Prasidėjus pandemijai ir paplitus darbo iš namų modeliui, padaugėjo norinčių pakeisti turimą profesiją į įdomesnę, perspektyvesnę ar tiesiog išbandyti naują veiklą. Ši tendencija neaplenkė ir vyresnių žmonių, kurių įtraukimo į darbo rinką ar paskatinimo siekti pokyčių būtinybę įžvelgia vis daugiau šalyje veikiančių verslų. Specialistai įsitikinę - nauji įgūdžiai gelbsti intensyvių pokyčių darbo rinkoje ir technologijų įsigalėjimo akivaizdoje. Negana to, mokytis ar net persikvalifikuoti vyresniame amžiuje yra naudinga sveikatai bei emocinei savijautai.
Žengti kartu su pokyčiais
Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, iki 2025 m. galima sulaukti beveik 100 mln. naujų darbo pozicijų, pritaikytų darbo pasidalijimui tarp žmonių, mašinų ir algoritmų. Taip pat pabrėžiama, kad dalis dabartinių pozicijų bus pakeistos duomenų analitikais bei IT specialistais.
Pastebima ir kita medalio pusė - „Eurostat“ prognozės rodo, kad 2050 metais vyresnių nei 65 metų amžiaus gyventojų dalis Europos Sąjungoje sieks daugiau nei ketvirtadalį. Stebint aiškias visuomenės senėjimo, įtemptos darbo rinkos ir neabejotinai augančios technologijų svarbos tendencijas, labai svarbu rasti būdų paskatinti talentus nebijoti keistis, nuolat mokytis ir išbandyti save naujose pozicijose.
Jis pastebi, kad ilgėjančia gyvenimo trukme yra džiaugiamasi, tačiau kiek mažiau entuziazmo kelia tai, jog darbo rinkoje taip pat tenka praleisti daugiau laiko. G. Dzekunsko teigimu, tai yra ir iššūkis, ir galimybė.
„Šiuo metu daugelyje verslo sričių, o ypač technologijų srityse, jaučiamas darbuotojų trūkumas. Jauni specialistai į organizacijas atneša puikios energijos, tačiau tuo pačiu dažnai keičia darbą ieškodami naujų iššūkių. Kai darbuotojų kaita viršija 20 proc., tai jau tampa rimta produktyvumo organizacijoje problema. Tuo tarpu vyresni talentai atneša gyvenimiškos patirties ir taip trokštamo stabilumo į organizaciją“, - kalba G.
„Dažnas bijo dėl pajamų, nesaugumo, galbūt kuriam laikui suprastėsiančios gyvenimo kokybės. Visgi, darbas, kuris patinka, yra didžiulė investicija į savo nuotaiką ir sveikatą. G. Petronienė taip pat akcentuoja, kad persikvalifikavimo poreikis gali ateiti natūraliai arba tam žmogų paskatina susidariusios aplinkybės.
„Gali būti, kad senoji profesija „išsisemia“ ir žmogus nebeturi kur tobulėti, nebetenka motyvacijos. Kartais žmogus tiesiog neranda norimo darbo. Vyresniame amžiuje dažnai nebepakanka noro uždirbti pinigų, aprūpinti vaikus ar įsitvirtinti visuomenėje, norisi atsižvelgti į save patį. Žmogus, dirbantis ne tai, apie ką svajojo, gali tapti nelaimingu ir galvojančiu, kad gyvenimas dar įvyks - galbūt laisvalaikiu ar kažkada vėliau. Pakeitus specialybę į norimą pradedama gyventi dabar, jau šiandien“, - pastebi psichologė.
Darbdavių vaidmuo
Vieno didžiausio darbdavio šalyje „Danske Bank“ atstovo G. Dzekunsko teigimu, paskatinti siekti pokyčių ir platesnių karjeros galimybių turėtų ir patys darbdaviai.
