Skyrybos - sudėtingas procesas ne tik suaugusiesiems, bet ir jų atžaloms. Kol šeima gyvena po vienu stogu ir poros, šiuo atveju, tėvų išsiskyrimas nėra įteisintas, vaikų „dalybos“ gąsdina daugelį sutuoktinių.
Vis dažniau viešojoje erdvėje kalbama apie tai, kad skyrybų bylose sąlygas turi išdėstyti ne tik tėvai - svarbu išgirsti ir įvertinti tai, ką sako vaikai.
J. S. Jasiulionė: Pamatyti nematoma: kaip suprasti ir atliepti vaiko emocinius poreikius ligoninėje?
„Teisinė sistema numato vaiko teisę būti išklausytam, tačiau praktikoje tai neretai kelia klausimų. Vienose bylose vaiko nuomonė tampa esminiu kriterijumi, kitose - tik viena iš daugelio vertinamų aplinkybių”, - sako advokatų kontoros COBALT vadovaujanti teisininkė, advokatė Renata Cibulskienė.
Ar tikrai mažieji šeimos nariai visada turi galimybę išreikšti savo nuomonę?
„Visi vaikai turi teisę dalyvauti ir būti išklausyti - nėra amžiaus ribos. Tiek nacionaliniai, tiek tarptautiniai teisės aktai įtvirtina nuostatą, kad, sprendžiant ginčus dėl atžalų, būtina išsiaiškinti pastarųjų pažiūras ir norus. Tik tai padarius galima užtikrinti geriausius vaiko interesus sprendžiant su vaiku susijusius klausimus”, - sako R. Cibulskienė.
Vaiko Gyvenamosios Vietos Nustatymas
Taigi kai tėvai gyvena skyrium, vaiko gyvenamoji vieta nustatoma tėvų susitarimu, kuris pateikiamas teismui patvirtinti. Tėvai gali susitarti, kad vaiko gyvenamoji vieta bus pas vieną iš jų arba vaikas pakaitomis (pavyzdžiui, kas savaitę, mėnesį, ar pusmetį) gyvens pas abu.
Sunkiau, kai tėvai nesutaria. Tokiu atveju vienam iš tėvų (arba abiem) tenka kreiptis į teismą ir vaiko gyvenamoji vieta nustatoma pastarojo sprendimu. Teismas paprastai vaiko gyvenamąją vietą nustato su vienu iš tėvų. Bet įstatymo nuostatos neužkerta galimybės nustatyti bendravimo su vaiku laiką paskirstant jį tolygiai tarp tėvų, pakaitomis, pagal vadinamąjį „50:50 procentų laiko“ principą.
Renata Cibulskienė
Kas lemia teismo sprendimą?
Esminis kriterijus yra vaiko interesai. Šie kiekvienoje byloje yra nustatomi individualiai. Juos pirmiausiai lemia teigiama vaiko, kaip sveikos, dorovingos, tvirtos bei intelektualios asmenybės raida. Taip pat vaiko turi būti patenkintas vaiko poreikis turėti saugią asmeninę aplinką (tiek fizinę, tiek socialinę), kurioje jis galėtų būti, ugdytis, žaisti, lavintis ir užsiimti kita veikla.
Be to, teismai vertina kiekvieno iš tėvų pastangas bei galimybes rūpintis savo atžala, jų pačių aplinką (t. y. sąlygas, kuriomis vaikui teks gyventi) ir vaiko norus bei pažiūras. Taip pat vertinama aplinka, kurioje vaikas gyvena teismo sprendimo priėmimo metu, jos tinkamumą vaiko vystymuisi, ir nustato, ar yra būtinas šios aplinkos keitimas.
Vaiko gyvenamosios vietos pakeitimas turi būti pateisinamas ir būtinas. Kitaip sakant, teismas vertina, kuris iš tėvų gali geriau pasirūpinti vaiku ir užtikrinti, kad visi jo poreikiai būtų patenkinti. Atsižvelgiama ir į vaiko prisirišimą prie kiekvieno iš tėvų, jų dorovinius ir kitokius asmenybės bruožus, požiūrį į vaiko auklėjimą ir vystymąsi, dalyvavimą jį išlaikant, ir prižiūrint, rūpinantis jo raida, pasiekimais, sveikata.
