Janinos ir Stanislovo Sodyba: Gyvenimas, Pažymėtas Meile ir Darbu

Kiekvieno žmogaus gyvenimas turi savo braižą ir misiją. Per daug nesigilindami į filosofinius klausimus, gyveno ir Janina Cicėnienė su vyru Stanislovu. Kada ir gilintis, kai galva užimta savo ūkio reikalais ir aštuonių vaikų auklėjimu?

Artėjant Motinos dienai, Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda įteikė Valstybės apdovanojimus už nuopelnus motinystei ir globai. Tarp 45 mamų, apdovanotų ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, - ir dvi Mažeikių rajone gyvenančios mamos. Viena iš jų - Janina Cicėnienė, kuriai įteiktas Valstybės apdovanojimas už nuopelnus motinystei.

Janina Cicėnienė, kuriai įteiktas Valstybės apdovanojimas už nuopelnus motinystei.

Gyvenimo Kelias

O mokytis apskritai gyvenimo Janina, tuomet dar buvusi Petrikaitė, į šį pasaulį atėjo beveik prieš penkiasdešimt metų. Baigusi Viekšnių vidurinę mokyklą, mokslus tęsė Šiaulių prekybos mokykloje, kur įgijo virėjos-konditerės diplomą. Ypač konditerijos žinios pravertė, juokauja J. Cicėnienė, kad gimtadienio pyragus galėtų iškepti.

1993-iųjų gegužė Janinai ir Stanislovui buvo kitokia: ryškesnė spalvomis, gyvesnė linksmais garsais, šiltesnė jausmais, prasmingesnė, nei iki tol visos buvusios gegužės. Nes būtent tuomet jie susipažino ir pamilo vienas kitą. Brangios kelionės vienam pas kitą paspartino tokį sprendimą.

Tad Stanislovui teko parduoti Ignalinoje turėtą butelį, už kurį Cicėnai tuomet nusipirko seną apleistą sodybėlę, kurioje iki šiol ir tebegyvena. Stanislovo meilė savo gyvenimo moteriai Janinai buvo stipresnė nei meilė tėviškei. Ir jo sprendimas kurti šeimą buvo tvirtas.

Ūkininkavimo Pradžia

Prieš beveik trisdešimt metų į naujai įsigytą sodybą atvykęs S. Cicėnas, jausdamas atsakomybę už sukurtą šeimą, pagavo ūkininkavimo mintį, kuriai nebijanti darbo žmona taip pat neprieštaravo. Paskolų reikėjo ne tik žemei, bet ir žemės ūkio technikai įsigyti. Net užstato bankui šeima neturėjusi tuomet.

Buvo akimirkų, kai sutuoktiniams atrodė viskas, gana, nebeištvers, ūkininkavimo idėja žlugo. Bet, kaip sakoma, kas mūsų neužmuša, tas mus padaro stipresnius. Dievulis Cicėnams už jų kantrybę dovanojo ne tik sėkmingas išeitis iš kiekvienos sunkios gyvenimo situacijos, bet ir būrį vaikučių.

Kadangi vaikučiai ir chemija jiems pasirodė nesuderinami dalykai, jie nusprendė įsteigti ekologišką ūkį. Šiuo metu Cicėnai turi 30 hektarų nuosavos žemės, kaip jie patys įvardija, gabaliuką.

Pirmuoju jaunųjų ūkininkų bandymu buvo mėsiniai mišrūnai galvijai. Toks variantas pasirodė patrauklus todėl, kad veršiukai patys atsigeria, melžti jų nereikia. Tik informacijos apie tokį užsiėmimą internete tuomet nebuvo. Ją rinkosi įvairiuose kursuose, bendraudami su žmonėmis, kurie tokios patirties buvo nuvykę net į užsienį.

Pats geriausias mokytojas yra sava patirtis, tik už ją labai brangiai tenka sumokėti… Cicėnai dabar augina 25 karves. Su visu prieaugliu būna maždaug šešiasdešimties galvijų pulkelis.

Vaikų Auklėjimas ir Šeimos Vertybės

J. Cicėnienė augo su trimis sesėmis. Vieną iš jų Dievulis per anksti pasišaukė pas save. Vyras Stanislovas - iš septynių vaikų šeimos pats mažiausias. Gal todėl, kad abu augo kaime, kad toks gyvenimo būdas jiems buvo labiausiai pažįstamas, pradėjus ūkininkauti, ir vaikus kaimiškų darbų ėmė mokyti. Patys dirbo ir vaikus vedėsi kartu.

