Notariato teisė yra pakankamai nauja disciplina, palyginti su kitomis teisės šakomis. Dar iki 1996 metų apie notariato instituciją buvo gana siaurai kalbama šnekant apie civilinį procesą, o dabar notariato teisė išskiriama kaip atskira teisės šaka. 1992 metų rugsėjo 15 dieną priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, buvo įvykdyta esminė valstybinio notariato reforma, pertvarkant jį lotyniškojo (laisvojo) notariato sistemos pagrindu.
Deja, net ir šiandien jaučiamas informacijos apie naująją sistemą, jos esmę bei funkcionavimo principus trūkumas. Daugeliui žmonių atrodo, kad po reformos pasikeitė tik notarų uždarbis. Notariato institucijos atsiradimą ir sąlygojo būtinybė apsaugoti nuosavybę, taip pat poreikis sudaryti savininkui tinkamas sąlygas ja disponuoti. Ypač svarbų vaidmenį visuomeniniame gyvenime notariato institucija vaidina kontinentinės teisės tradicijos šalyse.
Šalys, kuriose dominuoja civilinė teisė.
Aptardami notariato raidą, pamatysime, jog notarų funkcijos ne visada buvo tokios plačios. Iš pradžių jie buvo paprasti raštininkai, vėliau jiems buvo suteikta teisė sudarinėti valstybės ir bažnyčios žinioje buvusius oficialiuosius dokumentus ir galiausiai XIX a. pabaigoje notarams buvo priskirta konsultacinė funkcija, kurios esmė ta, kad notaras privalo garantuoti teisinių santykių, atitinkančių tikrąją šalių valią, įforminimą.
Šio įstatymo 30 straipsnyje sakoma, jog notarai privalo išaiškinti atliekamų notarinių veiksmų prasmę ir pasekmes asmenims, norintiems juos atlikti. Tai yra tiesioginė notarui priskiriamos konsultavimo funkcijos išraiška Lietuvos teisinėje sistemoje. Skirtingai nuo teismo, notariatas savo uždavinius įgyvendina, tvirtindamas teises ir faktus, kurių buvimu galima įsitikinti tiesiogiai pagal įstatymo nurodytu dokumentus. Kitaip nei vykdomas teismo, notarinių organų atliekamas teisių gynimas nėra baigtinis. Notarinių organų aktai gali būti ginčijami teisme.
Aptariant notaro profesijos sąvoką, itin svarbu įsigilinti į jos prigimtį. Kalbant apie lotyniškojo notariato sistemą bei jos raidą, reikia pasakyti, kad dažniausiai notaro pareigos buvo priskiriamos prie viešosios tarnybos pareigų, atsižvelgiant į šios profesijos specifiką. Lietuvos respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio I dalyje notaras taip pat yra vertinamas kaip valstybės įgaliotas asmuo. Kaip matome, notaras šiuolaikinėje lotyniškojo notariato sistemoje yra glaudžiai siejamas su viešo pobūdžio funkcijų vykdymu, tačiau nėra vadinamas valstybės tarnautoju.
Valstybės priežiūra ir kontrolė
Be to, valstybė kontroliuoja, kaip notaras atlieka savo pareigas, ji sprendžia ar notariatas bus organizuotas valstybinės, ar lotyniškosios sistemos pagrindu. Tik valstybė numato reikalavimus, kuriuos turėtų atlikti žmogus, norintis tapti notaru, bei tvarką, kuria šios pareigos yra užimamos. Būtina pabrėžti, kad daugumoje Europos šalių reikalavimai žmogui, norinčiam tapti notaru, yra vieni griežčiausių, palyginti su reikalavimais kitoms teisininkų profesijoms. Notaro pareigos užimamos konkurso tvarka: būti Lietuvos respublikos piliečiu, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą, ne mažiau kaip trejus metus buvęs kandidatu į notarus (asesoriumi) ir išlaikęs notaro kvalifikacijos egzaminą.
Valstybės suinteresuotumas notaro veikla bei tam tikras kišimasis į ją vyksta ne tik nustatant kvalifikacinius reikalavimus žmonėms, norintiems tapti notarais, bei skiriant juos dirbti konkrečioje vietoje, tačiau ir kitokiais būdais:
- Notariato įstatymo 7 straipsnyje sakoma, kad notarų veiklos priežiūrą vykdo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, tikrindama notaro veiksmų teisėtumą, įgyvendindama priemones notarinei praktikai suvienodinti bei analizuodama notarinių veiksmų statistiką. Vienas galimų variantų - tai teisingumo ministro teisė iškelti notarui drausmės bylą ir perduoti ją nagrinėti Garbės teismui prie Lietuvos respublikos notarų rūmų, tačiau norint šia teise pasinaudoti, būtina turėti medžiagos, nurodančios neteisėtą notaro veiklą, o įstatymas nesprendžia klausimo, susijusio su tokios medžiagos gavimu.
- Notariato įstatymo 3 straipsnio IV dalyje sakoma, jog notarų kvalifikacija ir tinkamumas pareigoms tikrinami atestavimu. Notarai atestuojami pagal teisingumo ministro tvirtinamus nuostatus.
