vis dėlto Juozo nuojauta buvo stipresnė už mano paguodą.
Į laidotuves atvyko saujelė giminių, berods, nuo Kazlų Rūdos, poetą pažinoję kaimynai, keturi ar penki Panevėžio literatai. Graudu buvo matyti nuo metų naštos ir ūkio darbų sulinkusią jo vienintelę seserį, kuri vis nenustygo vietoje, neturėjo kada stoviniuoti prie brolio karsto. Pėsčiųjų procesijoje, pamenu, su taip pat iš miesto atvykusia etnokultūros specialiste Vitalija Vasiliauskaite nešėme vainiką ir graudžiai tylėjome - taip viskas netikėta.
Šiandien jauni panevėžiečiai gali paklausti: kas buvo tasai Mėdžius? Žemdirbys, medkirtys, kraštotyrininkas, poetas? Be abejo, poetas. Šiandien retas kraštietis gali pasidžiaugti turįs savo lentynose jau bibliografine retenybe tapusią jo knygą, retas patiki, kad kadaise nelengva buvo pagarsinti kūrybą, kurioje „painiojasi“ žodis „Lietuva“ ar kai kokios su tautos skauduliais susijusios metaforos.
O gal J.Mėdžiaus kūryba per šitiek metų buvo patekusi į kurį nors garsiosios „Senvagės“ numerį? Sklaidau šį įdomų žurnalą, bet... nesimato. Matyt, klasikinės žemdirbiškų eilių intonacijos netinka šiuolaikinės poezijos kontekstui. O būtų džiugu ir teisinga, jei kai kas ištartų: mielieji, jūs turėjote ne kažkokį pseudoromantinį saldžiosios lyrikos atstovą, o tikrą poetą.
„Mariau, čia tau...“ - užėjęs į muziejaus mokslinių darbuotojų kontorą, gyvavusią Respublikos g. 3 stūksančiame pastate, Juozas traukė iš savo didelio portfelio raudonskruostį obuolį. „Už ką?“ Nė už ką. Be to, dar prieš nugabenant vieną kitą eilėraštį „į spaudą“, Juozas norėjo, kad jį paskaitytų kai kurie irgi rašinėjantys bičiuliai.
Apie Poezijos Tapsmą
- Dalis poetų mėgina save racionalizuoti - paaiškinti, kas juos padarė tokius, kokie dabar yra. Gal ir Tu galėtum pateikti savo tapsmo versiją.
- Mėginimas save racionalizuoti, paaiškinti, suvesti galus - natūralus… Taip susikuriama sava versija, tam tikra iliuzija, kuri suteikia saugumo, įneša tam tikro aiškumo. Paskui ja pats įtiki ir bandai ja vadovautis. Vis dėlto tai fantomas, bet reikalingas.
Kas mus užpildo, pripila tam tikro turinio, kodėl elgiesi būtent taip ir ne kitaip, išties neaišku. Ta, kaip sakote, tapsmo versija, dar kartą pasikartosiu, turi savy gerą dozę melo. Visi memuarai, dienoraščiai dreifuoja grožinės literatūros sferoj. Patys to nenorėdami kažką gražinam, slepiam, prikuriam, pridedam. Kitaip tariant, jau gaminam tekstą. Tad… Manoji versija?..
Vis dėlto manau, kad tam, koks dabar esu, kaip rašau, kaip vaikštau etc., didžiausią įtaką turėjo elementari gyvenimo patirtis, gyvenimo mėsa, kurią teko mėsinėti, vaikystės vyksmas. Būtent kažkoks nenutrūkstamas vyksmas, susidūrimai su daiktais, gyvuliais, žmonėmis, gamta, čiuopimas, elementarūs kasdieniai darbai… Kažkur jau minėjau, kad vaikystėj įgaunam pagrindinius taškus, paskui tarp jų daugmaž ir judi visą gyvenimą. Nieko neapgausi ir neprisimaivysi - likusį gyvenimą gini tą teritoriją tarp tų taškų, dėmę, kuri arčiausiai tavo kraujo… Čia suveikia savisaugos instinktas.
Vaikystėj daug laiko praleidau Krekenavoje, pas močiutę kaime su visais ūkio darbais, karvėm etc. Ji man buvo svarbus žmogus. Antra motina. Visas pasaulis atėjo, vėrėsi ne per knygas, o per natūrą. Viską galėjau čiupinėti savo rankom, tai svarbiausia. Nuo karvės spenių melžiant, veršį traukiant karvei veršiuojantis iki skerdžiamos kiaulės.