„Atsakingas ir apie ateitį mąstantis darbdavys be jau esamų organizacijos darbuotojų ir dėmesio jų augimui, mokymuisi ir gerovei, turi būti orientuotas į potencialius darbuotojus už organizacijos ribų. Ypač vertinga, jei darbdavys gali dalintis savo gerosiomis patirtimis ir įkvėpti visuomenę mokytis, investuoti į ateities įgūdžius ir nepriklausomai nuo pasirinktos profesijos stiprinti savo „universaliuosius“ įgūdžius - lyderystę, projektų valdymą, analitinį mąstymą, IT raštingumą ir daugelį kitų“, - kalba G. Dzekunskas. Viena tokia iniciatyvų - jau ketvirtus metus organizuojama talentų ugdymo programa „FuturePros“, skirta studijuojantiems ar studijas jau baigusiems žmonėms, taip pat persikvalifikuojantiems specialistams. Tai metus trunkanti visiškai apmokama programa, kurios pagrindinis tikslas - padėti motyvuotiems talentams, siekiantiems profesinio augimo, įgyti vertingos praktinės patirties, reikalingos karjeros pradžiai, o taip pat - suteikti karjeros galimybes persikvalifikuojantiems specialistams.
„Nors tarp norinčiųjų prisijungti prie šios programos nemažai studijuojančių ar neseniai studijas baigusių žmonių, sulaukiame ir vis daugiau brandžių talentų dėmesio. Šiais metais apie 30 proc. visų kandidatų į „FuturePros“ sudarė specialistai keičiantys kvalifikaciją. Įkvepia ir sėkmės istorijos - programoje dalyvauja žmonės iš akademinio pasaulio, norėję įgyti praktinės patirties, kardinaliai keičiantys profesijas, pavyzdžiui iš odontologų į IT specialistus, o taip pat ir mūsų darbuotojai, kurie nusprendžia išmėginti naują karjeros kelią technologinėse kryptyse“, - pasakoja G. Dzekunskas.
Aplinkinių požiūris nesutrukdė pasiekti tikslo
Šia bei kitomis Lietuvoje prieinamomis specialybės keitimo programomis pasinaudojusi Ingrida Gabrialavičiūtė psichologės profesiją po daugybės darbo metų derina su duomenų mokslu. Svarstydama apie naujas darbo galimybes „FuturePros“ 2021 m. programos dalyvė svajojo suderinti savo jau turimas žinias su naujai įgytomis.
„Pagal išsilavinimą esu psichologė, apie 10 metų dirbau pedagoginį ir mokslinį darbą. Ilgainiui panorau mokslines žinias perkelti į taikomąją sritį. Baigiau „Vilnius Coding School“ duomenų analitikos kursus, savarankiškai mokiausi „DataCamp“, „Udemy“ platformose, dalyvavau „Women Go Tech“ mentorystės programoje. Ten sužinojau apie „FuturePros“. Supratau, kad čia yra mano šansas įžengti į dominančią sritį“, - pasakoja I.
„Programa suteikė man galimybę žengti pirmus žingsnius duomenų mokslininkės link ir mokytis kaupiant praktinio darbo patirtį.
Kalbos kitimas ir jo priežastys
Aptardami šią temą kalbos tyrinėtojai kelia tokius pačius bendriausius klausimus: kodėl vienos kalbos išlieka, o kitos nyksta ir pamažu miršta? kaip ir kodėl kalbos keičiasi: kokios kalbos ypatybės per laiką nunyksta, kokių atsiranda naujovių, kaip kai kurios ypatybės keičiasi? kokių transformacijų jos patiria, kad išliktų? ir pan.
Kad kalba yra tradicija, perduodama iš kartos į kartą, galime paliudyti ir mes patys: juk kalbos išmokome iš savo artimųjų - tėvų ir senelių, kam pasisekė - pažinojo ir savo prosenelius. Ir patys galite surinkti duomenų, kurie įrodytų, kad jų kalba skiriasi nuo jūsiškės: ir tartimi, ir vartojamais žodžiais, ir kai kuriomis konstrukcijomis. Dar daugiau - jei po dvidešimt metų prisiminsite (ar turėsite išsaugoję rašytinių šaltinių - elektroninių laiškų, SMS, rašinių), kaip jūs patys kalbate dabar, būdami moksleiviai, ir palyginsite, pamatysite, kad ir jūsų kalba bus kitokia, nei kad yra dabar.
