Jašiūnų dvaras - vienas iš Šalčininkų rajono savivaldybės sėkmės pavyzdžių.
Pietryčių Lietuvoje įsikūrusi Jašiūnų dvaro vietovė ilgą laiką buvo vieta, skirta pabėgti nuo miesto šurmulio. Daugelį amžių išgyvenęs, nemažai šeimininkų ir pavidalų pakeitęs Jašiūnų dvaras tik neseniai prisikėlė naujam gyvenimui. Kelissyk grobstytas ir niokotas, šiandien jis mena seną ir turtingą istoriją. Keičiantis kartoms ir šeimininkams dvaras tapo kultūros ir mokslo centru, populiariu susikirtimo tašku Rytų Europoje.
Nuo 2015 m. Jašiūnų dvaras nuo 2015 m. po renovacijos duris atvėręs ir lankytojus įsileidęs Jašiūnų dvaras šiandien jau gerokai pasikeitęs. Siekiant įkvėpti jam antrą gyvenimą nuveikta be galo daug darbų, kurie trunka apie dešimtmetį. Įdėtos pastangos atsiperka - Jašiūnų dvaras nuo 2015 m.
Tiksliau sakant, dvaro sodyba ne tiek keičiasi, kiek atsinaujina. Šalčininkų rajono savivaldybė sėkmingai įgyvendino projektus, kurių dėka atlikti papildomi autentiško interjero, dekoratyvinių dangų konservavimo, restauravimo, auksavimo darbai. Buvusioje dvaro bibliotekoje išlikusius autentiškus koklių krosnių fragmentus pagamintos ir įrengtos dvi naujos krosnys, papuošusios muziejaus patalpas, suteikusios joms pilnatvės ir sugrąžinusios dvasią. Vėliau į Jašiūnų dvaro antro aukšto mažąsias sales atkeliavo stilizuoti baldai, skirti renginių organizavimui.
Kitas Jašiūnų dvaro sodybos gaivinimo etapas - visiems į akis krentanti oficina. Ilgus metus pastatas buvo apleistas, tačiau 2020 m. Šalčininkų rajono savivaldybės pastangomis pradėta jo renovacija. Šiandien oficina puikiai įsilieja į dvaro aplinką: dvaro rūmų fasadui artima sienų spalva, langai ir durys atkurti pagal autentiškus pavyzdžius. Be paties pastato rekonstrukcijos atnaujinta ir teritorija: įrengti nauji pėsčiųjų takai, apšvietimas, atlikti apželdinimo darbai. Tuštėjimo metų lyg nebuvę - šiuo metu įgyvendinamos pastato pritaikymo edukacinei ir ekspozicinei veiklai darbai.
Tačiau ir ties oficina Šalčininkų rajono savivaldybė nesustojo! Kitas objektas - kairėje pusėje nuo dvaro rūmų esantis svirnas laukia darbų pabaigos. 2021 m. prasidėję darbai žada naujas erdves edukacinei ir pažintinei veiklai. Jašiūnų dvaro sodybos svirnas yra retas XIX a. pradžios medinės architektūros statinys, pilnai išsaugojęs pirminį vaizdą. Projektas yra įdomus keliais aspektais: pirmiausia, pastatas yra kultūros paveldo objektas, kitas dalykas, tai autentiška medinė architektūra.
Jašiūnų dvaro sodyba - tai kur kas daugiau negu nuostabus dvaras ir parkas. Šalčininkų rajono savivaldybės nuoseklių ir tikslingų darbų dėka ji verčia naują istorijos lapą, čia ir vėl verda kultūrinis gyvenimas. Didelį populiarumą pelnė klasikinės muzikos vasaros koncertai, parodos, seminarai, konferencijos, susitikimai, ekskursijos. Nuo 2015 m. čia apsilankė per 70 tūkst.
K. Karpičius sako, kad pagal išlikusį dvaro inventorių galima spręsti, kaip maždaug tada atrodė dvaras - nedidelis medinis namas, ūkio pastatai.