Nieko nenoriu čia absoliutinti, kaišioti neva dvasingų, kaip vyresnioji karta labai mėgsta, kaimiškų „kliedesių“ ir kažkaip iškelti tos savo patirties. Jokiais būdais, tiesiog tokios man krito kortos. Ir dabar man plika realybė daug įdomesnė už visus menus ir literatūras. Esu įsitikinęs, kad knygos man pačiam kaip žmogui darė ir tebedaro ne pagrindinę įtaką. Nereikia absoliutinti ir sudievinti tų knygų. Tai dar vienas lipdomas stabas. Nuobodulio epochos stabas…
Skaityti apskritai vėlai pradėjau. Nežinau, tai blogai ar gerai. Gal dešimtoj klasėj knygos atsirado kartu su vienatve ir paauglyste. Žinau, perskaitęs Putino „Altorių šešėly“, ėmiau rašyti dienoraštį… O šiaip buvau tiksliukas, vėliau su jaunystės jaunojo Terleso kančiom atsirado naujos spalvos, viskas vertėsi… Buvo ir yra nemažai svarbių man knygų… Paminėsiu tik ornitologijos žinyną.
Studijuodamas istoriją VU su kursiokais ne kartą basčiausi su baidarėmis, šiaip miškais, buvo ir archeologinės praktikos… Tai vis fonas, kuris leido viską patirti pačiam. Vaidinau ir VU Kiemo teatre, nemažai ten mane lipdė režisierė Marija Misiūnaitė, kuriai neradau deramos progos padėkoti… Na, va, galiu ir toliau pateikinėti tą savo versiją, tik ar verta? Ir kam išties tai turėtų būti įdomu? Kam apskritai sureikšminti tų menininkų, poetų biografijas? Kažkokia tuštybė, ar ne?
Taip taip, visokie poetai labai mėgsta maustytis aureoles ir lyginti savo nepakartojamus gyvenimo vingius su kokių labai dvasingų paukščiukų gyvenimais… Nesu nei geresnis, nei blogesnis už kitus. Velniai rautų, nežinau, kas esu, nežinau, kodėl imu ryte ir keliuosi, kodėl už Heideggerį, Kantą, Joyceʼą man daug svarbesnis ir įdomesnis koks nors skersai gatvę einantis katinas…
Vis dėlto daug lemia prigimtis, kažkokie genai, praeitis, kuri apsigyvena kūne ir sąmonėj, neuronų jungtys, „įdėtos“ jautresnės antenos, kurios leidžia intensyviau išgyventi pasaulį.
Apie Realumą Poezijoje
- Viename savo interviu tarsi bandai pateisinti „ką matau, tą dainuoju“ rašymo principą. Neneigsiu, kad meno ašis - reljefiška detalė. Bet juk tiesiaeigiškai išdėstytos smulkios detalės neretai ir meluoja - taip kartais atsitinka fotografijoje.
- Nesutinku. Ką reiškia - meluoja? Ta realybė savaime yra šioks toks melas, tam tikrų į vieną vaizdą susibėgusių detalių visuma, atsispindinti tavo paties aky, mąstyme, suvokimo ežere… Kitaip tariant, kiekvieno realybė yra kita, ir kiekvienas turi teisę į savo realybę, į savo sapną, kliedesį, kiekvienas yra laisvas sapnuoti savo sapnus.
Ta realybė nėra vienaplanė, ji nėra absoliuti duotybė, ji - laki. Čia ir dabar vyksta begalės įvairiausių - ir pačių gražiausių, ir klaikiausių - dalykų išsyk, vienu metu. Kartais atrodo, kad gyvename ar bandome gyventi tam tikroje išvalytoje erdvėje, bandome cenzūruoti realybę, akimirką, nelįsti į nesaugią erdvę… Pragaras ir rojus, klaikas ir džiaugsmas yra šalia ir pramaišiui.
O noriu pasakyti, kad jūsų minėtas mano bandymas teisinti principą „ką matau, tą dainuoju“ priklauso nuo tos realybės intensyvumo išgyvenimo. Gal kiek per abstrakčiai kalbu… Bet. Tarkim, savo gyvenime plika akimi esu matęs mažai kuo, tarkim, H. Boscho, F. Bacono, Š. Saukos darbams ar P. Greenaway’aus, A. Jodorowskio filmų kadrams nusileidžiančių vaizdų… Tai turiu minty sakydamas, „ką matau, tą dainuoju“. Realybės intensyvumą.
Kaip pavyzdį galiu paminėti tai, ką patyriau gyvulių skerdykloj, būdamas kokioj dešimtoje klasėj, veždamas priduoti karvę mėsai netoli Panevėžio… Ten mačiau pragarą. Trauminės patirtys, bet dėl jų užaugi.
