Žmoniškumas - visa ko pagrindas ir esmė žmonių gyvenime. Tik geras žmogus harmonizuoja ir tobulina ne tik savo profesiją, bet ir visą savo aplinką. Gyvenimas yra tai, kas vyksta dabar.
Svarbiausi gyvenime - mūsų artimi žmonės. Branginkime juos, nes jie svarbesni už darbą, hobį, pramogas, kompiuterį. Jie - geriausi mūsų mokytojai ir visų mūsų savybių (gerų ir blogų) katalizatoriai.
Gyvenimo paprastumas
Daiktai gali užvaldyti visą gyvenimą, jei pasiduosime vartotojiškam požiūriui. Daiktai ne tik kaupia dulkes, reikalauja priežiūros, bet ir užvaldo mūsų dėmesį, laiką ir iškreipia pasaulio suvokimą. Geriau - paprasčiau. Gyvenimas dabar toks painus, kupinas įpareigojimų ir prievolių, kad bet koks papildomas sudėtingas veiksmas daro jį dar sunkesniu. Stenkimės gyventi kuo paprasčiau - tai suteikia erdvę džiaugsmui ir laiką kūrybai.
Sąžiningumas ir atsakomybė
Sąžiningumas su pačiu savimi - tai laisvė. Tuo tarpu sąžiningumas visada veda teisingiausiu ir tiesiausiu keliu į tobulėjimą. Saviapgaulė - viena klastingiausių iliuzijų, iš kurios itin sunku išbristi. Diplomas ant sienos nepadaro padoriu žmogumi.
Visuomenė, artimiausia aplinka ir įvairūs įvykiai neišvengiamai veikia žmogų, bet atsakomybė už tai, kuo tapo žmogus, galiausiai tenka pačiam žmogui. Todėl turime būti sąmoningi, žingeidūs ir mokytis atskirti tikrąsias gyvenimo vertybes.
Geranoriškumas ir pagarba
Mes negalime pakeisti kitų žmonių. Mums atrodo, kad žinome atsakymus į visus klausimus, tačiau taip nėra. Realus dalykas, kuriuo galime paveikti kitų reakciją - geriausiai atlikti tai, ką galime iš savo pusės ir neprovokuoti konfliktų.
Geranoriškumas - bendravimo pagrindas. Turime įkvėpti, padrąsinti žmones ir matyti jų gerąsias savybes - tik taip motyvuosime juos geriems darbams. Negalima žeminti ar išjuokti žmonių, o ypač vaikų ar jaunimo. Tai žiauru - juk tokiu būdu galima suluošinti žmonių likimus.
Kartais pagalbos sulaukiame iš ten, iš kur nesitikime. Būna ir taip: neretai ne artimieji, bet nepažįstami ar menkai pažįstami žmonės ištiesia pagalbos ranką, pasirūpina, atgaivina pasitikėjimą savimi ir žmonėmis. Reikia būti savimi. Kurti įvaizdį, t.y., stengtis būti tuo, kuo nesi - beprasmiškiausias užsiėmimas.
Laikinumas ir pusiausvyra
Viskas keičiasi - prisiminkime tai nevilties akimirką! Leiskime nurimti emocijoms, nes jos labai susiaurina situacijos matymą. Aprimę ir atgavę dvasinę pusiausvyrą, viską pamatysime platesniu žvilgsniu ir būtinai atrasime sprendimus.
Amžius - tai tik skaičiai. Kai žmogui 20 metų, jam atrodo, kad 50 - gili senatvė. Bet kai jam 50 - jis jaučiasi tarsi trisdešimtmetis. Amžius neturi įtakoti mūsų požiūrio į gyvenimą - išliksime visada kupini jėgų ir entuziazmo, jei mylėsime gyvenimą ir džiaugsimės tuo, ką turime.
