Senų Medžių Išsaugojimas Sodyboje: Tradicijos ir Aplinkosauga

Lietuvių išmintis byloja, kad svarbiausi gyvenime darbai - pasodinti medį, pastatyti namą ir užauginti vaiką. Bet kodėl toks reikšmingas medis? Kodėl ir šiandien kiekvienas lietuvis, nuo eilinio žmogaus iki šalies vadovo, pirmąja savo pareiga laiko pasodinti medį? Medžio sodinimas - investicija į ateitį.

Pasirodo, neatsitiktinai mūsų protėviai saugojo gamtą ir puoselėjo kiekvieną medelį, nes reikiamas želdynų kiekis supančioje aplinkoje užtikrina tinkamas gyvenimo sąlygas. Taigi, ši tradicija atsirado ne šiaip sau, o siekiant išsaugoti aplinką, kurioje gyvename. Juk ir mūsų liaudies menas, mūsų gyvenimo ir tarpusavio santykiai yra perimti iš gamtos, kuriuose išlaikyta pusiausvyra ir saikas, o senovės lietuviai buvo paskutinė Europos tauta, garbinusi gamtos jėgas. Gamtos reikšmė senajame lietuvių tikėjime, priešingai daugeliui kitų tautų, buvo ypač pabrėžiama. Tad štai kodėl lietuvis visais laikais glaudėsi prie medžio.

Sodyba su senais medžiais

Sodybos Tradicijos ir Gamtos Svarba

Lietuviui visada brangi buvo jo gyvenamoji aplinka ir gyvenamas būstas. Vietą sodybai buvo stengiamasi parinkti gražiausioje aplinkoje, netoli nuo vandens, t. y., upių, ežerų, kūdrų, o svarbiausia - visos sodybos skendėdavo žalumoje. Šias tiesas, laikui bėgant, daug kas primiršo, todėl nenuostabu, kad ne visi vienkiemiai prigijo tarpukario Lietuvoje, nors ir kaip jie buvo puoselėjami. Šiandien jau kiekvienam aišku, kad pirmiausia reikia parinkti tinkamą vietą sodybai, kuri negali būti be medžio ar bent jau sodybai parinktas laukas neturi būti nutolęs nuo natūralių želdinių daugiau nei 50 metrų. Be medžio - ir sodyba ne sodyba.

Nuo seno lietuvių buvo garbinami vanduo ir ugnis, todėl kiekvienoje sodyboje būdavo vandens ir ugnies garbinimo vieta - pirtis. Tai buvo išskirtinė, šventa vieta, nes pirtyje ugnis ir vanduo tarsi susitinka su žmogumi, kuomet žmogus atgimsta. Pirtyje buvo draudžiama netinkamai elgtis, keiktis, o į pirtį, kaip ir į kitas šventoves, buvo einama basomis. Gal tuo galima pateisinti ir tokį begalinį mūsų tautiečių potraukį įsikurti ar bent jau turėti poilsio sodybas prie vandens telkinių.

Miškų Įstatymas ir Aplinkosauga

Ir tai nieko smerktino, tačiau kiekvienam šalies piliečiui pirmiausia privalu laikytis galiojančių įstatymų, o norint įsikurti gamtos aplinkoje - pirmiausia laikytis Miškų įstatymo. Miškų įstatymas yra miškų politikos ir jos strateginių tikslų įgyvendinimo instrumentas ir koks jis bebūtų, jo reikia laikytis. Iš kitos pusės - ar mes įvertiname ir išnaudojame tai, ką įstatymai leidžia. Tvarkydami savo gyvenamąją aplinką ar įsirengdami gyvenamą būstą - neskubėkime.

Kaip įtvirtinta Miškų įstatyme, mišku yra laikomas ne mažesnis kaip 0,1 hektaro žemės plotas, apaugęs medžiais, kurių aukštis natūralioje augavietėje brandos amžiuje siekia ne mažiau kaip 5 metrus, kita miško augalija, taip pat išretėjęs ar dėl žmogaus veiklos bei gamtinių veiksnių netekęs augalijos (kirtavietės, degavietės, aikštės). Dar šiame įstatyme sakoma, kad privačių miškų valdos neskaidomos į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarų. Tai trukdo „parceliuoti“ miškus vaizdingose vietose, dėl to ir kyla daugiausia aistrų.

Tačiau ar būtina taip beatodairiškai pasiduoti bandos jausmui ir veržtis to gabalėlio miško prie vandens? Juk tame pat įstatyme nurodoma, kad laukuose, pakelėse, prie vandens telkinių, gyvenamosiose vietovėse bei kapinėse esančios medžių grupės, siauros - iki 10 metrų pločio - medžių juostos, gyvatvorės, pavieniai medžiai bei krūmai ir miestuose bei kaimo vietovėse esantys žmogaus įveisti parkai nelaikomi mišku - štai kur neišnaudoti gamtos panaudojimo savo patogumui rezervai.

