Vaikų buvimo laikas lauke: įstatymai ir rekomendacijos

Ar žinojote, kad Islandija rodo puikų pavyzdį, kaip rūpintis vaikų saugumu ir skatinti jų buvimą lauke? Šioje šalyje didelis dėmesys skiriamas prevencijai, o tyrimai rodo vis gerėjančią situaciją alkoholio, rūkymo, kitų svaigiųjų medžiagų vartojimo srityje.

Islandijos patirtis: kaip užtikrinamas vaikų saugumas ir skatinamas buvimas lauke

Islandai savo darbą grindžia tyrimais, įrodymais. Parengta prevencijos programa, skirta 15 m. vaikams. Tyrime akcentuojamas ne tik atvejų dažnumas, bet analizuojamos jų priežastys.

Tyrimai parodė, kad prevencijos ir rizikos veiksniai yra šeima, draugai, popamokinė veikla. Kuo daugiau laiko vaikas leidžia šeimoje, tuo mažiau jam rūpi žalingi įpročiai. Lemiantis veiksnys - laikas, praleistas su tėvais.

Atsirado įstatymas, draudžiantis 13-16 metų vaikams būti lauke po 22 valandos žiemą ir po vidurnakčio vasarą. Sistemoje atsirado mokyklą ir šeimas jungianti grandis - tėvų organizacijos ir mokyklų tarybos.

Tėvai pradėti mokyti, kaip elgtis su vaikais, kaip prasmingai kartu leisti laisvalaikį, kaip sudominti vaiką, kad jis mažiau būtų gatvėje. Daugelis tėvų pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo nepirkti gėrimų nepilnamečiams ir nepalikti jų neprižiūrimų vakarėliuose.

Ne mažiau svarbūs ir kiti tiesioginės rizikos veiksniai - draugai bei veikla po pamokų. Paaiškėjo, kad nuo kenksmingų įpročių saugo reguliarūs užsiėmimai įvairia popamokine veikla, jausmas, kad tavimi rūpinamasi.

Lygiagrečiai vyriausybė padidino subsidijas sporto, kūrybos, muzikos, šokių klubams, kad vaikai galėtų išmokti ko nors naujo, pajusti bendrystę ir rūpestį, ypač padedama šeimoms, kurių pajamos mažos. Labai svarbus būrelio vadovo, sporto trenerio pavyzdys. Todėl atsirado iniciatyva - ugdyti trenerių sąmoningumą.

Projekto veiklos didina tėvų įsitraukimą, mažina vaikų buvimo gatvėje laiką. Atkreiptas dėmesys, kad gąsdinimai visokiomis ligomis, vaizdinės medžiagos demonstravimas nepadeda. Svarbiausia - vaikų gyvenimo būdo keitimas, o ne sakymas to, ko nedaryti.

Šiuo metu atkreiptas dėmesys į tai, kad reikia riboti laiką, leidžiamą socialiniuose tinkluose, nes priklausomybė nuo socialinių tinklų skatina depresiją, savižudybes, nerimą. Tam reikia sutelkti tėvus, juos aktyvinti. Auklėjami tėvai, o ne vaikai.

Daug dėmesio skiriama vaikams, kurių pasiekimai žemi, kad jie neiškristų iš mokyklos ir neatsidurtų rizikos grupėje.

Ar Lietuvoje yra įstatymai, reglamentuojantys vaikų buvimo laiką lauke?

Dr. Nėra aiškaus reglamentavimo, nuo kada vaikus galima išleisti vienus į lauką. Kol kas reikėtų elgtis taip, kaip jums atrodo išmintinga ir saugu.

Kartais kalbama, kad tėvai, baimindamiesi patikrinimų, bijo kreiptis į tarnybas, susidūrę su sunkumais. Tačiau vaikui prapuolus tikrai reikia nedelsiant kreiptis į policiją.

Jeigu viskas gerai, tas atvejis buvo atsitiktinis, viskas tuo ir baigsis, tačiau kartais panašiais atvejais paaiškėja, kad šeimoje yra ir daugiau problemų. Taigi, kaip turbūt supratote, aš pasisakysiu už ankstyvą vaikų išleidimą į lauką.

