Ieva Narkutė: Muzika, įkvėpimai ir gyvenimo atspindžiai

Ieva Narkutė - dainininkė, kurios kūryba paliečia klausytojų širdis. Jos dainos lyriškos, kartais minorinės, tačiau visuomet nuoširdžios. Naujausias kūrinys „Melancholija“ - ne išimtis. Ši daina išskirtinė tuo, kad dar neišleista oficialiai, ji jau spėjo sulaukti didelio gerbėjų susidomėjimo.

Apie dainą "Melancholija"

Anot Ievos Narkutės, daina „Melancholija“ yra apie nepaaiškinamą lengvą liūdesį, kuris ją veikia kaip magnetas. Ji kalba apie tai, kas mus traukia kituose žmonėse, net jei tos savybės nebūtinai yra geros. Dainininkė teigia, kad reikia išsiaiškinti, kas yra tas mūsų traukos faktorius ir, jei jis neneša mums laimės, išmokti jį suvaldyti.

Ar Ieva Narkutė, kaip ir dainuoja, per penkiolika metų taip ir netapo atspari tai melancholijai? Dainininkė šypteli: „Nepametu kas, lyg ir Svaras iš „G&G Sindikato“, yra labai tiksliai apibūdinęs mano kūrybos ir asmenybės ryšį. Jis sakė, kad man nereikia realybėje turėti santykių su kitais vyrais, nes su visais jais turiu santykius savo dainose“.

O ar jos vyro akyse irgi buvo ta mistinė melancholija? „O kaip jūs manot, kodėl mes tiek metų drauge“, - juokiasi ji. Ir priduria, kad jos šeima yra labai stiprus sąlyčio su realybe svertas. „Jei ne darželis, pietus ar vakarienės, nurenk-aprenk, knygelę paskaityk, paguosk, panešiok - nežinau, kaip gyvenčiau. Galbūt per daug giliai panirčiau į kūrybą ir ji mane pasiglemžtų.

Kūrybos ištakos ir įkvėpimai

Dainas Ieva Narkutė rašo jau aštuonerius metus. Pirmas rimtesnis bandymas buvo tada, kai gimė daina pagal jos pačios melodiją ir tekstą: tada, kai širdy kažkas suskaudo, kažin kas parūpo. Tačiau viena žymiausių jos dainų, „Raudoni vakarai“, gimė... per lažybas.

Mokydamasi dvyliktoje klasėje, Ieva pamačiau skelbimą, kad rengiamas konkursas moksleiviams rezistencijos sovietinio režimo metais tema. Artėjant Kalėdoms sugalvojau artimiausiems draugams numegzti pirštines - iš viso devynias poras, tačiau tėtis tik nusijuokė: „Lažinamės - nespėsi!“ Žinoma, atsakiau: „Lažinamės - spėsiu!“ Sutarėme, kad tas, kuris pralaimės lažybas, kurs patriotinę dainą. Iš devynių porų numezgiau septynias...

Pasak Ievos, jai patinka lažybos, nes priverčia pasitempti ir ką nors doro nuveikti. Ji prisimena vieno žmogaus komentarą: pasak jo, šį eilėraštį parašė Salomėja Nėris, ir jis puikiai žino, kuriame rinkinyje jį galima rasti. Labai norėčiau pamatyti tą rinkinį... Man iš tikrųjų šiandien yra dvidešimt ketveri, aš tikrai nesu žuvusio partizano žmona (yra teigiančių, jog tekstą sukūrė būtent tokia) ir aš tikrai sukūriau „Raudonus vakarus“...

Po metų pertraukos ir vėl pradėjau koncertuoti, o štai tada pagal „Raudonus vakarus“ Agnė Ditkovskytė ir Povilas Vanagas sušoko projekte „Ugnis ir ledas“ - tai buvo žinia, kurios, sau to neįvardydama, labai laukiau. Žinia, atskriejusi iš platesnio pasaulio, konkrečiai - iš Maskvos (šypsosi).

Ieva Narkutė teigia, kad muzika nėra vien hobis ar darbas, už kurį gauni pinigus ir dėl kurio turi teisę skųstis. Dabar man tai - vidinis šauksmas, paskui kurį stengiuosi eiti. Bandymas nesiklausyti jo man parodė, kad jei negali tylėti - geriau netylėti (juokiasi).

Psichologiją rinkausi labai motyvuotai, ir tas pasirinkimas kilo ne tiek dėl didelio noro padėti, kiek dėl troškimo pažinti, suprasti žmones. Man patinka kapstytis po žmonių jausmus, išgyvenimus, santykius, nes žmonės - neišsemiami, neturi jokių ribų, aiškių priežasčių ir aiškių rezultatų.

