Intelektinė nuosavybė (IN) yra teisinė koncepcija, kuri apibrėžia teises ir apsaugos priemones, susijusias su įvairiomis intelektinėmis kūrybinėmis, techninėmis arba verslo vertybėmis, kurios dažniausiai susijusios su žinių kūrimu ir kūrybiškumu. Tai apima įvairias kūrybines darbo formas, tokių kaip autorių teisės, prekių ženklai, patentai, dizaino registravimas, komercinės paslaptys ir kt. Tiek fiziniams asmenims, tiek įmonėms ji padeda užtikrinti, kad jų kūrybiniai ar techniniai atradimai nebus neleistinai kopijuojami ar naudojami kitų asmenų ar organizacijų.
Žmoniją visą jos gyvavimo laikotarpį lydi mažesni ar didesni atradimai, pradedant seniausiais laikais, kai žmonės išrado darbo įrankius ir juos tobulino, bei baigiant XX-XXI a., kur žmogus kuria ir tobulina aukštąsias technologijas. Intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga susirūpinta palyginti nesenai. Tik XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje pradėta rūpintis kūrybinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga. Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas susiformuoja XIX a. Dabar, kai gyvename informacijos amžiuje, intelektinė nuosavybė įgauna vis didesnę reikšmę. Intelektinės nuosavybės apsaugos poreikis auga, nes visuomenėje didėja informacijos reikšmė. Informacija tampa ekonominio stabilumo bei plėtros pagrindu.
Turėdami geras bendravimo, informacijos perdavimo priemones bei aiškų teisinį tarptautinį ir regioninį intelektinės nuosavybės reglamentavimą neišvengiame intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos. Šiuose teisės aktuose buvo aptariama tik materialioji intelektinės nuosavybės teisė: intelektinės nuosavybės objektai ir subjektai, intelektinės nuosavybės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai, galiojimas laike ir erdvėje, intelektinės nuosavybės turėtojo teisės turinys. Intelektinės nuosavybės tarptautinis pobūdis dar nebuvo nagrinėtas kaip veiksnys įtakojantis intelektinės nuosavybės teisės globalizacijai, nenagrinėtos šio reiškinio pasekmės nacionalinėms teisinėms sistemoms. Šios teisės normos pateikti nagrinėjamo reiškinio pasekmes. Pirmoje darbo dalyje apibūdinama intelektinės nuosavybės samprata, pateikiamos bei apibūdinamos intelektinės nuosavybės rūšys. Parodomi intelektinės ir materialinės nuosavybės skirtumai. Pateikiamos istorinės intelektinės nuosavybės atsiradimo priežastys. Šioje darbo dalyje nagrinėjamos intelektinės nuosavybės teisės globalizacijos pasekmės, aptariami teigiami ir neigiami aspektai.
Intelektinės nuosavybės samprata ir rūšys
Šiuo metu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.38 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Taigi įstatymas gina ne tik materialias vertybes, bet ir žmogaus intelektinės veiklos metu sukurtas vertybes, kurios materialinės išraiškos gali ir neturėti. Kadangi nuosavybės teisė žmogui garantuoja teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, tai, analogiškai, ir intelektinės nuosavybės teisė užtikrina netrukdomą valdymą, naudojimąsi ir disponavimą intelektinės veiklos rezultatais.
Intelektinė nuosavybė kaip teisės institutas atsirado 1886 m. rugsėjo 9 d. pasirašius Berno konvenciją dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Šio norminio akto antrajame straipsnyje nurodyta, kad konvencija saugo bet kokios išraiškos literatūros ir meno kūrinius, nepriklausomai nuo jų išraiškos formos ar būdo. Matome, kad intelektinės nuosavybės objektai yra būtent žmogaus intelektinės veiklos procese sukurtos vertybės. Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtinės teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas.
Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinių kūrinių valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo. Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises. Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių. Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Taigi intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina.
Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Ši nuostata yra įtvirtinta 1886 m. rugsėjo 9 d. šiam veiksmui. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės. Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai įkūnija savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis.
Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijos dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos 3 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad tiek paskelbti, tiek nepaskelbti kūriniai autoriams yra numatyta autorinės teisės apsauga. Paskelbti kūriniai teisinėje literatūroje suvokiami, kaip autoriaus sutikimu paskelbti kūriniai, nepriklausomai nuo kūrinio egzempliorius gamybos būdo. Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzempliorius kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį. Pastebėtina, kad kūrinio paskelbimu nelaikomas dramos, dramos - muzikos, kinematografijos ar muzikos kūrinio atlikimas, viešas rašytinio kūrinio skaitymas, literatūrinio kūrinio transliavimas eteryje ar jo perdavimas laidais, meno kūrinio eksponavimas ar jo pastatymas.
Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinės teisės gynimo laikas ir vieta. Pagrindiniai tokie teisės normų skirtumai susiję su sankcijomis, taikomomis už intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus. Skiriasi ir procesiniai klausimai. To paties straipsnio 3 punkte nurodyta, kad kūrinio kilmės šalyje autorinės teisės apsaugą garantuoja vidaus įstatymai. Šiuo kūriniu paskelbus kitose sąjungos šalyse autorines teises gina ir tų valstybių, kuriose paskelbiamas kūrinys teisės aktai bei tarptautiniai susitarimai.
Kitas svarbus aspektas - galiojimas laike. Galiojimas laike apsprendžia, kiek laiko ir nuo kada pradedamos ginti autoriaus teisės į kūrinį. Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpį bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais. Šios autorinės kūrinio apsauga. Šios, kurie vėliau panaudojami įvairiems kultūriniams projektams paramai. Šiuo minėtų autoriaus teisės apsaugos terminu išlaikymą, o esant poreikiui gali nustatyti ir ilgesnius apsaugos terminus nei numatyti tarptautiniuose susitarimuose.
Šiuo paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinio išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.
Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Šios teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės taisyklės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes. Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais.
Kaip jau minėjau vienas iš pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra išradimai. Šiuo panagrinėjus Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogų. Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu. Šis bruožas literatūroje aiškinamas, jog naujasis sprendimo būdas neturi būti žinomas ir aiškus vidutiniam išradimo srities specialistui. Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas.
Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekių ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardų, pavardžių, raidžių ar skaitmenų, grafinis vaizdas ir spalvos derinys. Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekės ar paslaugos ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiamų paslaugų ar gaminių arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos į rinką produkcijos. Šios rūšies prekės ar paslaugos. Šios įmonės. Taigi, nesunkiai pastebime kad prekės ar paslaugos ženklų pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda.
Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas. Esminis skirtumas nuo jau minėtų pramoninės nuosavybės saugoms objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. Šios rūšies gaminys visumos, kilmė, kuri tiesiogiai susijusi su prekės specifika. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti „Šampanas“, kuris yra kildinamas iš Šampanės provincijos Prancūzijoje. Šiuo vynu. Šios.
Iš išdėstyto šioje temos dalyje darytina išvada, kad intelektinės nuosavybės saugoms objektų išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas. Tai pravartu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas, numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumą tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšis.
Maslou poreikių teorijoje pasakyta, kad žmogus užtikrinęs savo fizinio egzistavimo poreikius ima domėtis ir rūpintis dvasinėmis gėrybėmis. Taip yra ir su intelektine nuosavybe. Žmogus savo evoliucionavimo metu išmokęs ir įvaldęs įvairių daiktų kūrimą bei jų apsaugą užsiima intelektine veikla. Kuria dvasines vertybes, tokias kaip literatūriniai kūriniai, muzika, dramaturgija. Ilgainiui atsiranda poreikis minėtas vertybes saugoti, kadangi jų autoriai, skirtingai nei materialinių gėrybių meistrai jokio atlygio negauna. Kovos dėl intelektinės nuosavybės apsaugos siejamos su Bomarašė vardu, kuris Prancūzijoje vadovavo autorinės teisės kovai su teatrais. XVIII a. pabaigoje - XIX a. pradžioje imta aktyviau saugoti autorines teises. Paryžiuje įkuriamas Bureau de legislation dramatique, kuris vėliau pervadinamas į Autorių, kompozitorių ir dramaturgų draugiją, kurio pagrindinis tikslas - ginti ir saugoti intelektinės nuosavybės autorius teises į kūrinį ir teisėtas pajamas iš jo. Taigi matome, kad atsiranda poreikis ginti autoriaus teises į intelektinę nuosavybę.
Šiuo autorius teisės į kūrinius ginamos tik valstybiniu mastu, tai reiškia kad, kitoje valstybėje autoriaus kūriniai gali būti naudojami kaip nori, kada nori ir už kūrinio naudojimą autorius atlygio negaus. Dėl to atsirado poreikis intelektinę nuosavybę saugoti tarptautiniu lygiu. Šis poreikis atsirado XIX a. Šiose valstybėse augo intelektinės nuosavybės saugoms objektų vertė, o skirtingomis teisės normomis buvo neįmanoma apsaugoti universalaus pobūdžio intelektinės nuosavybės objektų.