Stebiuosi, kai net septynmečių tėvai neišleidžia jų vienų į lauką. Ko jie bijo? Lietuva pakankamai rami šalis, vaikų čia niekas negrobia kaip Meksikoje ar Venesueloje. Ir tikrai galite išmokyti penkiametį saugiai pereiti mašinų stovėjimo aikštelę. Tad galime leisti penkiamečiui vienam pasidžiaugti laisve.

Su tėvais būdamas vaikas vadovaujasi tam tikromis jų taisyklėmis, o išėjęs į kiemą jis sprendimus priima pats, pats kuria ir atranda, susidraugauja, pats sprendžia problemas.

Na, o jei išgirsite, kad palikus vaiką vieną Vaiko teisių apsaugos darbuotojai gali apkaltinti jus vaiko nepriežiūra, galėsite atsakyti, jog neišmokyti vaiko apsitarnauti - taip pat jo nepriežiūra.

Pirmiausia išėję kartu su vaiku į lauką leiskite jam lauke pabūti vienam. Vaikas turėtų niekieno nereguliuojamas suvokti kiemo ribas, naudojimosi karstynėmis ir bendravimo su kitais taisykles. Taigi pradėkime nuo to, kad vaikas laiką leidžia kieme, jūsų stebimas iš už kelių metrų, bet sprendimus, ką veikti, priima pats.

Jeigu vaikas pats prašo, kad paliktumėte jį kieme vieną, tai rodo, kad jis tam yra pasirengęs.

Kai pajuntate, kad vaikas jau tikrai gali pabūti lauke vienas, galite sakyti: „Tu pabūk, kol aš nueisiu namo atnešti megztuko“, o gal vaiką išleiskite į kiemą vieną ir prie jo prisidėkite po 5-10 min.

Taip po truputį būsite pasiruošę palikti vaiką vieną.

Visuomet svarbu yra atsižvelgti į aplinkybes - kiek tam pasiruošę tėvai, vaikas, kokios yra gyvenamosios vietos apylinkės. Jei yra saugus individualaus namo kiemas, o tėvai mato, kad vaikas pats moka užsiimti, jei jis yra gana ramus, ilgai užsiima viena veikla, - tokį vaiką kad ir trejų metų galima trumpam laikui palikti kieme vieną. Svarbiausia, kad jis žinotų, kur yra mama, tėtis ar kitas suaugęs žmogus.

Išleisti vaiką vieną į lauką galima tuomet, kai jis laikosi susitarimo. Jei vaikas dažnai pasako, kad darys vienaip, o daro kitaip, jo vieno nereikėtų palikti.

Svarbu, kad vaikas žinotų, kada ir kur kreiptis pagalbos. Kaip jis galės jus prisišaukti, jei jam prireiks? Ar turės galimybę pats pareiti namo? Ar galės atidaryti duris, ar žinos buto numerį, laiptinės kodą? Ką darys, kai norės į tualetą?

Dar vienas svarbus aspektas - ar vaikas žino, kaip elgtis, jei kas nors jį kalbins? Kaip jis reaguotų, jei kas nors pasiūlytų saldainį? Jei tai kaimynė, su kuria dažnai bendraujate? O kas, jei tai nepažįstamas žmogus? Svarbu su vaiku sutarti, kad niekur negalima eiti su kitais žmonėmis be mamos / tėčio / kito prižiūrinčio vaiką asmens žinios. Šiuo atveju praverčia slaptasis kodas.

Pirmą kartą išleidę vaiką tėvai turbūt nerimauja, galbūt patys iš toliau stebi, kaip jis elgiasi. Jis turi būti savarankiškas tiek, kad mokėtų spręsti jam kylančias vaikiškas problemas, pavyzdžiui, susipykęs bandyti išspręsti konfliktą, prieiti prie draugų ir paprašyti, kad jį priimtų žaisti.

Kokio tiksliau amžiaus vaikai pasirengę eiti vieni į lauką, atsakyti sunku, tai priklauso nuo vaiko raidos, o ir nuo auklėjimo. Kai kurie penkiamečiai tam jau pasirengę, o kartais ir septynmečiui trūksta reikiamų įgūdžių.

