Tai tarsi kita planeta, 7 dienoms kiekvienais metais sukuriama vidury Nevados dykumos. Ten - liepsnojantys didingi meno kūriniai, iššaukianti spalvinga apranga, švytintys triaukščiai-keturaukščiai automobiliai, visokeriopa laisvė, jokiose kitose kelionėse neregėtos smėlio audros, bemat pavagiančios bet kokį matomumą… Ten nėra pinigų - visi draugiškai viskuo dalijasi. Ten nėra „atlikėjų“ ar „žiūrovų“ - visi ~70000 kuria Burning Man kartu.
Burning Man vaizdas iš viršaus
Pabandžiau į vieną straipsnį sudėti kuo daugiau to, kas yra Burning Man. Taigi, kas tas Burning Man? Prieš keliaudamas ten daug domėjausi Burning Man - bet joks tekstas ar video neparuošė tam, ką ten radau! Turbūt todėl, kad esame įpratę viską lyginti, o Burning Man tiesiog neturi analogų. „Festivalis“ - „žmonės iš šalies“ dažnai pavartoja šį tikrų „Burning Man“ fanų taip nemėgstamą žodį, bet jis tik klaidina…
Tiesiog nuo muzikos festivalio - ar bet kokio kito renginio - Burning Man skiriasi N+K savybių. Burning Man nėra kviestinių samdytų atlikėjų su jiems skirtomis scenomis, kaip festivaliuose, neturėtų būti ir „tik žiūrovų“.
Burning Man Stovyklos ir Dovanos
Burning Man vyksta savaitę (nuo sekmadienio iki sekmadienio), bet kelias dienas iki renginio pradžios jau nerimsta masinės statybos: savo palapines, heksajurtas, kupolus, kemperių „junginius“ statosi Burning Man stovyklos. Tokių „pripažintų“ stovyklų - apie 1500, kiekvienoje gyvena nuo kelių iki kelių šimtų miestelėnų, kurie kartu ne tik stengiasi „išlikti“ ant nesvetingo ežero dugno susivežę viską, kas tam būtina, bet ir duoda kažkokią dovaną miestui.
Taip, dovaną - Black Rock City per 7 dienas niekada neišsitraukiau piniginės! Burning Man principai draudžia ten ką pardavinėti, o mainai irgi kontroversiški: turi duoti nesitikėdamas nieko. Kai renginys trunka tik savaitę ir į jį susirenka tuo besižavintys, tai puikiai veikia!
Stovyklos dovanoja tai, kas „užveda“ jų narius ir jiems paprasta dovanoti. Daugybė stovyklų dovanoja maistą, gėrimus. Kitos organizuoja įvairiausių muzikos stilių koncertus, paskaitas, diskusijas, mokymus ar siūlo ką išvis netikėto. Štai „Coversation Cafe“ vakarais pakviesdavo prisijungti prie stalų, prie kiekvieno kurių vykdavo pokalbis vis kita įdomia tema (politika/religija? Asmeniniai praradimai ir džiaugsmai? Meilė? Pasirink pats, kur prisėsti…).
„Altitude Camp“ iš pastolių surinko 5 aukštų bokštą, nuo kurio viršūnėje stovinčių sofų smagiai gėredavomės gražiausiu Black Rock City vaizdu. Kai kurie pasinaudoja galimybe daryti tai, apie ką gal svaojojo, bet tikrame gyvenime nedrįstų: štai vienoje stovykloje vidutinio amžiaus moterys šoko striptizą, kitoje neprofesionalūs komediantai darė stand-up vakarą. Kiti duoda krautis telefonus, organizuoja susižeidusiųjų pargabenimą iš išdžiūvusio ežero tolių (kaip sakė idėją sugalvojęs australas, viena dažniausių traumų - patemptos čiurnos laipiojant ant meno kūrinių).