Apie Stilių Poezijoje
- Nenorėčiau sureikšminti stiliaus. Galima neturėti stiliaus (Picasso), galima visą laiką kurti vienu stiliumi (Chagallas) ar iškart keliais (Pessoa). Stiliui skiriu grynai utilitarinę funkciją - padeda ištirpdyti ir dekonstruoti empirinius luitus.
- Stilius yra oda. Aišku, galimi įvairiausi variantai. Chagallo variantas gal, sakyčiau, saugiausias. Išsinerti iš odos yra avantiūrizmas. Tam reikia drąsos, pasiutimo, tame yra gyvas galas žaidybiškumo, o kur šis - ten gyvybė. Na, tam reikalingas ir žaidimo taisyklių išmanymas, horizontas, matymas. Tarkim, kad ir Sigitas Geda - jis su kiekviena knyga darė kūlversčius… Keisdavo registrą, stilių… Čia Pessoa versija.
Nesu tikras, ar Picasso neturėjo stiliaus?.. Reikia apie tai pagalvoti. Gal ir neturėjo, bet gimdė gerą meną. O, tarkim, Justinas Marcinkevičius, Bernardas Brazdžionis turėjo stilių? Štai kur klausimas. Turbūt ne. Nei stiliaus, nei… Nebent manierą. Bet buvo poetai. Poetas - socialinė kategorija. Jais dabar yra begalės vingrių grafomanų, įvaldžiusių žaidimo taisykles… Yra autorių, kurie turi tik stilių. Lukšto autoriai. Vargas. Dažnai šie laimi. Negaila.
O, tarkim, koks Ričardo Gavelio variantas? Nekart esu girdėjęs lyg ir su priekaištu sakant, kad Gavelis „neturėjo sakinio“, kitaip tariant, stiliaus… Bet jis rašė literatūrą iš didžiosios raidės, turėjo idėją, viziją. Sutikčiau, nereikia stiliaus pervertinti, nors jis yra įrankis, vagies įrankių dėžė, idant įsilaužtum pro kalbos duris, galėtum suvaldyti save ir vogti svaigius gėrimus. Stilius - tai rėmas, karkasas, o su karkasu kiekvienas statinys lyg ir tvirtesnis, bet… Visada yra tas „bet“… Ir gerai.
Apie Tiesą ir Absurdą
- Yra tokia sena frazė: tai nepakankamai absurdiška, kad būtų tiesa. Be to, tiesa dažnokai suplakama su teisybės sąvoka. O teisybė - moralinė kategorija ir iš esmės konkretaus laiko tarnaitė.
- Prie minimos „tiesos“, „teisybės“ dar pridėčiau „teisuoliškumą“, „teisingumą“… Kebeknė su visu tuo… Pasaulis iš vienos pusės taip išsiplėtęs, iš kitos - taip susitraukęs; taip globalizavęsis, iš kitos - susifragmentavęs, anot Arūno Sverdiolo, į tam tikras korio akutes, kad kalbėti apie teisybę, tiesą darosi beprasmiška, nes kiekvienoje korio akutėje ima galioti kitos žaidimo taisyklės, kiti fokusai, kitas melas…
Iš esmės Vakarų pasaulis pernelyg buvo (yra) pratęs manipuliuoti ir spekuliuoti tiesos, teisingumo sąvokomis. Buvo (yra) įgavęs tam tikrą monopolį. Man asmeniškai imponuoja dzenui artima tiesos samprata. Užrakinta koanuose, metaforoje. Ji nepagaunama, tai kažkoks tarpas, įtrūkis. Seniai galvojau, kad absurdo literatūros adeptai (Samuelis Beckettas, Eugène’as Ionesco ir kiti) tam tikru požiūriu turi sąsajų su dzenu… S. Beckettas visada buvo man artimas. Ar kokių eskimų pasakojimai, mitai… Kosmonautika ten.
Apie Grožį ir Prasmę
- Gražu ar negražu - labai sąlygiški dalykai. Man kartais gražus keliolikos keiksmažodžių darinys. Kodėl - nežinau. Tiesiog jaučiu, kad ten yra kažkokia svarbi prasmė (tiesa).
- Visiškai pritarčiau toms nuojautoms. Taip dažnai nutinka. Atrodo, kažkoks jovalas, o paguldo ant menčių. Šiaip mes labai linkę sureikšminti pačius žodžius, neva jų prasmę. Būtinai viskas turi kažką reikšti, kažką neįmanomai svarbaus… Tas liguistas reikšmių medžiojimas - kalėjimas. Susireikšminimo išdava, ego spazmai. Kokia prasmė? Nėra jokių prasmių. Taškas.