Ir čia nieko keista: kaip ir kiekviena tradicija, taip ir kalba per laiką kinta - keičiasi pats gyvenimas, kalbos vartojimo aplinka ir tikslai, bendravimo priemonės, keičiasi ir patys kalbėtojai, jų poreikiai. Galėtume sakyti, jog būtent pokyčiai, tiksliau - kalbos gebėjimas prisitaikyti prie pokyčių rodo kalbą esant gyvą. Mirusi kalba, žinoma, jau nesikeičia - ji lieka „amžinai gyva“ fiksuotais pavidalais: rašytiniuose šaltiniuose ar garso įrašuose.
Kad kalba, būdama žmonių, ne žmogaus kūrinys, prisitaiko prie ją vartojančių žmonių poreikių ir besikeičiančių gyvenimo sąlygų, rodo ir tai, kad kalbos kitimo procesai ypač suintensyvėja istorinių lūžių momentais, kai vyksta išties svarbūs politiniai, socialiniai-kultūriniai ar ekonominiai pokyčiai, tokie kaip valstybės okupacija, politinės santvarkos pasikeitimai, raštijos, spausdintinės knygos ar elektroninių komunikacijos priemonių atsiradimas ir pan.
Nors ne vienodu greičiu, bet kinta visi kalbos lygmenys: ir kalbos raidynas, ir garsynas, ir žodynas, ir darybos modelių darumas, ir gramatinės normos, ir kalbos vartojimo žanrinės formos, ir pan. Vieni variantai ima vyrauti, kiti po truputį traukiasi į paribį užleisdami vietą naujovėms. Beje, kalbos naujoves dažnai ir patys kalbos vartotojai, ir kalbininkai vertina toli gražu nevienareikšmiškai: vieniems tai atrodo kalbos nykimas ar nuskurdimas, kitiems - kalbos gyvybingumo ir kūrybingumo paliudijimas.
Kaip per laiką keitėsi lietuvių kalba, galime įsitikinti sulyginę senųjų lietuvių kalbos raštų kalbą su XX a. pradžios ir, pavyzdžiui, su dabartine - XXI a. pradžios - kalba.
Pavyzdžiui, pirmoji lietuviška abėcėlė, kuria 1547 m. buvo išspausdintas Martyno Mažvydo Katekizmas, turėjo 23 raides, o dabar mūsų vartojama 32 raidžių lietuvių abėcėlė pirmą kartą pavartota tik 1901 m. išleistoje Jono Jablonskio lietuvių kalbos gramatikoje. Jau vien dėl šios priežasties - pasikeitusio alfabeto - ne vienam iš jūsų kiltų sunkumų perskaityti visą originalų pirmosios lietuviškos knygos pavadinimą. Net ir užrašytas pagal dabartinę rašybą (ir tartį) jis rodo akivaizdžius kalbos pokyčius - neįprasti žodžiai ar jų reikšmės, neįprastos žodžių formos, neįprasta žodžių tvarka, neįprastas net šriftas: „Katekizmuso prasti [paprasti] žodžiai, mokslas ir skaitymo rašto giesmės, dėl krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos. Karaliaučiuj VIII dieną mėnesies sausio metų užgimimo Dievo MDXLVII“.
Ne ką mažiau intriguojantis ir joje skelbiamas pirmasis žinomas originalus eiliuotas tekstas lietuvių kalba - garsioji Katekizmo pratarmė Knigieles Paczias byla Letuuinikump jr Szemaicziump (pagal dabartinę rašybą: Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump) - tokį lietuvių kalbos variantą, kokiu buvo kalbėta ar rašyta šešiolikto šimtmečio viduryje, dabar be specialaus pasirengimo keblu ir perskaityti.
Kad kalba keičiasi ir šiomis dienomis, pastebi ir patys vartotojai, ne tik kalbininkai. Šiuo metu, kai šimtai tūkstančių lietuvių yra emigravę, be to, daugėja ir mišrių šeimų, ir neįgudusiai ausiai girdėti, kaip ypač sparčiai kinta emigrantų, suaugusių ir jų vaikų, vartojamos lietuvių kalbos garsynas - rodos, pats stabiliausias kalbos lygmuo. Kokios įtakos šie pokyčiai turės norminiam lietuvių kalbos tarimo variantui, kol kas sunku spręsti, bet kai atotrūkis tarp to, kaip „iš tiesų kalbama“ ir „kaip turi būti kalbama“ taps per didelis, pokyčių bus.