Čia - tik ta Black Rock City uolos viršūnė, kurią pamačiau pats. Gavau didžiulę knygą su preliminariais stovyklų „dovanų“ grafikais, bet niekaip nepatirsi nė 2% to. Ir neverta dėl to jausti taip „burneriams“ pažįstamo FOMO jausmo (baimės ką praleisti). Dažniausiai nenueidavau nė pusės kilometro ton pusėn, kurios renginį buvau išsirinkęs grafike, kai kas nors sužavėdavo pakeliui, naujas pažįstamas kur pakviesdavo ar tiesiog prisėsdavau ant nuostabiai patogaus meno kūrinio - ir nepasigailėdavau!
Galisi nebent tie, kas į Black Rock City atvyksta įsispraudę į „rėmus“: jei tikėsies, kad „vos atsikėlęs gausi kavos“ ar „vos pasidarys karšta - ledų“, turbūt nusivilsi… Black Rock City bus visko, bet nebūtinai ten ir tada, juk viskas laikina, savanoriška! Turi išmokti būti dėkingas už tai, ką gauni, na, o jei kažkas absoliučiai būtina - pasirūpinti tuo pats.
Apskritai, privalai atsivežti tiek maisto ir gėrimų, kad užtektų net jei ir nieko negautum. Ir šiaip - turėtum ne tik imti, o ir duoti. Net jei nepriklausai stovyklai - o tokių „laisvų bilietų“ mažuma - greitai pajusi norą kažką tam „geraširdžiam miestui“ ir dovanoti. Gali čia pat užsirašyti savanoriu - bent jau tapti žibintininku vienam vakarui.
Pirmą kartą atvykus suprasti, ką duoti, sunkiau - perskaičiau, kad gera dovana būtų visokie šviečiantys daiktai, mat naktį tamsiam vaikščioti nesaugu, o ryškios šviesos - svarbi Burning Man kultūros dalis. Nupirkom virš 400 tokių, bet naktimis visi apsišviesdavo dar labiau už mane… Tačiau kartą buvęs jau aiškiau suprantu, ką norėčiau ir turėčiau duoti, jei dar kada grįšiu į Burning Man (o grįžti norisi!). Kaip sakė sutikti ukrainiečiai, „Atrodo, daug žiūrėjome apie Burning Man, daug skaitėme, bet tik čia atvykę iš tikrųjų supratome, kaip šitas miestas veikia“.
Yra kas Burning Man nesikeičia niekada. Renginio pavadinimas reiškia Degantis žmogus. Pirmasis Burning Man vyko San Francisko paplūdimyje 1986 m. kai grupelė žmonių padegė žmogaus figūrą. „Žmogus“ padegamas šeštadienį - o iki tol jis stūkso ant postamento pačiame Black Rock City centre.
Viena vertus, miestas laikinas, tokio pat niekad nebus. Kita vertus, kiekvienais metais jis atgimsta labai panašus - bet labai kitoks nei visi kiti pasaulio miestai… Jo išplanavimas - vėduoklė. Centre - Žmogus. Iš karto aplink žmogų - Plaja, kupina menininkų padovanotų monumentalių kūrinių: ant daugumos jų galėjau laipioti, ilsėtis, suptis, šokinėti - priešingai likusiai Amerikai čia, Burning Man, „saugumas - trečioje vietoje“ („safety third“).
Anapus Plajos prasideda Miestas. Pagrindinės jo gatvės eina puslankiu. Ta palei Plają vaidnama Esplanada, o kitos - simboliniais pavadinimais, prasidedančiais raidėmis nuo A iki K iš eilės. Be to, yra gatvės-stipinai, jungiančios tuos pusračius: kiekviena vadinama pagal valandas, kurias rodytų ten atsisukusi laikrodžio rodyklė.
Black Rock City išplanavimas toks genialus, kad jau po dienos-kitos galėjau vos išgirdęs stovyklos adresą ten nueiti be jokio žemėlapio ar GPS - net jei iki stovyklos 2 ar 3 km! Tiesa, vaikštančių kaip mes mažuma: automobiliais ar motociklais po Black Rock City važinėti draudžiama, tad daugelis rieda dviračiais.