Nereikia pamiršti, kad apie 60 tūkst. ha arba apie 3 proc. miško žemės sudaro plynumų miškuose plotai, kurių dalyje kadaise rymojo sodybos. Juk per visai neilgą ir dar istorijoje nenugrimzdusį laikotarpį nuo Antrojo pasaulinio karo, tai yra, 1945-2010 m., Lietuvos miško žemėse sunyko beveik 100 tūkst. sodybų, kurių atkurimą reikėtų ne riboti, o skatinti. Čia būtų ne tik tikrasis mūsų kraštovaizdžio išsaugojimas, bet ir autentiško Lietuvos kaimo vaizdo atstatymas. Kalbama, kad mūsų apsukrieji spėjo privatizuoti tokius miškus ir juos suskirstę rėžiais, tik laukia pirkėjų...

Kita vertus, įsigiję ar pasistatę sodybą ne miško žemėje, mes galėsime sodinti tai, kas patinka, ir taip prisiderinti prie aplinkos. Taip mes naikinsime, bet dar padidinsime želdinių kiekį.

Taigi, pasirodo, galima privačių miško savininkų ekonominius interesus puikiai derinti su miško socialinių bei ekologinių funkcijų išsaugojimu ir plėtra. Tiesa, sodinant naujus želdinius, reikia gerai pagalvoti, ką ir kur sodinti, nes daug medžių savybių dar nėra pakankamai ištirta, tačiau kai kurios akivaizdžios. Pavyzdžiui, užterštam orui ypač atsparūs kanadinis topolis, amerikinis klevas, baltoji akacija, siauralapis žilakrūmis, blizgantysis kaulenis, paprastasis raugerškis, alyva, paprastasis sausmedis, sedula, putinas, šermukšniai. Gerai žinome ir nuostabią pušų savybę: pakaitinus saulei pušynuose pasklinda ypatingai malonus kvapas, kvėpuoti darosi lengva. Pasirodo, saulėtą dieną pušys išskiria medžiagas, kurios išvalo orą ir užmuša mikroorganizmus, tai yra, fitoncidus, o jie veikia net 2-3 m atstumu nuo medžio.

Sunku įsivaizduoti lietuvišką sodybą ir be liepos medžio, kuris yra didelė puošmena ne tik sodybai, bet ir visam kaimui. Kai kada jos būna gerbiamos net labiau už ąžuolą, o ypač gerai, kuomet liepa ir ąžuolas auga netoli vienas kito. Sakoma, kad tokioje vietoje gyvendamas, jokiomis ligomis nesirgsi. Seni žmonės ir dabar prisimena, kaip motinos nešdavo tik ką gimusius vaikus prie šventųjų liepų, kad šie augtų sveiki.

Yra įdomių tradicijų, susijusių ir su kitais medžiais. Kaip vaisingumo simbolis, sodyboje šventu medžiu nuo seno laikyta obelis. Ji buvo neatsiejama rūtų darželio dalis - pasodinti ją prie namų buvo tokia pat pareiga, kaip ir ąžuolą. Kitas medis, turintis paslaptingų savybių - tai vyšnia. Dar kitur šventu medžiui laikyti šermukšnis. Net buvo manoma, kad ten kur auga šermukšnis - netrenkia Perkūnas, o su šermukšnine lazda galėjai atsiginti net nuo paties nelabojo. Vienas vertingiausių medžių, taip pat laikytas šventu, nuo senų senovės buvo lazdynas, kuris pirmykštėje bendruomenėje žmogui buvo tiesiog medis - maitintojas.

Tikslingai sukurti medžių ir krūmų deriniai gali atlikti svarbias funkcijas, kurias natūraliai atlieka miškas. Dar daugiau: įveisdamas naujus želdinius, galime geriau atsižvelgti į savo poreikius, turėti savo aplinkoje būtent tuos augalus, kurie reikalingi. Laikas suprasti, kad įsikuriant gamtos prieglobstyje, kur kas perspektyvesnė priemonė yra ne išretinti ar tiesiog iškirsti „rėželį“ nusipirkto miško, o sutvarkyti aplinką, sodinant kuo daugiau želdinių. Sprendžiant iš to, kaip lietuviai, vyrai ir moterys, vertina medžius bei kiek jų kasmet pasodina prie savo naujųjų namų, sodybose, miestų erdvėse ar miškuose - į šios patarlės išmintį vis dar įsiklausoma.