Kelias į sceną ir albumas "Švelnesnis žvėris"

Ieva Narkutė pradėjo savo pasirodymą, ir pastebėjau, kad visa salė sukluso, gaudydama kiekvieną dainos žodį. I. Narkutė visai neseniai savo gerbėjams pristatė jau antrą albumą „Švelnesnis žvėris“ ir džiaugiasi išsipildžiusiomis svajonėmis, kurios tada, VU salėje, jai pačiai dar atrodė tokios tolimos ir nepasiekiamos.

Klausantis jaučiasi, kad albume labai daug detalių iš tavo vidinio gyvenimo...- Taip, šis albumas man kainavo daug, kur kas daugiau negu pirmas, kuris buvo saugesnis. Šis yra labai asmeniškas ir artimas. Jis buvo labai artimas ir rašant dainas. Darant įrašus nemiegojau naktimis. Žuvo daug nervų ląstelių. Tačiau dabar jaučiuosi rami, albumas gyvena savarankišką gyvenimą, jis eina pas žmones į namus, patenka į jų rankas, automobilius.

Rašydama šį albumą galvojau apie tai, koks esu žvėris. Pradėjau nuo galvojimo, kad esu žvėris. Prieš kurį laiką tą dalyką, manau, buvau jau pamiršusi, per daug buvau įsijautusi į buvimą žmogumi - santykiuose, gyvenime. Teko prisiminti, kad esu žvėris, grįžau prie prado, kuris nėra socialus, pritaikytas patogioms visuomenės normoms. Juk neretai net nesuvokiame, kad esame ne tik kūnas, protas, mintys, o yra ir instinktai.

Žvėris suvokia tam tikras organizmo reakcijas, kurios gali išmušti... Visa ši mašina - itin sudėtinga ir komplikuota. Koks aš žvėris? Tikiuosi, kad švelnesnis, gal stipresnis, gražesnis. Visi epitetai iš pirmosios dainos čia tiktų. Norėtųsi, kad būtų šioks toks progresas.

Manau, kad mums suteikta galimybė išgyventi emocijas ir visą jų spektrą daro mus žmonėmis. Kol turime ir galime stipriai išgyventi - tai įkvepia... Visas emocinis, psichinis pasaulis, mano manymu, yra be proto vertingas. Ant jo aš ir stoviu. Jeigu žmonės vieną dieną prarastų gebėjimą įsijausti į mano dainas ir neateitų į mano koncertus, labai tai pajusčiau...

Ryšys su klausytojais ir ateities planai

Koncertų metu labai pasikraunu kitų žmonių energijos. Įvyksta savotiški mainai: sulaukiu patvirtinimo, kad žmonėms reikia to, ką aš darau. Jeigu negaučiau to palaikymo, manau, nustočiau daryti tai, ką darau. Koncertai - tai dėmesio ir mainų troškimas. Privalai gauti patvirtinimą, kad kai kam tai yra prasminga, gražu, naudinga, gera. Tai suteikia drąsos lipti ant scenos vėl ir vėl.

Buvo laikas, kai labai baidydavausi ir pykdavau, kadangi jaučiau nuoskaudą dėl kitų dainų. Maniau, kad kitoms trūksta dėmesio. Gal čia kaip motinai - visi vaikai turėtų būti vienodai mylimi? Ir man to norisi. „Raudoni vakarai“ - labai sena daina, o aš visada mėgstu savo naujas.

Žinau, kad turiu temų, kuriomis rašau, spektrą... Matyt, aš mankštinu savo galvą ir širdį. Tai gali nutikti kiekvieną dieną, kai nugirsti kokią nors frazę, pamatai spalvą, vaizdą mieste stovėdama automobilių kamštyje: nieko nevyksta, bet tuo pačiu metu galiu gyventi kiek įmanoma intensyvesnį gyvenimą. Manau, rašančiam ir kuriančiam žmogui, o ne vien atliekančiam, tai - pats svarbiausias dalykas. Turi pagauti bangas, kurios yra svarbios ir kitiems. Visų pirma turi jas pagauti savyje.

Jeigu mano gyvenime susiklosto kokia nors situacija, galiu ištisomis savaitėmis sėdėti ir narplioti: „O kodėl taip pasakė, kodėl taip pažiūrėjo?“ Jeigu turėčiau praktikos kaip psichologė, gal išliečiau tą savo poreikį analizuoti, o dabar viską užkraunu sau, draugams, mylimiems ir būnu tokia „ach“. Dainoms tai padeda: prisikapstau iki detalių, smulkmenų. Nes daina tėra smulkmenų kratinys.