Kodėl viskas turi turėti kažkokią prasmę? Niekaip nesuprantu. Dažnai sužaidžia pačių žodžių muzika. Čia veikia garsas, o kur garsas, galvoti nereikia, reikia jį įsileisti ir jam pasiduoti, trypti kojom ir nieko negalvoti. Per daug galvojam. Kodėl negali būti gražu be jokios prasmės. Grožis prasideda - kai miršta prasmė. Prasmė ir reikšmė tik daugina kančią.
Apie Metaforas
- Vienas mano draugas (poetas) surašydavo popieriaus lape du žodžių stulpelius. Vėliau jungdavo rodyklėmis, įsivaizduodamas, kad naujas semantinių laukų darinys ir yra metafora. Vis dėlto gal naiviai manau, kad metafora turėtų ateiti iš dangaus.
- Na, matyt, esama čia matematikos, fizikos… Metaforų liejimo aukštakrosnėse. Vieniems jos ateina iš dangaus, kitiems iš po žemių, kitiems koks dievas, klebonas ar popiežius šnibžda… Kiekvienas turi savo aptarnaujantį personalą pagal savo korumpuotumo lygį…
Greičiausiai tai kalbos chemija, kalbos erotika - kaip garsai, žodžiai sugula, kaip santykiauja. Tam įvykti padeda neuronų jungtys. O danguje - tik kosmonautai, dulkės, šaltis. Drįsiu pasakyti, kad metafora yra didysis išganymas ir gelbėtojas, apsauga nuo beprotybės. Svarbiausi dalykai, jei norit, tiesa pasakoma, ištransliuojama metafora.
Pradedant mitais, mitologija, Biblija, baigiant šiuolaikine literatura ar reklama. Joje užkoduojami patys pasaulio veikimo principai. Ir daugelis dalykų, kurių negali pasakyti logiška žodžių seka, visada gali užsirakinti metaforoje.
Apie Ritmą Poezijoje
- Viskas gamtoje pajungta ritmui (kartotei), o mene tai tarsi chaoso priešnuodis (nors vienas žymus lenkų poetas teigė, kad ritmas - nebūtinas). Įdomu kita - kartais mes gyvename dirbtinio ritmo šalyje. Pvz., mokslininkai teigia, kad žmogaus biologinė para - 36 valandos. Tad šis kartotės botagas mus gali įstumti ir į paralelinį pasaulį.
- Nori nenori, ritmas yra būtinas, reikalingas, kitaip mūsų nervų sistema neatlaikytų, chaosas sutraukytų visus ryšius, sunaikintų… Čia kalbu apskritai - apie kasdienybę, buitį… Ritmas, netgi rutina, savy turi šį tą hipnotizuojančio, leidžia apgauti, „aprengti“ siaubą, klaiką, kurio pilni pliki daiktai…
Ritmas svaigina, geri svaigalai, nuo kurių jokių pagirių… Ritmas apskritai, ritmas įstrižai, muzika - atsiradusi anksčiau nei žodis. Poezijoje ritmas, kartotė labai svarbu, tai gal net svarbiausias elementas. Ritmui nereikalingi netgi žodžiai, reikalingas garsas, dvi raidės, tvirtos kanopos ir tvirtas pagrindas, poezijai užtenka dviejų raidžių, kitaip sakant, santykio tarp tų raidžių, susidūrimo, tarpo, tuštumos… Ir apskritai, be ritmo neišsiverčia joks ritualas… O poezija - savo prigimtimi - ritualas. Visi užkalbėjimai konstruojami jo pagrindu…
Ritmas naikina žodžių reikšmes, laiką, padeda kurti iliuziją. O poezijos tikslas, mano supratimu, toks ir yra. Svaiginti, guosti ta iliuzija, paralelinio verbalinio pasaulio alternatyva, neišsipildžiusiu rojumi. Ritmas ne „dangiškos“ poezijos palydovas, o žemiškos, požemių. Jis ją ištraukia iš po velėnos, skelia žemės plutą. Visada galima gyventi savo ritmu, priešingu primestam visuomenės, jį pasidaryti, susikonstruoti. Tik tam reikia daug sveikatos ir nebraškančio stuburo. Bet ar verta? Savitikslis atžarumas - juokingas, dažnusyk televizinis… Savą ritmą turintis žmogus yra baisus, neprognozuojamas… O ritmą primeta aplinka, gamta, tai natūralu.
Apie Socialumą Mene
- Nors pats tarsi adoruoji socialumą mene, bet Tavo „ekskursijos“ į iracionalią erdvę kiek pakerta visuomeninį pagrindą. Nebent labai suabstraktintume socialumo sąvoką. Arba susiaurintume - rašau sau (savotiška psichoterapija).