Beje, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, kartais lemiama aplinkybe tampa, tai, kad yra daugiau vaikų mat įstatymuose yra įtvirtinta nepilnamečių teisė bendrauti su giminaičiais. Tai apima ir siekį užtikrinti, kad broliai ir seserys gyventų kartu, jeigu tai nepažeidžia jų interesų.
Kaip Teismas Atsižvelgia į Vaiko Nuomonę?
Priimant sprendimus teisme, vertinama aplinkybių visuma ir kontekstas. Vaiko nuomonė yra viena iš aplinkybių, tačiau vien ji nėra viską lemianti.
Taip pat vertinama psichologinė vaiko branda, ryšys su abiem tėvais, galimas lojalumo konfliktas, gyvenimo sąlygos, emocinis saugumas.
„Pavyzdžiui, teismui sprendžiant klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ar bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu tvarkos, teismas vertina, su kuriuo iš tėvų vaikas norėtų gyventi po tėvų skyrybų, kokia turėtų būti bendravimo tvarka ir ar vaiko išreikšti norai atitinka jo paties interesus. Reikia suprasti, kad teismas negali remtis tik vaiko norais. Ypač, jei yra požymių, kad atžalos nuomonei buvo daryta įtaka. Mat dažnai pasitaiko situacijų, kai vienas iš tėvų formuoja palankią nuomonę apie save, pavyzdžiui, siūlo daugiau laisvės ar materialinių naudų.
Tam, kad būtų galima įvertinti svarbius aspektus sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo su tėvais ar globos klausimus, vaiko nuomonė dažniausiai yra išklausoma per vieną iš trijų specialistų: vaiko teisių apsaugos darbuotoją, teismo psichologą arba Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos specialistą.
Tačiau teismui suabejojus, ar vaiko nuomonė nėra paveikta skyrybų bylose gali būti skiriama teismo psichologijos ir / ar teismo psichiatrijos ekspertizė, sako R. Cibulskienė.
Ar vaiko noras gali būti lemiamas kriterijus?
Teismas, nagrinėdamas tokius ginčus, privalo išklausyti vaiką ir išsiaiškinti jo norus. Tačiau juos vertinant, pirmiausia atsižvelgiama į vaiko amžių ir jo galimybes aiškiai išreikšti norą ar nenorą gyventi su vienu iš tėvų. Tiesa, amžius nėra lemiamas veiksnys.
Atsižvelgiama į vaiko brandą, jo gebėjimą argumentuoti savo pasirinkimą ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurios gali turėti įtakos jo norams. Tai svarbu, nes vaikas gali būti prisirišęs prie asmens su kuriuo gyvena, galbūt vertina kažkurio iš tėvų suteikiamas materialines sąlygas ar lankstesnį mokymosi ir poilsio režimą, nors tai ne visuomet lygu vaiko gerovei.
Sprendžiant vaiko gyvenamosios vietos nustatymo klausimą, teisme vertinama bylai svarbių aplinkybių visuma. Vaiko nuomonė yra viena iš aplinkybių, tačiau ne visa lemianti. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams.
Emocinė Vaiko Būsena Skyrybų Procese
Vaikui skyrybų procese gali būti itin sunku - jam tenka ne tik prisitaikyti prie naujos realybės, bet kartais ir atsakyti į klausimus, kurie per sunkūs net suaugusiesiems.
„Kiekvienas vaikas skyrybų procesą išgyvena labai individualiai - jų emocijos ir reakcijos priklauso nuo amžiaus, šeimos santykių dinamikos, skyrybų aplinkybių bei jų asmeninių savybių. Dažniausiai tokiu laikotarpiu vaikus lydi stiprūs jausmai: liūdesys, pyktis, kaltė, sumišimas.
„Visų pirma būtina suteikti aiškią, amžių atitinkančią informaciją apie tai, kas vyksta, kodėl jo nuomonės klausiama ir ką tai reiškia. Vaikas turi suprasti, kad nėra atsakingas už tėvų sprendimą ir kad jo išsakytos mintys nepakenks nei vienam iš suaugusiųjų. Be to, būtina pasirūpinti vaiko emocine būsena: padrąsinti jį būti savimi, parodyti, kad jo jausmai yra svarbūs ir niekas jo nesmerks už nuomonę”, - pataria I. Žukauskaitė.