Gyvena žmogeliukas, kuris nori visiems patikti. Jis yra toks superfainas. Tokių žmogeliukų iš tiesų pilnos gatvės. Jie yra tokie šaunuoliai. Dar gyvena žmogysta, kuri sako, kad visiems neįtiksi ir „dzin, varyk, ką varai, tikėk savimi, nekreipk dėmesio ir velniop“. Tai šitie du nuolat kalasi, yra toks bušido ringas. Dar gyvena tokia švelni jauna moteris, kuri nori... Pabrėšiu: čia ne žmogus, čia moteris... Kuri nori ramybės ir išsipildymo, bet ji nelabai žino, o jeigu ir žino, tai tikrai nesakys, kokie ingredientai įeitų į tą išsipildymą.

Man patinka nieko neveikti. Mėgstu patingėti, ilgai pamiegoti. Nesu darboholikė: jeigu galiu nedaryti, tai ir nedarysiu. Bet galėtų tas kažkas įnešti daugiau muštro į mano gyvenimą: atsikelčiau anksti ryte ir nuo aštuntos valandos rašyčiau. Nors tada, matyt, baigčiau kaip Virginia Woolf su akmenimis kišenėse upės dugne. Tačiau tai irgi yra Ievos Narkutės viduje.

Rašydama šias dainas vis grįždavau į savo nutylėjimą ir tylumą, grįždavau iš svetimų sakinių, svetimų žodžių bei situacijų. Buvo toks supratimas, kad sėdžiu ir nieko nedarau, aplink - tyla, kuri yra greičiau gerai negu blogai. Toje tyloje sėdėdama išgyvenau inkubacinį periodą. Grįžimas ir susitaikymas, yra ir nuščiuvimas...

Manau, kad albume ta tyla ir yra apie tai, kad man jau kažkam trūksta žodžių... Juk jaučiasi, kad šis albumas yra toks skyrybinis... Kažkam jau nebeturiu ką pasakyti, bet tuo pačiu metu susitinku su kažkuo, kuriam dar nežinau, ką pasakyti. Žinau, kad pasakyti. Tas kažkas kitas gali būti žmogus, žmonės, kurie man tampa ypatingi... Tas kažkas galiu būti ir aš pati. Tyla savyje turi labai daug potencialo ir informacijos...

Po šešerių metų studijų atrodo, kad nežinai jokių formulių. Kiek žmonių, tiek variantų. Svarbu, kad žmonės atsispirtų nuo asmeninio išsipildymo. Man vienareikšmiškai nelaimingi atrodo žmonės, kurie nežino, ką nori veikti gyvenime, kurie nenujaučia, į kurią pusę norėtų linkti. Toks žmogus tampa našta visiems.

Žinoti, ko nori, apie ką svajoji, - tai vertybė. Kai turime savo siekius, kai tobulėjame, pasidarome įdomesni kitiems, kadangi turime stuburą. Gal nebūsime priimtini visiems, bet tie, kurie mumis susidomės, gal susidomės tikriau.

Literatų būrelis ir Marcelijus Martinaitis

1980-1997 metais Vilniaus universiteto literatų būreliui vadovavo poetas Marcelijus Martinaitis. Per septyniolika metų išaugo kelios literatų kartos. Dalis buvusių studentų ir šiandien kultūrinėje spaudoje užsimena apie dalyvavimo tame būrelyje svarbą.

Su Marcelijum iki pat paskutinių akimirkų turėjau galimybę bendrauti artimai kaip su kokiu tėvu. Baigę universitetą mes išsibarstėme, išsilakstėme į kinus, teatrus, darbus, politikas ir tik pajutę, kad sulaukę penkiasdešimties metų pradedame karšti, su bičiuliais nutarėme, jog tą literatų būrelio kartą mums reikia įprasminti. Mano ir Liudviko Jakimavičiaus idėja buvo išleisti poezijos antologiją „Mylėjau“ (2012). Marcelijus labai džiaugsmingai sutiko šią žinią, sakė, kad seniai reikėjo kažką panašaus padaryti, kad ta literatų būrelio karta išsibarstė, neteko jėgos Lietuvos kultūriniame ir politiniame kontekste.

Literatų būrelio nariai stengėsi pas jį rašyti apie šiuolaikinę poeziją ir man teko gana formali tema - moderniosios poezijos grafinis vaizdas. Bet paskui ši tema visai įdomiai išsirutuliojo: teko peržvelgti įvairių kartų poetų, nuo keturvėjininkų iki Vytauto Rubavičiaus, kūrybą. Sakyčiau, M. Martinaitis buvo labai neakademinis žmogus, dėl to su juo labai lengvai bendravome. Mokėjo prisitaikyti prie žmogaus, prie jo galvojimo, netrikdydavo ir, taip sakant, netempė ant savo kurpalio, leido rašyti tokiu stiliumi, kokį mėgsti. Tad man pasisekė.