1811 m. Jašiūnų dvarą iš Radvilų nusipirko Ignotas Balinskis. Po jo mirties, 1819-aisiais, dvarą paveldėjo jaunesnysis jo sūnus Mykolas Balinskis. K. Karpičius neslepia apmaudo, kad šiai asmenybei Lietuvoje skiriama per mažai dėmesio: „Jis turėtų būti plačiau žinomas Lietuvoje. Balinskis yra vienas iš mūsų naujoviškos istorijos ir istoriografijos tėvų. Istorikas rašė suprantama lenkų kalba, savo kūrinius pardavinėjo nemažais tiražais. Jis pirmasis parašė naujovišką Vilniaus miesto istoriją, senojo Vilniaus universiteto titulo suteikimo istoriją, taip pat išpopuliarino Barboros Radvilaitės romantinę istoriją.
Jašiūnų dvaras
M. Balinskis nebuvo vienintelis dvaro gyventojas, užsiimantis šviečiamąja veikla. „1820 metais Mykolas Balinskis vedė Sofiją Sniadeckytę, vyriausią žymaus mediko ir chemiko Andriaus Sniadeckio dukterį. Būtent susigiminiavimas su Sniadeckiais jaunajam kūrėjui atidarė visas duris į mokslo ir kultūros pasaulį, salonus. Sniadeckis su Balinskiu bendravo ir anksčiau, kartu vadovavo Šubravcų draugijai, tapo lenkiškosios ir lietuviškosios satyros krikštatėviais. Jų draugija leido pirmąjį satyrinį laikraštį lenkų kalba. Netrukus į dvarą atvyko ir uošvio vyresnysis brolis. Jono Sniadeckio specializacija - matematikos ir astronomijos mokslai. Į Vilnių jis atvyko kaip švietimo biurokratas vykdant švietimo reformą. Sniadeckis buvo paskirtas Vilniaus universiteto rektoriumi. Jo rektoriavimo laikotarpiu universitetas labai pakilo, tapo vienas žinomiausių universitetų Europoje. 1823 metais jis nutarė išvažiuoti iš miesto į sveiką, neužterštą aplinką. Todėl su Balinskiu ir Sniadeckyte susitarė, kad jis apmokės naujo namo statybą, o jaunieji leis jam ten gyventi. Taip ir įvyko“, - pasakoja K.
Naujo dvaro namo statybai J. Sniadeckis pats parinko architektą, suformulavo užduotį: „Karoliui Podčašinskiui buvo suformuluota užduotis už sutartus pinigus sukurti gana nedidelio, bet erdvaus namo projektą. Kategoriškai neleista naudoti romantizmo eksperimentų architektūroje, atsisakyta barokinių ar kitokių papuošimų, tradicinių architektūros elementų, būdingų bajorų dvarams. Tuo metu krašte kaip tik įsivyravo romantizmas, o Sniadeckis buvo vienas romantizmo priešininkų. Tačiau kovą su romantikais jis pralaimėjo. Galbūt todėl ir Podčašinskis iki šiol nėra žinomas. Tačiau Lietuvoje grynai klasikinės architektūros pavyzdžius turime tik du, ir jie abu - Podčašinskio. Tai Jašiūnų ir Vilniaus Tuskulėnų dvarai. Architektūros prasme tai yra pagrindinė šio dvaro vertybė. Architektas sugebėjo palikti atpažįstamus bajoriškosios architektūros elementus - įvažiavimo tipą, kolonas.
Nors J. Sniadeckio gyvenimas dvare nebuvo ilgas, per tą laiką Jašiūnus jis pavertė populiaria vieta. Labai stiprus autoritetas garsino Jašiūnų apylinkes: „Jis asmeniškai pažinojo karališkąsias Europos šeimas, lengvai bendravo su Napoleonu ir Aleksandru I, ir nė vienas iš kariaujančių imperatorių neturėjo jam jokių pretenzijų. Sniadeckis Jašiūnus pavertė traukos centru Rytuose.
