Ingrida Valinskienė - žinoma Lietuvos moteris, kurios gyvenimas kupinas įvairių patirčių ir iššūkių. Nuo karjeros televizijoje iki meilės romano rašymo - ji nuolat stebina savo ryžtu ir drąsa.
Meilės romano gimimas
Apie tai, kaip kilo mintis parašyti meilės romaną, Ingrida pasakoja: „Pabūsiu kukli ir prisipažinsiu, kad šita idėja buvo ne mano. Tai Arūnas Valinskas su Andriumi Tapinu sugalvojo žaidimą, ko mes dar kartu nenuveikėme. Ogi neparašėme meilės romano. Paskui berniukai nutarė, kad gal jiems neįdomu dviese rašyti meilės romaną, reikėtų prikalbinti kokią nors moteriškę, gal mane."
Ji prisimena savo pirminę reakciją: „Ko jūs norite iš manęs, aš niekada nieko nerašiau!“ Tačiau smalsumas ir avantiūrizmas nugalėjo. „Yra daug dalykų, ko aš gyvenime nesu padariusi, o ne tiek daug laiko man liko juos daryti, kodėl nepabandyti?“ - svarstė ji.
Rašyti, kai užsinori ir kiek užsinori, nepavyksta, kartais būna ir valandų, ir naktų, kai nesupranti, koks bus kitas sakinys, bet išsikankinome.
Personažai ir realybė
Pagrindiniai romano herojai stebėtinai panašūs į Ingridą ir Andrių Tapiną. Gerda vyresnė, pažįstanti gyvenimą, labai gerai jaučianti savo vertę, mėgstanti vilioti vyrus moteris... Ingrida pripažįsta, kad panašumų yra, bet personažas yra personažas, ne aš.
Vis tik personažo nesukurčiau be savo patirties. O minimos vietos ir aplinkybės buvo Andriaus užmačia, kad aplinka būtų atpažįstama, šiuolaikiška. Galbūt žmonės atpažins save, gal mano draugės save atpažins, tikiuosi, kad jos nesupyks ant manęs. Niekas iš mano aplinkos, išskyrus vyrą, nežinojo, kuo aš užsiimu ir žmonės yra nustebę, kad aš tai darau.
Meilės romano žanras
Paklausta, kodėl buvo pasirinktas meilės romano žanras, Ingrida atsako: „Ką aš dar galėčiau rašyti?! Autobiografijos rašyti nenorėčiau, nes man neįdomu. Man patinka kurti."
Iš pradžių bendraautoriaus Andriaus mano personažo įsivaizdavimas turbūt buvo paprastesnis, konkretesnis, labiau miesčioniška Gerda, šių dienų karjeros moteris. Aš jai norėjau suteikti daugiau spalvų, todėl jos gyvenimą, lemtį padariau tragišką, kad galėčiau vėliau pateisinti jos veiksmus.
Tai nėra šiaip mergaitės išdykavimas, jos elgesį lemia žiauri jos patirtis, ji eina konfrontuodama su gyvenimu, kartais atrodo paviršutiniška, lengvabūdiška, bet taip nėra. Taip gyvena labai daug patyrusių moterų. Tai nėra paviršutiniškos, labai savimi pasitikinčios moters išgyvenimai, atvirkščiai - ji net nepasitiki savimi, tiesiog tokią vaidina.
Erotinės scenos ir drąsa
Ingrida prisipažįsta, kad rašyti erotines scenas buvo drąsu: „Taip, viską aš jaučiau, viską aš žinau, bet ir vėl čia tas pats gyvačiukas kelia galvą. Man įdomu truputį paprovokuoti."
Jeigu bijočiau erotinę sceną aprašyti, galvoji, ką pasakys padorių moterų būrelis, ką čia jos aptars, tada nebūčiau iš viso rašiusi. Dorovingos moterys turi teisę į savo reakcijas. Bet tegul pasirodo ta, kuri niekada nenorėjo atrodyti seksualiai, niekada neturėjo erotinių fantazijų, ta, kuri niekada nesimyli ir niekada nebuvo pagalvojusi apie kitą vyrą, be savojo.
Šita erotika nebūtinai yra mano patirtis. Dalį scenų pasiskolinau iš to, ką esu mačiusi, įgarsinusi, galų gale net skaičiusi.
Yra tokie momentai, bet aš, ko gero, su jais esu susitaikiusi. Mano artimieji yra gana santūrūs šitais klausimais. Niekada nesu girdėjusi negatyvių vertinimų iš jų, jie kažkaip laikosi nuošaliai nuo visko, suteikia galimybę elgtis taip, kaip aš noriu.