Cicėnų šeimoje vaikų auklėjimo stilius liberalus: vaikai savo valia rinkosi, kur ir kuo jiems būti. Pirmieji keturi Janinos ir Stanislovo vaikai: Ieva, Karolis, Jonas ir Augustinas - jau suaugę. Visi gyvena Lietuvoje.

O prieš keturis mėnesius Cicėnai buvo tituluoti senelių statusu - gimė pirmoji anūkėlė, padėjusi Janinai suprasti, kad jos vaikai jau užaugo. Tik kol dar vis namie jos dėmesio reikia mažiesiems, negali leistis į filosofines temas. O kur dar dėmesys vyrui, namų ruoša, gyvuliukai, seniūnaičio pareigos!

Vakare J. Cicėnienei anksčiau neatgulti taip pat neduota - pagrandukas Mykoliukas turi savo dienos grafiką. O ir mamos dėmesį vakare atsiima.

Balandžio mėnesį, sulaukus žinios, kad J. Cicėnienei bus įteiktas Valstybės apdovanojimas už nuopelnus motinystei (už tuos aštuonis nuostabaus grožio paukštukus!), moteris neatsisakė galimybės dalyvauti Prezidentūroje rengiamose mamų pagerbimo iškilmėse. Dalyvavo. Prezidentas Gitanas Nausėda pasirodė labai nuoširdus žmogus, toks paprastas ir tikras. Buvo jaudinančiai graži šventė. Džiaugiasi, kad nuvyko.

Todėl jai labai patiko dukrelės Elzytės reakcija, kai pranešė šeimai, jog gaus tokį garbingą apdovanojimą. Mažoji nustebusiai žiūrėdama į mamą paklausė: „O tai ką tu padarei Lietuvai, kad duoda tau?“ Janina dukrai atsakė: „Jus.“ Dukrelė nustebo dar labiau, nei iki tol, ir vos ne išrėkė: „Tai mes tokie vertingi?! Vau!“

Vaikų Atsiliepimai apie Mamą

Sūnus Augustinas savo mamoje įžvelgia rūpestingumą, atkaklumą, ryžtingumą. Jo nuomone, jei mama būtų kitokia, nebūtų priėmusi tokio gyvenimo iššūkio - į pasaulį atvesti tiek vaikų. Ir dar po tiekos vaikų nesugebėtų išlikti visada rami, nuolaidi. Mamos ordinas Augustinui pasirodė pelnytas.

Cicėnų vaikai, augdami daugiavaikėje šeimoje, niekada nesijautė išskirtiniai. Išskirtiniai buvo nebent tuo, kad patyrė daugiau gyvenimo trukdžių nei mažesnių šeimų vaikai. Bet dabar, kai suaugo, jie džiaugiasi.

Ne tik Augustinas, bet ir visi kiti Janinos sūnūs ir dukros apie mamą atsiliepia tik šiltai ir teigiamai. Pirmoji atžala Ieva ją vertina už jos gerumą, rūpestingumą, išklausymą ir patarimus. Atviraudama ji nuoširdžiai visiems linki tokios geros mamos kaip jų.

Sūnus Karolis, sulaukiantis iš mamos patarimų visais klausimais, pirmiausia pastebi mamos išmintį. Jam mama yra ne tik atsidavimo savo šeimai pavyzdys, bet ir gera pašnekovė, diskutuojant įvairiomis temomis. Dar viena Janinos gera savybė, kad visada užbaigia ką pradėjusi. Yra jautri.

Jonas savo mamoje labiausiai vertina begalinę jos kantrybę. Nors ir daug jų, bet Janina visiems skirdavo vienodai dėmesio. O kad mama dar ir teisinga, Jonas suprato tik suaugęs. Tada, vaikystėje, sprendžiant vaikų ginčus, Jonui atrodydavo, kad mama juos išsprendžia brolio naudai. Šiandien atrodo kitaip.

Šiandien Jonas tikrai tvirtai žino, kad visi patys geriausi žodžiai tinka jo mamai. J. Cicėnienė, kaip žmogus, reikli sau, savikritiška ir iki šiol neišmokusi priimti dėmesio, malonių pastabų ir vertinimų.

Kliuokmaniškis: Kaimas prie Žaliosios Girios

Tęsiame vasarą užsimezgusį tekstų ciklą apie tolimiausius mūsų rajono kampelius. Jau rašėme apie Baltpamūšį, Kamardę šiaurėje, o šįsyk apsilankėme priešingoje pusėje - šalia Žaliosios girios įsikūrusį Kliuokmaniškį, kurio dalis priklauso ir Panevėžio rajonui.

