Dažniausia priežastis, verčianti ieškoti verslo skaidymo sprendimo, yra krizė įmonėje ir siekis išskaidyti verslą taip, kad vertingiausių dalių nepasiektų kreditoriai. Toks siekis balansuoja ties teisėtumo ir verslo reputacijos riba. Retai kada tokia operacija atneša sėkmę, nes tai tik abejotinomis priemonėmis pašalinta pasekmė, bet ne priežastis. Siekis suvaldyti verslą be komandos ir (arba) kompetencijų dažnai priveda prie rinkos galimybių, tendencijų, organizavimo ir kitų verslo veiksnių neįvertinimo.
Taigi, nuo ko pradėti reorganizuojant verslą? Pirmiausia reikia įsigilinti į verslą, verslo procesus, suprasti pelningumo priklausomybę ir investicijų grąžą, palyginti su konkurentais. Mintyse, popieriuje ar kompiuteryje sumodeliuoti naują verslą - suskaldytą ar kaip tik sujungtą su nauju.
Verslo Skaidymas: Tikslai ir Pavyzdžiai
Skaidymas, siekiant sutvarkyti verslą taip, kad jo valdymas būtų priartintas prie rinkos situacijos, yra labai sveikintinas. Geras pavyzdys - gamybos įmonės suskaidymas į padalinius, kai viename koncentruojamas nekilnojamasis turtas, o kitame - gamybiniai įrengimai ir darbuotojai. Sakysite - prieštarauju pats sau. Ne, jei toks atskyrimas atliekamas, siekiant geriau išnaudoti turtą (t. y. jį išnuomoti, parduoti), o gamybos padalinį orientuoti tik į jo pagrindinę funkciją - efektyviai gaminti paklausią produkciją. Tokia reorganizacija leidžia susiaurinti vadovams valdymo klausimų ratą ir įvesti kuo daugiau rinkos sąlygų įmonių veikloje.
Prastu pavyzdžiu galėtų būti silpnai besiverčiančios gamybos įmonės skaidymas į juridinius vienetus, kai viename sukoncentruojamas nekilnojamasis turtas, kitame - gamybiniai įrengimai ir darbuotojai. Tai daroma tik siekiant apriboti kreditorių galimybes pasiekti turtą. Tokiu atveju, kreditoriams tampa sunkiau pareikšti teises į turtą bankroto atveju. Tačiau tokia struktūra tik pagreitina bankrotą, jeigu nesprendžiamas esminis klausimas, dėl ko įmonės rezultatai tapo prasti - dėl produkto ar paslaugos paklausos, kokybės, technologijos atitikimo, pirkėjų mokumo, tiekėjų parinkimo ir pan.
Formalus suskaidymas automatiškai nesuteikia autonominio valdymo. Teko matyti kelias reorganizacijas, kai buvo atskiriami padaliniai (pvz., apskaita, nekilnojamasis turtas), tačiau jie taip ir negaudavo teisės išeiti į atvirą rinką, priimti sprendimus savarankiškai. Taip pat jie netekdavo galimybės nustatyti savo produkcijos ar paslaugos kainų ir taip pradėti konkuruoti realioje rinkoje. Nesuteikus autonomijos, valdymas tampa dar sudėtingesnis ir kenčia bendras rezultatas. Kitas kraštutinumas - atskirti ir palikti be priežiūros, atkirsti ryšius su buvusia organizacija.
Trečias skaidymo tikslas (tiesa, jis gana retas) yra tikslinis tam tikro verslo segmento atskyrimas ir jo pardavimas naujam investuotojui, kai didžioji dalis lieka tęsti savo veiklą. Grįžtant prie sodininko terminų, tai tam tikros šakos „prilenkimas“, jai leidžiant įsišaknyti. Po to naujas sodinukas atkertamas nuo „motininio“ augalo ir parduodamas. Verslo prasme tai būtų galima pavadinti nestrateginių krypčių atsisakymu. Teko dalyvauti kuriant ir parduodant tokį padalinį.
Tai buvo gamybinio padalinio, gaminančio metalo konstrukcijas statybiniams projektams, atskyrimas nuo statybinės organizacijos. Cecho rezultatai tiesiogiai priklausė nuo statybos objektų pobūdžio. Kai yra projekte metalo konstrukcijų - padalinys dirba trimis pamainomis. Kai nėra - beveik visi darbuotojai išleidžiami nemokamų atostogų ir pan. Apkrovimas buvo labai netolygus, jo ekonominius rezultatus buvo sudėtinga nustatyti dėl rinkos santykių nebuvimo, kildavo daug valdymo diskusijų dėl kainodaros, kokybės, terminų ir pan.