Taigi, trumpai tariant, galime prieiti prie šios išvados: jei kažkas, ne tik vyresnieji vaikai, dėl tam tikrų priežasčių nėra kompetentingas pasirūpinti jūsų mažyliais, palikti juos tam žmogui nėra gera mintis.

Būdama 14 ar 15 m. Kai jau visiškai pasitikėsite savo „aukle“, pirmiausia iš namų išvykite trumpam (pavyzdžiui, į parduotuvę ar vaistinę) ir stebėkite, kaip vyresnėliui seksis prižiūrėti jaunėlį.

Beje, verta prisiminti ir įstatymus: Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme numatyta tėvų pareiga pasirūpinti, kad vaikas iki 6 metų be objektyvios būtinybės neliktų be vyresnių nei 14 metų asmenų priežiūros.

Vaikų buvimo gamtoje nauda

Apie buvimo lauke naudą žino visi. Nereikia mokslinių tyrimų, kad pajustume teigiamą gryno oro ir gamtos poveikį mūsų kūnui ir jausmams. Vaikai ne išimtis. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur taip sureikšminami pasiekimai, informacijos gausa ir naujausios technologijos, vaikai patiria daugiau streso, nerimo, vienišumo jausmo.

Su vaikais gamtoje praleidžiu daug laiko ir pastebėjau, kad blogas oras daugiau nepatogumų sukelia ne vaikams, o suaugusiems. Išėję su vaikais į parką ar lauką dažnai pamirštame pasirūpinti tinkama apranga, neleidžiame vaikams ir sau atsipalaiduoti, pasinerti į tyrinėjimus ir atradimus prašymais nesušlapti, neišsipurvinti, nerinkti pagalių ir pan.

Tiesa ta, kad natūralios medžiagos, ypač tos, kurias vaikas randa ir pats nusprendžia naudoti žaidimams, turi labai didelę įtaką jo vystymuisi. Šakų, akmenukų, smėlio ir kitų natūralių gamtos elementų paskirtis neapibrėžta, todėl neriboja nei vaiko fantazijos, nei galimybių.

Natūralios gamtinės medžiagos leidžia vaikui pajusti ir suvokti pasaulį per jutimus. Tyrinėdami skirtingus daiktus, faktūras, spalvas, kvapus ir formas vaikai pirmiausia išsiaiškina esminius dalykus: „Kas tai ir ką šis daiktas daro?“, „Ką tai daro man ir kaip tai leidžia man jaustis?“, vėliau atsiranda klausimai: „Ką aš galiu daryti su tuo daiktu šioje aplinkoje?“ ir galiausiai: „Ką aš norėčiau, kad šis daiktas darytų ir kuo taptų?“.

Būdami gamtoje vaikai turi galimybę puoselėti savo fizinę ir emocinę sveikatą, suvokti savo kūno galimybes, lavinti vaizduotę bei kūrybiškumą, ugdyti loginį mąstymą ir tausoti gamtą. Leiskime jiems ir sau mėgautis buvimu drauge, atradimais, laisve.

Stebėti ir mokytis žaisdami jie gali bet kokiu oru, ne tik tada, kai šilta ir šviečia saulė. Kai lyja, jie tai daro netgi daug mieliau. Stebėjimas, kaip keičiasi miškas keičiantis metų laikams, kaip elgiasi miško gyventojai, noras paliesti, užuosti, ragauti, suteikia visapusišką ir gilų supratimą apie aplinką, kurioje mes gyvename.

Natūraliai kylantis, neslopinamas vaiko susidomėjimas aplinka natūraliai virsta klausimais ir skatina ieškoti atsakymų.

Turtinga užsienio šalių (Anglijos, Vokietijos, Skandinavijos šalių) patirtis rodo, kad ugdymas lauke (arba kitaip lauko pedagogika) gali būti puikiai pritaikoma prie nacionalinės švietimo sistemos ypatumų. Vaikai yra ruošiami mokyklai kaip to reikalauja šalies įstatymai.