Psichologas pataria, kaip būti empatiškesniam | Empatiškas
Sveikata ir sąmoningumas
Viskas, kas alina ir žaloja kūną - nėra būtinybė, todėl galime sąmoningai to atsisakyti. O sveika mityba, fizinis aktyvumas, buvimas gamtoje, pozityvus mąstymas, kūryba ir harmoningas bendravimas - būtini sveikatos faktoriai.
Dvasinis augimas ir meilė
Mums duota žymiai daugiau, nei galime pamatyti. Esmių esmė: dvasia kuria formas, todėl - blogas žmogus negali sukurti gerų dalykų, ir atvirkščiai, geras - blogo. Tik nuolat dvasiškai augdami ir tobulėdami mes peržengiame tas nematomas suvokimo ribas. Sąmonės transformacija - minčių, emocijų ir jausmų išgryninimas.
Meilė - atsakymas į visus klausimus. Tai vienintelė kurianti jėga Žemėje ir Visatoje. Tai besąlygiško gerumo žmoguje matas. Tik besąlygiškai mylėdami galime padaryti pasaulį geresniu - kupinu meilės, harmonijos ir visapusiško klestėjimo.
Tam, kad kažką galėtume suvokti, tai turi būti sulyginta su kažkuo kitu. Dienai būtina naktis, šviesai būtina tamsa, kitaip nesuvoktume dienos. Viskas mūsų pasaulyje turi savo priešingybę ir yra pasidalinę į aktyvųjį vyrišką pradą Jan bei pasyvų moterišką pradą In. Tam kad būtume tokie kokie esame, turi būti kažkas kitas, kuris yra visa tai, kas mes nesame. Tačiau mumyse yra potencialas visam tam, kuo dabar nesame.
Be to, kažko smerkimas, teisimas, pyktis ar baimė vietoje to, kad maksimaliai nuo tos savybės, elgesio ar situacijos nutolintų, susieja su tuo, kam skiriame tokias stiprias emocijas. Kažko labai bijodamas pritrauksi tai, o ne išvengsi. Ir kadangi viskas iš tiesų yra viena energetiniame lygmenyje, teisdami kitą, teisiame ir save. Ypač nepalanku smerkti ir kartu pavydėti tiems, kas turi tai, ko ir patys slapta norime.
Dažniausiai pasitelkiamas pavyzdys yra apie pinigus ir galbūt jis bus suprantamiausias. Jei save laikai geru, padoriu žmogumi, o turtuolius amoraliais vagimis ir dvasiškai žlugusiais materialistais, argi pasąmonė leis ir pačiam tokiu tapti? Mūsų pasaulyje viskas egzistuoja kartu su savo priešingybe ir tik kontrastas leidžia pažinti tiek vieną, tiek kitą pusę. Atstumdami ar teisdami kažką tik stiprinsime savyje turimą potencialą tam, ką atstumiame. Sutelkdami dėmesį į tai, kas mums NEpatinka, ko NEnorime mes suteikiame tam energijos ir kuriame savo gyvenime.
Atsakymai į klausimus apie tikėjimą ir padorumą
1. Ką daryti, jei aš abejoju, jog Dievas yra? Kaip man patikėti?
Pažvelgę į mus supantį pasaulį, matome, kad jis yra vieningas, harmoningas, tvarkingas ir suplanuotas. Biblija teigia, jog vien tyrinėdami kūriniją galime suprasti, kad yra Dievas - tobula, harmoninga, racionali Asmenybė, kuri visą tobulai sukūrė. Profesorius Edvinas Karlstonas, Prinstono universiteto biologas sako: „Galimybė, kad gyvybė atsirado atsitiktinai, yra lygi galimybei susidaryti žodynui dėl sprogimo spaustuvėje."
2. Kodėl būtina tikėti, ar nepakaktų būti padoriu žmogumi, kad būtum išgelbėtas?
Jei būtų įmanoma gauti išgelbėjimą paprasčiausiai gyvenant dorą gyvenimą, Kristui nebūtų reikėję ateiti į šią žemę, iškęsti žiaurią mirtį ant kryžiaus. Jėzus žinojo, kad žmonija pati savęs neišgelbės. Net geriausieji nėra pakankamai dori, kad išsigelbėtų patys.
