Janinos ir Algirdo Dambrauskų sodyba: menininkų meka Šniūraičiuose

Šniūraičiuose (Radviliškio rajone) gyvenančių Janinos ir Algirdo Dambrauskų sodyba virto menininkų meka.

Čia surengtame seminare „Vasaros sesija“ kūrėjai iš Lietuvos ir Latvijos tapė, lipdė, pynė ir kitais būdais gamino įvairius rankdarbius bei mokė norinčiuosius.

Seminaro idėja ir dalyviai

Seminaro iniciatorė, Šiaulių universiteto Menų fakulteto dėstytoja Danutė Kaučikienė, prieš pusantrų metų persikėlusi į Šniūraičius, ėmėsi įgyvendinti meniško sumanymo.

„Pati veliu veltinius, todėl pirmiausia vietines moteris išmokiau šių rankdarbių. O pernai vykusio bendrakursių susitikimo metu panorome kitąkart ne šiaip susitikti, o pasidalyti kūrybine patirtimi tarpusavyje ir su kitais. Taip gimė šio seminaro idėja. Į seminarą suvažiavo daugiausiai mano bendrakursiai, pakvietėme ir vietinės bendruomenės narius„, - sakė D. Kaučikienė.

Seminaro dalyviai atvyko iš Kauno, Radviliškio, Kėdainių, Akmenės, Druskininkų, Palangos, Latvijos ir vietinių kaimų.

Kūrybinės dirbtuvės

Norintys galėjo išmokti velti veltinį, verti papuošalus iš karoliukų, tapyti ant šilko, stiklo, medinių lentelių, lipdyti keramikos dirbinius, gaminti vario žiedus ar pinti skrybėles iš klevo lapų.

Vario žiedų gamyba

Radviliškio Gražinos pagrindinės mokyklos technologijų mokytojas Donatas Kurmanskis seminaro dalyviams ir svečiams pristatė žiedų iš varinių vamzdelių gamybos amatą, kurio jau apie 20 metų moko penktokus ir šeštokus.

Mokytojas susižavėjo žalvariniu žiedu, kurį kartą atsitiktinai iškasė, ir dabar nori išmokyti vaikus tokių žiedų gamybos gudrybių.

„Pasigaminti varinį žiedelį - nesudėtinga, to gali išmokti ir berniukai, ir mergaitės, gal tik pjaunant varį daugiau fizinės jėgos reikia“, - sakė meistras.

Donatas pabrėžė, kad reikalingas varinis ar aliuminio vamzdelis, nuo kurio atpjaunamas reikiamo pločio žiedas.

Šis vėliau naudojant įvairias dildeles, šveičiamąjį popierių ir poliravimo pastą virsta nebrangiu, bet akiai ir širdžiai mielu papuošalu.

„Žiedo ornamentus galima kurti skirtingomis technikomis: iškalti kaltukais, išpjauti griovelius dildelėmis ir panašiai“, - pasakojo pašnekovas.

Nors taip pagaminti žiedai neprilygsta sidabriniams ar auksiniams ir neretai tepa pirštus, bet jie daryti savo rankomis.

Klevo lapų skrybėlės

Bene didžiausio susidomėjimo seminare sulaukė floristikos dėstytojos iš Jelgavos žemės ūkio universiteto Ligitos Danenbergos klevo lapų skrybėlės.

„Skrybėlių iš klevo lapų gamyba - nuo seno latviams žinomas amatas. Tačiau dar prieš gerą dešimtmetį jo gudrybės buvo slepiamos, todėl kiekviena skrybėlė būdavo gana brangi - apie 10 latų (50 litų). Dabar šios kainos yra smarkiai kritusios, nes kas trečias - kas penktas latvis pats moka pasidaryti tokią skrybėlę. Jos ypač populiarios per tradicinį latvių lygiadienį - Lygua (per Jonines), kai tokios skrybėlės neretai pakeičia tradicinius ąžuolinius vainikus“, - apie šių skrybėlių istoriją pasakojo Ligita.

Viešnia minėjo, kad skrybėlei nupinti gali būti naudojami ir alyvų, liepų lapai, tačiau klevo lapai dėl savo dydžio - patogiausi.

Pradžiai Ligita siūlo paimti didžiausią turimą klevo lapą, vinimi netoli jo vidurio pradurti skylutę ir į ją įkišti kito per pusę sulenkto lapo kotelį. Toliau skylutę durti jau perlenktame lape ir kitus perpus sulenktus lapelius dėlioti aplink pagrindui paimtą lapą, po truputį plečiant ratą. Svarbiausia - nepamesti paskutinio įsmeigto lapo.

„Žinoma, lengviau vieną kartą parodyti nei paaiškinti“, - šypsojosi moteris.

Vienai skrybėlei nupinti Ligita sugaišta apie tris valandas.

Rudenį tokias skrybėles pina iš spalvotų klevų lapų.

Beje, ne tik skrybėles. „Šia technika gali būti gaminami įvairūs drabužiai arba pinamos stalą dengsiančios staltiesės“, - pasakojo meistrė.

tags: #janinos #ir #algirdo #dambrausku #sodyba