- Notariato įstatymo 20 straipsnyje įtvirtintas draudimas notarui užsiimti kita veikla, išskyrus pedagoginį ir mokslinį tiriamąjį darbą. Notaras taip pat negali jungtis su kitų profesijų darbuotojais bendrai komercinei ir ūkinei veiklai. Šiuos draudimus galima būtų apibūdinti kaip klasikines lotyniškojo notariato nuostatas. Iš esmės tokio pobūdžio draudimu siekiama, kad notaras, vykdydamas savo funkcijas, būtų visiškai nepriklausomas įvairių interesų atžvilgiu ir galėtų tinkamai dirbti notaro darbą.
Lietuvos notariato įstatyme minime, kas Notarų rūmai kontroliuoja, kad notarai sąžiningai atliktų savo pareigas. Tačiau tai tik deklaratyvi norma, nenustatanti jokio konkretaus kontrolės mechanizmo.
Taigi aptarus notaro profesijai keliamus reikalavimus, jos bruožus, santykį su valstybės interesais, pasidaro gana aiškus notaro apibrėžimas. Notaras - tai valstybės įgaliotas asmuo, atliekantis šiuo įstatymu numatytas funkcijas, laiduojančias, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių ir dokumentų. Notaro, kaip atskiro asmens, sąvokos nereikėtų painioti su įstatyme vartojama notariato sąvoka. Notaras yra atskiras asmuo, o notariatas yra visuma notarų, kuriems pagal notariato įstatymą suteikiama teisė juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus, laiduoti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą. Taigi notaras yra sudedamoji dalis, vykdanti notariatui skiriamas užduotis.
Prievolės ir jų rūšys
Prievolė - tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievole negali būti tai, kas neįvykdoma.
Prievolių rūšys:
- Skolininkų ir kreditorių daugetas. Jei kreditorius yra du ar daugiau asmenų, tai kiekvienas iš jų turi teisę reikalauti lygios dalies, išskyrus įstatymų ar šalių susitarimu nustatytus atvejus,- tai yra kreditorių daugetas.
- Dalomosios ir nedalomosios prievolės. Prievolė yra nedalomoji, jeigu jos dalykas dėl savo prigimties yra nedalus arba jeigu prievolės šalys susitarė dėl tokio jos įvykdymo būdo, kuriuo įvykdyti prievolę dalimis neįmanoma.
- Alternatyviosios prievolės. Prievolė yra alternatyvioji, kai skolininkas turi atlikti vieną iš dviejų ar iš daugiau skirtingų veiksmų (pagrindinių prievolės įvykdymo būdų) savo, kreditoriaus ar trečiojo asmens pasirinkimu.
- Sąlyginės prievolės. Prievolė yra sąlyginė, kai jos atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas siejamas su tam tikros aplinkybės buvimu ar nebuvimu ateityje.
- Terminuotos prievolės. Terminuotosios prievolės tai tokios prievolės, kurioms yra nustatomas atlikimo terminas. Prievolė su naikinamuoju terminu yra prievolė, kurio trukmę apibrėžia įstatymai ar šalių susitarimai ir kuri pasibaigia šiam terminui suėjus.
- Piniginės prievolės. Piniginės prievolės turi būti išreiškiamos ir apmokamos valiuta, kuri pagal galiojančius įstatymus yra teisėta atsiskaitymo priemonė Lietuvos Respublikoje.
Sandoriai, kuriems reikalinga notarinė forma
Kiti sandoriai, kuriems Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas nustato privalomą notarinę formą. 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi daiktinių teisių į nekilojamąjį daiktą perleidimo bei daiktinių teisių ir nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai. Atkreiptinas dėmesys, kad šis punktas turi būti suprantamas atsižvelgiant į viso CK kontekstą ir neturi būti aiškinamas plečiant.
Nuosavybės teisės į nekilnojamuosius daiktus perleidimo sandoriai:
- Nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartis. Prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto pardavimo momento. Pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo - pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri yra būtina jam naudoti pagal paskirtį.
- Dovanojimo sutartis. Dovanotojas pagal sutartį privalo perduoti dovanojamą turtą be sutartyje nenumatytų teisės suvaržymų, kurie trukdytų apdovanotajam naudotis ir disponuoti turtu arba valdyti jį. Jis gali perduoti tik tas su dovanojimu turtu susijusias teises, kurias jis turi. Be to jis neatsako už paslėptus dovanojimo trūkumus, jeigu apie juos jis nežinojo ir negalėjo žinoti. Apdovanotasis gali iš dovanotojo reikalauti nuostolių atlyginimo, jei apdovanotasis turėjo išlaidų, susijusių su teisės į turtą suvaržymų panaikinimu ar jo trūkumų pašalinimu, o dovanotojas, žinodamas ar turėdamas žinoti apie tuos suvaržymus ar trūkumus, apie juos apdovanotajam nepranešė. Dovanotojas turi apmokėti sutarties sudarymo ir įvykdymo išlaidas, jei sutartis nenumato kitaip.
