Daug kas dar iš mokyklos vadovėlio atsimena legendą apie parako atradimą, kai alchimikas vienuolis Bertholdas Švarcas, bandydamas paversti nekilniuosius metalus į auksą, maišydavo visokias medžiagas. Tačiau ar tikrai viskas buvo taip?
Parako išradimas
Parakas ir šaunamieji ginklai: kas išrado pirmas?
Vienintelis istorinis dokumentas, kuris kalba apie Bertholdą Švarcą, yra Prancūzijos karaliaus Jono Gerojo (1350-1364) potvarkis iš 1354 metų gegužės 17 d., kuris sako, kad karalius gavo žinią, jog Vokietijoje Bertholdas Švarcas padarė artilerijos srityje (reiškia artilerija jau buvo) išradimą (invention de faire artillerie). Iš to yra aišku, kad Bertholdas Švarcas gyveno XIV a., reiškia tais laikais, kada parakas ir jo sviedžiamoji jėga jau buvo žinoma. Ir tikrai, jei remtis vien istoriniais dokumentais, aiškėja, kad ne tik parakas, bet ir šaunamieji ginklai, tais laikais buvo ne tik žinomi, bet ir praktiškai išbandyti.
Istoriniai dokumentai duoda mums dvi tikras datas, kai 1342 metais artilerija Europoje buvo pirmą kartą pavartota maurams ginant nuo ispanų (Alfonso IX) Alžesirą ir 1346 metais kautynėse ties Kressi, kai artilerija buvo pavartota dviejų Europos tautų susidūrime. Peržiūrėjus Prancūzijos, Italijos ir Vokietijos miestų turto (inventoriaus) knygas, galima surasti davinių dar iš senesnių laikų. Pav., Italijos “Libri” knygoje apie “matematikos mokslo istoriją Italijoje” randame užrašą iš 1326 metų, kur kalbama apie metalinius vamzdžius ir metalinius kamuolius, kuriuos galima vartoti ginant respublikos tvirtoves. Metzo miesto kronika iš 1324 m. kalba apie paraką ir šaunamus ginklus, taip pat ir Prancūzijos Ruano miesto kronika iš 1338 m.
Aišku, kad Prancūzijos karaliaus potvarkis 1354 m. nekalba apie parako išradimą, bet apie kokį tai kitą Švarco išradimą. Greičiausiai čia turima galvoje didelių kalibrų bombardų liejimą iš vario. Tokios bombardos kaip tik tais laikais pasirodė. Pirmykštis šautuvas-vartotas 14 a.
Kinijos indėlis į parako atradimą
Senų rytų Azijos tautų priekyje nuo senovės laikų stovėjo kiniečiai. Šita mongolų tauta išlaikė beveik iki paskutinių laikų savo protėvių kultūrą ir civilizaciją. Kiniečių žemė turi didelius kiekius gamtinės salietros, kuri didelių ganyklų plotuose neretai apgula žemę lyg sniegas. Senovės laikais salietra ir buvo vadinama “kiniečių sniegu” arba “kiniečių druska”.
Kiniečiai - piemenys, užkurdami lauke laužą, neretai pastebėdavo mažus sprogimus, kurie įvykdavo laužui įsidegus. Iš čia jau ne toks tolimas kelias iki tam tikrų parako mišinių, tuo labiau, kad kiniečiai nuo senų laikų buvo dideli pirotechnikos mėgėjai. Bet dėl jų, bendrai paėmus, pasyvaus būdo, jie nesugebėjo paraką ir jo ypatybes panaudoti savo ginkluotų jėgų sustiprinimui. Dėl to ir neturėjo anksčiau už kitus artilerijos ir bendrai šaunamųjų ginklų. Bet anksčiau visų kitų tautų jie vartojo raketas, ypatingai strėles su raketa (degančios raketos stumiamąja jėga padidindavo strėlės greitį ir šaudymo tolį) ir petardas, kurias jie vartodavo sienoms sprogdinti. Kiniečius lankantieji svetimtaučiai (ispanai, venecijiečiai - Markus Polo XIII a. - portugalai, jėzuitai - pere Amiot: “Traite de l’art de la guerre chez les chinois”) plačiai šiuos dalykus aprašė.