Ugdymo įstaigos pačios pasirenka, kiek, kur ir kaip būti gamtoje.

Siūlymai dėl vaikų priežiūros įstatymų Lietuvoje

Policijos duomenimis, kasmet Lietuvoje dingsta apie 1300 nepilnamečių. Dalies jų pasigendama, šiems iškeliavus į mokyklą, išėjus pasilinksminti su draugais ar į užklasinės veiklos būrelius.

Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), siekdama stiprinti vaiko teisių apsaugą, užtikrinti jų saugumą, yra pasiūliusi įteisinti nuostatą, jog tėvai turėtų pasirūpinti, kad vaikai iki 7 metų neliktų be suaugusių ar vyresnių kaip 14 metų asmenų priežiūros, o nuo 22 val. iki 6 val. 7-14 metų vaikai negalėtų būti palikti be pilnamečių priežiūros.

Seimo narė, konservatorė Vida Marija Čigriejienė, komentuodama SADM iniciatyvą, sutiko, kad draudimas problemų išspręsti pavyksta, tačiau vaikų priežiūros ir saugumo klausimu galima padaryti išimtį.„Jei paliksime vienus absoliučiai vaikus namuose, tai jie galas, žino, ką gali pridaryti. Be abejo, kad jie turėtų būti suaugusiųjų priežiūroje - jeigu ne tėvų, tai giminaičių, gerų draugų, gerų kaimynų. Draudimais mes jokios problemos negalime išspręsti, bet vis tiek kažką reikia galvoti.

Kodėl negalime išspręsti draudimu nuo 22 valandos bausti tėvus (už be priežiūros paliktus vaikus - tv3.lt)? Bet reikia, kad tą baudą galėtume išieškoti“, - aiškino Vaiko gerovės parlamentinė grupės Seime narė.

V. M. Čigriejienės teigimu, tėvai savo vaikų vienų neturėtų išleisti ir į mokyklą, nepaisant to, kokiu atstumu mokykla nutolusi nuo namų.„Nepastatysi policininko prie kiekvieno vaiko, tai turi tėvai palydėti vaiką į mokyklą.

Juk nuo 8 ar nuo 7.30 valandų kiekviena mokykla dirba ir aš nemanau, kad tėvai pradeda anksčiau darbą negu 8 valandą, nebent tie, kurie dirba pamainomis, bet lieka kitas sutuoktinis ar sutuoktinė, kuris ar kuri gali lydėti vaiką. Aš, pavyzdžiui, nedrįsčiau vaiko iki 4 klasės paleisti vieno. Visokių pedofilijos atvejų yra. Tai nusitemps mergaitę už saldainį ir išprievartaus“, - dėstė Seimo narė, pridurdama, jog, jei abu tėvai yra užsiėmę ir negali vaikų palydėti ar nuvežti į mokyklą, tai tą padaryti galėtų kitų vaikų tėvai.

Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas Audrius Murauskas neslėpė SADM siūlymus drausti vaikus iki tam tikro amžiaus palikti be suaugusiųjų priežiūros vertinantis neigiamai.„Gali būti vėliu metu darnioje bendruomenėje kokia nors rengiama vakaruška ir tiesiog pagal reglamentuotą laiką vaikai gali netilpti į tą reglamentą. Tada tėvai tampa nusikaltėliais. Jeigu vaikas yra pakankamai savarankiškas, gali namuose tam tikrą laiką pabūti vienas ar su kitais broliais, seserimis, su kaimynų priežiūra, tai tėvai į tai orientuojasi.

Jeigu mes viską sukišime į reglamentus, valandomis surašysime, kur, kas turi būti ir kokios baudos gresia už to nesilaikymą, tai mes šitoje vietoje nuimame kartu atsakomybę nuo tėvų elgtis pagal aplinkybes, o tik ugdome paklusnius policinės valstybės vykdytojus“, - portalui tv3.lt kalbėjo A. Murauskas.