Medžių Sodinimas Pasaulyje

Sodinti medžius skatinama ne tik Lietuvoje. XX a. pabaigoje, apie 1980 m., Kinijoje buvo priimtas įstatymas, kad kiekvienas vyresnis nei 11 metų pilietis kasmet privalo pasodinti ne mažiau kaip po 3 medžius. Tai reiškia, kad per dešimtį metų trijų asmenų šeima Kinijoje pasodina 90 medžių miškelį.

Pagarba medžiams ateina iš archainių laikų. Baltų, kitose indoeuropietiško kilmės pasaulėžiūrose, medžio archetipas, dar vadinamas Pasaulio, Kosminiu arba Gyvybės medžiu, buvo suvokiamas kaip simbolinė pasaulio modelio ašis, per kurią pasiekiame ir bendraujame su dievų pasauliu.

Jamaikoje, atrodo, jauni tėvai vienu šūviu nušauna iškart du zuikius: susilaukę vaiko, iškart sodina medį, tad belieka rūpintis tik statybomis. Pagal jamaikiečių tradiciją, gimus kūdikiui, placenta ir virkštelė turi būti užkasama specialioje vietoje ir ten pasodinamas medis. Medį parūpina mažylio seneliai, krikšto tėvai arba kiti giminės ar bičiuliai.

Ši tradicija neatsiejama nuo jamaikiečių posakio „Namai yra ten, kur tavo virkštelė palaidota“, išreiškiančio kiekvieno žmogaus prisirišimą prie tos vietos, iš kurios jis yra kilęs.

Aplinkosaugos Problemos

Didėjant vartojimui, pramonė, transportas, žemės ūkis, kitos ūkio šakos į Žemės atmosferą kasdien išmeta po 20 mln. t anglies dvideginio, o pasaulis tuo pat metu kasdien praranda apie 55 tūkst. ha jį absorbuojančių miškų. Nuo 1990 m. Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos miškų plotai kasmet sumažėja po 13,7 mln. ha. Lietuvoje padėtis dar nebloga, tačiau rūpestis dėl miškų ateities - nesvetimas ir mums. Gal būt tuo ir galima paaiškinti vis netylančias ir dideles aistras kurstančias diskusijas dėl Miško įstatymo pataisų, dėl miško žemės paskirties keitimo, dėl namų valdų steigimo privačiuose miškuose.

To siekia pirmiausia miškų savininkai, kurie esą nori turėti teisėtas galimybes disponuoti savo turtu be išimčių. Įstatymo pataisų šalininkai tvirtina, kad miško savininkai yra verčiami parduoti savo turimus miškus, nes dabar jie turi tik nuosavybę patvirtinančius dokumentus, tačiau neturi ten jokių realių disponavimo teisių.

Lietuviai nuo seno gerbė medžius, ypač ąžuolus, liepas, klevus. Šiuos medžius ir dabar dažniausiai randame senesnėse sodybose ar jau seniai apleistose, mišku apaugusiose sodybvietėse. Šį kartą rašome apie blogą elgesį, sąmoningą ar nesąmoningą, su mūsų senaisiais medžiais. Tai pat apžvelgsime didžiausias blogybes, trumpinančias jų amžių, nes didesnė dalis medžių senolių dažnai esti užmiršti, apleisti, net sužaloti.

Miškų sumažėjimas nuo 1990 m. (mln. ha per metus)

Kas Kankina Senolius Medžius?

Pasitaikė tikrai netikėtų ir malonių atradimų. Radome įspūdingų medžių, kurie savo perimetru gerokai lenkia jau visuomenei žinomus, į saugomų medžių sąrašus įtrauktus medžius (žinoma, Mingėlos ąžuolas ir Raganos uosis patys storiausi, jiems konkurentų mūsų regione tikriausiai neatsiras). Kai kurie šių medžių yra mylimi, prižiūrimi, ypač sodybose, bet šį sykį ne apie juos.

Ūkininkavimo ir Ganymo Pasekmės

Labai dažni kamieno pažeidimai medienos ištraukimo darbų metu arba žemės dirbimo padargais. Pažeistose vietose ilgainiui įsimeta medienos puvinys, paskui susiformuoja didelės ertmės, ir medis galų gale nulūžta. Nors ganyklos su pavieniais medžiais ar jų grupelėmis yra nykstančios, unikalios ir vertingos gamtinės buveinės, tačiau labai intensyvus ganymas pavieniams medžiams kenkia. Gyvuliai po jais slepiasi per karščius, nuo intensyvaus mindymo sunyksta žolinė danga, lietus nuplauna viršutinį dirvožemio sluoksnį, nutrypiamos apsinuoginusios šaknys, nuzulinami kamienai. Taip nuskriaustų medžių pasitaikė rasti nemažai. Ir tik vienoje vietoje pavieniai ganyklos medžiai buvo apsaugoti spygliuotos vielos užtvaru. Nelabai gražu, bet padeda.