Tuo būdu visai galimas dalykas, kad jau XIV a. kiniečiai turėjo tam tikrus šaunamus ginklus. Paryžiaus artilerijos muziejuje yra 2 kiniečių 95 mm granatos iš geležies, kiekviena iš jų susideda iš 2 pusrutulių. Šios granatos buvo rastos Pekine, kasinėjant imperatoriaus buvusį sandėlį, sudegusį apie 1400 metus. Šis radinys visai aiškiai įrodo, kad jau XIV a.
Artimiausieji kiniečių kaimynai buvo mongolai šiaurėje ir indai pietuose. Mongolai ir totoriai jau nuo senovės laikų vedė klajoklių gyvenimą šiaurės-rytų Azijos stepėse. XIII a. Čingis Chanas apjungė visas mongolų ir totorių tauteles ir 1280 m. visa šiaurinė Kinijos dalis buvo jo užkariauta. Po to jis užkariavo Bucharą, Samarkandą, Persiją, Egiptą ir Rusiją ir išskleidė savo viešpatavimą iki Egėjo jūros ir Lenkijos.
Mongolai buvo tikri barbarai: be galo žiaurūs užkariautoms tautoms, kartu jie perimdavo iš jų viską, kas jiems atrodė gali būti naudinga jų užkariavimo tikslams. Toks galėjo būti parako kelias į Europą iš rytų.
Indijos ir arabų vaidmuo
Indijos istorija žinoma nuo 300 m. pr. Kr., kada Indija dalinai buvo Aleksandro Makedoniečio užkariauta ir kada buvo nustatyti jos santykiai su tuometine Graikija. Šis faktas davė pagrindo tvirtinti, kad, taip vadinamoji, “graikų ugnis” turėjo savo sudėtyje salietros, kuri daug kur Indijoje randama. Nepaprastai taikingi indai (poezijos jausmas, fantazija, palinkimas į paslaptingumą) būdavo lengvai kitų užkariaujami.
Po Makedonijos, Indija virsta Sirijos vasalu, po to Persijos. X a. Indiją užkariauja arabai. Indijos šventuose raštuose randame tikrus davinius apie indų tuometinį karo meną: plačiai vartojami drambliai ir karo vežimai, bet kalbama ir apie tai, kad buvo mėtomos bambukinės lazdos, “kurios ore sprogdavo” (200 m. pr. Kr.). Ten randame ir tokių išsireiškimų, kaip “agniaster” - kas reiškia žudyti ugnimi.
Kaip sakyta, X a. Indiją užkariavo arabai, šventasis miestas Mekka jau nuo senovės laikų buvo kartu ir prekybos centras. Ginklu ir ugnimi arabai plėtė Mahometo mokslą ir užkariavo: Siriją, Egiptą, Persiją ir visą Afrikos šiaurinę dalį. VII a. jie mėgino persimesti į Graikiją, bet jiems nepavyko.
Su laiku arabai susimaišė su Kartagos valstybės gyventojais ir gavo maurų pavadinimą, skiriantį juos nuo arabų - klajoklių, berberų ir beduinų. Iš kitos pusės arabai pasiekė Turkestaną iki Kašgaro ir Indiją iki Multano, kur jie susipažino su salietra, pradėjo prekybinius ryšius su kiniečiais ir perėmė iš jų pirotechniką: raketas ir petardas.
Pasiekę Atlanto vandenyno pakraščius, arabai persikėlė į Ispaniją (iš čia Gibraltaro pavadinimas, pagal jų vado vardą Tarik, kuris iš kalno Dzeb sekė savo kariuomenės persikėlimą: Tarik-al-Dzeb = Gibraltar). Užkariavę Ispaniją, arabai ilgesnį laiką gyveno taikoje, ir šis laikotarpis pasižymėjo nepaprastu mokslo ir meno klestėjimu.
