Dažnai nežinome ar abejojame dėl žodžių darybos vietos kalbos sistemoje. Tradicinėse gramatikose prie morfologinio kalbos dalių aprašo yra pridedamas ir gana savarankiško kalbos lygmens - žodžių darybos - aprašas. Po Vinco Urbučio veikalo „Žodžių darybos teorija“ (1978) galima teigti, kad vis dėlto žodžių daryba užima atskirą vietą kalbos sistemoje. Tam, kad taip būtų, būtina savarankiška reikšmių ir formų sistema, o tai duoda progą pasamprotauti ir apie tų reikšmių bei formų ypatybes.
Kaip nustatėme pirmosiose paskaitose, kalbinių reikšmių esama trijų tipų: leksinės, gramatinės ir darybinės. Taigi, darybinė reikšmė - derivatema yra arčiau leksinių nei gramatinių reikšmių.
Pagrindinės sąvokos
Darybos procesams suvokti (ir apskritai apie juos galėti kalbėti) reikia susitarti dėl kelių ar keliolikos sąvokų (nelygu, kokias darybos gilumas kapstysime). Atrodo, kad būtiniausios šios sąvokos: paprastasis žodis, darybos pamatas, darinys, darybos formantas, darybos reikšmė, darybos tipas, darybos kategorija, darybos būdas, darybos opozicija, darybos okazija, darybos potencija, derivacinio ryšio tipas.
Paprastasis žodis
Žodis, greta kurio dabar nevartojamas tos pačios šaknies dar paprastesnis žodis ir kurio reikšmės negalima paaiškinti remiantis kitu žodžiu - namas, ugnis, vaikas, gėlė, alus, rasti, gauti, geras. Istoriškai tokie paprastieji žodžiai gali būti ir ne visai paprasti, jie gali būti kildinami iš kitų bendrašaknių savos ar svetimos kalbos žodžių. Tokia kilmės analizė akivaizdžiai peržengia morfologijos ribas ir pereinama nuo darybos prie specialaus mokslo - etimologijos.
Pavyzdžiui, žodžius indas, iždas, sodas, sodžius, saldus, kantrus galima susieti su atitinkamos šaknies veiksmažodžiais, tačiau sinchroninis žodžių darybos tyrimas etimologizavimo nereikalauja. Taigi, nėra jokio reikalo peržengti studijuojamo dalyko ribų, bet jas nustatyti ne visada paprasta.
Paprasčiausias įrankis nustatyti ribą tarp etimologijos ir žodžių darybos - „Dabartinės lietuvių lietuvių kalbos žodynas“ arba „Bendrinės lietuvių kalbos žodynas“: jei joje randamos medžiagos pakanka žodžių darybiniam ryšiui nustatyti, tai tas ryšys yra žodžių darybos objektas, jei nepakanka - tai jau etimologijos objektas, o žodis sinchroniškai laikomas paprastuoju. Būtent dėl šios priežasties šių žodynų vartymas studijuojant žodžių darybą turėtų tapti nuolatiniu įpročiu.
Negalima pasikliauti asmenine kalbine nuojauta ir asmenine leksika: čia minimuose žodynuose turėtų būti iki 70 tūkstančių žodžių, o vidutinis lietuvis vartoja daugių daugiausia pusė jų, iš kurių aktyvusis žodyninis fondas tik pirmasis tūkstantis žodžių.
Darinys
Žodis, kurio reikšmę įmanoma paaiškinti remiantis kitu žodžiu: mokykla „pastatas, vieta, kur mokomasi“. mokytojas „asmuo, kuris moko“, mokinys „asmuo, kuris mokosi, yra mokomas“.
