Intelektinė Nuosavybė: Kas Tai Yra ir Kodėl Tai Svarbu Lietuvoje

Intelektinė nuosavybė yra esminis teisės institutas, užtikrinantis kūrėjų ir išradėjų teises į jų intelektinės veiklos rezultatus. Lietuvoje intelektinės nuosavybės apsaugos principai užtikrina privačiųjų ir viešųjų interesų, išimtinių teisių ir laisvos konkurencijos pusiausvyrą.

Intelektinė nuosavybė, kaip teisės institutas, susiformavo XIX amžiuje. Dabar, kai gyvename informacijos amžiuje, intelektinė nuosavybė įgauna vis didesnę reikšmę. Intelektinės nuosavybės apsaugos poreikis auga, nes visuomenėje didėja informacijos reikšmė. Informacija tampa ekonominio stabilumo bei plėtros pagrindu.

Labai ilgai daugumai žmonių nuosavybė buvo suprantama kaip žemė, jos gelmės, vandenys, miškai ir kita augalija, gyvūnija, pastatai, įrenginiai, vertybiniai popieriai bei kitas turtas. Šiuo metu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.38 straipsnyje nurodyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Taigi įstatymas gina ne tik materialias vertybes, bet ir žmogaus intelektinės veiklos metu sukurtas vertybes, kurios materialinės išraiškos gali ir neturėti.

Intelektinės Nuosavybės Teisės: Rūšys ir Apsauga

Intelektinės nuosavybės teisės skirstomos į asmenines neturtines ir turtines. Intelektinės nuosavybės neturtinių teisių apsauga yra neterminuota, turtinių teisių apsauga - laikina. Galiojimas priklauso nuo intelektinės nuosavybės objekto, pvz., autoriaus teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po jo mirties, išradimo patento - 20 metų, dizaino - 25 metus, prekės ženklo - 10 metų su galimybe kas 10 metų pratęsti neribotą skaičių kartų.

Pagrindinė intelektinės nuosavybės teisės funkcija - tai tam tikros išimtinės teisės intelektinio kūrinio autoriui pripažinimas, santykių su kitais subjektais reguliavimas. Intelektinė nuosavybė yra savarankiška nuosavybės teisės rūšis, intelektinės nuosavybės turėtojams užtikrinanti intelektinis kūrinio valdymą, naudojimą ir disponavimą, bei garantuojanti apsaugą nuo neteisėto pasisavinimo. Vienas iš esminių intelektinės nuosavybės teisės skirtumų nuo materialinės nuosavybės teisės yra tas, kad intelektinės nuosavybės turėtojas greta turtinių teisių turi dar ir moralines - neturtines teises.

Ši savybė pasireiškia tuo, kad intelektinės nuosavybės savininkas kitiems asmenims perleisdamas turtines teises į intelektinės nuosavybės objektus neperleidžia neturtinių teisių. Taigi asmuo įsigijęs intelektinę vertybę gali ją vartoti, naudoti, bet negali ja pilnai disponuoti. Taigi intelektinė nuosavybė kitam asmeniui, nors ir įsigijusiam intelektinės veiklos metu sukurtą rezultatą, nepereina.

Pagrindinės intelektinės nuosavybės rūšys:

• Autorių teisės
• Patentai
• Prekių ženklai
• Pramoninis dizainas
• Komercinės paslaptys

Autorių teisės

Autorinėmis teisėmis nepriklausomai nuo išraiškos formos yra ginami tokie objektai, kaip literatūros ir meno kūriniai, dramos ir muzikos kūriniai, kinematografijos bei fotografijos kūriniai. Autorinėmis teisėmis yra užtikrinamos kūrinio autoriaus išskirtinės teisės į kūrinį. Ši nuostata yra įtvirtinta 1886 m. rugsėjo 9 d. Berno konvencijoje dėl Literatūros ir meno kūrinių apsaugos. Iš pastarojo matome, kad autorinėmis teisėmis ginamos ne tik materialinės bet ir moralinės vertybės.

