Turtingųjų ir Mažiau Turtingų: Pajamų Nelygybės Statistika Lietuvoje ir Pasaulyje

Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje stebimas didėjantis atotrūkis tarp turtingųjų ir mažiau turtingų žmonių. Ši tendencija pastebima tiek ekonomiškai stipriose valstybėse, tiek šalyse su autoritariniais režimais. Lietuva, deja, nėra išimtis - pajamų nelygybė šalyje išlieka viena didžiausių Europos Sąjungoje.

Šiame straipsnyje panagrinėsime pajamų nelygybės problemą Lietuvoje ir pasaulyje, apžvelgsime statistinius duomenis, aptarsime galimas priežastis ir pasekmes, taip pat išnagrinėsime viduriniosios klasės padėtį.

Naujausia Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaita skelbia, kad nelygybę rodantis koeficientas (GINI indeksas), kurio vienetas reiškia, kad visus pinigus valdo turtingieji, o nulis - kad visi gauna vienodas pajamas, per pastaruosius tris dešimtmečius visame pasaulyje išaugo 10 proc. Pavyzdžiui, 1985-aisiais šis rodiklis siekė 0,29, 2008-aisiais - 0,32, o dabar - jau 0,35. Tai reiškia, kad jau daugiau nei trečdalis visų pasaulio pinigų nusėda turtuolių kišenėse, nors jie patys sudaro mažiau nei 10 proc.

Lietuvos padėtis bendrame kitų valstybių kontekste niekuo neišsiskiria. Pajamų nelygybė šalyje yra viena didžiausių visoje ES. Daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių 20-ies proc. gyventojų pajamos skiriasi apie 8 kartus ir šis skirtumas nuolat didėja.

Pajamų Nelygybės Priežastys

Pasak ekspertų, tokią situaciją visų pirma lėmė nevienodas atlyginimų didėjimas sunkmečiu. Mat 10 proc. daugiausiai uždirbančių žmonių pajamos visame pasaulyje didėjo maždaug dvigubai greičiau nei atlygis tiems 10 proc. darbuotojų, kurie uždirba mažiausiai. EBPO analitikai teigia, kad prisideda ir tai, kad pastaraisiais metais visiškai neefektyviai veikia didesnio turtuolių apmokestinimo sistema, nebeprisidedanti prie tolygaus turto pasiskirstymo visuomenėje.

Sociologai pastebi ir kitų priežasčių. Pavyzdžiui, pastaruoju metu turtingi žmonės dažniausiai tuokiasi su kitais turtingaisiais, ir jų turtas “nenuteka” į žemesnius sluoksnius - visai kaip Romos laikais ar feodalinėje visuomenėje.

Vidurinioji Klasė Lietuvoje

Seimo narys, socialdemokratas Algirdas Sysas teigia, kad Lietuvoje vidurinioji klasė turėtų būti kur kas didesnė, visgi 30 metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau, pasak jo, atlyginimų didinimas yra tik paskutinių kelerių metų bruožas - 20 metų atlyginimai buvo antraeilis dalykas, tai matyti iš statistikos. Jeigu būtų darbo užmokestis (DU) didinamas laiku, jeigu darbdaviai su darbuotojais pasidalintų tuo uždirbtu gėriu, šiandien būtume arčiau viduriniokų. Ir galbūt tų įtampų ir žmonių pykčio būtų mažiau - manau, kad didžiausia to priežastis yra ta atskirtis, kuri yra atsiradusi ne tik Lietuvoje.

Lietuvos socialinių tyrimų centro direktorius Boguslavas Gruževskis teigia, kad krizės metu visuomet didėja nelygybė. Nors tai natūralus procesas, tačiau blogiausia, kad kapitalo koncentracija auga tame turtingiausiųjų rate. Ypač tai matosi kalbant apie pasaulio elitą. BVP perskirstymas per DU yra labai svarbus rodiklis - Lietuvoje jis yra vienas žemiausių ir tai yra labai didelė problema.

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė teigia, kad jeigu žiūrėtume iš socialinės politikos pusės, didesnis suinteresuotumas būtų, kad žmonės neiškristų iš vidurinio sluoksnio į žemesnį - reikia sukurti tokius mechanizmus, kad dėl įvairių aplinkybių sumažėjus pajamoms, žmonės pasekmių nejaustų arba jaustų mažesnes. Visa Vyriausybės programa turėtų būti nukreipta į tai, kad Lietuvoje būtų gera oriai gyventi visiems.

Viduriniosios Klasės Apibrėžimas

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) naudoja klasikinę formulę, pagal kurią laikoma, kad uždirbantys nuo 75 proc. iki 200 proc. vidutinių šalies pajamų žmonės priklauso viduriniajai klasei. Tačiau dar įdomu ne tik skaičiavimai, bet ir kuo save laiko patys žmonės.

Ne vien alga apibrėžia viduriniąją klasę - yra ir kitų daug svarbių kriterijų. Tai ir nekilnojamasis turtas (NT) ir iš jo gaunamos pajamos, nuosavo būsto turėjimas, įskaičiuojamos net galimybės išvažiuoti atostogų į užsienį, lankytis kultūriniuose renginiuose, įgyti geresnį išsilavinimą. Taip pat svarbu, kiek žmonės išleidžia tokioms būtiniausioms išlaidoms kaip maistas - jeigu namų ūkiai maistui išleidžia apie 20-25 proc. pajamų, tai, palyginti su kokia Vokietija, kur išleidžiama apie 10 proc., matome, kad tie skirtumai yra dideli.

Pasak B. Gruževskio, viduriniosios klasės požymis nėra vien didesnės pajamos, siekiančios nuo maždaug 1 tūkst. iki 2,5 tūkst. eurų. Yra dar keli požymiai: išsilavinimas (aukštasis išsilavinimas didina žmonių įsitraukimą, kultūrinius poreikius), ekonominis savarankiškumas (gyvena savame būste ar nuomojame), vartojimo struktūra (jei žmogus gauna 2 tūkst. eurų, tačiau 50 proc. išleidžia maistui, 30 proc. būstui, tai juk jam nieko nelieka), socialinis aktyvumas (dėl jo viduriniosios klasės vertė yra labai didelė).

Priemonės Stiprinti Viduriniąją Klasę

Algirdas Sysas teigia, kad nemato kitokio būdo, kaip tik kad turime pasiekti perskirstymą per biudžetą arčiau ES lygmens. Tada atsirastų laisvi pinigai, kurie leistų didinti atlyginimus viešajam sektoriui, nes kitaip yra užburtas ratas. Daug metų viešasis sektorius maždaug 10 proc. vidutiniu darbo užmokesčiu (VDU) lenkia privatų sektorių. Kol valdžia normaliai nefinansuos viešojo sektoriaus, tas perskirstymas, didesnis vartojimas ir nekils - visada turėsime nestiprią viduriniąją klasę.

M. Lingė teigia, kad ilgainiui turime investuoti ir į dalykus, kurie leistų didinti gyventojų pajamas, uždarbį ir panašius dalykus. Kuo daugiau žmonės uždirbs, tuo daugiau sumokės mokesčių, galės nusipirkti. Galės čia kurtis aukštesnę pridėtinę vertę kuriančios užsienio įmonės.

Žemiau pateiktoje lentelėje apibendrinami pagrindiniai pajamų nelygybės rodikliai ir priemonės jai mažinti:

tags: #is #turtinguju #maziau #turtingiems