3. Yra daug įvairiausių tikėjimų (budizmas, islamas, induizmas...), kodėl sakote, kad Jėzus yra vienintelis kelias pas Dievą?
Šiandien yra labai populiaru klaidingai teigti, kad visos didžiosios pasaulio religijos nurodo į tą patį Dievą. Yra vienas esminis dalykas, kuriuo krikščionybė skiriasi nuo bet kurios kitos religijos. Visose pasaulio religijose žmogus mokomas pats pasiekti „dangų, palaimą, nirvaną" ilgai meldžiantis, pasninkaujant, keliaujant į šventas vietas, duodant išmaldą ir atliekant kitus „šventus" darbus. Tačiau vienintelėje krikščionybėje pats Dievas - Kristus mirė už žmogaus nusikaltimus. Tikėdamas Jėzumi, kiekvienas gauna nuodėmių atleidimą ir amžinąjį gyvenimą dovanai.
4. Ar iš tikrųjų yra pragaras?
Mes, žmonės, nenorime tikėti, kad po mirties yra gyvenimo įvertinimas ir atpildas už nuodėmes. Tačiau Šventajame Rašte Jėzus ne kartą kalbėjo apie pragarą. Jėzaus Kristaus teiginiai yra patikimas šaltinis.
5. Jei Dievas yra geras, kodėl tiek daug blogio pasaulyje?
Žmogus, vieną kartą kritęs į nuodėmę, tapo blogio skleidėju. Blogis yra ne kažkur, bet mumyse pačiuose, kurie formuojame šį pasaulį. O Dievo gerumas pasirodė tame, kad Jis siuntė savo Sūnų Jėzų išpirkti mus iš šito blogio.
6. Argi mokslas neįrodo, kad Dievo nėra?
Tikėjimas nėra priešpastatymas mokslui. Krikščionybė atveria Kūrėjo - Dievo buvimą, o mokslas tiria, kaip vyksta įvairūs kūrinijos procesai. Šiandieninis mokslas daug nuveikė, vis labiau atskleisdamas gamtos procesus. Tačiau mums tai neturėtų trukdyti tame matyti Dievo veikimą.
7. Ar krikščionybė nėra ramentai silpniems žmonėms?
Toks požiūris į Jėzų Kristų kaip į psichologinius ramentus iškreipia problemos esmę. Pirmiausia, šis klausimas nėra psichologinis, bet dvasinis - išgelbėjimas iš nuodėmių reikalingas ir silpnam, ir pačiam stipriausiam žmogui.
8. Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?
Kiekvienas žmogus nėra atsitiktinis žemėje. Mes turime vidinį poreikį suprasti savo gyvenimo tikslą. Biblija sako, kad esame sukurti mylėti Dievą visa savo širdimi, visu protu ir visomis savo jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį.
9. Ar negalėčiau palaukti ir patikėti Kristumi vėliau?
Žmonės yra linkę atidėti svarbius sprendimus, manydami, kad patys kontroliuoja savo gyvenimo laiką. Mūsų gyvenimas - tai laikas, kurį Dievas davė mums apsispręsti, kur praleisime amžinybę. Todėl neverta atidėti apsisprendimo, jei šiandien girdi širdies raginimą tikėti.
10. Aš tikiu Kristumi asmeniškai, gal man nebūtina lankyti bažnyčios?
Tiesa, kai kurie krikščionys bando gyventi be bažnyčios, ne dėl savo didelio dvasingumo, bet dėl vidinių skriaudų. Tačiau žmogus nėra pajėgus ilgai vienas puoselėti tikėjimo tiesas ir tapti brandžiu krikščionimi.
tags: #ir #stengiuosi #buti #padori