Darinys dažniausiai esti sudėtingesnis už paprastąjį žodį, bet ne visada. Jo esmę lemia ne žodžio sudėtingumas, o santykis su darybos pamatu, kuris savo ruožtu gali būti ir paprastas (auginti : augti), ir darinys (pasimatymas : pasimatyti). Kai, darant naują žodį, kinta tik galūnė, darinys yra tokio pat morfologinio sudėtingumo, kaip ir pamatinis žodis (vilkė : vilkas, stalius : stalas - po du skiemenis), tačiau skiriasi reikšme: žodžio vilkė reikšmė sudėtingesnė „vilkas + patelė“.
Darinio reikšmė motyvuota, paremta pamatinio žodžio reikšme; stalas ‒ „baldas, ant kurio valgoma, rašoma ir pan.“, o stalius ‒ „meistras, dirbantis baldus“.
Darinys, kuris remiasi vienu pamatiniu žodžiu - vedinys (derivatas). Darinys, kuris remiasi žodžių junginiu, sintaksine konstrukcija - dūrinys (kompozitas): dangoraižis : raižyti dangų, duonriekis : duoną riekti, galvūgalis : galvos galas, raudonviršis : raudonu viršumi.
Tradicinėse gramatikose dūriniais laikomi tik dvišakniai žodžiai. Tačiau dūriniais reikėtų laikyti ir žodžius, kurie remiasi prielinksninėmis konstrukcijomis - beveidis žmogus : žmogus be veido.
Darybos formantas
Tie formos elementai, kurie padaro naują žodį. Reikia skirti vedinių galūnę kaip naujų žodžių darybos ir gramatinio įforminimo priemonę ir tik žodžio gramatinio įforminimo elementą - paprastai tokiomis laikomos dūrinių galūnės. Pirmuoju atveju galūnė gramatiškai įformina žodį ir keičia pamatinio žodžio reikšmę: įlanka : įleñkti‒ visai skirtingi žodžiai, o grėbliakotis : grėblio kotas reiškia tą patį (sinonimai).
Tačiau šiuo teiginiu galima ir suabejoti - jei sintaksinės konstrukcijos trumpinimą iki vieno žodžio, t.y. kalbos ekonomiją laikysime prasminiu reiškiniu (darybos reikšmės sudėtine dalimi), tai ir kalbamu atveju galima įžvelgti ne tik gramatinį įforminimą, bet ir darybos reikšmę.
Kita vertus, esama dūrinių, semantiškai atitrūkusių nuo pamatinės konstrukcijos reikšmės (dviratis ‒ tai ne du ratai, kupranugaris - „gyvūnas, turintis ant nugaros vieną ar dvi kupras“, o ne kupra ir nugara), tačiau šis reikšmės skirtumas irgi nepriklauso nuo galūnės (tai labiau metaforizacija). Sintetinėse kalbose galūnė vaidina labai svarbų vaidmenį kaip žodžių sintaksinių ryšių, jų vaidmenų rodiklis. Todėl žodžių dūrybos (kompozicijos) atveju vis tiek reikalinga galūnė.
Darybos būdai
Su darybos formantu sąvoka glaudžiai susijusi darybos būdo sąvoka. Pagal darybos formantą nustatomi pagrindiniai lietuvių kalbos darybos būdai: prefiksacija, sufiksacija, paradigmacija ir refleksyvacija - tai pagrindiniai lietuvių kalbos darybos būdai, visi kartu vadinami derivacija.
Iš pamatinio kamieno ir darybos formanto reikšmių išvedama darinio reikšmė. Pvz.: uogauti : uoga, riešutauti : riešutas, grybauti : grybas. Čia pamatinis žodis - daiktavardis, bendras darybos formantas - priesaga -auti, ta pati darybos reikšmė - „rinkti tai, kas pasakyta pamatiniu žodžiu“. Vadinasi, šios pamatinių žodžių ir darinių poros sudaro darybos tipą.