Santuoka ir meilės paslaptys
Paklausta, kaip pavyko trisdešimt metų pragyventi su tuo pačiu vyru, Ingrida atsako: „Manau, į šitą klausimą atsakymo nėra. Kiekviena diena gali būti paskutinė ir aš neidealizuoju ilgo sutuoktinio gyvenimo, tiesiog mums tai pavyko, mes per kliūtis perbėgome, pasisekė geriau negu kitoms šeimoms arba sutuoktiniams."
Bėgame per tuos barjerus ir nei vienas nežinome, ar užkliūsime. Todėl aš jokių receptų nedalinu. Galiu tik palinkėti žmonėms tolerancijos, kantrybės, tai yra svarbiausi dalykai norint pratempti tuos trisdešimt metų. Liepsnojančia amžina meile aš netikiu, jeigu ryšys yra tuos trisdešimt metų, tai Duok Dieve, vadinasi, esame stiprūs abu.
Jo tvirtumas kai kuriais klausimais, jo darbingumas, kartais toks net nebūdingas šiems laikams - jis neapgaudinėja, nemeluoja, jei meluoja, tai smulkiais buitiniais klausimais. Kertiniuose dalykuose jis yra patikimas ir iki šiol tikiu, kad bet kokioms aplinkybėms nutikus, galėčiau visada į jį atsiremti, o tai, manau, kiekvienai moteriai labai svarbu.
Ingrida scenoje ir gyvenime
Ta Inga, kurią žmonės mato ant scenos - seksualioji, iš proto vedanti, ar jūs tokia ir esate? O kaip man save vertinti? Jei save pastatyčiau į eilę su lietuviško konteksto žvaigždėmis ar žinomomis moterimis, kurios pasakoja apie krūvas gerbėjų, mirštančius po jų balkonais, tai aš tuo pasigirti negaliu, niekas puokščių nesiuntinėja į namus ir niekas dėl manęs nemiršta.
Per daugelį metų perlipdama per savo kompleksus ir baimes, drebėjimus aš, galų gale, turiu labai gerą santykį su publika. Aš jį dantimis išsiplėšiau, bet ne iš aplinkos, o pati iš savęs, iš savo vidaus, tiesiog su savimi pakariavau ir save nugalėjau. Dabar nebijau jokios publikos, jokios auditorijos ir tai, ko gero, buvo mano didysis karas. Todėl man su publika paprasta, dėl to jie šitą charizmą ir pažymi. Man lengva, aš galiu kalbėtis su jais koncertų metu, nepatinka tik atsistoti ir padainuoti, galvojant apie tai, ar aš šimtu procentų pataikau į visas natas, man taip neįdomu.
Publikai svarbu, kaip tu eini į kontaktą, kaip juos priimi, ar juos gerbi. Nes klausytojus, žiūrovus gerbi tik tada, su jais komunikuoji, o ne tada, kai žiūrėdamas į vieną tašką atidainuoji savo penkiolika dainų.
Seimo narės patirtis
Inga, aš nežinau, ar visi žmonės dar atsimena, kad jūs savo karjeroje turite dar vieną Valinsko sugalvotą avantiūrą - tai yra, Seimo narės kėdę. Kaip jūs dabar atsimenate tą laikotarpį? Aš stengiuosi apie jį negalvoti. Tiesiai ir konkrečiai: aš buvau tikrai gera sutuoktinė.
Kadangi mano vyras rinko komandą, reikėjo patikimų žmonių, jis mane laikė patikima, tokia pat išlikau iki galo, kol mes baigėme kadenciją. Įdomu, kad dabar mano sūnus ruošiasi kandidatuoti į Seimą, bet tai visiškai kitas atvejis, nes jis yra politikos mokslų kandęs, tai yra jo sritis.
Apie save rašant knygą
Ką jūs pati naujo apie save sužinojote, parašiusi šitą knygą? Sužinojau, kad galiu rašyti. Ir žinote, labai keistas dalykas, aš iš tikrųjų kankinausi, nemiga, didžiulis nervas, kas bus, kas nebus, ar derėsime, ar ne.
Jei įsivaizduojate, kad kartu susėdę su Tapinu rašėme knygą, tai tikrai taip nebuvo, mes rašėme savąsias dalis, paskui reikėjo pagal kito parašytą dalį savąją koreguoti arba tęsti siužetą. Tai yra visai įdomus eksperimentas. Sužinojau, kad galiu tai daryti, bet kai pabaigiau, kai buvo tas galutinis taškas padėtas, tris dienas labai ilgėjausi šito proceso ir pabaigoje supratau, kad netgi lengvai įsimylėjau personažą - Jorį. Man jo trūksta.