Tėvų atstovo teigimu, vaikų saugumo užtikrinimą ir priežiūros klausimus reikėtų palikti tėvams, nes, pasak pašnekovo, atsižvelgdami į vaikų brandą, patys geriausiai žinos, kokių priemonių imtis.

A. Murauskas pažymėjo, kad, svarstant, kaip užtikrinti vaikų saugumą, nereikėtų peržengti tam tikros pavojingos ribos. „Jeigu yra tolimas atstumas ir ilgesnis laiko tarpas iki susitikimo su tėvais, tai tas mobilus telefonas tam tikram ryšiui palaikyti ir svarbus, bet, iš kitos pusės - ar verta atsakingu daryti ir patį vaiką? Kam daryti, kad vaikas jaustųsi per daug sekamas? Mes turime maksimaliai vystyti vaiko savarankiškumą ir atsakomybę.

Jeigu vaiku mes nepasitikėsime ir neduosime jam laisvės ribų, tai jis niekad neužaugs savarankiškas. Jeigu mes jį per daug kontroliuosime, tai natūralu, kad to savarankiškumo bus mažiau, o kuo mažiau savarankiškumo, tuo mažiau bus atsakomybės. Kuo jis mažiau tos atsakomybės turės, tuo jis labiau neatsakingai elgsis. Mes turime susitarti su vaiku, kaip jis mano galintis geriausiai pranešti tėvams apie save, kad jie būtų ramūs“, - pasakojo tėvų atstovas, klausiamas, ar būtina, jog kiekvienas mažametis, nepilnametis turėtų mobiliuosius telefonus, kad jais galėtų pranešti tėvams apie savo buvimo vietą.

Portalo tv3.lt kalbintas Policijos departamento Komunikacijos skyriaus viršininkas Ramūnas Matonis pateikė pareigūnų patarimus, kaip užtikrinti, kad į mokyklą pradėjusių vaikščioti vaikų saugumą.„Jeigu mes kalbame apie pirmokėlius, tai turbūt dar prieš pradedant lankyti mokyklą, tėvams kartu su vaikais vertėtų pabandyti įveikti tą maršrutą kartu, atkreipti dėmesį į pavojingiausias vietas - sankryžas, neapšviestas vietas, tas vietas, kur yra mažiau žmonių.

Reikėtų parodyti vaikui tą tinkamiausią maršrutą ir, kur yra kažkokios pavojingos vietos, paaiškinti, kaip tas vietas įveikti. Jei vaikas eina į mokyklą, tai būtų labai gerai, jei kartu su juo galėtų vykti ir kaimynystėje gyvenantys draugai ar suaugę palydėtų“, - pasakojo R. Matonis.

Anot jo, mobilusis telefonas net ir mažam vaikui šiuo metu vis dėlto yra reikalingas. R. Matonio teigimu, vaikui skirto telefonas vienas svarbiausių reikalavimų yra ne daugiafunkciškumas, o patikimumas.„Labai svarbu, kad vaikas su savimi turėtų pakrautą mobilų telefoną. Tada žymiai lengviau atsekti jo buvimo vietą, visą laiką galima jam pasiskambinti. [...]

Tikrai vaikams nereikia kažkokių brangių telefonų. Tai turėtų būti paprastas telefonas, kad į jį galima būtų paskambinti, kad kuo ilgiau baterija laikytų. Reikėtų jį laikyti vidinėje kišenėje, kad neatkreipti dėmesio“, - pasakojo pareigūnas.

Pasak R. Matonio, taip pat labai svarbu, kad tėvai bendrautų su vaikais ir žinotų savo atžalų planus bei jo aplinką.„Kur vaikas turi būti, su kuo, kada, reikia turėti draugų telefonus, kitų vaikų tėvų telefonus, kad išsikrovus vaiko telefonui, esant reikalui, galima būti pasiskambinti ir sužinoti daugiau informacijos apie vaiką. Labai gerai turėti kontaktų su mokytojais, kad žinoti, kada vaikui baigiasi užsiėmimai“, - komentavo policijos atstovas.