Bendravimas su tėvais
Teismas, nustatęs vaiko gyvenamąją vietą, turi nustatyti ir skyrium gyvenančio tėvo ar motinos bendravimo su vaiku tvarką, sudarydamas galimybę abiem tėvams maksimaliai dalyvauti auklėjant vaiką. Kitaip sakant, teisėjas turi rasti balansą tarp dviejų svarbių vaiko interesų: turėti stabilią namų aplinką ir maksimaliai bendrauti su skyriumi gyvenančiu tėvu arba motina.
Kad ir kaip būtų, teismas pirmiausia įvertina esamą situaciją ir atsižvelgia į tai, kas tuo metu geriausiai užtikrina vaiko interesus. Įvertina vaiko amžių ir poreikius, sveikatos būklę, lankomų ugdymo įstaigų buvimo vietą, faktinę tėvų gyvenamąją vietą, nulemiančią vaiko kilnojimąsi iš vienos gyvenamosios vietos į kitą poreikį ir tėvų galimybes įgyvendinti tokią bendravimo tvarką.
Visgi, praktikoje teismai dažniausiai konstatuoja, kad pastovios ir stabilios gyvenamosios vietos išlaikymas geriau užtikrina vaiko interesus nei jos kaitaliojimas. Tai reiškia, kad vaikas turi turėti vienus namus ir retkarčiais, pavyzdžiui, kas antrą savaitgalį (tik savaitgalį arba prailgintą savaitgalį) būti kito tėvo namuose.
Bendravimo Tvarka 50/50
Bendravimo su vaiku tvarka 50/50 yra vis dažniau svarstomas modelis, siekiant užtikrinti, kad vaikas išlaikytų lygiavertį ryšį su abiem tėvais po skyrybų. Šis principas grindžiamas lygiaverte tėvyste, kai abu tėvai dalyvauja vaiko gyvenime vienodai, tiek laiko, tiek atsakomybės prasme.
Geriausia, kai dėl tokios tvarkos susitariama taikiai, nes tėvų bendradarbiavimas yra esminis veiksnys sėkmingam lygiavertės bendravimo tvarkos įgyvendinimui.
Teismas, spręsdamas dėl 50/50 bendravimo modelio, įvertina daugybę veiksnių: tėvų gyvenamųjų vietų atstumą, vaiko ugdymo įstaigų vietą, socialinius ryšius, tėvų užimtumą ir jų gebėjimą užtikrinti stabilų kasdienį gyvenimą. Jei nustatoma, kad toks modelis atitinka vaiko poreikius ir neprieštarauja jo gerovei, teismas gali jį patvirtinti.
Vienas iš svarbiausių aspektų, taikant šį modelį, yra užtikrinti stabilumą ir nuoseklumą vaiko gyvenime. Tai reiškia, kad tėvai turi susitarti dėl vienodų ugdymo ir auklėjimo principų, aiškios dienotvarkės bei bendros atsakomybės pasidalijimo.
Jei bendravimo 50/50 tvarka tampa netinkama dėl pasikeitusių aplinkybių ar neigiamai veikia vaiko gerovę, ji gali būti keičiama.
Gyvenamosios vietos keitimas
Iš esmės pasikeitus aplinkybėms ar vienam iš tėvų, su kuriuo buvo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, atidavus jį auginti ir gyventi kartu su kitais asmenimis (pvz. seneliais), antrasis iš tėvų gali reikšti pakartotinį ieškinį dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo. Tėvai bendru sutarimu taip pat gali pakeisti vaiko gyvenamąją vietą. Tačiau toks susitarimas vėl turi būti patvirtintas teismo.
Iš esmės pasikeitusios aplinkybės gali būti vieno iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikas, elgesio ar materialiosios padėties pasikeitimas, pablogėjęs vaiko auklėjimas ar ugdymo rezultatai. Taip pat kito iš tėvų materialiosios padėties pagerėjimas bei kitos aplinkybės.
Tais atvejais, kai reikalaujama nustatyti vaiko gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, su kuriuo vaikas iki tol kartu negyveno, būtina nustatyti, kad esama aplinka jam tapo nesaugi arba nebeatitinka reikalavimų sveiko vaiko normaliam vystymuisi. Ir kad tokia aplinka jam būtų sukurta vaikui apsigyvenus su kitu iš tėvų.
tags: #is #esmes #pasikeitusios #aplinkybes #del #vaiko