Darybos tipai produktyvumo atžvilgiu nevienodi. Nereguliariai, nesistemiškai, bet pagal analogiją su produktyviaisiais darybos tipais arba formalų panašumą į juos pasidaryti žodžiai. Jų dažnai darosi vaikai, negalėdami pasirinkti jau kalboje esančio žodžio. Pavyzdžiui, atsilapoti (paltą, švarką) ‒ užsilapoti, plaktukas - plaktas. Okaziniai dariniai paprastai kalboje nereikalingi, todėl ilgainiui užmirštami.
Žodžio meistrai susikuria daug okazinių darinių pagal reikalą. Tiktai turi būti pakankamas kontekstas, kad skaitytojas suprastų jų meninę vertę. Pavyzdžiui, žmogžudys - žmogdarys, atokerštis : atkeršyti. Okaziniai dariniai mėgstami reklamoje - snikeriuok : snikeris. Taigi, tai vienadieniai, bet stilistiškai ir pragmatiškai motyvuoti žodžiai. Kalboje paprastai jei neįsitvirtina.
Kartais visuomenei jie pasirodo verti dėmesio, todėl gali ir paplisti, pavyzdžiui Čingizo Aitmatovo žodis mankurtas „nužmogėjęs, užmiršęs savo praeitį, tėvynę, tėvus žmogus“.
Esama negausių, mažai darių darybos modelių, pavyzdžiui, 20 a. pirmojoje pusėje kalboje egzistavo bene vienintelė darybos pora - važiuotė : važiuoti. Susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, darybos modelis gali staiga išpopuliarėti, pasidaryti gerokai produktyvesnis.
Taigi, dariniai, kurie teoriškai dar nepasidaryti, bet juos galima pasidaryti yra potenciniai dariniai. Aišku, padaryti jei virsta normaliais dariniai, gal ir nelabai produktyviais. Savo laiku kalbamo modelio potenciniai dariniai buvo liniuotė : liniuoti, skaičiuotė : skaičiuoti, linksniuotė : linksniuoti, asmenuotė : asmenuoti.
Darybos kategorija
Vieną reikšmę turinčių darinių visuma. Čia nesvarbu, kokiai kalbos daliai priklauso pamatinis žodis, nesvarbu darybos formantas, svarbu tik bendra darinių reikšmė. Kalbėjimas apie žodžių darybos būdus nesiejant jų su žodžių klasėmis yra grynai teorinis.
Praktinis darybos būdų aprašas, aišku, remiasi darybos skirtybėmis, kylančiomis iš skirtingų žodžių klasių. Ir tai suprantama: kaip kiekviena klasė turi savo gramatinių kategorijų daugiau ar mažiau nuoseklų rinkinį, taip ir darybos būdų bei tipų komplektas irgi savitas kiekvienai klasei. Pirmiausia darybos požiūriu visiškai neprasminga kalbėti apie uždaras klases, tokias kaip įvardžiai, jungtukai ar prielinksniai - jos todėl ir uždaros, kad dabartinėje kalboje nėra pasidaroma naujų klasės narių.
Pasitaiko vienas kitas konversijos, kontaminacijos ar analoginės darybos atvejis (irba < ir + arba), tačiau jie negausūs ir nesistemingi. Sistemiškiausias (todėl ir pagrindinis) morfologinės darybos tipas - derivacija, kuri apima prefiksaciją, sufiksaciją, paradigmaciją ir refleksyvaciją. Dėl to sistemiškumo galima įžvelgti trijų tipų sntykius tarp pamatinio žodžio ir darinio.
Derivacinio ryšio tipai
- Transpozicija ‒ toks derivacinis ryšys, kai darybos priemonės perkelia pamatinį žodį iš vienos gramatinės klasės į kitą, nekeisdamos leksinės reikšmės arba leksinės reikšmės keitimas yra šalutinis darybos proceso elementas: ėjimas : ėjo; baltumas, baltai : baltas; šeštas : šeši. Tai grynoji transpoziciją. Kalėjimas : kalėjo, klojimas : klojo; mokykla : mokyti - vediniai ne tik veiksmo abstraktai, bet ir labai konkretūs pastatai, t.y. turime negrynąją transpoziciją.