R. Matonis priminė, kad, jei pasigendama vaiko, reikia nedelsiant skambinti pagalbos telefonu 112 ir pranešti apie jo dingimą. Taip pat būtina susisiekti su vaiko draugais, mokytojais, kitų vaikų tėvais ir sužinoti, kaip galima daugiau informacijos.„Manau, kad kiekvieni tėvai turėtų savo vaikais patys pasirūpinti ir vien tik įstatymais, draudimais mes problemų neišspręsime“, - reziumavo pareigūnas.

Priimant sprendimą eiti su vaiku į lauką ar ne, tinkamai įvertinkite oro temperatūrą: šiuo atveju svarbu, ne tai ką rodo termometras, o kokią temperatūrą jaučiame mes. Temperatūra, kurią jaučiame yra vadinama juntamąja temperatūra. Šaltuoju metų laiku dėl vėjo poveikio juntamoji temperatūra būna žemesnė, nei rodo termometras.

Pavyzdžiui, kai vėjo greitis yra 1 m/s, o termometras rodo -17°C, juntamoji temperatūra bus apie -21°C. Jei, esant tai pačiai -17°C, vėjo greitis pakiltų iki 3 m/s jutiminė temperatūra būtų jau -24°C.

Dauguma oro prognozės programėlių ir tinklapių šalia oro temperatūros skelbia ir juntamąją temperatūrą, tačiau jei galimybės pasitikrinti neturite, orientuokitės į -10°C laipsnių oro temperatūrą kaip apatinę lauko pramogoms tinkamos temperatūros ribą.

Einant į lauką su kūdikiu, svarbu prisiminti, kad jis nejuda, tad sušąla greičiau nei Jūs. Reguliariai tikrinkite, ar šilti jo pirštukai, nosytė, ausytės, stebėkite veiduko odos spalvą: balkšva oda gali pranešti apie nušalimą. Su vyresniais vaikais kiek paprasčiau: vyresni vaikai gali ir patys pasakyti, jei jiems yra šalta, tačiau nepamirškite, kad nušalti rankas, ar kojų pirštus galima ir to akivaizdžiai nejaučiant. Jei vaikas jaučiasi guviai, dūksta, pagrindo nerimauti, greičiausiai, nėra - judėdami vaikai sušyla pakankamai.

Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau laiko teks skirti pasiruošimui. Vaiką renkite vienu papildomu sluoksniu. Tai gana universali taisyklė: kad vaikas nesušaltų, renkite jį vienu sluoksniu daugiau nei rengiatės patys.

• Apatiniai drabužiai žiemą: Pramogoms lauke geriausiai tinka prakaitą sugeriantys ir paskirstantys audiniai (merino vilna, sintetiniai audiniai).
• Lauko drabužiai žiemai: Tinkamiausi vaikui - pūkiniai kombinezonai, striukės, sniego kelnės. Dėl pūkinio užpildo jie yra palyginti lengvi, bet šilti, leidžia vaikui laisvai judėti.
• Pirštinės.
• Batai: Svarbu, kad būtų tinkamo dydžio, storapadžiai ir gerai saugotų nuo drėgmės: sušlapęs kojas vaikas gali labai greitai peršalti.
• Sauskelnės.

Jei vaiko odos būklė gera, o šaltukas - nedidelis, apsauginis kremas nuo šalčio nėra būtinas. Žvarbesnėmis dienomis galite patepti vaiko skruostus, nosytę, kaktą riebesniu kremu (puikiai tiks ir taukmedžio sviestas). Jokiu būdu netrinkite vaiko odos - taip rizikuojate dar labiau pažeisti šalčio paveiktus audinius. Verčiau priglauskite sušalusias vaiko rankutes prie savo šilto kūno, užmaukite ant radiatoriaus pašildytus drabužėlius, kojines ar pirštines. Galima pakišti rankas (kojas) po drungnu vandeniu, tik jokiu būdu ne karštu!

„Žiemiškai" papramogauti galima ir namuose!

Vaikų buvimo lauke įstatymai: palyginimas

Šioje lentelėje pateikiami vaikų buvimo lauke įstatymai ir rekomendacijos, lyginant Islandijos ir Lietuvos patirtį:

tags: #iki #kelintos #valandos #vaika #igali #buti