Dar leidžiama važinėti mutantomobiliams (Mutant Vehicles, Art Cars) - jie yra tikras Black Rock City veidas. Tai unikalios savadarbės mašinos - nuo gana paprastų automobilio-žiurkės ar autobuso-kiškio iki pačių išmoningiausių… Štai, žiūriu, važiuoja milžiniškas Viduramžių laivas, štai per dykumą juda Aukso vartų tiltas, štai pagal muziką ugnimis spjaudosi didžiulis metalinis aštuonkojus, štai platforma su tokiu galingu į kosmosą nukreiptu žaliu lazeriu, kad matosi iš bet kurio Black Rock City rajono ar aplinkinių dykumų, kviesdama minias ten eiti, sekioti dviračiais iš paskos…
Kai kurie „art car“ savininkai dovanoja nuo savo kūrinių koncertus, dar daugiau vėžina: tokie pavažiavimai ar tiesiog pasisupimas kokiomis ant krano pakabintų sūpynėmis liko vienais įspūdingiausių Burning Man prisiminimų. Kai kurios Black Rock City gatvės - „pagrindinės“ - ten įsikuria triukšmingesnės, nuolat veikiančios stovyklos. Yra Centrinė stovykla, kur - renginio organizatorių veikla. Prie ramesnių gatvių rečiau „dovanas“ dalinantieji, o prie miesto pakraščių (I, J, K ir pan.) - „laisvieji stovyklautojai“.
Net ir šešios dienos Black Rock City neparengė žmogaus padegimui šeštadienį! Fejerverkai, šventė, tvoskiantis karštis, ugnies palaužtas griūvantis žmogus. Aplink jį - dešimtys tūkstančių miestelėnų, o už jų - fantastiškiausi „mutantomobiliai“, plyšaujantys muzika. Ką tas žmogaus deginimas reiškia? Niekas nežino! Vienas savanoris sakė, kad, degant žmogui, turėtum palikti kokią savo nekenčiamą savybę… Bet kiek dalyvių - tiek prasmių, nes Burning Man kuriamas „iš apačios į viršų“!
Štai netoli žmogaus kasmet pastatoma didinga šventykla: ji sudeginama sekmadienį, tyliai, miestelėnams verkiant. Nes visą savaitę į ją miestelėnai su ašaromis neša savuosius skausmus. Tolimų karų aukų nuotraukas; laiškus mirusiems seneliams, tėvams ar vaikams; o iš „pirmo pasaulio“ - prarastų augintinių nuotraukas. Pirma šventykla Burning Man atsirado 2000 m. kaip vienas Plajos meno kūrinių, menininko Davido Besto pastatytas savo mirusiam draugui. Davido pavyzdžiu, savo „prarastuosius“ ten pagerbė ir kiti. Tad Šventyklos - kaip „mutantomobiliai“ ar šviesos ar dovanos - tapo vis augančio Burning Man kanono dalimi…
„Burning Man“ kartą išvydau net dokumentiniame anglikonų kunigo sukurtame seriale „Per pasaulį per 80 tikėjimų“ - bet tik ten nuvykęs galėjau suprasti, kodėl: kiek Black Rock City pasinersi į laukinį tūsą, kiek į asmenybę keičiantį kilnų dvasingumą priklauso tik nuo tavęs paties. Kiek tokių “Burning Man” tradicijų? Jų nesuskaičiuosi ir nesužinosi visų! Kasdien vis išvysdavom ką naujo - štai sudeginus žmogų, kai kurie staiga nusimetė rūbus ir puolė šokti nuogi ant žarijų.