Būtina paminėti, kad autorinėmis teisėmis saugomos vertybės turi originalią materialią išraiškos formą. Būtent tai, kad autorius sugalvoja ir originaliai įkūnija savo idėją ir daro ją išskirtinę, kuri yra saugoma autorinėmis teisėmis. Nagrinėjant norminius aktus galima pastebėti, kad kūrinio paskelbimas visuomenei prieinamomis priemonėmis ar jo nepaskelbimas ženklios reikšmės kūrinio autorinei apsaugai neturi. Pagrindinė tokio paskelbimo sąlyga yra ta, kad kūrinio egzempliorių kiekis turi patenkinti visuomenės poreikius atsižvelgiant į kūrinio pobūdį.

Priklausomai nuo kūrinio pirmojo paskelbimo vietos sprendžiamas autorinių teisių gynimo laikas ir vieta. Svarbus aspektas - galiojimas laike. Galiojimas laike apsprendžia, kiek laiko ir nuo kada pradedamos ginti autoriaus teisės į kūrinį. Tarptautinėse sutartyse įtvirtintos nuostatos, kad autoriaus teisės į kūrinį ginamos autoriaus gyvavimo laikotarpį bei 50 metų po jo mirties. Iš to seka išvada, kad be autoriaus sutikimo jo gyvavimo laikotarpiu bei nustatytu terminu po autoriaus mirties kūrinio negalima naudoti jokiais komerciniais tikslais. Tačiau, laikantis minėtų autoriaus teisių apsaugos terminų, o esant poreikiui gali nustatyti ir ilgesnius apsaugos terminus nei numatyti tarptautiniuose susitarimuose.

Svarbu paminėti, kad autorinėmis teisėmis yra saugoma literatūros ir meno kūrinių išraiška, bet ne idėjos, procedūros ar veiklos metodai. Kūrinys autorinėmis teisėmis saugomas nepriklausomai nuo jo vertės ar paskirties.

Pramoninė nuosavybė

Kita intelektinės nuosavybės rūšis - pramoninė nuosavybė. Šios teisės normų uždavinys, kaip ir autorinės taisės, yra intelektinės veiklos metu gautų rezultatų apsauga nuo neteisėto vartojimo. Pagrindinis skirtumas tarp autorinės teisės ir pramoninės nuosavybės teisės yra tas, kad autorinėmis teisėmis yra ginamos konkretaus asmens, sukurtos vertybės, o pramoninė nuosavybė gina ne konkretaus asmens, bet kolektyvinės veiklos metu sukurtas ir sėkmingam pramoninės veikos vystymui reikalingas vertybes.

Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis pramoninės nuosavybės apsaugą yra 1883 m. kovo 20 d. Paryžiaus konvencija dėl pramoninės nuosavybės apsaugos. Šioje konvencijoje pramoninė nuosavybė apibūdinama kaip intelektinės nuosavybės dalis, susijusi su kūrybinės veiklos rezultatais.

Vienas iš pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra išradimai. Išnagrinėjus Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 2 straipsnį, darosi aišku, kad išradimu laikomas toli gražu ne kiekvienas naujas užduoties techninis sprendimas. Norint, kad vienoks ar kitoks užduoties sprendimo būdas būtų pripažintas išradimu jis turi būti naujas, tai reiškia, kad iki pastarojo užduoties sprendimo varianto visuomenė nežinojo analogo. Kitas išradimo bruožas - užduoties sprendimas turi būti išradimo lygio, tai reiškia, kad naujas sprendimas nuo jau žinomų sprendimų turi skirtis technikos lygiu.

Paskutinis išradimo požymis - pramoninis pritaikomumas. Dar vienas pramoninės nuosavybės teisės saugomas objektas yra prekės ir paslaugos ženklai. Pasaulio prekybos organizacijos 1994 m. priimtos sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių prekyboje (TRIPS) 15 straipsnyje prekės ir paslaugos ženklais apibrėžiami, bet kokie ženklai ar jų deriniai, kuriais prekės ar paslaugos išskiriamos iš kitų prekių ar paslaugų, taip pat nurodyta, kad prekinis ženklas gali būti sudarytas iš: žodžių ar asmens vardo, pavardės, raidžių ar skaitmenų, grafinių vaizdų ir spalvų derinių.