- Modifikacija ‒ toks derivacinis ryšys, kai darybos priemonės keičia pamatinio žodžio leksinę reikšmę, nekeisdamos priklausymo kalbos daliai.
- Mutacija - toks derivacinis ryšys, kai darinys nuo pamatinio žodžio skiriasi iš esmės: apyrankė : ranka, palangė : langas; maras : mirti, šliužas : šliaužti. Esminis darinio ir pamatinio žodžio reikšmės skirtumas gali būti ir tada, kai jie priklauso skirtingoms kalbos dalims, ir kai priklauso tai pačiai kalbos daliai.
Lietuvių kalbos paplitimas pasaulyje
Lietuvių kalbos žodžių darybos schema
Lietuvių kalbai būdinga įvairi, gausi ir turtinga žodžių daryba. Tradiciniuose darybos aprašuose paprastai apsiribojama morfologine daryba - derivacija. Vinco Urbučio žymusis darybos veikalas „Žodžių darybos teorija“ irgi neperžengia derivacijos. Nepaisant to, lietuvių kalboje, kaip daugelyje kitų artimesnių ar tolimesnių kalbų, daryba yra gerokai įvairesnė ir sudėtingesnė.
Ir net truputį keista girdėti, jog anglų kalboje yra aštuoni žodžių darybos būdai, o lietuvių kalboje - turtingos morfologijos kalboje - tik trys ar keturi. Taip yra todėl, kad tradiciškai lietuvių kalbos tyrėjai gilinasi į morfeminę derivaciją, nekreipdami (arba beveik nekreipdami) dėmesio į kitus - tiesa, greičiausiai šalutinius - darybos modelius.
Čia pagrįstai kyla klausimas, o kur gi dūryba? Tradiciniuose aprašuose dūryba paradoksaliai nelaikoma derivacija, nes manoma, kad darybos procese nedalyvauja įprastas darybos formantas - afiksas. Šiuo atveju darybos formantas yra, neva, šaknų ar kamienų sudūrimas. Tai gana keista pozicija, nes nekreipiamas dėmesys į galūnės pokyčių sistemiškumą ir reguliarumą.
O žinant lietuvių kalbos ypatybę apskritai gausiai daryti žodžius su galūnėmis, čia nematoma priežasties dūrinyje aiškiai neskirti darybos pamato (šaknų arba kamienų) ir reguliaraus darybos afikso - galūnės (-is, -ys ir -ė, -a). Todėl tai irgi galūninė daryba - tik kitas jos tipas.
Be derivacijos, lietuvių kalboje esama ir kitokių darybos būdų. Jie ne tokie gausūs, kartais netipiški, gali būti ir nemorfologiniai. Todėl jie ir yra šalutiniai darybos būdai. Įvairiuose šaltiniuose kalbama apie sintaksinę (funkcinę) darybą. Aišku, apie ją kalbėti vardažodžio sistemoje su aiškiai išreikštomis fleksijomis yra nesusipratimas (tas trukdo be formalių pokyčių kraustytis iš vienos kalbos dalies į kitą), bet nekaitomų kalbos dalių sferoje tas yra visiškai suprantama ir įmanoma: prieveiksmiai, dalelytės ypač dažnai pasidaromi sintaksiškai (funkciškai), t.y.
Taigi, galima įsivaizduoti tokią lietuvių kalbos žodžių darybos schemą. Greta daugiau ar mažiau reguliarių darybos procesų, lietuvių kalbos žodžių daryboje egzistuoja tam tikri šalutiniai reiškiniai - t.y. tokie fonologiniai žodžių pokyčiai, atsirandantys dėl darybos procesų: teĩsmas : téisė, pakal̃nė : kálnas (metatonija); pagelbėti : pagalba, nuokvaka : nukvakti (apofonija, kokybinė ir kiekybinė).