Mirus J. Sniadeckiui aplinka pasikeitė. K. Karpičius sako, kad po 1831-1832 m. sukilimo buvo pradėta likviduoti išpuoselėta lenkakalbė švietimo sistema, o 1832 m. gegužės 1 d. buvo uždarytas ir Vilniaus universitetas. „Šaltiniuose yra randama tokia citata, nurodanti vieną iš universiteto uždarymo priežasčių - Vilniaus universitetas kaip bjaurus Čartoriškio ir Sniadeckio kūrinys atitolino šitų žemių rusifikacijos procesą mažiausiai šimtui metų“, - pasakoja K. M. Balinskis vėliau buvo tardomas, jam buvo uždrausta gyventi lietuviškose gubernijose, dešimt metų jis gyveno Varšuvoje.
K. Karpičius, be gražių istorijų apie šeimininkus švietėjus, mini ir liūdnesnius faktus. Kai šeimininkai pabėgo, ponų namas buvo išgrobstytas. Viskas, ką galima išnešti, buvo išnešta, o visa kita - suniokota. Knygos buvo vežamos ne skaityti, o pakuroms. Tačiau žemės ūkis apleistas nebuvo. Deja, smetoninės valdžios žemės ūkio reformos šio krašto nepasiekė. Didieji ūkiai buvo nacionalizuoti kauniečių. Būtent jie ir sugalvojo šį pavadinimą - Jašiūnų valstybinis žemės ūkis. Kai Lietuva pradėjo raudonėti, raudonėjo ir ūkis. Ūkis keitėsi pagal okupantų valdžią. Apie 1956-uosius įsitvirtino Jašiūnų tarybinio ūkio pavadinimas. Kai kolektyvinis žemės ūkininkavimas buvo likviduotas, vietoj laisvės šventės čia pasikartojo Pirmojo pasaulinio karo scenarijus - dvaras buvo suniokotas. Apytiksliai nuo 1991 iki 2012 m.
K. Karpičius džiaugiasi, kad 2012-aisiais visgi prasidėjo dvaro remontas. Nors beveik visas namo interjeras buvo išgrobstytas, pats pastatas liko savo vietoje. „Turime septynias originalias nuotraukas, gautas iš į Rusiją pasitraukusių giminės atšakų. Žinoma, nepavyko visko atstatyti taip, kaip buvo. Bendraudami su palikuonių šeimomis sužinojome, kaip buvo naudojamos patalpos, kokios spalvos, baldai vyravo interjere. Žinome, kad kiekviename kambaryje buvo skirtingo rašto parketas. Specialistai iš nuotraukų jį atkūrė. Išliko ir neapčiuopiamų elementų, pavyzdžiui, nuostabi akustika. Gyvas balsas, instrumentai čia skamba puikiai. Tai puiki koncertų erdvė“, - sako K.
Paklaustas, kaip dvarui sekasi dabar, K. Karpičius džiaugiasi, kad sulaukia lankytojų iš visos Lietuvos: „Anksčiau čia nelabai buvo turistinių objektų. Dvaras mūsų rajoną ištraukia iš baltos dėmės statuso.
Jašiūnų vietovės apylinkės minimos nuo XIV a. kryžiuočių kronikose: tai buvo viena iš lietuvių sustojimo vietų, keliaujant iš Vilniaus link Merkio - Nemuno vandens kelio ar kelyje į Lydą.
Nuo 1402 metų kelis šimtmečius Jašiūnai priklausė didikams Radviloms. Tikėtina, kad 1440 m. miestelyje buvo prisaikdintas ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas. Tiesa, Radvilos čia buvo ne vieni. Jau XVI a. I pusėje netoliese dvarus turėjo Šemetos, Jurašai, Kušliai, Bartoševičiai, Agripai, Talačkai, Alkenavičiai ir kiti bajorai.