Sekmadienį nemaža dalis miesto jau buvo nugriauta, o stovyklų nariai, išrinkę „heksajurtas“. „šukavo“ savo teritorijas kad nepaliktų nė šiukšlelės: „Nepalik (savo) žymės“, skelbia dar vienas dešimties Burning Man principų. „Ar plauką irgi surinkti?“ - nugirdau stovyklos naujoką klausiant senbuvio. Pirmadienį nebelieka daugumos dalyvių, o po antradienio išdžiūvusiame ežere tepasilieka savanoriai, renkantys stovyklautojų „pražiūrėtą“ MOOP. Tokio - be galo mažai: neįtikėtina, kaip mieste be šiukšliadėžių beveik niekada nepamatydavau nė numestos šiukšlelės - taip skiriasi nuo muzikos festivalių ar miesto švenčių…
Ką išsineši iš stovyklos, turi ir parsinešti, ir 99%, atrodo, to griežtai laikosi. Kiekvieną išgertą butelį, suvalgytų traškučių ar džiovintos mėsos pakelį parsinešiau į automobilį, išsivežėm ir išmetėme jau „civilizacijoje“.
Burning Man šventykla
Kaip patekti į Burning Man?
Į Burning Man patekti gali būti nelengva!
- FOMO bilietai, kurie brangesni, nors nesuteikia jokių papildomų privilegijų, išskyrus beveik garantuotą patekimą.
- Eiliniai bilietai, leidžiantys arba prisijungti prie stovyklos, arba dalyvauti nepriklausomai - dėl jų reikia dalyvauti loterijoje.
- Oficiali perpardavinėjimo platforma (STEP): čia užsirašai į eilę ir gauni bilietus iš tų, kas juos įsigijo seniau. Priemoka nedidelė ir iš anksto nustatyta - be to, nerizikuoji, kad gausi padirbtus bilietus.
- „Paskutinis etapas“, kurio metu parduodami dar likę bilietai.
- Yra galimybė tapti „miestelėnu“ nemokamai jei savanoriausi ne stovyklai, o pačiam renginiui (pvz. saugosi deginimus nuo savižudžių - taip, tokių yra buvę - ar padėsi palaikyti tvarką kaip reindžeris).
Internetas pilnas naujokų skundų, kad jie „niekad negavo bilietų“, o daugybė sutiktų patyrusių „burnerių“ gyrėsi buvę 15 ar 20 „Burning Man“ iš eilės. Kaip jiems pavyksta? Parduodami tik visos savaitės bilietai. Gali atvykti ne tik sekmadienį - su kiekviena diena miestas vis pilnėja (mes atvykome pirmadienį). Yra net tokių, kurie atvažiuoja tik deginimo savaitgaliui - bet burneriai tokių nelabai mėgsta, juk per savaitgalį niekaip neįsigyvensi į miestą, dvi dienas bepigu “radikaliai apsirūpinti” - tokiems “savaitgalio kariams” (weekend warriors) “Burning Man” smarkiai nesiskiria nuo muzikos festivalio.
Tad ir patekimo vidun tokiems niekas negarantuoja: štai 2023 m. Į Burning Man daugelis važiuoja automobiliais ar kemperiais. Mes išsinuomavome automobilį Los Andžele ir nuvažiavome pakeliui dar aplankę Las Vegasą, Kalifornijos nacionalinius parkus… Būna, kas, neturėdami automobilio, važiuoja autostopu - paveža kiti burneriai.
Kur gyventi Burning Man?
Jau įsigijus bilietą, vienas svarbiausių klausimų, nuo kurio smarkiai priklausys tavo Burning Man patirtis - „kur gyventi“. Visų pirma, stovykloje ar nepriklausomai? Čia nuomonės išsiskiria. Manau priklauso nuo žmogaus. Jei sugebi savimi pasirūpinti, žinai, ko tau reikia savaitei, turi idėjų saviraiškai ir mėgsti bendrauti su nepažįstamais - tikrai geriau nepriklausomai. Taip turėjome laiko apeiti daug stovyklų, išsamiai pažinti Black Rock City.
Tačiau jeigu mažiau pasitiki savimi, bijai suklysti, nori, kad tau „parodytų kelią ir pavyzdį labiau patyrę“ - geriau stovykla. Taip pat stovykla logiška ir tada, kai jau žinai, kad gali prisidėti prie jos idėjos ir „dovanų“, ta idėja sutampa su taviške - ar ten stovyklauja tavo draugai ir nori būti su jais.