Norint suprasti kodėl prekės ar paslaugos ženklai yra priskiriami prie pramoninės nuosavybės, o ne prie autorinės reikia panagrinėti jų pagrindinę paskirtį. Kuriant prekės ar paslaugos ženklus siekiama atskirti vieno subjekto prekes ar teikiamas paslaugas nuo kitų teikiamų paslaugų ar gaminių arba atskirti savo produkciją nuo kito subjekto teikiamos rinkai produkcijos. Taigi, nesunkiai pastebime kad prekės ar paslaugos ženklo pagrindinė paskirtis yra susijusi su ženklo savininko ekonomine nauda.

Pramoninis dizainas - pramoninės nuosavybės saugomas objektas. Šis pramoninės nuosavybės objektas apibrėžiamas kaip naujas ir originalus pramoniniu būdu sukurto gaminio arba jo dalies vaizdas. Esminis skirtumas nuo jau minėtų pramoninės nuosavybės saugomų objektų yra tas, kad pramoninis dizainas yra konkretus pramoniniu būdu, tai yra panaudojant tam tikras technologijas pagamintas daiktas arba jo atskiros dalys.

Kita pramoninės nuosavybės rūšis - geografinės nuorodos. Geografinė nuoroda apibrėžiama kaip bet koks žymuo, identifikuojantis prekę kaip kilusią konkrečioje teritorijoje, regione ar vietovėje, kai tam tikra kokybė, reputacija ar kita savybė yra iš esmės priskiriama šios rūšies gaminių visumos, kilmė, kuri tiesiogiai susijusi su prekės specifika. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti "Šampaną", kuris yra kildinamas iš Šampanės provincijos Prancūzijoje.

Apibendrinant, intelektinės nuosavybės saugomų objektų išskyrimas sukonkretina vertybes, kurias saugo šis nuosavybės teisės institutas. Tai pravartu organizuojant įvairias intelektinės nuosavybės apsaugos programas, numatant veiklos kryptis. Intelektinės nuosavybės objektų išskyrimas padeda geriau suvokti skirtumą tarp intelektinės nuosavybės teisės rūšių.

Intelektinės Nuosavybės ir Informacinių Technologijų Teisė

Intelektinės nuosavybės ir informacinių technologijų teisė yra dvi tarpusavyje susijusios teisės sritys, kurios reguliuoja intelektualiosios kūrybos produktų ir informacinių technologijų naudojimą, apsaugą ir valdymą. Intelektinė teisė yra platesnė sąvoka, apimanti visas aukščiau minėtas sritis ir užtikrinanti, kad kūrėjai, išradėjai ir įmonės galėtų teisėtai valdyti ir gauti naudą iš savo kūrybinių ir inovacinių pastangų.

Informacinių technologijų teisė apima teisines normas, reguliuojančias informacinių technologijų ir interneto naudojimą. Tai apima duomenų apsaugą, elektroninę prekybą, kibernetinį saugumą, telekomunikacijų reguliavimą ir kitus su IT susijusius aspektus. Vienas pagrindinių IT teisės komponentų yra asmens duomenų apsauga, reglamentuojama tokių teisės aktų kaip Europos Sąjungos Bendrasis duomenų apsaugos reglamentas (BDAR). Šis reglamentas nustato griežtas taisykles, kaip organizacijos turi tvarkyti ir saugoti asmeninius duomenis.

Šios dvi teisės sritys dažnai susilieja, ypač kai kalbama apie programinės įrangos ir kitų skaitmeninių kūrinių apsaugą bei skaitmeninės erdvės reguliavimą. Pavyzdžiui, autorių teisės programinei įrangai ir duomenų apsauga yra esminiai IT teisės aspektai.

tags: #intelektine #nuosavybe #apima