Tačiau Radvilos stiebėsi užvaldyti žaliava turtingą vietovę. Iš medienos buvo išgaunama rūda. Taip ir kilo iki dabar mus pasiekęs Rūdninkų girios pavadinimas. Mažne per šimtmetį Radvilos susipirko beveik visas apylinkių žemes. Pavyzdžiui, 1561 m. savo dvarelį prie Merkio Bartoševičiai pardavė Mikalojui Radvilai Rudajam (1512 - 1584). Netrukus taip pasielgė ir Kločkai. Amžiaus pabaigoje „pasidavė“ ir Šemetos bei Jurašai - valdą nupirko Kristupas Radvila Perkūnas (1547 - 1603). Susiformavo milžiniškas ir turtingas Jašiūnų dvaras.
Iš vieno išlikusio dokumento sužinome, kad XVII a. viduryje Jašiūnų dvare rezidavo Vilniaus vaivada Jonušas Radvila (1612 - 1655). Po jo mirties valda atiteko Boguslavui Radvilai (1620 - 1669). Po rusų kariuomenės plėšikiškų žygių, 1666 metais buvo surašytas dvaro inventorius: „Rūmai - baltos spalvos troba, kurios rąstai viduje kirviu išskaptuoti. Trigubi stikliniai langai. Didelis kvadrato formos rąstų sandėlis; prieangis ir šlaitinis stogas dengtas pjautinėmis lentomis. Visas statinių kompleksas aptvertas pinučių tvora; joje auga ir dvi sodinukų eilės: aukšta ir žemesnė.“ Minima ir dvarvietės karčema.
XVII a. pabaigoje dvare pasiliko vienintelė Boguslavo Radvilos duktė Liudvika Karolina (1667 - 1695). Ji garsėjo pomėgiu lankytis užsienio rūmuose. Ten ji susipažino su labai Europoje įtakingais Hohencolernais (jos močiutė Elžbieta Sofija buvo kilusi iš šių kunigaikščių) ir 1681 m. ištekėjo už Brandenburgo kunigaikščio Liudviko Hohencolerno. Deja, šis netrukus mirė. Kai po antrosios santuokos pati mirė gimdydama, visi turėti dvarai perėjo dukrai Elžbietai Augustai (1693 - 1728), iš kurios po teismų procesų dvarus perėmė Nesvyžių Radvilos.
Naujasis dvarininkas Mykolas Kazimieras Radvila Žuvelė (1702 - 1762) Jašiūnuose retai lankėsi. Po to čia įsitvirtino jo sūnus Lietuvos didysis kancleris Karolis Stanislavas Radvila (1734 - 1790). Tuo metu dvaras gyveno ne geriausius laikus.
1788 metų inventoriaus apraše atsiveria štai toks vaizdas: atvažiuojančius nuo miestelio pasitikdavo senas, daug kartų remontuotas tiltas per Merkį, o už ant dviejų stulpų pritvirtinti ir bėgūnais stumdomi vartai, uždengti stogu. Dešinėje pusėje - virš šaltinio įrengtas šulinys, dengtas žuvies formos dėže. Oficina, skirta svečiams priimti, buvo dviejų dalių: naujos ir senos statybos. Dalis stogo pataisyta, o dalis naujai uždengta. Dešimt gyvenamųjų kambarių turėjo storlentėmis dengtas grindis ir ne kartą medžiu lopytas lubas. Viduje, ypač patalpų kampuose, stovėjo mūrinės baltos spalvos krosnys patalpoms šildyti. Be rūmų dar stovėjo gyvenamasis ekonomo namas, pieninė, arklidė, tvartas jaučiams, sandėlis, kluonas, ledainė, spirito varykla.
Toliau nuo įvažiavimo vartų, prie Merkio, želdiniams drėkinti buvo naujai iškasta kūdra, į kurią vanduo patekdavo iš šaltinių ir Merkio, toliau vanduo nedideliais kanalais keliaudavo į parko gilumą. Merkiu buvo „plukdomi į Nemuną sieliai, o žvejai traukė dideles žuvis, daugiausia marguosius upėtakius“.
Kitas reikšmingas dvarvietės statinys - didelė medinė karčema, aplink kurią buvo išgrįsta aikštė. Joje ir patalpose po stogu galėjo tilpti du šimtai arklių ir vežimų.