Neatsakingas Šakų Genėjimas

Dabartiniai medžiai senoliai beveik visi užaugę atvirose vietose, jų lajos formavosi nuo pat kamieno apačios ir kaip tik tai suteikia jiems ypatingą, kiekvienam savitą, grožį. Stipriai apgenint medžius ne tik subjaurojama jų išvaizda, bet ir pakenkiama sveikatai. Praradęs didelę dalį lapijos, medis, bandydamas išlikti, išleidžia daug ataugų. Tai jį susilpnina, o nusilpęs dažnai pristinga jėgų užgydyti dideles žaizdas. Likusios šakos ir kamienas atveriami saulės kaitrai, prie kurios medis nebuvo pratęs. Šimtą ar daugiau metų jis augo negenimas, o dabar atsirado „būtinas reikalas“ nupjaustyti jam šakas. Apgenima dažniausiai laukuose ar palaukėse, kad pro pat medį galėtų pravažiuoti stambiagabaritė žemės ūkio technika, sodybose - įvairiais tikslais, kažkodėl net ir miškuose.

Kitoks Neatsakingas Elgesys

O jeigu apatinės šakos jau pašalintos, tai ir ariama beveik iki pat medžio, kartais net vieno metro atstumu nuo kamieno. Nuplėšiamos netgi stambios šaknys, o tai labai trumpina medžių amžių.

Būna, kad medžiai panaudojami kaip atrama sukrauti visokiam šlamštui, laukuose dažnai prie jų sumetami akmenys.

Miškų Problematika - Lajos Užstelbimas

Miške viena iš pagrindinių senųjų medžių amžiaus trumpėjimo priežasčių - tai jų lajos užstelbimas. Naujos kartos medžiai, peraugdami senųjų lają, dėl šviesos mažėjimo nudžiovina apatines jų šakas. Neretai pasitaiko rasti senmedžių, kurių lajos visiškai peraugusios kitais medžiais, dažniausiai eglėmis, ir dėl to šie medžiai baigia nudžiūti. Nemažai prie to prisidėjo ir miškininkai, tiesa, daugiau nesąmoningai. Įveisimo plotuose po išlikusiais pavieniais senais medžiais ar kirtavietėse po bioįvairovei paliktais medžiais nauji želdiniai pasodinami po senųjų medžių laja. Jau po keliolikos metų jaunieji želdiniai pradeda stipriai kenkti seniesiems medžiams.

Pavienių Medžių Likimas Šiuolaikinėse Biržėse

Nemylimi mūsų medžiai senoliai… Ir kažin, kiek ateityje iš viso jų beužaugs, jei daugelyje matytų šviežiai iškirstų biržių vyrauja toks vaizdas, kaip dviejose paskutinėse nuotraukose. Didelėje biržėje bioįvairovei palikti išstypę medeliai, o nukirstų ąžuolų kelmai beveik metro skersmens.

Senas ąžuolas

Sklypo Tvarkymas: Nuo Vejos Iki Augalų

Tik įsigiji sodybą ir iškart laukia sklypo tvarkymas? Tuomet tenka gerokai pasukti galvą, ką palikti, o ko atsisakyti. Niekas taip negadina vejos vaizdo, kaip daug augalų, pritaškuotų vejoje. Nei veja gražiai atrodo, nei augalai džiaugiasi. Kad vejos grožis atsiskleistų, ji turi būti tuščia ir švari.

Naujakuriai, kurie pradeda įsirenginėti pilnai išvalytą sklypą, dažnai planuoja perdėtai tuščią sklypą, kur vien tik „grindys“ (veja) ir „plikos sienos“ (gyvatvorė). Jeigu dar abejojate, pagalvokite apie tai, kad tuščia veja visada atrodys gražiau, nes ją bus lengviau prižiūrėti. Kadangi nereikės su žoliapjove apeiti kiekvieno augalo, šienausite žymiai greičiau, o tai daryti bus gerokai maloniau.

Sklypo tvarkymas apima ir tai, kiek vietos galite skirti vejai. Įvertinkite jos plotą ir suteikite jai aiškią formą: jei labiau mėgstate klasikinį stilių - tebūnie veja kvadrato, stačiakampio ar apskritimo formos. Jei labiau patinka laisvos peizažinės formos - vejos ribas brėžkite išraiškingais vingiais.

Paryškinkite tą ribą dar labiau, kad efektas būtų dar didesnis. Tinka siaura trinkelių juosta, akmens plokštės. Atskirkite veją nuo augalų zonos su plastikiniais bortais.

tags: #ispjovus #senuosius #medzius #sodyba #neteko #zavesio