Būta nemažai dalybų, skirstymų. Bandėme susekti, kas ir kaip šiame krašte, ir paieškos siūlas, kaip kokio Šerloko Holmso, daug kur užkliuvo ir toli nuvedė - pas gerus žmones, į istorijos užkaborius, gamtos didybę…

Akmuo į valstybės paveldo sąrašą įtrauktas 1999-aisiais, tuo metu ten buvo Banioniai (panevėžinė jų dalis). Na, o 2010 metais Panevėžio rajono savivaldybės sprendimu toji Banionių teritorija priskirta Kliuokmaniškiui. Tad dabar tai - Kliuokmaniškio akmuo, tik kas bepervadins. Tarpukario meto dokumentai, beje, rodo, kad čia visgi būta Kliuokmaniškio kaimo!

Taigi, nuo šios įdomios vietos ir pradėjome pažintį su Kliuokmaniškiu. Akmuo - paslaptingas, nes niekas nežino, kokio jis išties dydžio. Spėjama, kad Puntukas palyginti - ne toks ir įspūdingas…

Akmuo rastas maždaug 1977 metais. Artojas žemę dirbdamas vis už kažko užkliūdavo - žemė išmesdavo plūgą. Pasakoja, su brigadininkais iš dešimties butelaičių susiderėjęs, kad atvažiuos „stalinietis“ ir iškas tą kliuvinį. O jis, pasirodo, - bent vieno kambario didumo…

Kai akmenį atkasė, buvo žiema, su slidėmis nuo jo čiuožė. 1982-aisiais jį bandyta visą iškasti, norint ištirti, bet ir dešimčiai traktorių to padaryti nepavyko. Taip ir palikta. Aplink akmenį prisirinko vandens - susidarė ežerėlis, tad nuo kranto iki akmens nutiestas lieptelis.

Šalia stovi senas kryžius - buvusios Pranciškaus Andrišėno sodybos. Prie kranto dabar baugu prisiartinti - atrodo, kad lieptelis bedugnėn grimzta… O ir visa ši vieta - akmuo, vanduo, dauba - it ne iš šio pasaulio, kažkokią nepažįstamą didybę ir kartu baimę sukelia. Žemės paslaptys juk beribės. Be to, nieko panašaus nesu mačiusi - o dar mūsų krašte (beveik mūsų). Aplink sutvarkius, ne vienam būtų įdomu apsilankyti…

Beieškant, kas galėtų daugiau papasakoti apie Kliuokmaniškį, siūlas entuziastų link ir nusidriekė… Susipažinome su Vilkiškiuose (iki Kliuokmaniškio nuo čia - vos kilometras) gyvenančia Ona Urbonavičiūte. Taip pat žinojome, kad pasvalietiškoje Kliuokmaniškio dalyje gyvena viena šeimyna, galinti papasakoti apie šį nuošalų kraštą, tačiau vis nesisekė su ja susisiekti… Padėjo Ona, kliuokmaniškiečius pažįstanti. Taip vieną sekmadienį visi susitikome Ritos ir Stanislovo Aleksandravičių namuose Kliuokmaniškyje…

Čia gyveno kelios Aleksandravičių kartos: Stanislovo prosenelis, vėliau - senelis Dionizas Aleksandravičius. Smetonos laikais, kai kaimai skirstyti į vienkiemius, gausi (iš šešiolikos vaikų užaugo dvylika, vyriausias - Stanislovo tėtis) Dionizo šeima iš Kliuokmaniškio išsikėlė į viensėdį. Dionizas 1938 metais gavo 3,5 ha žemės, ten pasistatė namus.

Šeima pasidalino Stanislovo tėčio pusbrolio Vlado prisiminimais apie jų gyventą laiką. Vladas su broliu pirmąsyk jau paaugę atvyksta į tėvo Prano gimtinę „Klikmaniškį“, prašyti senelio Dionizo nuomos už žemę, kuri jiems, tėvui mirus, paskirta.

Stanislovo senelis - vienas iš žuvusių 1946-ųjų Sekminių susišaudyme. O Stanislovo senelis tądien buvo pasamdytas vežiku… Sumaištyje gyvybės neteko ir jis.