Kad daugelis mums įprastų žodžių yra ar palyginti „jauni“, jūs jau žinote. Tarkime, mokinys ta reikšme, kuria dabar jis vartojamas, Jablonskio pasiūlytas vartoti neseniai, XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje. Nors žodis mokytojas buvo vartojamas jau Mažvydo (tiesa, mokinį pirmosios lietuviškos knygos autorius vadino žėku). Mokykla irgi palyginti nesenas žodis - pavyzdžiui, „Tautinės giesmės“ autorius Vincas Kudirka dar vartojo svetimybę „iškala“.
Būtent leksika yra greičiausiai kintantis kalbos sluoksnis, atspindintis pasikeitusią ekonominę-politinę ar socialinę-kultūrinę vartojamos kalbos aplinką. Tarkim, iš dabartinės lietuvių kalbos vartosenos kaip atgyvenę traukiasi sovietmečio realijas įvardijantys žodžiai ar kai kurios jų reikšmės, kartais - tiesiog keičiasi jų vartojimo kontekstai, pavyzdžiui, kolūkis, kolūkietis ar komjaunimas, komjaunuolis.
O mūsų laikmetį atspindinti leksika, tarkim, jums gerai žinoma jaunimo kultūrą (laisvalaikį, aprangą, gyvenimo būdą ir pan.) įvardijanti leksika išties paslanki, greitai prisitaikanti prie gyvenimo pokyčių, nors patys reiškiniai ar daiktai yra nauji - čia paminėsime tik keletą tokių žodžių, atsiradusių visai neseniai: dūzgės, nešioklės ar tamprės.
Kinta net stabiliausiu laikomas lygmuo - gramatika. Žinoma, tai vyksta ne taip greitai ir ne taip paprasta tokius pokyčius ar jų tendencijas fiksuoti. Tarkim, mokslininkai pastebi, jog nuo bendrinės kalbos susiformavimo lietuvių kalboje kai kurie linksniai tam tikromis reikšmėmis vartojami vis rečiau, o vietoj jų įsigali prielinksninės konstrukcijos, pavyzdžiui: tautosakoje yra sakoma Mano brolelis žirge sėdėjo, nors dabar mes rinktumės sakyti tik vienaip: ant žirgo. Seniau kur kas plačiau vartotas laiko vietininkas: Nakčioj ir dienoj dirba. Taip pat pastebėta, jog pastaruoju metu gausėja padalyvinių konstrukcijų ar konstrukcijų su veiksmažodiniais daiktavardžiais - kol kas redaktoriai tokias konstrukcijas linkę taisyti.
Rašytinį kalbos variantą paprastai stengiamasi stabilizuoti per įvairių lygmenų kalbos vartojimo taisykles, kurių mokomasi mokykloje - tai leidžia išsaugoti ryšius su ankstesnių kartų kalbine tradicija. Tačiau sakytinė šnekamoji kalba, kintanti kur kas sparčiau ir esanti neatsiejama save kuriančio žmogaus tapatybės dalis, išsprūsta iš norminimo sferos. Tai labai gerai matyti ir iš elektroninio lietuvių kalbos varianto - SMS ar elektroninių laiškuose vartojamos kalbos.
Kad kalbos per laiką kinta ir miršta, galime pateikti įvairių pavydžių. Štai ir baltų šeimoje šiuo metu tėra likusios dvi - lietuvių ir latvių - kalbos, o prūsų kalba išnyko, nors yra duomenų, kad dar iki XVIII a. pradžios ja buvo kalbėta dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje ir piečiau jos esančioje Lenkijos dalyje. Taigi kai mirė paskutinis ja kalbėjęs asmuo, mirė ir pati kalba. Šiandien apie prūsų kalbą žinome ir iš jų gyventos teritorijos vietovardžių bei istorijos šaltinių minimų asmenvardžių, bet iš rašytinių šaltinių, tiesa, nelabai gausių.