Atskyrimo pradžia prasidėjo nuo valdymo reorganizacijos - buvo paskirti nauji vadovai. Su jais buvo susitarta, kad cechas pradeda ieškoti klientų rinkoje, kartu vykdo ir įprastus įmonės užsakymus. Vadovams įsidirbus ir atsiradus užsakymų „iš šalies“, buvo pradėta ieškoti pirkėjų šiam metalo cechui. Kadangi padalinys buvo vis dar labai priklausomas nuo pagrindinės įmonės užsakymų, pirkėjams buvo suteiktas „pereinamasis periodas“, per kurį naujos ir senos įmonių santykiai tolygiai artėjo prie rinkos sąlygų. Sutarus dėl sąlygų, buvo įsteigtas naujas juridinis padalinys, į kurį perėjo darbuotojai, perkelti gamybiniai pajėgumai ir kurio akcijos buvo parduotos naujiems savininkams. Išlošė abi pusės: pagrindinė įmonė galėjo susikoncentruoti ties pagrindine veikla, uždirbo iš verslo, o ne turto pardavimo, pirkėjas įsigijo veikiantį ir perspektyvų verslą.
Verslų Sujungimas: Rizikos ir Galimybės
Pakalbėkime apie verslų sujungimą. Tai - sudėtingas procesas: turi susitarti keli akcininkai, verslai turi būti panašios vertės ir panašios veiklos (dar gali reikėti konkurencijos tarnybos palaiminimo). Labai daug laiko užima derybos ir dažnai nelieka laiko pagalvoti apie sujungto verslo veiklą. Ne veltui sodininkystėje du panašius medžius ne jungia, o susodina viename sklype.
Daug aiškesnis ir mažiau rizikingas yra skiepijimo procesas. Jei turime stabilų, brandų verslą, galime panaudoti jį prijungdami nedidelius naujus verslus, kurie galės pasinaudoti esama valdymo, pardavimo, tiekimo, personalo infrastruktūra. Taip užtikrinsime jiems spartų augimą. Svarbu, kad prijungiamas verslas nebūtų per didelis, „nenusiurbtų“ daugumos išteklių ir nebūtų „toksiškas“, galintis užkrėsti visą organizaciją.
Pateiksime gero ir blogo jungimo pavyzdžius. Įmonė, užsiimanti įrankių prekyba ir nuoma, priėmė strategiją plėsti veiklos geografiją. Svarstyti keli variantai, kaip tai daryti, tačiau galų gale buvo priimtas sprendimas plėstis prisijungiant nedideles įmones - greičiau ir saugiau. Ir tai puikiai veikė - įmonė, turinti galingas vadybos, tiekimo ir rinkodaros tarnybas, sėkmingai vykdė plėtrą prisijungdama nedideles įmones įvairiuose miestuose.
Tačiau įmonė nutarė, kad reikia dar labiau paspartinti plėtrą ir prisijungti beveik tokio pat dydžio įmonę jau kitoje šalyje. Naujas padalinys turėjo savo nuostatų dėl veiklos būdo: siekė kuo didesnio pardavimo, kuo stambesnių klientų, veiklos rizika tapo vis mažiau valdoma. Tai sukėlė apyvartinio kapitalo problemas, kas vėliau peraugo į tiekimo šlubavimą visuose padaliniuose. Pradėjo prastėti įmonės reputacija. Šią didelę jungimo operaciją teko versti atskyrimo operacija.
Reorganizacija yra efektyvus būdas organizacijos plėtrai. Ilgalaikė plėtra - ryškus požymis, kad įmonė atitinka rinkos poreikius geriau nei konkurentai. Taigi, kaip ir rinkos tyrimas, produkto ar paslaugos tobulinimas, taip ir organizacijos plėtra turi turėti savo vietą įmonės strateginiuose planuose.
Kitas žingsnis įmonėje - įdiegti organizacijos stebėjimą, informacijos kaupimą ir analizę, kaip procesą.
Vadovo Atsakomybė Už Įmonės Valdymą
VPĮ nustato perkančiosios organizacijos vadovo atsakomybę už jo vadovaujamos įstaigos atliekamus pirkimus, sudarytų viešojo pirkimo - pardavimo sutarčių (toliau - pirkimo sutartis) vykdymą. Perkančiosios organizacijos vadovas atsako teisės aktų nustatyta tvarka.