Balsių ir priegaidžių kaita darybos ar darinio reikšmei lemiamos įtakos neturi, tiksliau - atvirkščiai: dėl morfologinės darybos pasikeičia pamatinio žodžio šaknies ar afikso balsių kokybė - todėl šie reiškiniai ir vadinami morfonologiniais bei šalutiniais.
Atskirai verta paminėti tokias žodžių poras: keisti : kisti; griauti : griūti ir pan. Jų nėra labai daug, bet vis dėlto sudaro stabilias semantines veiksmažodžių savaiminis/kauzatyvas poras. Tokia semantinė skirtis labai panaši į tikrąją darybos reikšmę: skraidinti : skristi, kankinti : kenkti, auginti : augti (sufiksacija); drumstis : drumsti (refleksyvacija).
Tačiau kalbami atvejai keisti : kisti; griauti : griūti neturi jokio darybos formanto, vadinasi, gali pasirodyti, kad apofonija yra ne lydimoji, o vienintelė, t.y. pagrindinė darybos priemonė. Pasaulio kalbose tai įprastas reiškinys, pvz., arabų kalba darybos ryšiai aiškiai matyti, o vienintelė fizinė priemonė - balsių kaita, kitaip dar vadinama vidine fleksija: kataba ‘parašė’ : katb ‘raštas’ : kātib ‘rašąs’ : kitāb ‘knyga’ : kutiba ‘parašyta’ : kutub ‘knygos’ : uktūb ‘rašyk’…
Deja, lietuviškų porų keisti : kisti; griauti : griūti negalima laikyti daryba dėl labai paprastos priežasties - šiandien mes nebedarome naujų žodžių pagal ši modelį, t.y. turime baigtinį jų sąrašą. Darybos tipo, kad ir koks neproduktyvus būtų, vis tiek esminis požymis - grupiškumas, todėl reiškinio paaiškinimas slypi istorinės gramatikos ūkuose: šios poros greičiausiai yra skirtingų balsių kaitos eilių veldiniai, siekiantys indoeuropiečių prokalbę.
Pavyzdžiui, anglų strike ‘smogti’ ir stroke ‘smūgis’ kildinami iš tos pačios indoeuropiečių šaknies *streyg-, tik vienas anglų kalboje radosi per e laipsnio balsių kaitą, o kitas per o laipsnio. Arba vokiečių Berg ‘kalnas, kalva’ ir Burg ‘pilis’ abu yra kilę iš *bʰergʰ- ‘aukštas’, tik su skirtingais balsių kaitos laipsniais - e ir nuliniu.
Darybos lizdas
Įvairių žodžių darybos potencija skiriasi - iš vienų žodžių galima padaryti šimtus darinių, iš kitų vos vieną kitą. Visi dariniai, padaryti iš vieno pamatinio žodžio, vadinami darybos lizdu. Nors apskritai daryba galima ir iš paprastųjų žodžių, ir iš darinių, darybos lizdo pagrindinis (pats pirmasis) žodis būna paprastasis. Gerai nubraižytame darybos lizde, kai parodoma kiekvieno žodžio kilmė, matyti visi galimi darybos ryšiai - ir tiesioginis, ir tarpinis darinių kilmės pagrindimas. Vienas iš paprastesnių darybos lizdų gali atrodyti, pavyzdžiui, taip:
| Pamatas | Darinys |
|---|---|
| Namas | Namelis |
| Namas | Naminis |
| Namas | Namuose |
Semantiškai darinys nuo pamatinio žodžio gali būti nutolęs labai skirtingai. Vienu atveju, leksinės reikšmės gali net nesiskirti, o darybos reikšmė vos įžvelgiama arba labai formali, kitų atveju, sukuriami net menkai su pamatiniu žodžiu reikšme susiję dariniai. Nuo pamatinių žodžių reikšme beveik nesiskiriantys dariniai gaunami tada, kai naujas žodis kuriamas siekiant tik pakeisti gramatinį jo turinį, nes to gali reikalauti sakinyje užimama pozicija, arba siekiant tik kalbos ekonomijos.