Prisimenu Marcelijų kaip itin demokratišką žmogų, kuris nesistengė atrodyti kaip guru, išminčius arba vedantis už rankos. Buvo pakeleivis, bičiulis, turbūt dėl to ir atsirado ypatinga pagarba jam. Man net sunku apie Marcelijų šnekėti, kadangi jaučiu per artimą santykį - ne literatūrinės, ne universitetinės ir ne akademinės draugystės, o kažkokio aukštesnio dvasinio bendrumo. Manau, tą paliudytų beveik visi literatų būrelio nariai - Marcelijus mums buvo it ne šios žemės palydovas.

Kaip visa tai pritempti prie kokių nors moksliškesnių apibendrinimų, kaip vertinu jį kaip dėstytoją? Kadangi daug kalbėdavo apie tautosaką (mėgstamiausias arkliukas, svarstant apie bet kokius poezijos ar prozos kūrinius), visada ieškodavo gilesnių mitologinių motyvų. M. Martinaitis skatino mus domėtis etnokultūra, domėtis ne paviršutiniškai, o giliau, skaitant knygas, įvairius nevisiškai legalius leidinius, kurie pasiekdavo jį iš Vakarų. Visa tai skaitydami turėjome galimybę formuoti kitokį savo požiūrį.

Turbūt svarbiausias dalykas - kad iš to būrelio išaugo „Sietynas“. Sakyčiau, tai esminis mūsų grupuotės literatūrinis, politinis manifestas, pareiškimas Lietuvai, siekiant laisvesnio žodžio, savirefleksijos, „užkabinant“ žymius, neliečiamus žmones, tokius kaip Vincas Mykolaitis-Putinas, kaip Antanas Vienuolis, kurių biografijose irgi buvo visokių dalykų, laiškų… Nesakyčiau, kad Marcelijus tam darė įtaką ar vadovavo, bet jis buvo sukūręs atmosferą, kurioje galėjai jaustis saugus.

Įsiminė paprasti ir kaimietiški jo paaiškinimai apie literatūros esmę. Įstrigo vienas palyginimas - eilėraščio ir panelės sugretinimas. Eina gatve labai graži panelė, tobulai apsirengusi, pasidažiusi, su kablukais, žodžiu, viskas puiku. Meti žvilgsnį - neblogai, bet ta panelė nėra tokia įdomi, kad ilgai spoksotum. O jei ji truputį žvaira, su netyčia nulūžusiu kabluku, tai viskas - ta panelė prikaustys tavo dėmesį ir tu jau bėgsi jai iš paskos.

Atsirado laisvo eiliavimo, pasąmoninio žaidimo, autoironijos, grotesko. Norėjom atsiskirti nuo vyresnės kartos ir parodyti savo braižą. Jam atstovavo S. Geda, paskui atėjo Vytautas Kubilius - žmonės, kurie, man atrodo, Lietuvos kultūros kontekste atliko labai ženklų vaidmenį ją išlaisvinant iš štampų, baimės, kalbėjimo stereotipais.

Prisimenu vieną Marcelijaus palinkėjimą, kurį savo galvoje turbūt nešiosiuos iki gyvenimo galo. Tai palinkėjimas, kurį gavau parengęs pirmąjį eilėraščių rinkinį. Atėjau Marcelijaus palaiminimo ir jis skaitė, skaitė, skaitė tą mano knygelę. Niekada nesakydavo, kad blogai parašei, kad šie tekstai netikę, tą dalį išmesk, bet pasakydavo kokį kalambūrą, po kurio tekdavo gerai pasukti galvą. Turbūt panašiai yra dzeno filosofijoje, kai mokytojas tau duoda mįslę, o tu turi ją išspręsti. Jis man pasakė: „Vytai, tau reikia nusprūsti.“ Aš išėjau ir galvoju, ar man nusigerti? Ką daryti? Kur nusprūsti? Į kurią pusę? Iš tikrųjų šis jo palinkėjimas mane iki šiol lydi kaip paskata neužsibūti kitų atrastuose rėmuose, kitų vėžėse.

Sakyčiau - šypsotis ir laiminti. Jis sukurdavo labai džiugią atmosferą. Jis leisdavo augti, nesakydamas, kad reikia pakeisti kokią nors konkrečią eilutę. Turbūt niekada iš jo nesame gavę patarimo nerašyti.

Man atrodo, kad tuomet mes susirinkome visiškai ne dėl literatūros, o dėl žmogiškojo, kartais galvoju, dieviškojo faktoriaus - pasitikėjimo, bendrystės (ko šiandieninei Lietuvai labai trūksta), bendruomenės sutelkimo.

tags: #ieva #narkute #kaip #taip #gali #buti