Atsakomybė teisine prasme - tai subjekto pareiga atsakyti už padarytą teisės pažeidimą ir patirti tam tikras prievartos priemones, pavyzdžiui, atlyginti padarytą žalą. Lietuvos teismų praktikoje CK 2.87 straipsnyje įtvirtintos juridinio asmens organų narių pareigos įvardijamos kaip fiduciarinės, t. y. pasitikėjimu tarp įmonės ir jos vadovo pagrįstos pareigos. Juridinio asmens valdymo organų santykis yra fiduciarinis juridinio asmens atžvilgiu, nes jie yra svetimo turto valdytojai. Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje.
Pagal CK 2.87 straipsnį juridinio asmens vadovas privalo: veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 straipsnio 1 dalis) ir būti lojalus, laikytis konfidencialumo (CK 2.87 straipsnio 2 dalis), vengti interesų konflikto (CK 2.87 straipsnio 3, 5 dalys), savo turto nepainioti su juridinio asmens turtu, nesinaudoti bendrovės galimybėmis (CK 2.87 straipsnio 4 dalis), informuoti apie sandorių sudarymą su juridiniu asmeniu, kurio vadovas jis yra (CK 2.87 straipsnio 6 dalis), pranešti apie interesų konfliktą.
Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis fiduciarines ar steigimo dokumentuose nurodytas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).
Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas: neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį bei kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai). Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl tokiose bylose bylos šalis neprivalo įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas.
Šiame kontekste būtina pažymėti, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų.
Vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja fiduciariniai santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Taigi, bendroji valdymo organų rūpestingumo pareiga apima ne tik teisėto, bet ir sąžiningo bei protingo elgesio reikalavimą.
Pažymėtina, kad valdymo organų narių civilinės atsakomybės taikymas priklauso nuo bendrovėje įtvirtintos valdymo struktūros ir konkrečių valdymo organų kompetencijos ribų. Bendrovėse, kurios įgyvendinama vienpakopė valdymo struktūra, kai valdymo funkcijas vykdo vienas valdymo organas - dažniausiai bendrovės vadovas ar valdyba - atsakomybė už netinkamą valdymą tenka būtent šiam subjektui.
Tais atvejais, kai bendrovėje įtvirtintas daugiapakopis valdymo struktūros modelis, kai valdymo ir priežiūros funkcijos yra paskirstytos tarp atskirų organų (valdybos ir stebėtojų tarybos), civilinė atsakomybė gali būti taikoma, tiek priežiūros, tiek valdymo organų nariams, priklausomai nuo to, kurių kompetencijai priskirtos pareigos buvo pažeistos.
Pažymėtina, kad bendrovės valdyba ir vadovas yra savarankiški valdymo organai, kurių kompetencijos tam tikrais aspektais gali sutapti. Kai valdyba priima įstatyme ar steigimo dokumentuose jos kompetencijai priskirtus sprendimus, bendrovės vadovas už tokius sprendimus neatsako.
Vertinant galimą žalą, būtina pažymėti, kad žala pripažįstami tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos. Jei dėl neteisėtų valdymo organų veiksmų bendrovė ne tik patyrė žalą, bet ir gavo naudos, tada žalos dydis nustatomas, išskaičiuojant gautą naudą iš patirtų nuostolių sumos.
Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad, tuo atveju, jeigu dėl VPĮ pažeidimų perkančiajai organizacijai būtų taikomos sankcijos (baudos), tokie privalomi mokėjimai gali būti kvalifikuojami kaip tiesioginiai nuostoliai, už kurių atsiradimą gali būti atsakomybė priskirta vadovaujančias pareigas einantiems asmenims.
Drausminė Atsakomybė
Pažeidus darbo teisės normose ar darbo sutartyje nustatytą darbo drausmę ar pareigas gali būti taikoma darbo drausmės užtikrinimo priemonė - drausminė atsakomybė. Ši atsakomybės rūšis gali būti taikoma tuomet, kai vadovas atlieka savo darbines pareigas pagal darbo sutartį ir yra įdarbintas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau - DK) nustatyta tvarka.
Neteisėtas perkančiosios organizacijos vadovo ar kitų atsakingų asmenų elgesys gali visų pirma pasireikšti darbinių pareigų, nustatytų norminiais aktais, nevykdymu arba netinkamu vykdymu. Pavyzdžiui, DK 58 straipsnis numato galimybę nutraukti darbo sutartį dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo arba per paskutinius 12 mėn. pasikartojusio tokio paties darbo pareigų pažeidimo, kuris nelaikomas šiurkščiu.
Šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu pagal DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktą laikoma, pavyzdžiui, darbo metu ar darbo vietoje padaryta nusikaltimo požymių turinti veika (piktnaudžiavimas, papirkimas, antspaudo, spaudo ar blanko suklastojimas), taigi, jeigu vykdydamas darbo pareigas (vykdydamas pirkimo procedūras), darbuotojas padarė nusikaltimo požymių turinčią veiką (piktnaudžiavo, suklastojo dokumentus, suklastojo kito asmens parašą ar pan.), su tokiu darbuotoju gali būti nutraukiama darbo sutartis dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo (DK 58 straipsnio 3 dalies 6 punktas).
Be to, į atsakingų asmenų atsakomybės sritį taip pat įeina ir žalos atlyginimo klausimas. Šiuo aspektu pažymėtina, kad perkančiųjų organizacijų vadovų ir kitų atsakingų asmenų statusas ir santykis su perkančiąja organizacija gali būti dvejopas - darbo teisiniai santykiai ir valstybės tarnybos.
Tarnybinė Atsakomybė
Kai perkančiosios organizacijos vadovas yra priimamas dirbti pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą (toliau - VTĮ), už nustatytų valstybės tarnautojo pareigų pažeidimą ir padarytus tarnybinius pažeidimus VTĮ nustatyta tvarka yra taikoma tarnybinė atsakomybė. VTĮ įtvirtinta ir daugiau valstybės tarnautojų pareigų.
Atitinkamai VTĮ 23 straipsnyje įtvirtina, kad valstybės tarnautojai už tarnybinius nusižengimus traukiami tarnybinėn atsakomybėn, t. y. nustatyta, kad valstybės tarnautojams už tarnybinius nusižengimus, išskyrus mažareikšmius tarnybinius nusižengimus, skiriamos VTĮ nustatytos tarnybinės nuobaudos.
VTĮ 35 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad ginčai dėl valstybės tarnautojų atleidimo iš pareigų nagrinėjami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Materialinė Atsakomybė
Už valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą valstybės tarnautojai traukiami materialinėn atsakomybėn. Pagal VTĮ 27 straipsnio 1 dalį valstybės tarnautojai turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms padarytą tiesioginę materialinę žalą, kurią privalo atlyginti visą, jeigu žalą padarė atlikdami savo funkcijas.
Atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 (šešių) vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia. Valstybės tarnautojo atleidimas iš valstybės tarnautojo pareigų arba valstybės tarnautojo perkėlimas arba priėmimas į valstybės tarnautojo pareigas kitoje valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje neatleidžia jo nuo dėl jo kaltės padarytos žalos atlyginimo (VTĮ 27 straipsnio 7 dalis).
Žala, atsiradusi dėl valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK nustatyta tvarka (VTĮ 28 straipsnio 1 dalis). Valstybės tarnautojo padarytą žalą atlyginusi valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga, o kai žala padaryta neteisėtais įstaigos vadovo veiksmais, - įstaigos vadovą į pareigas priimantis asmuo turi regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio valstybės tarnautojo tokio dydžio žalos atlyginimo, kiek sumokėta, bet ne daugiau kaip 9 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių.
Materialinė atsakomybė gali kilti ne tik dirbantiems pagal VTĮ, bet ir dirbantiems pagal DK, kurio 103 straipsnio 2 dalis nustato, kad už savo, kaip darbuotojo, juridiniam asmeniui padarytą žalą juridinio asmens vadovas atsako pagal darbo teisės normas ir darbo sutarties sąlygas, be to, darbuotojai gali būti traukiami materialinėn atsakomybėn už tiesioginę žalą, padarytą darbdaviui, kai ši kilo dėl darbuotojo kaltės.
Darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą turtinę žalą, bet ne daugiau kaip jo 3 vidutinių darbo užmokesčių dydžio, o jeigu turtinė žala padaryta dėl darbuotojo didelio neatsargumo, - ne daugiau kaip jo 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio (DK 153 straipsnio 1 dalis).
Administracinė Atsakomybė
Už administracinius nusižengimus Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) nustatyta tvarka, perkančiosios organizacijos vadovui yra taikoma administracinė atsakomybė. ANK 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad administracinis nusižengimas yra ANK uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį numatyta administracinė nuobauda, požymius.
Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų, visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras. Įstatymuose nustatydamas, kokios veikos yra priešingos teisei, taip pat nustatydamas teisinę atsakomybę už teisei priešingas veikas, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją. Ši diskrecija apima ir diskreciją nustatyti aplinkybes, lemiančias tai, kokios sankcijos turi būti taikomos už teisės pažeidimus.
Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet yra tikslinga atitinkamas veikas pripažinti nusikaltimais ir taikyti už jas pačias griežčiausias priemones - kriminalines bausmes; kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu priemonėmis, inter alia administracinėmis sankcijomis.