Pvz.: valgyti - valgymas, šokti - šokimas; geras - gerumas, greitas - greitumas; grėblio kotas - grėbliakotis. Pirmos keturios poros - iš veiksmažodžio arba būdvardžio labai reguliariai padaromas daiktavardis. Leksinė reikšmė iš esmės nesikeičia, o darybos reikšmę galima suprasti tik kaip kalbos dalies pakeitimą, kaip gramatinių kategorijų rinkinio pakeitimą. Paskutinė darybos pora neleidžia įžvelgti nei kokios nors naujos darybos reikšmės, nei leksinės reikšmės pokyčių - greičiausiai čia absoliutūs sinonimai, kuriami vien kalbos ekonomijos sumetimais.
Priešingybė - visiškas, neatpažįstamas reikšmės nutolimas: veizėti - veidas, duoti - išduoti, rakti - raktas, regėti - ragana, ranka - apyrankė, laukti - lauktis. Tarp šių kraštutinumų egzistuoja tarpinis variantas: aiški ir darybos reikšmė, ir lengvai suprantamas leksinės reikšmės skirtumas: namas - namelis, vaikas - vaikutis, eiti - įeiti, pereiti, išeiti, ateiti, avis - avidė, siūti - siuvėjas.
Morfologinė žodžių daryba
Morfologinė žodžių daryba vadinama morfologine todėl, kad nauji žodžiai pasidaromi su morfemomis, t. y. pridedant naujas žodžio dalis arba jas keičiant. Morfemos, su kuriomis daromi nauji žodiai, yra priesagos, priešdėliai, galūnės ir sangrąžos dalelytė. Pagal tai, su kokia morfema padarytas naujas žodis, skiriami darybos būdai.
Reiškia, kiek yra morfemų, tiek turi būti ir darybos būdų: priesaginė daryba (namelis), priešdėlinė daryba (paimti), galūninė daryba (stalius) ir sangrąžinė daryba (duotis). Žodis grėbliakotis, nesunku pamatyti, yra padarytas iš dviejų pamatinių žodžių grėblys ir kotas, vadinasi, darybos formantu belieka laikyti galūnę, jei tai iš tiesų morfologinės darybos atvejis. Todėl visi dūriniai iš esmės yra galūninės darybos atmaina.
Iš tiesų žodžių darybos būdų esama ir daugiau. Retai, bet esama atvejų, kai darybos procese vienu metu panaudojami keli darybos formantai: pažemiui padaryta iš žemė, prieškarinis padaryta iš karas, vadinasi, padaryta su priešdėliu ir priesaga; palangė padaryta iš langas, apyrankė padaryta iš ranka, vadinasi padaryta su priešdėliu ir keičiant galūnę - tokie atvejai vadinami mišriąja daryba.
Dariniai paprastai esti sudėtingesnės arba tokios pačios morfologinės struktūros, kaip ir pamatiniai žodžiai, nes dariniai daromi prie pamatinio žodžio pridedant naujas morfemas arba keičiant jau esamas. Retai, bet kartais darinys būna paprastesnis už pamatinį žodį, nes numetama kokia nors pamatinio žodžio dalis, pvz., iš erelis daromas aras - tai vadinama retrogradine daryba.
Retai, bet esama atvejų, kai dūrinys gaunamas ne suduriant du žodžius ir keičiant galūnę, o vieną pamatinę šaknį pakartojant du kartus, pvz.: kartkartėmis padaryta iš kartas, priešprieša iš priešas, niekniekis iš niekas, mažmožis iš mažas - tokie neįprastos ir nereguliarios darybos atvejai vadinami reduplikacija.