Karolis Stanislovas Radvila sūnų neturėjo, tad Jašiūnus perėmė mažametis Dominikas Jeronimas Radvila (1786 - 1813), kuris ir tapo paskutiniuoju giminės atstovu, valdžiusiu šį dvarą. XVIII a. pabaigoje dvarą prie Merkio realiai valdė jaunojo didiko globėjas Adomas Čartoriskis (1734 - 1823).
1811 m. iš Radvilų dvarą nupirko Lietuvos Tribunolo kelių departamento viceministras Ignacijus Balinskis (1756 - 1819), ir ši giminė dvarą išlaikė iki paskutiniųjų jos gyvavimo metų.
Balinskių giminės valdomas Jašiūnų dvaras žibėjo pirmiausia kaip intelektualinės traukos centras, glaudžiai susijęs su Vilniaus universiteto profesūra. Pats dvaro savininkas Mykolas Balinskis buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos istorikų romantikų. Jis parašė išsamią dviejų tomų Vilniaus istoriją, surinko ir paskelbė daug įdomios medžiagos apie Lietuvos miestus bei miestelius, bažnytkaimius ir dvarus. 1818 m. baigė Vilniaus universitetą. Su J. Leleveliu 1815 m. įkūrė ir 1816-1822 m. redagavo žurnalą „Tygodnik Wileński“. Taip pat jis priklausė Šubravcų draugijai, kuri satyrinio laikraščio „Gatvės žinios“ pagalba išjuokė tamsuolius ir skelbė pažangos idėjas.
Jašiūnų dvaro sodyba
Reikšmingu įvykiu dvaro istorijoje tapo M. Balinskio vedybos (1820 m.) su Sofija Sniadeckyte. Nuo tada Jašiūnuose apsigyveno intelektualų Sniadeckių šeima. Sofijos tėvas Andrius Sniadeckis (1756-1830) buvo Vilniaus universiteto chemijos ir biologijos profesorius, o įžymusis brolis Jonas Sniadeckis - astronomas, matematikas ir Vilniaus universiteto rektorius. Būtent rektoriavimo kadenciją baigęs Jonas Sniadeckis ir ėmėsi naujo Jašiūnų dvaro statybos.
Dvaro pastatą projektavo architektas Karolis Podčašinskis (1790 - 1860). Šis architektas taip pat restauravo Vilniaus universiteto bibliotekos aulą, pastatė universiteto anatomikumą, vaistinę, prezidentūros rūmus, Tuskulėnų dvarą. Darbai truko ketverius metus (1824 - 1828 m.), kadangi J. Sniadeckis buvo nevedęs ir palikuonių neturėjo, tad statinys po jo mirties turėjo atitekti dvarvietės savininkams brolio dukrai Sofijai ir jos vyrui Mykolui Balinskiui.
Dviaukščiai vėlyvojo klasicizmo rūmai su dorėninių kolonų portiku puošia Merkio slėnį ir Jašiūnų apylinkes. Pagrindinis fasadas ypač originalios kompozicijos. Pakankamai puošnus ir rūmų vidus: platūs paradiniai laiptai iš vestibiulio veda į antrąjį rūmų aukštą, daugumoje patalpų - veidrodiniai skliautai, erdvios laiptinės nišose stovėjo skulptūros, virš durų buvo medžių raižiniai. Antrojo aukšto kambarius puošė augalinio motyvo lipdiniai, saikingai paauksuoti plafonai, angokraščiai, frizai. Daugelis puošybos elementų sukurti jau XIX a. II pusėje.
Rūmai buvo laikomi vienu iš gražiausių architektūros paminklų visame Vilniaus krašte. XIX a. pirmoje pusėje Jašiūnai tapo vienu iš didžiausių kultūros židinių Vilniaus krašte. Dažni Jašiūnų dvaro svečiai buvo Adomas Mickevičius, poetas filaretas Tomas Zanas, poetas Antanas Odyniecas, biologas S. B. Jundzila, Turgelių dvarininkas reformatorius Povilas Bžostovskis, medikas Juzefas Mianovskis ir daug kitų įžymių žmonių.