Karaliaus Alfonso kronikoje vienuolis Don Pedro rašo, kad 1300 m. Tuniso karalius ir maurų vadas jūrų kautynėse ties Sevilija pavartojo ginklus, kurie atrodė kaip geležinės bačkos ir “spjaudė ugnies žaibais” (force tonnerres de feu). Karas, kurį vėliau maurai vedė prieš ispanus, žymia dalimi prisidėjo prie parako išsiplatinimo. Šitą teoriją galima paremti visa eile istorinių dokumentų.
Paryžiaus universiteto profesorius Reino išvertė iš arabų kalbos Nedzm-Eddin-Gassan-Alrama rankraštį, kuris buvo parašytas XIII a. Veikalas pavadintas: “Menas kautis raitam ir apie visokias karines mašinas”. Vadovėlis buvo skirtas arabų pirotechnikams ir jame nurodoma, kad dirbti reikalinga “pagal tėvų ir kitų šio meno meisterių pavyzdį”. Vadovėlis turi 2 skyrius: pirmame aprašomos visokios padegamos ir pirotechniškos medžiagos, antrame - jų pavartojimas kare. Iš pirmo skyriaus paaiškėja, kad salietra ir jos valymo būdas arabams jau anais laikais buvo gerai žinomi. Visos paminėtos medžiagos sudarytos iš salietros, sieros ir anglies ir savo sudėtimi visiškai atitiko paraką. Vadovėlio autorius pakartotinai nurodo, kad šiuos mišinius sudarant, reikalinga stropiai saugotis žiežirbų - aišku, kad išvengtų sprogimo.
Antroje dalyje autorius aprašo tų medžiagų vartojimą jūroje ir žemėje, puolant ir ginant tvirtoves. Aprašo jis ir visokius indus, tarnavusius rankinėmis granatomis. Panašūs indai, tik žymiai didesni, būdavo svaidomi iš svaidomųjų mašinų. Aprašo jis ir raketines strėles ir tam tikrus vamzdžius, pririštus prie ilgų lazdų, kuriais “kariai degina savo priešus”. Jei šitą rankraštį palyginti su kitais maždaug to pat laiko (1248 m. “Abb-Allah” arba “Ibn-Albay-thar”), kurie kalba maždaug tą patį, tenka tvirtinti, kad arabai paraką pažinojo jau XIII a.
Azijos muziejuje Leningrade yra arabų rankraštis iš XIII a. pabaigos ar XIV a. pradžios “Žinių rinkinys apie visokias meno formas (jame minimas Nedz-Eddin vadovėlis, kuris tvirtina, kad arabai jau anais laikais turėjo, kad ir labai primityvios formos, šaunamus ginklus). čia mes randame pirmo šaunamojo ginklo, taip vadinamos “modfa”, aprašymą. Modfa buvo tam tikras mažo kalibro vamzdelis, pririštas prie lazdos, šaudant tuo ginklu, laikoma už lazdos. Apie šio ginklo užtaisymą, autorius sako: “paimk 20 drachmų salietros, 2 drachmas anglies ir 11/2 drachmos sieros, viską sutrink į miltelius, modfą pripildyk iki 1/3 šiuo mišiniu, nedaugiau, kitaip sprogs... modfą daryti iš medžio... medžiagą stangriai suspausti, įdėti ‘bondok’ (kulką) arba strėlę ir medžiagą uždegti.
Drauge su modfa šio rankraščio piešiniuose atvaizduoti ir tobulesni ginklai, cilinderio formos su storesniu pagrindu, kur buvo dedamas užtaisas. Šio ginklo vamzdyje atvaizduota kulka ir 2 strėlės, matomai jis šaudė ir kulkomis ir strėlėmis. Toks atrodo buvo kelias, kuriuo Europos tautos susipažino su paraku, jei remtis vien istoriniais dokumentais.
Papildomai dar galima pasakyti, kad Meieris savo “Historische Angaben ueber die Feuerwaffen” sako, deja, nenurodydamas šaltinių, kad arabai “vartojo šaunamus ginklus prieš ispanus Lisabonoje”. Toliau jis sako: “1220 m. pas arabus galima rasti šaunamus ginklus”, 1232 metais - “kare prieš kiniečius mongolai vartojo šaunamus vamzdžius, ‘tao’ (kiti autoriai tvirtina, kad ‘tao’ vartojo kiniečiai)” ir, pagaliau, 1247 m. - “Sevilija gynėsi pabūklais... Atrodo yra pakankamai pagrindo tvirtinti, kad jau XIII a.