Šalia senosios Aleksandravičių sodybos esančiame beržynėlyje - paminklas iš šio krašto kilusiam, čia žuvusiam Vyčio apygardos Žaliosios rinktinės Tamošiūno-Simo būrio vado pavaduotojui partizanui Broniui Stašiui-Lapei. Netoliese gyvena jo sesuo Janina, apsilanko pusbrolis profesorius Algis Mickūnas, kilęs iš Banionių.

Šalia Aleksandravičių sodybos iki karo būta didelio malūno, lentpjūvės, Vileišių giminei priklausiusios. Vėliau iš jų, kas sugebėjo, - pabėgo, o likusius ištrėmė Sibiran… Apie juos teprimena žaliuojantis beržynėlis ir likęs lentpjūvės pamatas. Jame įrėžta: „Jonas Vileišis 1928“, rastas ir peiliukas su inicialais.

Banioniuose būta dvaro. Veikė bravoras, spirito varykla, pieninė, sūrinė, būta daug pastatų, vaismedžių sodas, liepų alėja… Tačiau po kurio laiko dvaro gyvenimas ėmė merdėti, pats dvaras praskolintas. Čia sukosi Mickūnų, Stašių šeimos gyvenimas, jie XIX a. pabaigoje dalį dvaro žemių nusipirko.

Pašnekovai prisimena, kaip sovietmečiu žmonės iš vienkiemių, mažų kaimelių kelti gyventi į didesnes gyvenvietes. Ona pasakoja - jos tėvai išsikraustyti iš namų nenorėję, tai jiems kelią užarė, nė takelio nepaliko… Kad būtų paklusnesni tarybų valdžiai, kad iš galvos nuosavybę „išmuštų“, juk vienoje vietoje gyvenančius žmones ir sužiūrėti lengviau.

Melioracijai pasiekus piką, šiam kraštui ypač kliuvo - neliko Švilpiškių, Dūdiškių, Raciškių, nors tai nemaži kaimai buvo. O neseniai siūlyta ir Kliuokmaniškį panaikinti, kaip daugelį mažų kaimų… Pasvalio rajono dalyje dabar ten tik viena Aleksandravičių sodyba žaliuoja (palyginti - 1923 metais čia būta penkių ūkių, gyveno dvidešimt trys žmonės). Šalia esančios dar dvi sodybos (anksčiau taip pat būta daugiau) - teoriškai jau Panevėžio rajone. Bet, dėkui gyventojų atkaklumui - gyvuoja toliau…

Ąžuolas Jurkašiškyje, greit būsiantis įtrauktas į saugomų gamtos objektų sąrašą.

Šeima taip pat parėmė Kriklinių Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo parapijos bažnyčios remontą, dabar ji graži, šviesi, iš tolo kviečia maldai. Tačiau apie darbus šeimyna sunkiai kalba, tik tyliai, ramiai triūsia… Tai, matyt, ir yra tikrasis rūpestis - dėl jo paties, ne dėl aido…

Senųjų Kapinaičių Istorija

Dėl siaučiančių epidemijų, kad mirusiųjų nereikėtų toli vežti ir neplistų infekcinės ligos, nuo 1850- ųjų šalia visų kaimų įkurtos kapinės. Tuomet šios vadinosi Vilkiškių okolicos (bajorkaimio) kapinės. Vienas mirties atvejis siejamas su 1863 metų sukilimu.

1863-ųjų rugsėjo 18-ąją kapinėse palaidotas bajoras Jokūbas Zaborskis. Jis rastas pakartas mietiežninkų (maištininkų) miškelyje šalia Vilkiškių. Kapinaitėse laidota iki Pirmojo pasaulinio karo. Dabar jau nė žymės nelikę, kad čia ilsisi mirusieji, tik kalvelė iškilusi.

Jurkašiškis: Gimtinė, Kuri Traukia Atgal

Apsilankėme ir gimtojo Onos Jurkašiškio vietoje, kur gyveno ir jos tėvai, seneliai, proseneliai, proproseneliai… Kaimas buvo užusienio tipo, žaliavo viena sodyba, dirbo du ūkininkai. Čia keroja didžiulis ąžuolas, prie kurio moteris gimė ir užaugo. Jis, beje, greitu metu bus įtrauktas į valstybės saugomų gamtos objektų registrą (jo apimtis - 4,40 metrų, o aukštis 27 metrai). Šalia - ir pačios Onos prieš šešias dešimtis metų sodintas ąžuolas.