Jašiūnų dvaro interjeras
Jašiūnuose kurį laiką gyveno ir garsusis poetas Julius Slovackis (1809 - 1849). Jašiūnų metų išgyvenimai atsispindi jo poemose: „Kordianas“, „Beniovskis“, „Kelionė į šventąją žemę“. Pažymėtina, kad savo kūrybos pradžioje J. Slovackis vieno rašinio siužetu pasirinko Lietuvos karalių Mindaugą.
Visi šie romantikai, rinkdami medžiagą savo veikalams, susidūrė su lietuvių kalba, papročiais ir lietuvybės paminklais Vilniaus krašte bei istorinėse Lietuvos žemėse. Jie tarsi iš naujo atrado ir savo veikaluose naujai perpasakojo daugelį legendų apie Lietuvą. Ši lenkų - Lietuvos mylėtojų karta paliko ryškius pėdsakus visoje Vilnijoje.
Natūralu, kad Abiejų Respublikų nepriklausomybės atgaivinimo tikslą puoselėję Jašiūnų intelektualai neliko nuošalyje ir nuo didžiųjų XIX amžiaus sukilimų. 1831 ir 1863 metais Jašiūnuose rinkdavosi sukilėliai bei jų rėmėjai, čia buvo slaugomi sužeisti sukilėliai. Pats M. Balinskis už bendrininkavimą su sukilėliais buvo suimtas (1831 m.), tačiau nuteistas nebuvo.
Deja, kartu su M. Balinskio mirtimi (1864m.) apmirė ir Jašiūnų kultūrinis gyvenimas. Tačiau Balinskių šeima dvarą išlaikė iki 1939 m., Balinskiai iš čia pasitraukė tą pačią 1939-ųjų rugsėjo 18-ąją dieną, kai į Jašiūnus įžengė SSRS Raudonoji armija.
Pats dvaras sovietinių karių, taip pat ir apylinkėse gyvenusių prasčiokų buvo smarkiai nuniokotas: ištampyti baldai, meno kūriniai, išgrobstyta Jono Sniadeckio bibliotekos dalis (kuri dar buvo neišvežta į Lenkiją). Vilniaus universiteto Vrublevskių bibliotekų entuziastai iki 1943 m. važinėjo į nusiaubtus rūmus ir rinko, kas dar likę.
Dvaras buvo taip nuniokotas, kad net pirmoji raudonoji valdžia nepanoro jame įsikurti, - valsčiaus centras buvo įsteigtas geležinkelio stotyje. Dar vėliau buvo atverstas juodžiausias dvaro puslapis. Jašiūnuose veikusiam saugumo policijos daliniui vokiečiai liepė saugoti iš apylinkių suvarytus žydus (575 žmonės). 1941-ųjų rugsėjo pradžioje trims savaitėms dvaras virto getu. Netrukus visi Jašiūnuose saugomi žydai buvo sušaudyti už kelių kilometrų nuo dvaro.
Vėliau dvare kūrėsi kas netingėjo - butai, kultūros namai, ligoninė, gimdymo namai, kepykla, biblioteka. Šeštajame dešimtmetyje, sovietams įkūrus Jašiūnų sovietinį ūkį, dvaras atiteko ūkio direkcijai. Sovietų okupacijos metais būta ne vieno užmojo restauruoti dvarą. Bet apsiribota tik nedideliais remontais.
Ir tik 2015 metais po kruopščios restauracijos Jašiūnų dvaras ir vėl suspindo visa savo grožybe. Atrodo, kad čia pat kapinaitėse palaidotų garsiųjų Jašiūnų puoselėtojų Mykolo ir Sofijos Balinskių, taip pat ir Jono Sniadeckio dvasia tvirtai saugo šios vietos paveldą.
Šiandien šis Šalčininkų kraštas perlas, remiamas vietinių šviesuolių ir istorinių svetingumo, tradicijų vedinas, ir vėl kviečia gausius svečius įstabiam Lietuvos kultūros paveldo atradimui.