Arabų užkariavimo kelias buvo kartu ir žinių apie paraką Europoje paskleidimo kelias. Pirmos tautos, kurios įėjo į tam tikrus santykius su arabais buvo ispanai, graikai ir italai. Graikai, kurie po nepasisekusios arabų invazijos, užmezgė su jais prekybinius santykius, pirmieji ir susipažino su salietriniais mišiniais, ką, tarp kitko, ir Marko Graiko veikalas “liber ignium ad comberendos hostes” patvirtina. Šis veikalas, jo lotyniškame vertime, buvo savo laikais plačiai Europoje žinomas ir naudojamas ir jį galima dar ir šiandien kai kuriose bibliotekose surasti.
Kiti išradimai, kurie galėjo būti išrasti anksčiau
Šalia parako, yra ir kitų išradimų, kurių atsiradimo laikas gali būti netikslus:
- Aukštakrosnės: Naudojamos metalams iš rūdų išgauti, gali būti buvo naudojamos jau I-ame mūsų eros amžiuje Kinijoje, tačiau pirmą kartą Europoje jos pasirodė 1200-aisiais.
- Karučiai: Pirmieji karučiai viduramžių Europoje pasirodė apie 1170-1220 metus.
- Verpimo rateliai: Gali būti kilę iš Indijos tarp V ir X a. Yra įrodymų, kad jie buvo naudojami Kinijoje apie 1000 m. Per Vidurinius Rytus jie pasiekė Europą maždaug 1400 m.
- Patrankos: Ankstyviausios patrankos gali būti datuojamos XII a. Kinijoje, kur maždaug 1128 m. Kai kurių arabų istorikų teigimu, 1260 m. mameliukai Ain Jaluto mūšyje naudojo patrankas prieš mongolus.
Galilėjus ir teleskopas: Ar tikrai jis buvo pirmasis?
Galileo - fizikas | Mini biografija | BIO
1609 metai buvo naujo Galilėjaus gyvenimo etapo pradžia. Tais metais Veneciją, kurioje jis gyveno, pasiekė olandas, su savo išradimu - primityviu teleskopu, kuris vaizdą priartindavo 3 kartus. Olando išradimas buvo panašesnis į inovacinį žaislą, nei mokslinį instrumentą, tačiau sužadino Galilėjaus smalsumą. Tą patį vakarą, išsiprašęs instrumento aprašymą, Galilėjus sukonstravo savąjį, kiek daugiau artinantį teleskopą. Galiausiai, tobulindamas šį įrankį, jis pasiekė 30 kartų artinimą.
Teleskopo ištobulinimas jam užtarnavo Padua universiteto matematikos katedros vedėjo kėdę bei didelį, 1000 florinų atlyginimą kasmet. Tačiau, svarbiausia, teleskopas atskleidė Galilėjui dangaus paslaptis. Nukreipęs savo teleskopą į aukštybes, Galilėjus išvydo žadą atimantį reginį: „Tai pats nuostabiausias ir žavingiausias reginys, kokį įmanomą išvysti - Mėnulio kūnas, kurio diametras atrodo 30 kartų didesnis, o jo paviršius didesnis beveik 900 kartus, masė - 27 000 kartų didesnė, nei žvelgiant plika akimi; ir dabar kiekvienas iš mūsų, pasikliovęs savo rega, galime įsitikinti, jog mėnulio paviršius nėra lygus ir nupoliruotas, o nelygus ir grublėtas. Visai kaip Žemės veidas, kuris gausus iškilimų, bedugnių ir vingių“, - taip Galilėjus rašė savo traktate „Žvaigždių pasiuntinys“ (1610), kuris tapo bestseleriu.