Taigi, įstatymų leidėjas, paisydamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos, inter alia iš jos kylančio teisės sistemos nuoseklumo, vidinio neprieštaringumo imperatyvų, gali pasirinkti, kurios teisės šakos normomis apibrėžti tam tikrus teisės pažeidimus ir kokias sankcijas (baudžiamąsias, administracines ar kt.) už juos nustatyti.
Vertinant, ar teisinė atsakomybė priskirtina administracinei, ar baudžiamajai teisei, pabrėžtina, kad tarp administracinės ir baudžiamosios teisinės atsakomybės esama nemaža panašumų, bet yra ir esminių skirtumų. Administracinių teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų pavojingumas yra nevienodas, skiriasi ir patraukimo administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn padariniai. Administracinės nuobaudos gali būti panašios į kriminalines bausmes.
Vis dėlto pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas turi siekti tarpšakinio administracinių ir baudžiamųjų sankcijų suderinamumo. Asmenų, traukiamų administracinėn atsakomybėn, ir asmenų, traukiamų baudžiamojon teisinėn atsakomybėn teisinė padėtis negali nesiskirti, nes skiriasi pats šios teisinės atsakomybės pagrindas: pirmieji yra padarę administracinius teisės pažeidimus, o antrieji - nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus, apibrėžtus baudžiamajame įstatyme.
Įvairių rūšių teisinės atsakomybės už teisės pažeidimus įtvirtinimas savaime negali būti pagrindu kvestionuoti atitinkamo įstatymuose nustatyto teisinio reguliavimo atitiktį konstituciniams lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams.
Baudžiamoji Atsakomybė
Baudžiamoji atsakomybė yra taikoma už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) nustatytus baudžiamuosius nusižengimus ir nusikalstamas veikas. Baudžiamoji atsakomybė yra individuali ir taikoma pagal BK ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso taisykles.
Nusikalstamos veikos yra skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus. Nusikaltimas apibrėžiamas kaip pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė (BK 11 straipsnio 1 dalis). Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.
Baudžiamoji atsakomybė perkančiosios organizacijos vadovui, valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui taikoma, kai jo veiksmai ar neveikimas, susiję su pirkimais, yra itin šiurkštūs, pažeidžia įstatymų saugomus interesus ir padaro didelę žalą valstybei, visuomenei ar kitiems asmenims.
Pabrėžtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nepritartina praktikai, kai pirkimų tvarkos pažeidimai kvalifikuojami kaip nusikalstamas piktnaudžiavimas neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar pakankamai yra duomenų išvadai apie didelės žalos padarymą, neįvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises ir nubaudžiant teisės aktų reikalavimus pažeidusius asmenis. Tokia praktika neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.
Pavyzdžiui, kasacinis teismas dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo už pirkimų pažeidimus yra nurodęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę - kriminalinę bausmę.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad perkančiosios organizacijos vadovui taikomi aukštesni veiklos ir atsakomybės reikalavimai nei bet kuriam perkančiosios organizacijos darbuotojui, todėl jam įstatymu priskirta didesnė atsakomybė už pirkimų pažeidimus, nei kitiems atsakingiems asmenims, nurodytiems VPĮ 97 straipsnio 2 dalyje, t. y. perkančiosios organizacijos vadovai.
Pirkimų Vidaus Kontrolės Procese Dalyvaujantys Asmenys
Pirkimų vidaus kontrolės procese dalyvaujantys asmenys (perkančiosios organizacijos struktūriniai padaliniai) nurodomi, jų funkcijos, atsakomybė ir atskaitomybė apibrėžiama perkančiosios organizacijos patvirtintame pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės tvarkos apraše.
Dokumentų Saugumo Reikalavimai
Planavimo ir pasirengimo pirkimams dokumentai, pirkimo dokumentai, paraiškos, pasiūlymai bei jų nagrinėjimo ir vertinimo dokumentai, Komisijos sprendimų priėmimo, derybų, dialogo ar kiti protokolai, susirašinėjimo su tiekėjais dokumentai, kiti su pirkimu susiję dokumentai saugomi 4 metus nuo pirkimo pabaigos, preliminariosios sutartys, pirkimo sutartys, jų pakeitimai ir su jų vykdymu susiję dokumentai - 4 metus nuo pirkimo sutarties įvykdymo.
Šio straipsnio komentaras atnaujintas atsižvelgiant į teisės aktų, teismų praktikos, Europos Komisijos, Viešųjų pirkimų tarnybos pozicijos pasikeitimus ir parengtas remiantis 2020 m. 2. 3.