Pirmą kartą istorijoje Jašiūnų dvaras minimas 1402 m., tačiau suklestėjo jis gerokai vėliau - 1811 m. Iki tol Radviloms priklausiusį dvarą kunigaikštis Domininkas Jeronimas Radvila nusprendė parduoti. Jį tuomet įsigijo Ignacijus Balinskis.
1819 m. dvaro savininku tapo I. Balinskio sūnus Mykolas buvo įspūdinga asmenybė - išsilavinimą įgijęs tuometiniame Imperatoriškajame Vilniaus universitete, jis buvo gerai žinomas istorikas, vertėjas, rašytojas, publicistas, visuomenės ir politikos veikėjas. Puikiai visų pažįstamo, aktyvaus ir daug ryšių turinčio M. Balinskio išskirtinė asmenybė bei charizma garsino ir pačius Jašiūnus. Dvare jo iniciatyva vykdavo Lietuvos mokslo, literatūros ir politikos elitui priklausančių asmenų susitikimai.
Viena didžiausių ir įspūdingiausių dvaro vertybių buvo matematiko J. Sniadeckio atsigabenta biblioteka. Manoma, kad joje buvo surinkta nuo 1500 iki 3000 knygų tomų. Buvo įrengta nedidelė observatorija, iškabinta paveikslų kolekcija. Jam mirus biblioteka buvo sujungta su Balinskių sukauptomis knygomis ir išgarsėjo kaip viena daugiausiai retų leidinių turinčių asmeninių bibliotekų Lietuvoje. M. Balinskiui priklausiusi sodyba garsėjo ir ypatinga bei paslaptinga šeimininko veikla, kuria šis užsiimdavo atitrūkęs nuo pagrindinių darbų. Į masoniškų ir promasoniškų jėgų gretas įsiliejęs visuomenės veikėjas savo dvare kaupė Šubravcų draugijos turtą: archyvinius dokumentus, rankraščius, pats fiksuodamas visą šios draugijos istoriją.
Mirus pačiam M. Balinskiui, dvaro valdymą perėmė jo sūnus Konstantinas. Deja, su šio žymaus istoriografo mirtimi užgeso ir visuomeninis dvaro vaidmuo. 1939 m. be šeimininkų likusį vienišą dvarą išgrobstė ir vietiniai gyventojai.
Iki šių dienų išliko rūmai, oficina, svirnas, arklidės, parkas. Rūmai buvo restauruoti XX a. pabaigoje, tačiau nenaudojamas pastatas vėl ėmė irti ir griūti. ES struktūrinių fondų lėšomis suremontuota Jašiūnų dvaro sodyba, atkuriant ne tik istorinį rūmų vidaus interjerą, bet ir sutvarkant vieną gražiausių Lietuvoje peizažinių klasicizmo parkų bei teritoriją aplink dvarą.
Jašiūnai įsikūrę Rūdninkų girios rytiniame pakraštyje, prie Merkio upės. Miestelio planas linijinis. Šv. Onos bažnyčia (1929). 19 a.-20 a. pradžios dvaro sodybos ansamblis (statybų iniciatorius M. Balinskis; rekonstruota 2015). Vėlyvojo klasicizmo rūmai (1828, architektas K. Podčašinskis) turi ampyro ir romantizmo bruožų. Jie dviaukščiai, simetriškos kompozicijos, stačiakampio plano, su 4 dorėninių kolonų portiku (rytinėje pusėje), lodžija (vakarinėje pusėje) ir priestatu (šiaurinėje pusėje; 1876, architektas A. Mikulskis). Rūmų viduje dauguma patalpų su veidrodiniais skliautais, II aukšto planas anfiladinis, būdinga gausi puošyba. Kiti vertingi dvaro sodybos statiniai: klasicistinė oficina (19 a. pradžia, priestatas 1860), raudonų plytų mūro tarnų namas (su arklide ir ratine, 19 a.