Teleskopo pagalba pasipylė atradimai: įrodyta, jog Paukščių Takas yra sudarytas iš daugybės žvaigždžių, atrasti Saturno žiedai, Saulės dėmės, Jupiterio palydovai, savo orbitomis besisukantys aplink planetą, mėnulio krateriai. Vienas svarbiausių atradimų: Veneros fazės, panašios į mėnulio - tai buvo stipri užuomina, jog ši planeta turi suktis aplink Saulę, o ne apie Žemę.
Galilėjaus teleskopas
1611 metais nukeliavęs į Romą, Galilėjus buvo sutiktas kaip tikra žvaigždė. Pats popiežius jį maloniai priėmė, rūpinosi, kad nieko netrūktų. Visi Romoje buvo sužavėti Galilėjaus atradimais ir teleskopo išradimu, kur jam ir buvo suteiktas „teleskopo“ pavadinimas. Galilėjus buvo priimtas į mokslų akademijos draugiją „Accademia dei Lincei“.
Reformacija Lietuvoje: Ar tikrai žinome visą istoriją?
Vis dėlto pačių lietuvių mokslininkų, tiriančių Reformacijos sritį, yra labai nedaug, jų nesieja jokios tyrimų programos ar mokslo centrai. Dvi nepriklausomybės dvidešimtmečiu Reformacijai skirtos monografijos (1999 m. pasirodžiusi I. Lukšaitės Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje bei 2008 m. publikuota D. Pociūtės Maištininkų katedros. Ankstyvoji Reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai) buvo individualių mokslinių tyrimų rezultatas. LDK Reformacijai tirti neturime suformavę jokių institucinių mokslo padalinių, nėra Reformacijos studijoms skirtų periodinių mokslo leidinių.
Lietuva, Lenkija ir Vengrijos kunigaikštystė Transilvanija vieningai pripažįstamos buvusios ryškiausiais Rytų ir Vidurio Europos Reformacijos centrais, ne tik pasižymėjusiais savitais bruožais, bet ir sukūrusiais tarpusavio tinklą. Šio tinklo istorija iki šių dienų tebeslepia intriguojančių paslapčių. Išskirtinę jo charakteristiką aktyviai formavo tiek vietinės asmenybės, tiek Europos (daugiausia Italijos) religiniai bėgliai, disidentai, kurie, tik sąlygiškai toleruojami, patys ištobulino Renesanso epochai būdingą simuliacinę, religijos sociologijoje dar vadinamą nikodemistine, elgseną.
XVII a. LDK ir Lenkijos regione įsitvirtinus kontrreformacijai, istoriografijoje įsigalėjo ir daug jos sukurtų vertinimų. Jau nuo jėzuitų veiklos LDK ir Transilvanijoje pradžios protestantiškieji, ypač antitrinitoriškieji, procesai buvo demonizuoti - siejami su bedievybės idėja.
Gaila, bet Vilnius šiandieną beveik nebeturi ryškesnių Reformacijos atminties ženklų. O štai Transilvanijos „kodas“ mūsų laikų populiariojoje kultūroje išnaudojamas ypač plačiai.
Tik dėl Vakaruose pasklidusios žinios apie Radvilos Juodojo konversiją ir galimą jos įtaką karaliui į Vilnių 1555 m. žiemą su pirmuoju popiežiaus nuncijumi atvyko Ignaco Loyolos draugas, vienas pirmųjų jėzuitų ispanas Alfonso Salmeronas ištirti galimų sąlygų Vilniaus jėzuitų akademijai įkurti.
Mikalojus Radvila Juodasis
Išsigandęs permainų Žygimanto Augusto (kurį jau nuo 1549 m. reformų imtis skatino ir Calvinas) valdomoje valstybėje, Apaštalų sostas 1555 m. sausį nusprendė imtis priemonių Reformacijai sustabdyti. Šiai misijai atlikti popiežius paskyrė pirmąjį nuncijų Lietuvai ir Lenkijai, Veronos vyskupą Luigi Lippomaną. Jam misija Vilniuje ir Varšuvoje buvo nelaimingiausias gyvenimo laikotarpis.
tags: #isradimai #kurie #neturejo #buti #isradimais