Papildomi privalumai:
- Papildomas komfortas - dušai, maitinimas, galbūt stovykla skolins dviračius, palapines ir pan.
Stovykla stovyklai nelygu. Vienos jų - tik greta palapines pasistačiusių bendraminčių kompanijos, o „prabangiausios“ - legendomis apipinti „laikini viešbučiai“, už kurių „klientus“ organizatoriai padaro viską. Štai jaukiai sėdėję JAV mokslus baigę Kinijos verslininkų vaikai man sakė už vietą savo kelionių agentūros suorganizuotoje stovykloje mokėję po 14000 dolerių, už tai gavo didžiulius kemperius, dovanų idėjas (azijietiško maisto loterijas) ir kt. Tiesa, tokie „miestelėnai“ užkietėjusių burnerių paniekinamai vadinami „Sparkle Pony“ - „turistų“ Burning Man neturėtų būti… Kiti girdėti stovyklos mokesčiai - 600, 1000 ir pan. USD, gali mokestis priklausyti nuo patogumų (ar su elektra? Ar atvyksi kemperiu?) ar nuo kitokio indėlio (pvz. Jei kursies nepriklausomai ar stovykla to neduos, reiks pasirūpinti gyvenamąja vieta.
Tipinis variantas yra kemperis, kurių didžiausi prilygsta rūmams - bet kemperių nuomos kompanijos nemėgsta šio „purvino pašėlusio renginio“ ir laiko plėšikiškai aukštas kainas. Kitas variantas - palapinė, nuo menkiausių iki stebinančių prabangos lygiu (net su kondicionieriais!). Mes pasirinkome nakvoti automobilyje, kurį išsinuomavome Los Andžele. Kad būtų patogiau, pasirinkome ne patį mažiausią.
Vietiniai amerikiečiai vis tiek negalėjo mumis atsistebėti - „Jūs tikrai miegosite visą savaitę automobilyje? Nepavyks!“, „Kaip įmanoma? Visiems pasakosiu, kad štai sutikau porą, kuri sugebėjo išgyventi automobilyje“. Jie taip pripratę prie komforto, erdvių, kad mes jiems buvome „keisčiausi žmonės Burning Man“ (didelis pasiekimas!). Tačiau ten pat sutiktiems lietuviams ir vidurio ar rytų europiečiams „gyvenimas automobilyje“ visai neatrodė kažkuo keistas.
„Jūs renkatės kentėti“ - sakė greta stovyklavęs kaimynas matydamas, kad miegame automobilyje ir neturime dviračio. O man atrodė priešingai: išsimiegodavom labai patogiai, ilgai, vos atvažiavę pasinėrėme į Burning Man šurmulį, o kaimynai ilgai vargo surinkinėdami visokius „stogus pavėsiui“ virš savo palapinių, o prieš išvykdami visa tai išrinkinėjo - nors jie irgi nepriklausė jokiai stovyklai, viską darė tik dėl pačių savęs. Ir suvaikščioti po 30 km per dieną pėsčiom nebuvo nuobodu ar nuovargu, kai aplink tiek nuostabių dalykų, kuriuos gali apžiūrėti.
Burning Man radikalaus apsirūpinimo sako, kad turi atsivežti viską, ko tau reikia visai savaitei. Teoriškai ką pamiršęs gali nusipirkti teisę kartą išvažiavęs vėl sugrįžti, bet išvykti iš to „stebuklo ant žemės“ nė už ką nebūčiau norėjęs, o bet koks išvykimas „apsipirkti“ užtruktų kone dieną (viskas toli, didelės eilės įvažiuoti atgal). Sąrašai „kas būtina“ labai asmeniniai - skaityti juos verta, bet turi viską vertinti per savo poreikių prizmę. Štai neėmiau visokių „raiščių ant akių“ ar „ausų kamštukų“ - puikiai užmiegu ir be to, kad ir vieną naktį kaimynas kitoj gatvės pusėj surengė me...