- Socialinė poezija, kuri savu laiku buvo labai populiari Vokietijoje, o dabar ir Afrikoj, Lotynų Amerikoj, dar kitur, turi teisę egzistuoti ir yra sėkmingai rašoma. Tik ji dažnai išvirsta į atvirą lozungiškumą ar primena kokios nors socialinių reikalų ministerijos biurokratinius kliedesius… Skaitoma festivaliuose ar dar kur skamba gerai, daro įspūdį. Bet tik tiek… Dažnai primena paaugliškus bandymus gelbėti pasaulį, kuris seniai išgelbėtas, t. y. seniai žlugęs. Tai tas pats. Koks skirtumas.
Kitas kraštutinumas - tai stačiai autistinis menas, kuris pakimba, yra savitikslis. Kam tai reikalinga? Grynas socialumas neįdomus. Vis dėlto turi būti antras, trečias dugnas… Rašydamas apie tai negalvoju. Nors rašau tikrai ne sau ir ne į stalčių. Bet kokiu atveju tekstas, kūrinys turi veikti visuomenę, sąmonę… Kiekvienas meno kūrinys turi savo ideologiją, primeta savo modelį, vertybes, vektorius.
Apie Esė Žanrą
- Gana aktyviai reiškiesi ir eseistikoj. Nors neseniai baigiau eseistikos knygą, aš nesugebėčiau apibūdinti šio žanro.
- Esė žanras lyg ir niveliuotas, devalvuotas, viskas vadinama esė, kas netelpa į kitus rėmus. Vieni lyg ir bando traktuoti esė kaip neįvykusį apsakymą ar panašiai. Vis dėlto tai ne buitinių vaizdelių ar jausmų archipelagų aprašymai ir kaskados. Bet galbūt ir negali būti konkretaus esė apibrėžimo. Savo prigimtimi tai tarpžanrinis žanras. Kažkas „tarp“. Tarp politikos, filosofijos, meno… Man tai tam tikras džiazavimas savo sąmone, patirtimi, pasaulio čiupinėjimas per tekstą. Bet koks tekstas turi turėti tvirtą stuburą, vidinę dramaturgiją, turi būti suvaldytas, tekstas turi įvykti… Eseistu nedrįsčiau savęs vadinti.
Apie Dailę ir Poeziją
- Ne paslaptis, kad Tau artima dailė (kartais net iliustruoji savo kūrybą). Bet nepasakyčiau, kad Tavo tekstai labai vizualūs (kalbu ne apie grafinę formą). Gal laikai dailę už pasaitėlio savo poezijoj?
- Vis dėlto mąstau vaizdais, ir atmintis vizualinė… Niekada neturėjau ir neturiu pretenzijų būti dailininku ar pan. Kartais tapau, o visi papaišymai - tai paraščių, užribio paišai. Spontaniškai gimstanti vaizdinija, kuri tekstus papildo… Nieko čia nauja. Nors tie patys piešiniai greičiausiai yra atskiri tekstai ir savom kojom ropojantys gyviai.
Visada patiko ekspresionistai, tašistai, siurrealistai… Veikia spalvos intensyvumas ar tam tikri spalvų deriniai: raudona, purpuras, juoda, tamsiai mėlyna, geltona… ir susileidžiu… Siela sukruta. Yra dalykų, kurių negali paaiškinti. Kokie tie pirmykščių žmonių piešiniai - kosmosas - ten linija, atvira emocija, ir nieko daugiau nereikia… Nėra jokio suknisto meno, maivymosi, ekvilibristikos… Pats tekstas jau yra piešinys, pačios raidės - ne kas kita, o transformuoti piešiniai… Visada imponavo konkrečioji poezija: rusų, vokiečių, austrų, brazilų… Ta mokykla labai aiški ir sėkmingai egzistuoja.
Anksčiau pagaudavau save, kad gimdydamas kokį konkrytą pradedi mąstyti taškais, brūkšniais, kringeliais, raidėm… Tai žaidimas, kalbos ir piešinio lydinys.
Algirdas Verba: Tarp Poezijos ir Gyvenimo
Algirdo Verbos autografas Gasparui Aleksai. Algirdo Verbos poezija nepaprastai sociali. Jam buvo svarbu rasti atsakymą į klausimą: Kokia mano kilmė? Ir į kur mano kraujas keliauja? Ar keičiasi poetinis laukas, kai literatūra netenka veržlių asmenybių? Tikriausiai kiekvienam laikotarpiui savi pranašai ir...