- Mainų sutartis. Mainų sutartimi viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą. Jei iš šalies, įsigijusios daiktus mainais, jie paimami pagal trečiojo asmens reikalavimą, tai ši šali turi teisę reikalauti iš kitos šalies arba atlyginti nuostolius, arba grąžinti jai perduotus daiktus. O daiktus priėmusi mainų šalis, sužinojusi, kad daiktus pardavusi šalis nebuvo jų savininkas, turi teisę tuos daiktus grąžinti juos perdavusiai šaliai. Šiuo atveju iš daiktus grąžinusios šalies kita (nesąžininga) šalis negali reikalauti perduoti pagal mainų sutartį jai priklausiusius daiktus.
- Turto patikėjimo sutartis.
Daiktinių teisių ir nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai:
- Servitutas.
- Uzufruktas.
- Užstatymo teisė.
- Ilgalaikė nuoma.
- Hipotekos įregistravimas.
- Kito asmens turto administravimas.
Kiti sandoriai:
- Įgaliojimas.
- Oficialieji testamentai.
- Vedybų sutartis.
- Bendrasis sutuoktinių testamentas.
- Rentos sutartis.
Įkeitimo teisinė prigimtis
Įkeitimo institutas aktualus jau romėnų teisėje. Įkeitimo sutartimis romėnų teisėje kreditorius įgaudavo svarių galių savo reikalavimui atgauti iš įkeisto daikto. Pačios įkeitimo sutartis pagal teisinę reikšmę kreditoriui prilygo viešosios valdžios potvarkiui ar net įstatymui.
Šiuo metu Lietuvoje skiriamos dvi įkeitimo formos:
- Hipoteka;
- Kilnojamojo turto įkeitimas.
Šių įkeitimo formų - hipotekos ir kilnojamojo turto įkeitimo tikslas yra garantuoti efektyvų prievolių užtikrinimą ir realų skolinių įsipareigojimų įvykdymą.
Dr. Egidijus Baranauskas teigia, kad: „Įkeitimas yra ypatingas prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas ne tik savo turiniu, bet ir prigimtimi. Netesybos, laidavimas, garantija ir rankpinigiai yra prievolinės teisės institutai ir dėl to nekyla ginčų, o abiem įkeitimo formoms (hipotekai ir įkeitimui), nors jos Civilinio kodekso 6.70 straipsnyje ir priskiriamoms prie prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, yra nustatytas teisinis daiktinių teisių režimas“.
Tiek hipoteka, tiek įkeitimas, kaip civilinės teisės institutai, Lietuvos teisės sistemoje yra laikomos daiktinėmis teisėms ir reglamentuojamos CK IV knygos „Daiktinė teisė” XI ir X skyriuose.
Straipsnyje nagrinėjamos išieškojimo iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto trečiųjų asmenų naudai problemos. Analizuojama, kaip turi būti suderinama hipoteka ar įkeitimu užtikrinto reikalavimo apsauga bei veiksmingo priverstinio vykdymo proceso tikslas, kai kyla poreikis atlikti išieškojimą iš įkeisto turto. Straipsnyje vertinama, kokios procesinės problemos kyla antstoliui siekiant atlikti išieškojimą iš tokio turto, koks yra hipotekos ar įkeitimo kreditoriaus teisinis statusas bei teisės ir pareigos vykdymo procese. Teisminė praktika rodo, kad viena esminių problemų atliekant tokio išieškojimo procedūras yra hipotekos ar įkeitimo kreditoriaus nesutikimas dėl išieškojimo iš jam įkeisto turto. Nagrinėjama, kaip turėtų būti reiškiamas toks sutikimas, kokios teisinės pasekmės kyla kreditoriui prieštaraujant tokiam išieškojimui, kokiais atvejais išieškojimas iš hipoteka ar įkeitimu įkeisto turto galimas kreditoriui nesutinkant.
2000 metų Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įtvirtino modifikuotą, tačiau iš esmės nepakitusį įkeitimo teisinio reguliavimo modelį, perimtą iš 1997 metų Lietuvos Respublikos hipotekos bei Lietuvos Respublikos kilnojamojo turto įkeitimo įstatymų. Disertacijos tikslu yra atskleisti įkeitimo esmę, turinį bei iškelti problemas, nustatant jų priežastis ir pasiūlant galimus sprendimo būdus. Pirmame darbo skyriuje pateikiama trumpa įkeitimo kilmės ir istorinės raidos apžvalga. Antrame skyriuje nagrinėjami trys pagrindiniai įkeitimo esmę atskleidžiantys klausimai: teisinė prigimtis, akcesoriškumas ir principai. Trečiame skyriuje aptariami įkeitimo teisinio santykio elementai: jo atsiradimo pagrindai, juo užtikrinami reikalavimai, įkeitimo subjektai ir objektas. Ketvirtame skyriuje nagrinėjami su subjektais ir objektu susiję pasikeitimai įkeitimo santykyje. Penktame skyriuje aptariami įkeitimo teisės pabaigos pagrindai, taip pat įkaito turėtojo teisių realizavimo - išieškojimo nukreipimo į įkeitimo objektą, ypatumai. Šeštas skyrius skirtas lakštinės hipotekos kaip kredito užtikrinimo formos ypatumams atskleisti.