1886 m. rugsėjo 9 d. priėmus Berno konvenciją Dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos autorius teisis į intelektinę nuosavybę užtikrinimas pasikeitė. Tarptautinio susitarimo pagrindu intelektinės veiklos metu gautas rezultatas yra saugomas ne tik toje valstybėje, kurioje kūrinys atsirado, bet ir visose kitose, kur jis yra naudojamas. Tai pasiekta, dėl to, kad minėtoje konvencijoje išsamiai reglamentuojami intelektinės nuosavybės teisės principai, minimalūs apsaugos reikalavimai ir praktinio įgyvendinimo aspektai. Tarptautinio susitarimo normų pagrindu yra tikslinami ir tobulinami nacionaliniai, intelektinę nuosavybę reglamentuojantys, teisės aktai. Kadangi intelektinė nuosavybė yra globalaus pobūdžio, tai reiškia, kad intelektinės veiklos metu gauti rezultatai dažniausiai vartojami ne vienoje geografinėje erdvėje, bet pasklinda tiek po aplinkinius rajonus, tiek po visą pasaulį iškyla poreikis ją saugoti visuotinai žinomomis ir priimtinomis formomis. Poreikis suvienodinti intelektinės nuosavybės apsaugą iškilo jau XIX a. pabaigoje. Pastarasis poreikis kilo iš to, kad atskiros šalys turėjo savo normas intelektinės nuosavybės apsaugai. Vienose valstybėse sukurti kūriniai keliavo į kitas valstybes, nebuvo jokios garantijos, kad valstybėse, kuriose naudojami svetur sukurti kūriniai bus saugomos autorius.
Vilniaus universiteto (VU) leidykla pristato VU Teisės fakulteto mokslininkų Ramūno Birštono, Jūratės Liauksminaitės bei Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių komisijos parengtą knygą „Intelektinės nuosavybės apsauga kūrybinėse industrijose“. Knygoje kalbama apie intelektinės nuosavybės apsaugą, kuri dėl jos reguliavimo specifikos lieka mažai pažįstama sritis. Neretai kūrėjai stokoja netgi pamatinių žinių apie savo ir kitų teises bei jų įgyvendinimą, o tai ne tik riboja galimybes gauti deramą atlygį už savo darbą, bet ir sukelia nereikalingų ginčų dėl galimų pažeidimų. Dar viena su nepakankamomis intelektinės nuosavybės apsaugos žiniomis susijusi problema - nepagrįsti ją apipynę stereotipai. Dalis kūrėjų kritiškai žvelgia į intelektinės nuosavybės apsaugą, neva ji ne tik nereikalinga, bet ir kliudo kūrybai. Patirtis rodo, kad toks požiūris greičiau reiškia nesupratimą ir turimų žinių nepakankamumą, o ne tikrų problemų suvokimą. Yra ir kitų mitų - pavyzdžiui, kad labiausiai (ar išimtinai) iš intelektinės nuosavybės pelnosi Valstybinis patentų biuras ar autorių kolektyvinio administravimo organizacijos.
Būtina pasakyti, kad knygos autoriai jokiu būdu neteigia intelektinės nuosavybės apsaugos situaciją esant nepriekaištingą. Iš tiesų yra atvirkščiai - dabartinė apsaugos sistema Lietuvoje turi nemažai trūkumų - kai kurie yra universalūs, o kiti nulemti ne itin vykusių nacionalinių įstatymų ar jų taikymo praktikos, ir jiems knygoje yra skiriama daug dėmesio. Knygoje „Intelektinės nuosavybės apsauga kūrybinėse industrijose“ paprasta ir glausta forma pateikiamos išsamios žinios apie visas su kūrybinėmis industrijomis susijusias intelektinės nuosavybės teises: autorių teises, gretutines teises, dizaino, išradimų, prekių ženklų ir komercinių paslapčių apsaugą, apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos, detaliau aptariant galimus teisių įgyvendinimo būdus, šių teisių tarpusavio sąveiką, darbo santykių pagrindu sukurtų kūrinių priklausomybę ir kitus reikšmingus klausimus.
Atliekame rinkos ir teisinio reguliavimo analizę ir siūlome klientui labiausiai tinkantį sprendimą licencijuojant, kuriant naujus produktus, prekių ženklus, dizainus ir kitose srityse. Siekdami užtikrinti kokybišką intelektinio turto apsaugą, turėkite patikimus teisės patarėjus.
Intelektinės nuosavybės ir atlikėjų teisės. Kaip nepaklysti ieškant išteklių?
tags: #intelektines #nuosavybes #teises #konspektas