Ona kurį laiką gyveno Panevėžyje, bet grįžo į tėviškę. Sako, negalinti be jos… Nueina prie gimto ąžuolo, atsiremia, knygą ten paskaito. O netoliese esantis kitas ąžuolas yra siejamas su 1863-64 metų sukilimu, vadinamas maištininkų vardu. Manoma, kad jie čia rinkdavosi. Netoliese - buvusio Moliūnų dvaro žemės.

Aleksandravičių Sodyba: Gamta ir Istorija Vienoje Vietoje

Mintimis vis grįžtu į Ritos ir Stanislovo namus… Užburia čia atsiveriantys laukai, kiek toliau - giria. Per didelius namų langus plačiai atsiveria laukų grožis, platuma, laisvė… Ant stalo guli žiūronai - apžvelgti apylinkėms, stebėti žvėrių gyvenimą. Aplinkui vaikštinėja stirnos, o barsukai visai arti prieina. Tokiame nuošaliame, ramiame krašte gyvenant tik geros, šviesios mintys galvoje teka…

Akis užkliūva už senovinių akmeninių kirvukų kolekcijos. Anot muziejininkų, yra ir akmens amžių menančių, ir jau vėlesnius laikus. Pirmąjį rado visai netyčia - rinkdami laukuose akmenis. Rita prisimena, kad žmonės ir daugiau jų rasdavo. Tai rodo, kad vietovėje žmonių gyventa jau labai seniai…

Apylinkėse rastų akmeninių kirvukų kolekcija. Tai rodo, kad žmonių čia gyventa labai seniai…

Nors šeima gyvena visai ant rubežiaus, skiriančio du rajonus, vis vien jaučiasi esą pasvaliečiai, o ir reikalų tvarkyti dažniau vyksta į Pasvalį. Žmona Rita, beje, - panevėžietė, užaugo pačiame mieste, daugiabutyje, neturėdama savo kiemo. Dabar - visai kitaip… Ją gražiai apsupusi ir josios, ir vyro gimtinė… Beje, ji sako, kad dabar kaime jai ir geriau, ji čia - jau daugiau nei trisdešimt metų.

Pora Kliuokmaniškyje užaugino sūnų Tadą, dabar jis su šeima gyvena gretimuose Vilkiškiuose. Tėvas ir sūnus drauge ūkininkauja, Stanislovas rūpinasi agronomine ūkio dalimi, jam įdomiausia augalija, o Tadui - technika.

Rita prisimena, kad vyro svajonė seniai buvo turėti savo žemės, dirbti, sako - net akys šviesdavo… Tai išsipildė, kai buvo atgauta šeimos žemė - Stanislovas ėmė rūpintis minėtu senelio paveldu, kiek daugiau nei trimis hektarais (jie taip pat padalinti dviem rajonams, sodyba - Pasvalyje, o tvenkinys kieme, medžiai - jau Panevėžyje). Nuo šio lopinėlio ir prasidėjo jo ūkininkavimo kelias, dabar jau plačiai nusidriekęs…

Ateityje planuoja plėsti ir ekologinį ūkį. Kurti ūkį šeima pradėjo nuo nulio, viską teko dirbti patiems. Prieš kurį laiką auginta daug bulvių, o dabar - grūdinių kultūrų. Rita pradžioje užsiėmė buhalterija. Dabar ji daugiausia būna namuose, rūpinasi garbaus amžiaus motina.

Stanislovas aplink namų teritoriją ėmė statydinti tvorą iš laukuose rastų akmenų. Taip pat motociklu ar automobiliu aplekia apylinkes. Pasakoja, sykį ieškojo, iš kur išteka Svalia.

Šeima mėgsta ir grybauti, sako, šie metai buvę geri. Visas gyvenimas - gamtoje, iš jos… Namus taip pat šildo geotermine žemės energija. Čia ypač stiprūs vėjai, košia laukų apsuptą sodybą.

Dirbdamas laukus, ūkininkas su žeme nesulygina senų sodybų, medžių, kryžių. Sako, dar nė vieno nėra palietęs… Praktiškai žiūrint - suarei ir tvarka, vis tiek niekam apleistos sodybos nerūpi, dabar nieko nuostabaus jas palaidoti.

„Gaila medį nukirsti, juk jis - kaip gyvas…“ - kalba Rita. Kažkas viduje neleidžia naikinti. Juk jei visą žmogišką palikimą su žeme sulyginsime, verslu paversime - kas galiausiai liks? Išnyks atmintis, kultūra…

Statistika

Pastaba: Duomenys paimti iš „Kupiškėnų enciklopedijos“ straipsnio.

tags: #janinos #ir #stanislovo #sodyba